Partizanai: Istorija ir dabartis

KRAŠTO INDUSTRIALIZACIJA IR RUSIFIKACIJOS POLITIKA

Ateina nauja rusifikacijos banga. Siekiama pakeisti nacionalinę tautos sudėtį. Pramonės plėtimas — nutautinimo ir asimiliacijos talkininkas.

Dr. AUGUSTINAS IDZELIS
Kent State University, Ohio

Komunistų partijos nacionalinės politikos ideologinis ramstis yra socialinistinis internacionalizmas. Šis principas propaguoja sovietinių tautų suklestėjimą ir suartėjimą. Žiūrint iš paviršiaus, principas neatrodo grėsmingas tautinėms mažumoms. Praktikoje, tačiau, šio principo įgyvendinimas turi didėjantį pavojų visoms tautinėms mažumoms.

Kalbant apie tautų suartėjimą, reikia turėti omenyje faktą, kad šis procesas Sovietų Sąjungoje yra asimetrinis ir, norint ar nenorint, priveda prie dvikalbiškumo, gyventojų rusifikacijos ir asimiliacijos.

Trys faktoriai nulemia tautų suartėjimo proceso nenaudą tautinėms mažumoms. Pirma, rusų tauta skaičiumi yra pati didžiausia Sovietų Sąjungoje. Pagal 1979 metų gyventojų surašymo duomenis, rusų skaičius Sovietų Sąjungoje buvo 137 milijonai. Tai sudarė maždaug 52% visų Sovietų Sąjungos gyventojų. Be to, rusų yra visose sąjunginėse respublikose. Rusų skaičius Pabaltijyje 1979 metais buvo virš 1.5 milijono gyventojų, t.y. 50% daugiau negu 1959 m. Antra, rusai užima visas svarbiausias ir aukščiausias valdžios ir partijos vietas centriniuose organuose ir taip pat sąjunginėse respublikose. Būdinga, kad KP antro sekretoriaus postas sąjunginėse respublikose beveik automatiškai tenka rusui. Lietuvoje šį postą dabartiniu laiku užima Nikolai Dybenko, ir jis, o ne Griškevičius, valdo Lietuvą. Taip pat Lietuvos komjaunimo sąjungos antras sekretorius yra rusas — V. Zavjalov. Kiti rusai, kurie užima svarbias vietas LKP Centro Komiteto skyriuose yra Grigeory Mogilevtsev (Partijos komisijos) ir V. Berezoc (Politinio švietimo namai). Lietuvos TSR Ministrų Tarybo pirmininko pavaduotojas yra Yuri Rusenko. Trečia, rusų kalba užima dominuojančią ir privilegijuotą vietą visasąjunginėje plotmėje ir yra puoselėjama kaip pagrindinė priemonė suartinti visas tautas. Pažymėtina, kad prieš keletą metų rusų kalbos dėstymas buvo pradėtas ir vaikų darželiuose Lietuvoje. Tai išdava Taškento nutarimų.

Partijos ideologai daug rašo apie tautiškumo ir internacionalizmo dialektinę vienybę Žinoma, teoretinėje ir abstrakcinėje plotmėje ideologai gali rasti visokių dialektinių vienybių. Praktiškai, ugdymas intemacionalistinių jausmų yra nedėkingas ir iš esmės beveik neįmanomas uždavinys. Ilgametis partijos vajus ugdyti Lietuvoje intemacionalistinius jausmus ir nusistatymus neatnešė jokių reikšmingų rezultatų ir, galima sakyti, net sustiprino lietuvių tautinį sąmoningumą. Didėjantis rusų šovinizmas ir kiti prieštaravimai tarp partijos lozungų ir gyvenimo realybės ugdo nepasitenkinimą lietuvių tarpe ir tuo pačiu stiprina tautinius jausmus.

Ištvermingumas ir stiprėjimas tautinio sąmoningumo kelia didelį susirūpinimą partijos vadovų ir ideologų tarpe. Genrikas Zimanas aiškina, kad “rafinuotas, paslėptas — sąmoningai ar net nesąmoningai — nacionalizmas klaidina žmones, esančius iš esmės toli nuo nacionalistinės ideologijos . . . žmonės kartais dargi nejučiomis patenka į nacionalizmo balą (Kom. Nr. 12, 1980). Kitoje vietoje tas pats Zimanas atkreipia dėmesį į faktą, kad “vis dar yra žmonių, kurie absoliutina nacionalinę priklausomybę, tautybę, nacionalinę specifiką, išpučia ją, pažeidžia proletarinio internacionalizmo ir tarybinio patriotizmo reikalavimus” (Kom. Nr. 4, 1982). Henrikas Zabulis, LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras aiškina, kad “net ir šiandien, kada jau daug dešimtmečių teoretiškai mokame teisingai vertinti internacionalizmą, jis pirmiausia suvokiamas kaip idėja. O mums reikia, auklėjant studentus, rasti vietos ir jausmams”. Maskvos prievaizda Dybenko apgailestauja: “Deja, mes vis dar susiduriame su faktais, kad žmogus internationalizmą pripažįsta kaip politinį principą, bet praktiškai dar neišsivadavo iš nacionalinio ribotumo buityje, šeimoje, santykiuose su kitais žmonėmis” (Nemunas, Nr. 4, 1982).

Komunistų partijos reagavimas į šią problemą yra trejopas. Pirma, partijos vadovai toliau akcentuoja reikalingumą stiprinti ir pagerinti intemacionalistinį auklėjimą. Šitas reikalavimas apima ne tik rusų kalbos mokymą, bet bendrai visą socialinių mokslų ir kultūros sritį. Lietuvos kraštotyrininkai, kurie vienu laiku paruošė ypač vertingas studijas apie Merkinę, Kernavę ir kitas lietuviams brangias vietoves, dabar yra partijos įsakyta “kaupti medžiagą apie revoliucinį judėjimą ir jo dalyvius, apie pilietinio ir Didžiojo Tėvynės karo kovotojus, apie tarybinių žmonių pasiekimus, vykdant liaudies ūkio planus ir socialistinius įsipareigojimus” (Kraštotyra, 1978). Lenino premijos laureatas, J. Avyžius dejuoja, kad Lietuvos rašytojai aplenkią tautų draugystės temą. Anot Avyžiaus, “lenininė nacionalinė politika neleidžia apdovanoti vienos tautybės žmonių išskirtinai teigiamais bruožais nepastebint jų tarpe tokių nemalonių reiškinių, kaip kai kurių žmonių šovinistinės nuotaikos ar pavieniai nacionalizmo pasireiškimai, ir vienašališkai, prirašant čia paminėtas savybes tiktai kitų “nesavų” tautybių žmonėms, nors nėra jokio pagrindo manyti, kad tie “nesavi” priklauso kažkokiai blogesnei rasei” (Kom. Nr. 1, 1981).

Antra, komunistų partijos vadovai aiškina, kad tautiškumo stiprėjimas ir tautiniai reiškiniai Lietuvoje yra išdava vakarietiškos propagandos, kuri, pagal V. Lazutką, bando apnuodyti tarybinių žmonių sąmonę nacionalizmo ir šovinizmo nuodais. Anot Lazutkos, “negalima nevertinti tokio pobūdžio antikomunistinių akcijų pavojų” (Kom. Nr. 6, 1981). Būtų sunku tikėti, kad “vakarietiška propaganda” nuodija rusų sąmonę nacionalizmo ir šovinizmo nuodais. Taigi, reikia manyti, kad kalba vyksta apie lietuvius ir kitų tautybių žmones. Bandymas rasti kaltininkus Vakaruose yra tipiška partijos reakcija, kuri ignoruoja endemines priežastis. Problemų versmė yra pati partijos nacionalinė politika, kuri skatina rusų šovinizmą ir paneigia tautinių mažumų siekius. Ar nėra keista, kad tik nacionalinės tendencijos lietuvių tarpe yra kritikuojamos, o rusiškasis nacionalizmas ir šovinizmas yra neliečiama tema. Žinoma, partijos vadovai ir saugumo aparatas ne tik kritikuoja lietuvišką išeiviją, bet taip pat daro viską jai suskaldyti. Šį partijos tikslą aiškiai atskleidžia S. Vaitiekus, kalbėdamas apie “Gimtąjį kraštą” (kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje laikraštį) ir bendrai apie respublikos periodinės spaudos kontrapropagandinį poveikį. Anot jo, “diferencijuota periodikos veikla prisidėjo prie lietuviškos emigracijos skaldymo proceso, jos pažangiųjų elementų suartėjimo su gimtine ir tuo suvaidino svarbų vaidmenį didinant ideologinės kovos efektyvumą”. Pažymėtina, kad svarbus Office of Special Investigation informacijos šaltinis apie tariamus karo nusikaltėlius išeivijoje ir yra tarybinė spauda.

Auklėjimo vajai ir kitos priemonės ugdyti intemacionalistinę sąmonę lietuvių tarpe turėjo mažą efektą; pati partija šį faktą supranta. Tuo pačiu, faktas, kad lietuviai sudaro didžiąją daugumą Lietuvos gyventojų (80.1% 1979 m.) užkirto kelią rusifikacijos plėtimui. Tautinis sąmoningumas lietuvių tarpe išliko gyva jėga, kuri gąsdina partijos vadus.

Taigi, ši padėtis iššaukė dabartiniu laiku naują partijos liniją nacionalinės politikos srityje. Naujos pastangos dabar yra daromos pakeisti Lietuvos gyventojų nacionalinę sudėtį per tolimesnį krašto industrializavimą. Šią naują kryptį neseniai atskleidė Griškevičius, teigdamas lakoniškai, kad “daug daroma, kad dar labiau susitelktų daugianacionaliniai darbo žmonių kolektyvai ekonominiam ir socialiniam uždaviniam spręsti”.

Atsižvelgiant į faktą, kad dabar okup. Lietuvoje darbo jėgos trūkumas yra ypač aštri problema, telkimas daugianacionalinių kolektyvų pagreitins kitataučių migraciją į kraštą. Centriniai organai yra pramatę dar spartesnį Lietuvos pramonės vystymą — nežiūrint, kad jau dabar pramonė yra išsivysčiusi ir kad procentas žmonių, dirbančių Lietuvos pramonėje, yra vienas iš aukščiausių visoje Sovietų Sąjungoje.

Nors sovietinė industrializacija, kaip jau anksčiau minėta, Lietuvoje prasidėjo prieš trisdešimt ar daugiau metų, krašto nacionalinė sudėtis iki maždaug 1979 m. išliko stabili ir lietuvių lyginamasis svoris buvo aukštas. Vietiniai darbo jėgos ištekliai kaime sudarė pagrindą industrializacijos procesui. Migracija Lietuvos kaimo gyventojų į miestus ne tik teikė pramonei darbo jėgą, bet taip pat užtikrino kelią masinei tarprespublikinei gyventojų emigracijai. Žinoma, vyko rusų migracija į Lietuvos miestus — ypač į Vilnių ir Klaipėdą. Tačiau rusų gyventojų lyginamasis svoris buvo žemas ir jų skaičius augo žymiai lėčiau negu Latvijoje ar Estijoje. Septintam dešimtmetyje, rusų skaičius Lietuvoje padidėjo tik 16 procentų, o Estijoje ir Latvijoje — 39.6 ir 26.8 procentais.

Maždaug 745,000 gyventojų išvyko iš kaimo 1950 - 1979 metų laikotarpy. Dauguma išvykstančiųjų iš kaimo buvo jauni žmonės, ši masinė .ir tuo pačiu selektyvinė migracija iškreipė kaimo gyventojų demografinę struktūrą. Lyginamasis svoris pensininkų ir vyresnio amžiaus žmonių kaime sparčiai kyla. Vidutinis žemdirbio amžius pakilo nuo 41 metų 1962 metais iki 50 metų 1980. Sumažėjimas jaunų žmonių tiesioginiai atsiliepė į kaimo prieauglio lygį. Kaimas, kuris anksčiau buvo pagrindinis faktorius, atsakingas už Lietuvos gyventojų skaičiaus augimą, dabar prarado šią svarbią demografinę funkciją.

Paradoksiškai, kaimas, kuris prieš dvidešimt metų turėjo gyventojų perteklių, dabar jaučia labai aštrų darbo jėgos trūkumą. Anot Vytauto Ožiūno, Žemės ūkio ministro pirmo pavaduotojo, darbo jėgos trūkumas 1979 metais žemės ūky siekė 50,000 darbingo amžiaus žmonių.

Turint omenyje partijos nusistatymą toliau vystyti pramonę Lietuvoje, vietinių darbo jėgos išteklių trūkumas atidarė duris masinei kitataučių emigracijai į ok. Lietuvą. Kad šis procesas jau vyksta, matome iš pasisakymų Lietuvos spaudoje. Petras Adlys — vienas iš geriausių demografų ok. Lietuvoje — atkreipė dėmesį į faktą, kad nors “natūralus prieauglis 1970 - 1979 laikotarpy sudarė pagrindinę Lietuvos gyventojų prieauglio dalį, prieauglis iš migracijos turėjo tendenciją didėti” (Mokslas ir gyvenimas, Nr. 3, 1980). Dybenko atkreipia dėmesį į tai, kad “pastaraisiais metais respublikoje pagausėjo nevietinės tautybės piliečių. Tai visų pirma susiėję su stambių liaudies ūkio objektų statyba. Kaip pavyzdį galima nurodyti Sniečkaus miestą”.

O šių naujų stambių liaudies ūkių objektų statybų ok. Lietuvoje yra gan daug: Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, Kaišiadorių hidroakumuliacinė elektrinė, Ignalinos atominė elektrinė. Kaip matome, visi objektai liečia kuro ir elektros energijos gamybą. Ignalinos atominė elektrinė, būdama 6000 megavatų galingumo, bus pati didžiausia visame pasaulyje. Netolimoje ateity elektros gamyba Lietuvoje dramatiškai pakils. O kas šitą naują elektros energiją naudos? Atsakymas aiškus — naujos pramonės įmonės, kurios turi ypač didelį pigios energijos pareikalavimą. Atrodo, kad Mažeikių naftos perdirbimo įmonė yra tik gemalas ištiso chemijos pramonės komplekso, kur bus gaminama sintetinis kaučiukas, bitumas, automobilių padangos, parafinas, aromatiniai angliavandeniai ir t.t.

Kokią įtaką šie naujieji pramonės objektai turės į Lietuvos gyventojų nacionalinę sudėtį ir jos demografinius procesus? Pažvelkime į padėtį Ignalinoje.

Ignalinos atominės elektrinės statyba, kuri prasidėjo prieš 6 metus, padidino tarprespublikinės migracijos srautą į Lietuvą, ir jau privedė prie dramatiškų pasikeitimų Ignalinos rajone. Rajonas yra kaimiškas, neturtingas, ir pasižymėjo ypač dideliu gyventojų išvykimo koeficientu. 1959-1976 metų laikotarpy Ignalinos rajono gyventojų skaičius sumažėjo nuo 42,200 iki 32,000. Pradėjus 1977 metais statyti atominę elektrinę, nežiūrint toliau vykstančios kaimo gyventojų migracijos, rajono gyventojų skaičius pradėjo augti ir 1980 metais pasiekė 38,000. Reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad lietuvių lyginamasis svoris nukrito nuo 77 procentų 1970 metais iki 64 procentų 1979 metais. Rusų procentas padvigubėjo — pakilo nuo 9 iki 20 procentų. O pati didžiausia rusų imigracija įvyko tik po 1970 metų gyventojų surašinėjimo. Kiek šis miestas dabar turi gyventojų, statistika neskelbia.

Darbininkai, kurie stato elektrinę ir jų šeimos gyvena naujame Sniečkaus mieste — maždaug 4 kilometrus į vakarus nuo elektrinės. Nors Lietuva turi visą eilę žymių architektų, naujo miesto projektą paruošė Rusų Federacijos kolektyvas, vadovaujamas V. Akutin’o. Projektas pramato, kad netolimoje ateityje gyventojų skaičius Sniečkaus mieste bus 25,000. Jau 1982 metais 15,000 žmonių gyveno mieste.

Respublikos spauda ypač akcentuoja faktą, kad Sniečkaus mieste gyveną darbininkai atstovauja virš 40 tautų. Žinoma, tokioje mišrainėje, rusų kalba beveik visur vyrauja. Taip pat vyksta daug mišrių vedybų ir beveik visi vaikai, gimstą čia, turi mišrius tėvus. Daug sakantis faktas — raktus į pirmą butą Sniečkaus mieste simboliškai gavo mišri Onutės ir Alexei Sidorov šeima.

Rusai užima visas svarbiausias partines ir administracines pozicijas Ignalinos rajone. Pavyzdžiui: statomos elektrinės direktorius — K. Zacharov, jo pavaduotojas — Ivan Soldatov; Sniečkaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas — Stanislav Prochorenka; Ignalinos rajono KP komiteto antrasis sekretorius — P. Kolesnikov, ir t.t. Rusai ir kitų tautybių ateiviai į Ignalinos rajoną, žinoma, neturi jokio noro ar reikalo išmokti lietuvių kalbos ar susipažinti su lietuvių kultūra. Įdomu, kad šį reiškinį pastebėjo patys rusai. J. Stroganov, statybininkų laikraščio “Energetik” redaktorius, teigė, kad “čia, kur dirba daugianacionalinis kolektyvas, suburtas iš įvairių respublikų pasiuntinių, svarbu nuosekliai supažindinti juos su Lietuva, su jos kultūra, tradicijomis ir liaudimi. Mūsų miesto gyventojai kol kas blogai žino krašto, kuris taps jų gimtuoju kraštu, istoriją”.

O kokią Lietuvą studijuoja rusai? Atsakymą randame vienoje vietinės komjaunimo organizacijos konferencijoje, kur buvo liaupsinamos vietinių aktyvistų pastangos “ieškoti pirmosiomis dienomis pašauto netoli Ignalinos tarybinio bombonešio liekanų”. Taigi, taip studijuojama Lietuvos istorija!

Nežiūrint darbo jėgos trūkumo Lietuvoje, internacionalizmo imperatyvai reikalauja, kad vis didesnis skaičius lietuvių — ypač jaunimo — būtų siunčiamas į Vakarų Sibiro, BAM’o, KATEK’o ir Smolensko srities statybas. Tokios išvykos darbams užtrunka ilgesnį laiką ir skatina mišrias vedybas. Taip Juozas Malašauskas — darbų komisaras aiškina padėtį: “Neseniai sužinojau, kad iš prieš metus į KATĖK atvykusio Lietuvos komjaunimo pasiuntinio būrio ištekėjo beveik visos merginos už kitataučių. Taip pat ne vienas lietuvis vedė kitatautę merginą”.

Galim su pagrindu konstatuoti, kad demografinė rusifikacija, kuri yra išdava toliau vykstančios krašto industrializacijos, tampa didžiausia grėsme lietuvių tautai. Kol lietuvių gyventojų procentas krašte buvo aukštas ir kol lietuvių gimstamumo koeficientas buvo didelis, rusifikacijos ir asimiliacijos pavojus buvo mažas. 1979 m. visoje ok. Lietuvoje mišrių šeimų skaičius buvo tik

102.000 (11 %). Vilniaus mieste, kur gyventojų tautinė sudėtis daug įvairesnė, mišrių šeimų skaičius siekė 30%. O Sniečkaus mieste mišrių šeimų procentas dar didesnis. Taigi, galima padaryti čia išvadą: kai lietuvių gyventojų procentas krenta, tai mišrių šeimų skaičius ir procentas kyla, ir tai, žinoma, sudaro sąlygas gyventojų asimiliacijai. Demografinė rusifikacija ir asimiliacija — tai grėsmingiausia sovietinio internacionalizmo išdava. Tad nenuostabu, kad Griškevičius ragina sutelkti kuo daugiau daugianacionalinių darbo žmonių kolektyvų.