VEDAMIEJI
PERIMANT ESTAFETĖS LAZDELĘ
Kai su šiuo numeriu pradedu ,,I Laisvę" redaktoriaus pareigas, jos atrodo man lyg estafetės lazdelė, perduodama iš rankų į rankas ilgų distancijų bėgimo stadione. Toji estafetės lazdelė— ,,Į Laisvę" — buvo išnešta anomis lemtingomis dienomis iš Lietuvos ir jau daugelį metų ji nešama svetimose išeivjos žemėse. Nešame jų visi, ir skaitytojai, ir bendradarbiai, ir redaktoriai. Visi dėl jos sielojamės, visi ryžtamės ją grąžinti vėl į ten, iš kur ji iškeliavo. Ir tai būtų mūsų atsakymas skaitytojui Gintautui Kaminskui iš Australijos, kuris šio numerio laiškų skyriuje klausia: „Įdomu, ar ,,Į Laisvę" bus leidžiama, kai grįšime į nepriklausomą Lietuvą?". Taip, bičiuli Gintautai, visų mūsų pastangomis, anksčiau ar vėliau, ,,Į Laisvę" vėl grįš į laisvę Tėvynėje.
Pradedant būtinai noriu padėkoti bič. Vaciui Rociūnui, iš kurio man tenka perimti redaktoriaus pareigas, už jo pagalbą ir patarimus. Esu taip pat dėkingas ir visiems bendradarbiams, kurie savo straipsniais ir talka jau spėjo prisidėti prie šio numerio, arba tiems, kurie pažadėjo prisiųsti medžiagos kitiems numeriams. Nuo jūsų visų, mieli bendradarbiai, priklausys ,,Į Laisvę" ateitis, joje spausdinamos mintys bei idėjos.
Redakcija visada reikalinga glaudaus ryšio su skaitytojais, tad skaitytojų sugestijos, kritika ir laiškai bei atsiliepimai bus maloniai laukiami.
REZISTENCINĖS MINTIES IR POLITIKOS ŽURNALAS
Per daugelį metų prie „Į Laisvę" žurnalo vardo buvo dedamas antrinis pavadinimas, kad tai esąs politikos žurnalas. Tiesa, ne visada žurnale spausdinami straipsniai atitikdavo grynai politinei sričiai, dėl to kartais ir skaitytojai su tokiu žurnalo apibrėžimu savo atsiliepimuose nenorėdavo sutikti. Tačiau reikia pripažinti, kad politika ir po litinė veikla savo plačiąja prasme neišvengiamai paliečia ir veikia visas mūsų gyvenimo sritis. Mūsų asmeniniai nusiteikimai, ekonominiai siekiai, organizacinė veikla, net ir kultūriniai pasireiškimai noromis nenoromis dažnai rišasi su mūsų politiniais įsitikinimais. Tad „politikos žurnalo" apibrėžimas, skirtas „Į Laisvę" žurnalui, gali būti pateisinamas ir priimtinas, net ir tais atvejais, kai jame rašoma tik įvairiausiomis lietuviškojo gyvenimo temomis.
Norėtume tačiau šią „politikos žurnalo" kryptį pratęsti, kad jame šalia politikos būtų puoselėjama ir rezistencinė mintis. Ypač dėlto, kad LFB, „į Laisvę" leidėjai, patys yra kilę iš grynai rezistencinio Lietuvių Fronto sąjūdžio. Kalbėdami apie rezistenciją, mes dažniausiai, ir labai teisingai, suprantame ją kaip pavergtos Lietuvos pasipriešinimą okupantams. Nesvarbu, ar tai būtų pasipriešinimas ginklais, ar rezistencinis nusiteikimas ir veiksmai religinėje, kultūrinėje ar bet kurioje kitoje srity. „Lietuvių enciklopedija" aiškina rezistenciją (XXV, 198 psl.), kad dvasinėj srity tai esąs nusiteikimas neprisiimti svetimos valios, jos nevykdyti, priešintis jai ignoravimu ar veiksmu, o politinėj srity r. yra pavergto krašto gyventojų pasipriešinimas pavergėjui.
Tiesiogiai su rezistencija yra susijusi jau nepriklausomoje Lietuvoje subrendusi generacija, kuri ją ir pradėjo prieš sovietinę bei vokiečių okupacijas, suorganizavo 1941 sukilimą, vadovavo partizaniniam pasipriešinimui. Nemaža tos generacijos asmenų, tiesioginių rezistencijos liudininkų, jau nebeturime savo tarpe. Belieka tik stengtis, kad bent jų pavyzdys gyventų dabartinėje ir tolimesnėse kartose. Prof. Juozas Brazaitis, kalbėdamas apie a.a. Prano Padalio atminimą, taip rašė: ...„Yra viltis, kad jie (būtent, rezistencinė generacija) bus palikę ar pažadinę kitiems rezistencinę dvasią. Tokią dvasią, kuri asmenį darytų asmenybe, pranašesne už aplinkos asmenis, tesirūpinančius savo ,aš'; kuri Lietuvai paliktų indėlį; kuri prisidėtų prie šviesos, taurumo ir gyvenamajam kraštui". (Raštai, IV, 405 psl.). Tokia prasme tad ir keliame rezistencinės dvasios gaivinimą, jos minties propagavimą.
Turime prisipažinti, kad išeivijoje jau ne vienam iš mūsų pradeda trūkti tos rezistencinės dvasios, to entuziastiško ir kūrybinio nusiteikimo. Laiko malūnas pradeda negailestingai mus malti. Vyresnieji, sulaukę auksinio pensijos amžiaus, dažnai nuleidžia rankas, ir jau niekas jų lietuviškai visuomeninei veiklai nebegali priprašyti. Lyg tai per savo meteoriškai trumpą amžių jie jau būtų stebuklus nuveikę, ir lyg dabar tų stebuklų mums jau nebereikėtų. Iš kitos pusės, jaunesnioji profesionalų karta, sekdama amerikietiškųjų „yuppies" pavyzdžiu, susižavėjusi materialinėmis gėrybėmis, didžiulėmis algomis ir rezidencijomis užmiesčių rajonuose, lietuviškam visuomeniniam gyvenimui proporcingai labai mažai teaukoja ir tesiaukoja.
Čia tad ir reikalinga skiepyti dvasinį atsparumą laiko įtakoms, nepasiduoti pavargimo ir svetimomis idėjomis susižavėjimo nuotaikoms. Čia tad ir reikia puoselėti rezistencinę mintį — savyje, draugų ir pažįstamų tarpe, organizacijose, veiksniuose ir visame lietuviškosios išeivijos bendruomeniniame gyvenime. Šitaip į rezistencijos uždavinį išeivijoje žvelgdami, mes ir ryžtamės „Į Laisvę" žurnalą pavadinti REZISTENCINĖS MINTIES IR POLITIKOS ŽURNALU. Savo turiniu ir iki šiol ,,Į Laisvę" tokias mintis puoselėjo, puoselės jas ir toliau.
