LFB IR LKD POKALBIS
Po ilgų metų savitarpio nepasitikėjimo, nenoro bendradarbiauti, kartais ir piktokų vieni kitiems žodžių ar bent tylaus ignoravimo, š. m. gegužėr 18, Čikagoje, neoficialiai susitiko dviejų krikščioniškosios pasaulėžiūros grupių — Lietuvių fronto bičiulių ir Lietuvių krikščionių demokratų — žmonės. Susitiko neoficialiam pokalbiui Marijonų vienuolyno patalpose, be iš anksto nustatytos dienotvarkės, be didelių vilčių.
Dalyvių tarpe — šeimininkas kun. Juozas Vaškas; iš KD pusės: Antanas Rudis, Vladas Šoliūnas, Pranas Povilaitis, Juozas Laučka, dr. P. Budininkas; iš LFB — Kazys Ambrozaitis, Adolfas Damušis, Petras Kisielius, Antanas Razma, Juozas Baužys. Atrodo, kad pokalbio iniciatoriai buvo A. Rudis dr. K. Ambrozaitis ir dr. A. Damušis, kažkada susitikę atostogų metu Floridoje ir aptarę tokio galimo pokalbio reikalą.
Savo pasisakymuose pokalbio dayviai kėlė klausimus, liečiančius praeities santykius ir dabartinio bendradarbiavimo galimybes. Pasisakymai buvo labai atsargūs, dažniausia ribojosi bendro darbo galimybėmis. Tačiau iš KD pusės porą kartų pasigirdo ir įprasti kaltinimai, esą LFB kovojusi ir tebekovojanti prieš Vliką ir Altą (P. Povilaitis), ir kad LFB esanti kalta dėl jaunimo susiskaldymo bei neįsijungimo į politinį darbą (V. Šoliūnas). Buvo atsakyta, kad Vliko reikalingumas pripažįstamas, prieš jį nekovojamą, tik keliamas būtinas Vliko persiorganizavimo klausimas (Baužys, Ambrozaitis).
Juozas Laučka pabrėžė, kad mūsuose trūksta politinio darbo vieningumo. Tad būtų gera turėti tam tikrą iniciatyvos ir planavimo židinį, kuris parengtų planus vieningai ir bendrai visų veiksnių politinei veiklai. Reikia taip pat sustabdyti ir savitarpio grupių neapykantą bei nepasitikėjimą.
Dr. A. Damušis pastebėjo, kad Lietuvos išlaisvinimo reikalas yra svarbiausias šių abiejų grupių tikslas. Politiniam darbui reikia suteikti daugiau idealistinės dvasios, atremti bendromis jėgomis pasireiškiančius laicistinių grupių išpuolius.
Dr. K. Ambrozaitis siūlė rimtai pagalvoti apie Vliko patobulinimo bei persiorganizavimo reikalą, pripažinti Lietuvių Bendruomenę kaip gyvą lietuvišką jėgą ir visiems daryti, kas tik galima (darbų netrūksta) bendram Lietuvos išlaisvinimo tikslui.
Kun. J. Vaškas kalbėjo, kad atėjo laikas užmiršti egoizmus, kartais atsisakyti savo naudos ir ieškoti bendro gėrio. Kai reikia gesinti gaisrą, juk visi dirba.
Dr. A. Razma atsargiai pataria daug nesitikėti, tačiau prašo vienų kitiems netrukdyti. Konkrečiai siūlė visų bendromis pastangomis rūpintis VVashingtone Lietuvių informacijos centro įsteigimu.
Dr. Budininkas pritarė koordinacinio politinio centro reikalingumui, siūlė abiem grupėm ateity dirbti ir tartis nevengiant kompromisų.
Dr. P. Kisielius konkrečiai iškėlė klausimą bendros politinių veiksnių audiencijos pas popiežių, kur būtų bandoma išryškinti Vilniaus arkivyskupijos ir kt. Lietuvą liečiantys reikalai.
A. Rudis pareiškia, kad praeities ištrinti negalima, bet tokie pasikalbėjimai, kaip šiandien, esą reikalingi, tad siūlo ir ateityje laikas nuo laiko vėl susitikti.
Išvadų iš šio pokalbio dar padaryti negalima. Tačiau pats faktas, kad buvo sugebėta bent porą valandų ramiai pasišnekėti ir net keletą konkrečių ir bendrų siūlymų ušsiminti, — jau yra džiuginantis ir pirmas žingsnis į ateities bendradarbiavimą.
j. b.
