SKAITYTOJŲ ŽODIS

Spauda — svarbus ginklas mūsų laisvės kovoje

Su dideliu dėmesiu perskaičiau dr. V. Dambravos straipsnį: “Rezistento žvilgsnis iš Pietų į Šiaurę”. Jame nagrinėdami, mano nuomone, punktai, svarbūs ne tik Lietuvių Bendruomenei, bet ir mums visiems “iš anapus geležinės uždangos”. Be abejo, L. B. veikla Venezueloje galima statyti pavyzdžiu kiekvienai kitai sovietų pavergtai etninei grupei. Iliustracijai noriu duoti keletą ryškių veiklos pavyzdžių.

Pirmoje eilėje yra ypatingai svarbus darbas, atliktas spaudoje. Gyvenu Venezueloje jau 39 metai ir turiu pripažinti, kad per paskutinius trejus metus Lietuva Venezuelos spaudoje figūravo daugiau, negu per visus kitus praėjusius 36 metus. Tai be kalbos yra didelis dr. Dambravos patriotinis darbas. Aš tvirtai tikiu, kad spauda yra vienas pačių svarbiausių ginklų mūsų kovos lauke. Tai praktiškai vienintelis efektyvus būdas supažindinti pasaulį su mūsų laisvės problema. Niekas mums nepadės, jeigu niekas apie mus nežinos. Lietuvai palanki pasaulio opinija yra ypatingai būtina, o palankumą Lietuvai sukelti galima tikrai per gerai organizuotą veiklą spaudoje Kad tai labai sunkus darbas — abejonių nekyla. Televizija labai brangiai kainuoja, bet ir čia buvo surasti būdai jai panaudoti. Šiose svarbiausiose srityse Venezuelos Lietuvių Bendruomenė pirmauja visoje Pietų Amerikoje, įskaitant ir kitas pavergtų tautų grupes.

Ir tautinių - religinių švenčių organizavime VLB surado naujus, dar mūsų nebandytus būdus pasiekti tūkstančiams nelietuvių. Tai antras svarbus dr. Dambravos laimėjimas. Daugelį metų, pats dirbdamas vadovaujamą darbą Lenkų

Bendruomenėje ir laikydamas artimus ryšius su kitomis bendruomenėmis, pastebėjau, kad švenčių ir minėjimų rengimo srityje jos visos laikosi to paties šablono. Ką gi mes paprastai darome, sakykime, Nepriklausomybės Dieną, nesvarbu, ar tai būtų švenčiama Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos, ar kitos tautinės grupės valstybinė sukaktis? Susirenkame — ne visi, kas galėtų dalyvauti, pasimeldžiame, paašarojome ir kartais tik pašnabždomis pasakome, kad mūsų tauta dar vis kenčia sovietų pavergta. Išklausome dažnai nuobodžią paskaitą, kurios turinį visi ir taip atmintinai žinome. Po to užvalgę ir išgėrę skirstomės namo, galvodami gerai atlikę savo patriotinę pareigą. Tokio pobūdžio šventės galėjo būti pateisinamos tremties gyvenimo pradžioje, bet ne dabar. Jos nebeturi būti organizuomanos vien sau, o piliečiams tų valstybių, kur mes gyvename, kad jie sužinotų, kas gi iŠ tikro darosi Lietuvoje, Lenkijoje, ar kur kitur. Mums reikia sąjungininkų! Straipsnio autorius tai gerai supranta ir ta prasme veikia.

Baigdamas turiu suminėti dar vieną dalyką, kurį laikau tiesiog stebuklu. Tai jaunimo veikla ir bendradarbiavimas politinio darbo srityje. Tai laimėjimas, apie kurį prieš keletą metų neteko mums net svajoti. Dėkingai prisimenu lietuvių jaunimo talką lenkų jaunimui, pravedant “Solidamosc” demonstracijas; jų metu lietuvių jaunimas viešai gynė ir savo laisvės bylą. Dar daugiau. Abi tautinės grupės padėjo “trečioms grupėms” išsijudinti. Sena taisyklė tebegalioja: mūsų jėga yra bendrose pastangose. Yra tiesiog juokinga, kad ir šiandien dvi tautos, to paties sovietinio bato prispaustos, dar vis nesuranda bendros kalbos ir nesugeba sukurti bendro veiklos fronto. Iš tikro, ką gi veikia mūsų vadai? Cinikui galėtų atrodyti, kad jie, tikriausiai nenorėdami, netiesiogine prasme pasitarnauja priešui. Čia vėl iškyla dr. Dambravos politinė vizija ir jo diplomatiniai gabumai rasti mums tinkamas ir veiksmingas rezistencinės veiklos formas. Man labai patiko jo mestoji Visuotinio Tremties Seimo idėja, kurią norėčiau matyti įgyvendintą ir lenkų tarpe. Taip pat manau, kad JAV lietuviams būtina “išgyvendinti” į sovietų ambasados sąstatą įrikiuotus lietuvių komunistus, kurių tiesioginis uždavinys yra kenkti Lietuvai ir JAV. Straipsnyje (pirmoje dalyje) paliečiama daug jautrių taškų, vertų dėmesio ir akcijos, kaip verti dr. Antano Maceinos rezistencijos mestieji trys konkretūs rezistencijos uždaviniai — bazė autoriaus išsamiam straipsniui. Gaila, kad šiame numeryje nebuvo atspausdintas visas šis aktualus straipsnis. Taip pat dėkoju už skaitytojui pateiktas autoriaus biografines žinias.

Dėkočiau, jog mano kiek ilgokos pastabos būtų atspausdintos jūsų vertingame žurnale.

Inž. Felix Zubr
Caracas, Venezuela

Ar nepervėlai?

Skaitau "Į Laisvę” Nr. 90 (127). Ten pasisako skaitytojai dėl dr. A. Idzelio ir dėl A. Štromo straipsnių. Aš esu juos abu girdėjęs ir savo ausimis. Ir A. Valiuškis sakė, kad SSSR nudardėtų . . . Dar tai neįvyko. Mes išeiviai laukiame . . .

Protestų— pasiutimo liga plečiasi. 40 metų praėjo nuo Hirosimos atominės bombos. O tik tie jaunuoliai, lyg gavę pasiutligės bacilas, šaukia, kad tik mes norime gyventi! O kiek demonstracijų Vakaruose? Vakarai turi nusiginkluoti! O kai SSSR turi ginklų 3:1 santykiu, jūs kiti tylėkite ir miegokite! Meška ateis pasalomis, kaip atėjo į Rytų Europą. SSSR grasina savo SS-20, o Vakarams sakoma — kantrybės!. . .

Girdėjau vieną kunigą, kuris pamoksle palietė pasaulio situaciją. Jis, remdamasis Lenino veikalu, teigė: Nereikės atominių bombų, Vakarai bus užliuliuoti, pasiduos ir kaip nunokęs obuolys įkris į mūsų sterblę .. .

Skaitydamas dr. A. Damušio straipsnį — prisiminimus — pasikalbėjimą, prisiminiau ir aš iš Aktyvistų fronto veiklos, kada St. Daunys, A. Rukšėnas ir kiti prie Prisikėlimo parapijos jungėmės į tuos daug vilties žadančius veiksmus...

K. Činčtus,
Toronto, Ont. Canada

Kada gi pagaliau bus patogu?

“Į Laisvę” gruodžio 1984 m. 92 (129) numery Leonardo Valiuko mintys straipsnyje“Tikroji Tremties misija” yra vertos ne vien dėmesio, bet ir vykdymo. Straipsnio autorius jau prieš ketvirtį šimtmečio vykdė konkretų darbą pavergtos tautos vadavimo pastangose. Jam suorganizavus ir įvykdžius plačios apimties darbą, 416-ji rezoliucija buvo priimta JAV Kongrese. Kaip dažnai mūsų tarpe atsitinka, atsirado kliudančių, girdi, Jungtinėse Tautose yra per mažai mūsų reikalą remiančių jėgų, nepalankus laikas į jas kreiptis. Ar šiandien palankesnis laikas, ar patogiau? O vis dėlto tokias pat pastangas vykdome. JT įkūrimo tikslo — tautų demokratinėms teisėms įgyvendinti nepateisino. Pavergtų neužstoja, jų negina nuo agresoraisu, nes tautų okupantas jose per daug teisių užsitikrino tai organizacijai kuriantis. 416-ji rezoliucija jau prieš 25 metus būtų tai demaskavusi.

Visos pavergtos tautos privalo vieningai pasipriešinti pasauliniam nužmoginimui. Užtenka pabėgėlių nykstančias negausias jėgas alinti tarpusavio kivirčais, nevykdomais nutarimais, iliuzinėmis pranašystėmis.

Raudonajam siaubui jau tiesioginiai grasinant pabėgusiems į laisvę, nenuilstantis kovotojas vėl šaukia į realią kovą už laisvę, įskaitant ir mus priglaudusius (anot R. I. kongresmano Fernand St. Germain pareškimo Vasario 16-stos proga, jog kova už pavergtuosius jau tampa sinonimu kovoje už savąją laisvę).

Užuot ieškoję priekabių ir išjungę asmeniškumus, o apsvarstę, bet geresnių neradęs, L. Valiuko iškeltas mintis reikia vykdyti, kol dar ne per vėlu.

A. Valiuškis
Barrington, R.I.

Rezistentų žvilgsnis

Stebiuosi dr. V. Dambravos drąsa viešai pasisakyti tokiais jau šiais laikais nepopuliariais klausimais (žr. “Į Laisvę” nr. 91 ir 92). Sveikinu! “Nuosmukio” suorganizuotai “kultūrinei revoliucijai” išvijus iš spaudos puslapių “nebepakenčiamą politiką”, šiaurėje (žiūrint iš Venezuelos pusės) tokių klausimų blaivus nagrinėjimas yra jau gana retas (skaitau beveik visą lietuvišką spaudą, neišskiriant nė “Naujienų”, nė “Akiračių”.

Gerb. dr. V. D. rašo: . . . “mūsų darbu domisi tiktai Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, o mus padrąsina tik Lietuvių Frontas. Gal to ir užtenka”. Ne, Daktare, to dar neužtenka: darreikia saugotis “danajų nors ir dovanas nešančių”. Nuo pat pirmosios sovietinės okupacijos pradžios iki šiol stebėjęs visas Lietuvai laisvinti dėtas pastangas, — ir net pats dalyvavęs LAF, LLKS ir LLA veikloje, sutinku su visomis gerb. dr. V. D. išvadomis, išskyrus jo nuomonę apie PLB valdybą. Mano manymu, jei PLB vadovautųsi “Į Laisvę” skelbiamomis gairėmis, demokratiniame krašte opozicijai nebūtų reikėję ieškotis kitų veiklos kelių . . .

Išeivijos veiklos koordinacijaivisų Lietuvos laisvinimo veiksnių seimas būtų naudingas. Bet ar iš to būtų naudos, jei tame seime į koordinacinio komiteto pirmininkus būtų “išrinktas” mūsų rezistentus - didvyrius (Kalantą ir kt.) savo skiltyje niekinąs vieno lietuviško dienraščio redaktorius? Jau pats laikas vėl prisiminti buvusius markulius, mikuckius, alseikas ir kt.!

J. Vaičjurgis,
Dorchester, Mass.

Gyvuokite!

Džiaugiamės gavę “Į Laisvę”. Džiugu, kad žurnalas gyvas ir dar toks geras. Jokių piktų žodžių nėra, tad gyvuokite ir toliau! Daug džiaugsmo Kristaus Prisikėlimo proga linkt

dr.J. Uleckas,
Toronto, Ont., Kanada

Studijų ir poilsio savaitė, rengiama Lietuvių fronto bičiulių, šią vasarą bus Dainavoje nuo liepos 28 iki rugpjūčio 4 d. Registruotis pas LFB C. valdybos vicepirmininką — iždininką Juozą Baužį: 7225 West Higgins, Chicago, II. 60656. Registracijos mokestis šeimai 10 dolerių.