KO SIEKTI IR KAM KONCENTRUOTIS?

MYKOLAS NAUJOKAITIS

Lino Kojelio kelias į Amerikos politiką ir jo lietuviškieji rūpesčiai

,,Į Laisvę" 1985 gruodžio mėn. n-ryje Juozas Vitėnas kritikuoja Lino Kojelio straipsnį, paskelbtą ,,Į Laisvę" ankstyvesniame numeryje. Čia spausdiname Tautos Fondo — Vliko įgaliotinio Kalifornijoje Mykolo Naujokaičio žodį, kurį jis tarė 1986 vasario 16 d., Linui Kojeliui lankantis Los Angeles kaip pagrindiniam Nepriklausomybės šventės minėjimo paskaitininkui. Mykolas Naujokaitis, skautų veikėjas, pirmosios bolševikų okupacijos metu atlikęs labai rizikingus rezistencijos žygius, L. Kojelio mintis vertina teigiamai ir truputį skirtingai negu Juozas Vitėnas. (Red.)

Mūsų Vasario 16-sios paskaitininkas Linas Kojelis grįžo šiandien į savo gimtąjį Los Angeles miestą su šviesiais atestatais ir neeiliniais laimėjimais. To jis pasiekė be protekcijų, o savo jėgomis ir pasiryžimu. Jis pabandė praskinti kelią lietuviams į įtakingas valdžios vietas ir pasistūmėti link Lietuvos laisvės.

Augdamas lietuvių aktyvistų šeimoje, stebėjo, mokėsi ir pats asmeniškai išgyveno lietuviškuosius rūpesčius, siekius ir tautos aspiracijas. Šeimos galva Juozas Kojelis, išaugęs Lietuvių Aktyvistų Sąjūdyje, patyręs rusų ir vokiečių okupacijas ir kalėjimus, skiepijo savo atžalynui lietuvišką sąmonę, pareigos savo tautai supratimą ir jos naudai darbo meilę. Nereikia stebėtis, kad mūsų svečias šio kelio sąžiningai ir laikosi.

Baltųjų rūmų priėmime viceprezidentas George Bush ir Linas Kojelis. Nuotr. Official Photograph, The White House.

Nuo pradžios mokyklos, gimnazijos ir universiteto laikų lietuviškieji reikalai buvo Lino veiklai ir kelrodis, ir inspiracijos šaltinis. Pirmuosius lietuviškosios veiklos žingsnius pradėjo ateitininkų eilėse, jų stovyklose; brendo Lietuvių Fronto bičiulių sąjūdyje: jų kursuose, stovyklose, suvažiavimuose. Tuo pačiu metu surado laiko dalyvauti Lietuvių Jaunimo sąjungoje, Lietuvių Bendruomenėje ir kai kuriose kitose organizacijose. Ši daugiapusė veikla reikalavo daug pasišventimo, sąžiningai atliekant prisiimtas pareigas.

Idėjoms formuojantis, Linas nebetelpa bendraminčių rėmuose, o siekia platesnės auditorijos per spaudą. Rašo Drauge, Ateityje, Darbininke, Aiduose, Pasaulio Lietuvyje, Į Laisvę. Studijuodamas Kalifornijos universitete Los Angeles, UCLA, tampa u-to dienraščio The Daily Bruin bendradarbiu ir redakcijos štabo nariu, pasidaro pagrindiniu laikraščio karikatūristu, ne kartą sukeldamas studentų tarpe ilgai nusitęsiančias kontroversijas.

Žodžiai nuvedė į konkrečią akciją. Organizuoja ir dalyvauja antisovietinėse demonstracijose Los Angeles, San Francisco, Washingtone, o prieš nacius — Čikagoje. Washingtone kartu su kitais 17, protestuodami prieš Lietuvos okupaciją ir Afganistano užpuolimą, prisirakino prie rusų ambasados tvoros, buvo policijos areštuoti ir teisiami. Tai dar labiau brandino ir grūdino jauno veikėjo principinius nusistatymus, kurie vedė į pasipriešinimą prieš žmogaus laisvės priešą ir Lietuvos pavergėją — bolševizmą.

Jaunasis Linas Kojelis turi taip pat gerą teoretinj pasiruošimą. Istoriją ir ekonomiją baigęs UCLA, magistro laipsniui gauti persikėlė į vieną iš seniausių ir garsiausių Amerikos universitetų, Princeton, politinių mokslų studijoms. Princeton mokykla yra davusi Amerikai žymų skaičių politikų ir diplomatų.

Mokyklos garsas galėjo ir Linui padėti atidaryti duris į pasauli. Tačiau mūsų jaunajam veikėjui teko labiau pačiam tas duris atidaryti ir susirasti kopėčias kilti į Amerikos politinio gyvenimo viršūnę. Jo pasirinktu keliu dar nė vienas Amerikos lietuvis nebuvo keliavęs. Aš gal neklysiu teigdamas, kad ,,dypuko" sūnus užsispyrė įrodyti, kad yra dar neišbandytų, bet tikresnių kelių Lietuvos laisvės siekiams įgyvendinti.

Su gera visuomeninės veiklos patirtimi ir puikiais mokslo kredencialais Linas pasibeldė į amerikiečių politinio gyvenimo duris ir greit pastebėjo, kad ten tokių žmonių reikia. Padirbėjęs kongresmanų, senatorių, Valstybės departamento įstaigose, jis pateko į patį politinės akcijos sūkurį — kandidato į prezidento Reagano rinkimų organizaciją. Čia jo talentus pastebėjo prezidento artimas draugas ir politinių vėjų sekėjas Lin Nofzinger. Praėjo kiek laiko, kol Kojelis surado tikrąją pakopą į užtikrintas pozicijas. Sąžiningas darbas ir geras pavestų darbų atlikimas užtikrino, kad Kojelis paskiriamas atsakomingoms pareigoms į Pentagoną, paskui į Baltuosius rūmus vienu iš prezidento patarėjų, o šiuo metu gavo laikiną pavedimą eiti Viešųjų santykių su visuomene skyriaus viršininko pareigas. Linui tenka dalyvauti pagrindinių Baltųjų rūmų pareigūnų (senior staff) posėdžiuose, kuriuose sprendžiami svarbieji krašto klausimai.

Tiesioginės pareigos krašto valdžios aparatūroje neišjungė Lino Kojelio iš lietuviško gyvenimo. Šiandien jį turime čia, bet tokių išvykų jis padaro dažnai. 1985 vasarą jis kalbėjo Lietuviškų studijų savaitėje Italijoje, ir jo paskaita atspausdinta ĮLaisvę 1985rugsėjo nr. Čia jis labai taikliai nusako, kur mes turime koncentruoti visas savo pastangas ir ko neturėtume daryti, štai jo žodžiai: ,,Apie Amerikos ir aplamai Vakarų militarinę talką Lietuvai atgauti laisvę net kalbėti nedera... Svarbiausias išeivijos uždavinys politikoje yra išlaikyti Lietuvos klausimą neišspręstų pasaulio problemų sąraše. Čia turi būti koncentruotos pagrindinės mūsų jėgos".

Čia atsakymas į klausimą, kokius naudoti forumus: „Reikia veikti ne tik Amerikos, bet ir kitų valstybių vyriausybes, Europos parlamentą, Helsinkio akto priežiūros konferencijas ir kitus valstybės vadų susitikimus".

Pagal L. Kojelį, lietuvių organizacijų vadovai turėtų išnaudoti bet kokius Amerikos ir Europos — Vakarų valstybių priešiškus veiksmus Sovietų Rusijai. Protestais turėjo būti palydėti visi sovietų tarptautiniai nusikaltimai ir jų pačių pasirašyti tarptautinių sutarčių laužymai, agresijos veiksmai prieš nepriklausomas valstybes ir okupuotų kraštų žmones.

Prezidento Carterio sulaikymas javų eksporto į Sovietų Sąjungą, jai užpuolus Afganistaną, neturėjo pasisekimo, nes Kanada, Argentina, Australija ir kiti kraštai aprūpino rusus tomis prekėmis. Mes gi, paremdami prezidento poziciją, galėjome demonstruoti prie tų valstybių ambasadų ir konsulatų. To nepadarėme. Prezidento Reagano paskelbtas Sibiro dujotiekio boikotas nepasisekė, nes pasišiaušė Vakarų Europa. Labai patrauklia logika L. Kojelis toliau rašo: „Nei Carteris, nei Reaganas planingos Amerikos lietuvių paramos nesusilaukė. Jei prezidentų skelbti boikotai ir nepasisekė, bet jei savo parama prezidento akcijai aktyviai būtume pasireiškę, mūsų įtaka Wa-shingtone būtų sustiprėjusi".

Darbo ir veiklos planavimo reikšmę ir svarbą straipsnio autorius ypač akcentuoja. tik gerai suplanuotos ir ilgam laikui nustatytos mūsų veiklos gairės galėtų duoti pozityvių rezultatų. Mėginant šokinėti nuo vieno užsimojimo prie kito, veikla tampa sporadiška, be tęstinumo, o tai nedaro teigiamo įspūdžio į tuos, į kuriuos kreipiamės, ir mažina organizuotos visuomenės įtaką įvykių eigai. Nesivadovaujant paruoštu planu, daromi žingsniai netikslūs, raštai ir memorandumai mėgėjiškai paruošti, dažnai metą neužtarnautai neigiamą šešėlį visai visuomenei. O tai jau meškos pasitarnavimas kovai dėl Lietuvos laisvės.

Lino Kojelio straipsnyje pateiktos išvadinės mintys nėra optimistinės:

,,Aktualus, konkretus politinės veiklos planas turėtų apimti visas sritis — politinę, diplomatinę, ekonominę ir informacinę. Deja, kiek žinau, nė vienas vadovaujantis veiksnys tokio plano neturi... Norint įgyti Washingtone įtakos, vyriausybė ir Kongresas turi pajusti, kad mūsų tautinė grupė yra vertinga, yra vertinga sąjungininkė ir yra kvalifikuota dalyvauti Amerikos valstybinės politikos sprendimuose. Deja, mūsų tautinė grupė tokios įtakos neturi”.

Šios kelios straipsnio ištraukos parodo profesinį subrendimą politikoje jauno žmogaus, Lino Kojelio, kuris savo mintijimo logiką gali pateisinti savo paties asmeniškais konkrečiais pasiekimais. Gaila, kad šią logiką kartais nustelbia garsūs tuščiažodžiavimai. Mūsų veikimas įgytų jėgą, jei jo pasiūlytos mintys taptų paskata pereiti į sutartą, planingą veikimą. Jei tai panorėtume ir sugebėtume atlikti, būtų svarbus žingsnis kryptim tos priesaikos, kurią daugelis mūsų viešai ar slapčia ištarėm, pereidami Lietuvos—Vokietijos sieną.