VYKDANT LIETUVIO KUNIGO IDEALĄ

ANTANAS MASIONIS

Pagaliau mums pavyko kun. Viktorą Dabušį prigriebti. Mat, mes, patarsoniečiai, jau seniai norėjome jį pagerbti, nes jis šioje mūsą parapijoje išgyveno ilgiausiai negu kur kitur, įskaitant ir jo pastoracinę veiklą Lietuvoje. Jis pas mus išbuvo aštuonerius metus vikaru ir dešimt metų klebonu. Tačiau jis vis spyrėsi ir atsisakė bet kokio jo pagerbimo. Jis net nenorėjo ir griežtai atsisakė, kad surengtume jam išleistuves. Pagaliau nusileido: girdi, kai būsiu sulaukęs 75-rių metų amžiaus ir 50 metų kunigystės jubiliejaus, kai būsiu aplankęs Lietuvą ir Romą, tada jau tikrai švęsime. Kai jis mums suminėjo tiek daug ir kai kurių gana sunkių sąlygų, pamanėme, kad gal iš viso mums niekad neteks jo pagerbti. Tačiau, beveik netikėtai, jis, visas tas sąlygas išpildęs, atvyko pavaduoti ir paleisti atostogų mūsų dabartinį kleboną kun. Antaną Bertašių. Užtat mums, buvusiems jo parapiečiams, yra didelis malonumas su juo čia pabuvoti ir išreikšti jam savo pagarbą už jo nuveiktus darbus mūsų parapijoje.

Kun. Viktoras J. Dabušis bičiulių tarpe minint jo 50 metų amžiaus sukaktį 1960 gruodžio 18 d. Brooklyn, N.Y. Pirmoje eilėje iš kairės: A. Masionis, Alina Grinienė, kun. V. J. Dabušis, Vlada Brazaitienė. Antroje eilėje: P. Jurkus, kun. L. Jankus, Al. Kazickienė, kun. V. Pikturna, Mara Vygantienė ir dr. Vyt. Vygantas.

Tiesa, kun. V. Dabušis dar nėra pilnai sulaukęs 75 metų amžiaus, jo gimimo diena bus tik gruodžio 8-tą, bet, kai jis to amžiaus sulauks, bus visai ne jo nuopelnas. Jo tikrasis nuopelnas yra tas, kad jis prisiėmė kunigystės naštą ir ištęsėjo 50 metų. O dar didesnis jo nuopelnas, kaip jis tą kunigystės naštą nešė, kaip vykdė kunigo idealą;

Ryšium su Vatikano II susirinkimu aprašymais Amerikoje vyskupai ir kunigai imta rūšiuoti dvejopai: į konservatyvius ir į liberalus. Konservatorių akyse idealus kunigas aptarnauja tikinčiuosius klausykloje, zakristijoje, klebonijos raštinėje; rūpestingai gano savo avis, kurios pačios pas jį ateina. Savo bosui, klebonui, yra rūpestingas asistentas -padėjėjas, o tai reiškia, jei klebonas uoliai veikia, tai turi jam padėti; jei klebonas nieko neveikia, turi taip pat padėti (neveikti), nes jis tik asistentas, klebono šešėlis, ir negali pridengti klebono savo šešėliu.

Kun. V. Dabušis neįvykdė tokio kunigo idealo. Jis nesutilpo klebonijoje ir zakristijoje. Nesutilpo dėl to, kad jo charakteris, jo kunigo idealo supratimas nešė jį anapus klebonijos, ir net anapus parapijos, kur tik yra žmonių, ir kur reikalinga pagalba.

Jis neįvykdė ir liberalų idealo. Keliavo ne į Alabamą, bet į Dainavą, ir ją padarė savo didžiuoju rūpesčiu. Jis keliavo ne demonstruoti prieš Amerikos vyriausybės politiką, bet prieš Sovietų politiką. Tarnavimą Lietuvos laisvei jis laikė tarnavimu Amerikos laisvei. Tarnavimą lietuvių jaunimui jis laikė savo “tikėjimo giliu aktu", nes reikia tarnauti tiem, kuriem niekas kitas neateina į pagalbą. O toks šiame krašte yra pirmiausia lietuvių jaunimas. Jaunimui ar jaunimo vardu kun. V. Dabušio buvo parodyta daugiausia pastangų — tai stovyklos, koncertai, laikraštis, knygų leidimas.

Šiuose darbuose įdomiai atsiskleidžia kun. V. Dabušio charakteris bei talentas. Jei norėtumėm jo portretą piešti kontrastiniais bruožais, tai kun. V. Dabušis pirmiausiai — ne filosofas, ne mąstymo, o veiksmo žmogus; — ne planuotojas, bet pirmoj eilėj vykdytojas; net ir vykdyme ne toks organizatorius, kuris pats pirštu diriguoja darbe; jis daugiau partizanas, kuris pats atlieka visus darbus — ir balčiausius ir juodžiausius, neišskiriant net kėdžių sunešiojimo koncerto salėje, net žolės pjovimo ir krūmų karpymo vasarą, net sniego valymą aplink kleboniją žiemą arba įvairių pataisymo darbų klebonijos viduje;

—    ne siauro intereso, kuriame viename nuskęsta visas, bet plačių ir įvairių interesų, besireiškiąs visose šio modernaus gyvenimo srityse, pradedant nuo buhalterio ir techniko, baigiant koncertų, stovyklų, švenčių, kongresų organizavimu, straipsnių rašymu; — jis ne sėslus, bet dinamikos žmogus. Jo dinamikos simbolis yra jo automobilis, be kurio nebūtų kun. V. Dabušio, kaip be plunksnos nebūtų rašytojo. Automobilis yra padėjęs jam atlikti jo nepaprastą kunigo misiją.

Pridėkime dar vieną bruožą:

—    kunigo Dabušio paslaugos yra visuotinės, ne partikuliarinės — padeda ne kam nors išskirtinai, bet kiekvienam žmogui, kuris paslaugos reikalingas. Šia prasme jis yra plačios tolerancijos žmogus. Jis rodo supratimo ir kitokių pažiūrų žmogui. Bet tolerancija nereiškia pritarimo netiesai ar blogiem darbam. Kun. V. Dabušis nenori būti toks ganytojas, kuris tik sekiotų paskui avis. Jis nori savo liežuvio botagėlio ir sukirsti avim per pakinkius ir pakreipti avis tam tikra linkme. Dėlto jaunimui kartais nepatinka, kad kun. V. Dabušis jiems pamokslus pasako. Nepatinka, nes jaunimas pats čia nori sakyti pamokslus ir kitus mokyti. Bet tik apsisuks, ir tas pats jaunimas vėl puolasi prie kun. V. Dabušio.

Toks yra kun. V. Dabušio portretas, bet tam portretui dar reikalingi ir rėmai.

Vatikano II susirinkimo rėmuose — deklaracijoje apie Bažnyčios organizaciją aptariama ir kunigo, klebono bei jo padėjėjo vieta parapijoje, būtent: “Rūpinimasis sielomis visada turi būti įkvėptas misijonieriaus dvasios taip, kad ji pasiektų kiekvieną, gyvenantį parapijos ribose . . . Vykdydami ganytojų darbą* jie turi ypatingai rūpintis pažinti visą savo kaimenę. Norėdami tarnauti visiem ganomiesiem, jie turi įkvėpti pilną krikščionišką gyvenimą tarp atskirų tikinčiųjų ir jų šeimų . . . Dėlto jie turi lankyti šeimas, mokyklas iki tokio laipsnio, kokio reikalaus jų ganytojinis darbas. Jie turi kreipti ypatingą dėmesį paaugusiem ir jaunimui. Turi parodyti tėviškos meilės vargšam ir ligoniam. Ypatingo rūpesčio turi rodyti darbo žmonėm”.

Deklaracijos žodžių prasmė ta: — kunigas negali būti tik biurokratas, valdytojas; jis turi būti kūrėjas, misijonierius, savo avių ganytojas, jų ieškotojas, gelbėtojas visoje savo parapijoje, ypač tarp jaunimo.

Šia linkme kun. V. Dabušis ir buvo pasukęs savo tarnavimą žmogui, savo ganytojavimą. Jo parapijos ribos buvo labai ilgos. Jis vieną kartą net savo vyskupui pasakė, kad jo parapija siekia daug toliau negu vyskupo diocezijos ribos. Ir kun. V. Dabušis savo ganomąsias avis visur pasiekdavo, visas jas aplankydavo net iki 70 mylių tolumo nuo parapijos bažnyčios, visas jas pažinojo, visom teikė savo paslaugas. Jam Vatikano deklaracijos žodžiai nebuvo nauji, nes daugelis tų idėjų veikė Lietuvoje dar prieš Vatikano susirinkimą. Kun. V. Dabušis buvo išaugęs Maironio, Paltaroko, Bučio, Kuraičio, Reinio, Čėsnio, Šalkauskio, Dovydaižio atmosferoje, kurioje išaugo nauja kunigų ir pasauliečių dvasia. Jam buvo artimas kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimas, kunigų ir pasauliečių suartėjimas, katalikų akcijos organizavimas pasauliečių vadovybėje — Katalikų Veikimo Centre, rūpestis Bažnyčios kuklumu ir socialiniu teisingumu. Kun. V. Dabušis paminėtą katalikų akciją jau vykdė Lietuvoje, būdamas Katalikų Veikimo Centro Kauno rajono reikalų vedėjas — direktorius. Pakeitė tik savo veiklos simbolį — arklį ir vežimą į automobilį.

Pabaigai dar viena paralelė su kitais ganytojais. Kan. J. Tumas kalbėjo apie Lietuvos vyskupus, kaip jie veržėsi į dangų (rašo Juozas Ambrazevičius savo knygoje “Lietuvos rašytojai”). Esą vyskupas M. Paliulionis oficialiai veržėsi į dangų: pašaukei mane, Viešpatie, ganytojauti — ganytojavau — ne juokavau. Vyskupas A. Baranauskas asketiškai veržėsi į dangų: pašaukei mane ganytojauti, bet aš nemoku administruoti, tai geriau atsiimk mano sielą; Vyskupas G. F. Cirtautas kukliai veržėsi į dangų: vis dabodamas, kad neužeitų kitiem už akių: eikit, eikit, aš paskui. Vyskupas M. Valančius jėga veržėsi į dangų su visais savo ganomaisiais:    priimk,

Viešpatie, visus, be jų dangus man nebūtų mielas. Viešpatie, priimk ne tik tuos, kurie eina su manim, bet ir tuos, kurie dar iš paskos ateis.

Tai viena paralelės pusė. Kitoj pusėj reikėtų padėti kun. V. Dabušį. Apie kun. V. Dabušįl kuris veržiasi į dangų, galėtų būti istorijoj įrašyta: pakeliui į dangų, jis kvietė sėsti į jo automobilį: sėskite, nuvešiu. Sėskit visi ir dainuokit! Bet pirmiausia jauni. Paskui sėskit visi kiti — katalikai, protestantai, žydai, ten jau išsirinks, kurie tinka. Sėskit ir komu ...» bet čia užlūžo žodis kun. V. Dabušio lūpose; nebuvo jam lengva pasakyti vardą tų, kurie sunaikino jo vyresnį brolį. Tik mostelėjo jiem ranka.. .

Savo gyvenime, čia Amerikoje, kun. V. Dabušis tikrai yra daug žmonių visur privežiojęs ir pats pas juos privažinėjęs, vis jiems padėdamas, vis gera darydamas. Ypač daug yra privežiojęs dainuojančio ateitininkiško jaunimo į koncertus, į visokius pobūvius, į susirinkimus, į vasaros stovyklas, ypač į Dainavos stovyklą* į kurią jis yra įdėjęs tiek darbo ir rūpesčio, būdamas stovyklos tarybos pirmininkas ir narys, tiek daug aukų surinkęs tai stovyklai kurti ir jai išlaikyti, surinkęs ne tūkstančiais, bet dešimtimis tūkstančių, nes žinojo, kad tokia vieta jaunimui yra būtinai reikalinga, kad jis ten gautų tinkamą poilsį ir kartu gerą tautinį ir religinį auklėjimą;

Užtat visų tų jo vežiotojų, ypač New Yorko ir New Jersey ateitininkų vardu sveikinu kun. Viktorą ir linkiu jam geros sveikatos, geros nuotaikos ir visų reikalingų Dievo malonių vis dar jo visokioje veikloje, nes kun. V. Dabušio istorija dar nėra baigta. Nors jis jau pensininkas, bet vis dar toks pats didelis nenuorama ir be kokio nors darbo, be kokios veiklos jis negali gyventi. Tai ne jo charakteriui. Tad didžiausios jam visur sėkmės.

“Visi sielojamės ir siekiame to paties tikslo...”

Kun. Viktoras, mūsų sąjūdžio aktyvus narys, dažnas LFB studijų ir poilsio savaičių kapelionas, paskaitininkas bei pranešėjas, ir šių metų 29-je stovykloje Dainavoje buvo bičiulių kukliai prisimintas.

Užbaigiant jo gražaus pagerbimo iškilmes Patersone, N.J., sukaktuvininkas, pacitavęs poeto Jono Aisčio eilėraščių posmą: “O jeigu kartais po daugio metų, Vėl susitiksim, mieli draugai. . .” padėkos žody kalbėjo:

“Taip, — penkiasdešimtį metų iškunigavus - mūsų gretos gerokai prareto. Iš 29 kurso draugų įšventintų kunigais 1935 birželio 15 dieną Kauno Arkikatedros Bazilikoje, šiais metais gegužės 19 dieną, toje pačioje Arkikatedroje Kaune besusirinkome tik devyni koncelebruoti jubiliejines Mišias kartu su to paties kurso draugu, dabartiniu Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi arkivyskupu Liudu Poviloniu. Šeši dar gyvi dėl įvairių priežasčių nedalyvavo. Iš jų keturi gyvena už Lietuvos ribų, du Lietuvoje. Į laisvuosius Vakarus 1944 metais pasitraukėme septuni kurso draugai. Iš Lietuvoje likusių 22-jų tik berods trys neatliko “pasitobulinimo praktikos” Vorkutos anglių kasyklose ar Krasnojarsko miškų kirtimuose. O pats arkiv. Liudas Povilonis tą “praktiką” atliko Lietuvoje — Lukiškių kalė-lėjime už tai, kad pastatė Klaipėdoje bažnyčią, kuri tapo atimta ir paversta koncertų sale.

Pasikeitę, žinoma, ir visų dar likusių veidai. Kai kuriuos kurso draugus po 40 metų (kitų nesu matęs visą 50 metų) sunku buvo bepažinti. Bet širdis išliko visų viena, pilna ilgesio anų gražiųjų jaunystės dienų bei idealistinių užmojų.

Poetas prie ilgesio prideda ir skausmo kupiną širdį. Jų širdys pilnos skausmo dėl “didžiojo brolio” kietos letenos, dėl fizinės ir dvasinės vergijos. Mums gi, savo akimis pamačius jų padėtį, skausmą dar padidina ir tai, kad sąžinė pradeda priekaištauti, jog permažai mes dalinamės jų vargais bei rūpesčiais. O jie jų turi labai daug ir didelių. Mes gi perdaug susirūpinę kasdieninio gyvenimo smulkmenomis ir pasidavę dideliais įsibėgėjusiai Vakarų pasaulio sekuliarizacijai.

To skausmo ir rūpesčio kupinos širdys kaip dvasininkų taip ir pasauliečių, ten ir čia. Vieniem kupina skausmo širdis kai matai, kad nepadaryta tai, kas privalėjo būti padaryta; kitiems kupina širdis skausmo, kad ligos ir kitokios negalės lenkia senus pečius; tretiems vaikų sudaryti rūpesčiai bei anūkų ateitis. Ir taip, kiekvieno širdis skausmo kupina, vienok lieka jauna, manydama, kad dar be jos pasaulis, jos vaikai, jos anūkai išsiversti negalės. O mano širdis šiandien jaučiasi jauna, kai matau bent dalį brangių artimų anų dienų idėjos draugų, bendradarbių ir gausų ištikimų parapiečių būrį. Nieko nėra džiugesnio tokiomis progomis, kaip matyti ir būti ištikimųjų vienminčių būryje. Visi esame vienos minties ir vienos širdies, visi sielojamės ir siekiame to paties tikslo — Tėvynės laisvės ir visuotinos teisingos pasaulio taikos ..

Sukaktuvininkas dėkojo “visiems, parodžiusiems tą dvasinę vienybę šioje padėkos iškilmėje dalyvavusiems, lygiai ir negalėjusiems dalyvauti, bet dvasia ir malda pažadėjusiems būti šiuo momentu kartu su mumis”.