KATALIKŲ BAŽNYČIOS IR VALSTYBĖS SANTYKIAI OKUPUOTOJE LIETUVOJE
1982 - 1983 metų laikotarpyje įvyko kai kurie gana reikšmingi pasikeitimai Katlaikų Bažnyčios ir valstybės santykiuose Lietuvoje. Bažnyčios atžvilgiu nauji poslinkiai nėra vienalyčiai, nes Maskva pagerino oficialius santykius su Vatikanu, tuo pačiu metu imdamasi griežtesnių priemonių katalikų pasipriešinimo sąjūdžiui nuslopinti. Bažnyčios hierarchija šiek tiek sutvarkyta, tačiau po daugiau negu dešimtmetį trukusio laikotarpio kunigai vėl suimami.
Du įvykiai turi ypatingą reikšmę Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, — naujų vyskupų paskyrimas bei Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto išsklaidymas ir jo veiklos sutrukdymas.
1982 m. liepos 15 d. Vatikanas paskelbė, kad Vincentas Sladkevičius pradės eiti Kaišiadorių vyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas, o Antanas Vaičius paskirtas Telšių vyskupijos apaštaliniu administratorium. Šių dviejų kunigų paskyrimas vyskupais reiškė šiokią tokią Maskvos nuolaidą, ir ne vienintelę.
1983 m. keturiems Lietuvos vyskupams buvo leista atvykti į Romą ad limina apostolorum. Tai pirmas toks Lietuvos vyskupų apsilankymas nuo 1938 metų. Be to, per šią viešnagę popiežius Jonas Paulius Antrasis nurodė Panevėžio vyskupijos apaštaliniam valdytojui, vyskupui Romualdui Krikščiūnui, pasitraukti iš pareigų.
Jei per pastaruosius dvejus metus pagerėjo Lietuvos Bažnyčios hierarchijos stovis, tai gerokai nukentėjo Katalikų komitetas. Kai valdžia nutarė galutinai komiteto veikimą sustabdyti, saugumo organai ėmėsi ryžtingų priemonių, kurios neliko be poveikio. 1983 metais sausio 26 d. buvo suimtas komiteto narys - steigėjas kunigas Alfonsas Svarinskas, o gegužės 6 d. jis buvo nuteistas 7 metams griežto režimo lagerio ir 3 metams tremties. Tą pačią dieną kitas komiteto narys, kunigas Sigitas Tamkevi-čius buvo įleistas į teismo salę, neva išklausyti nuosprendį kun. Svarinskui, ir buvo ten pat suimtas. Prasidėjo kitų komiteto narių tardymai ir “šantažavimai”, kurie padarė savo. “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” 59-tame numeryje pranešta, kad po kelių tardymų komiteto narys kun. Algimantas Keina pasitraukė iš komiteto, pareikšdamas, kad dabartinėmis sąlygomis komitetas negalįs vykdyti savo užduoties. Pranešta, kad ir kitas komiteto narys, kun. Kazimieras Žilys, kuris į komitetą įstojo po kun. Svarinsko arešto, pasižadėjo pasitraukti su sąlyga, kad valdžia leis jam dirbti ganytojišką darbą Moldavijoje arba Ukrainoje. Dar kitas komiteto narys, kun. Leonas Kalinauskas irgi buvo šantažuojamas iš komiteto išstoti. Likusieji laisvėje komiteto nariai pasidarė nebūdingai tylūs. Negalima atmesti galimybės, kad komiteto veikimas gal ir visam laikui sustabdytas.
Kaip minėta, 1982 m. liepos 15 d. Vatikanas pranešė Vincento Sladkevičiaus ir Antano Vaičiaus paskyrimą vyskupais. Nors “Kronika” nuo pirmųjų savo egzistavimo dienų reikalavo sugrąžinti vysk. Sladkevičių į savo pareigas, o kun. Vaičius buvo laikomas vienas tinkamiausių kandidatų į vyskupus, “Kronika” santūriai priėmė žinią, vėl išreikšdama baimę, kad kitą kartą Maskva tikrai prastums savo kandidatus.
Nėra abejonės, kad popiežius Jonas Paulius Antrasis skiria ypatingą reikšmę vyskupų vaidmeniui Bažnyčios gyvenime. Jis kelis kartus pabrėžė vyskupų svarbą ir ragino katalikus jais pasitikėti bei paklusti jų valiai. Šventasis Tėvas nusiuntė vyskupui Poviloniui telegramą, kurioje buvo parašyta:
“Kunigai gi. . . tepripažįsta vyskupą savo tėvu ir jo su pagarba teklauso. Pagaliau visa katalikiškoji bendruomenė, kurios tikėjimas yra išbandytas tiesos sunkenybių ir vargų, teranda savo ganytojuje sielos globą, užsidegimą ir sustiprinimą ištverti tikėjime su galinga viltimi ir meilės atrama. .
Kai Lietuvos vyskupai 1983 m. atvyko į Romą ad limina apostolorum, Jonas Paulius Antrasis vėl pareiškė, kad jam labai rūpi sutvarkyti Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchiją. Priimdamas vyskupus jis pažymėjo, kad jis visada stengėsi užtikrinti Lietuvai vertus ir ištikimus ganytojus — vyskupus. Popiežius teigė, kad tikslas iš dalies jau pasiektas ir išreiškė viltį, kad ateityje visos Lietuvos vyskupijos turės savo vyskupą. To reikalauja Bažnyčios tradicija, įpareigojanti vyskupui atstovauti Kristaus asmeniui.
Popiežiaus pastabos apie hierarchijos sunormalinimo svarbą bei raginimas nieko nedaryti be vyskupų rodo jo įsitikinimą, kad galima paskirti Lietuvai tinkamus vyskupus, kurie gins Bažnyčios interesus ir nepasiduos Kremliaus spaudimui bei sutvarkyti Lietuvos Bažnyčios hierarchiją, nepakenkiant tikinčiųjų interesams. Taigi, Vatikanas nepritaria “Kronikos” būgštavimams, jo valdžia turi priemonių beveik kiekvieną vyskupą palenkti savo valiai, arba mano, kad hierarchijos sutvarkymo teigiamos pasekmės atsvers neigiamus padarinius, kuriuos gali sukelti reikalas vyskupui paklusti valdžios nurodymams. Bet nors Šventasis Tėvas iš dalies nepaisė “Kronikos” nerimo dėl naujų vyskupų, jis veikiausiai nepaskirs šioms pareigoms asmens, prieš kurį nusistačiusi nemaža kunigijos dalis. Juk priešingu atveju negalima laukti, kad nieko nebus daroma be vyskupo.
Nemažiau svarbus už naujų vyskupų paskyrimą buvo Vatikano nutarimas iš pareigų pašalinti Panevėžio vyskupą Romualdą Krikščiūną. Nors jis atsistatydino neva dėl sveikatos, Krikščiūnas buvo plačiai laikomas nevykusiu ganytoju, kuriam labiau rūpėjo užsitikrinti valdžios malonę negu ginti Bažnyčios interesus. Jo pasitraukimas iš pareigų reikšmingas keliais atžvilgiais. Pirma, popiežiaus reikalavimas, kad kunigai ir tikintieji paklustų savo vyskupams, įgyja kitą prasmę, paaiškėjus, kad Šventasis Tėvas pasiryžęs imtis priemonių užtikrinti, kad Lietuvos katalikai turės uolius vyskupus. Antra, vysk. Krikščiūno likimas yra visiems priminimas, kad Maskvai per daug nuolankūs vyskupai gali būti atstatydinti. Ateityje kiti vyskupai ir įtakingesni Bažnyčios pareigūnai galės priešintis Maskvos spaudimui, nurodydami šį atvejį kaip pavyzdį per didelio nuolaidumo pasekmių.
Tęsinys sekančiame“Į Laisvę” numeryje 94 (131)
