LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAI KENNEBUNKPORTE

Iš reporterio užrašų

Žavus tas Kennebunkportas, Maine. Ši kurortinė vieta lietuviams Amerikoje ilgai buvo mažai žinoma, net ir Rytinio pakraščio mūsų tautiečiai retai tenuvykdavo ten poilsiauti, pasikaitinti saulėje ar pasimaudyti šaltokame, Golfo srovės nebešildomame Atlante. Lietuvių dėmesys į šią nuošalią vietovę buvo atkreiptas tiktai po to, kai lietuviai pranciškonai 1947 m. įsigijo turtuolio rezidenciją ir ten perkėlė savo religinės ir kultūrinės veiklos centrą. Šią gražią rezidenciją naujieji savininkai papuošė šv. Antano koplyčia, gimnazijos rūmais (gimnazija veikė 1956 - 69 metais) — dabar jie paversti vasarvietės viešbučiu, sporto sale, berniukams bendrabučiu. Lietuviško stiliaus Liurdas ir Kryžiaus kelių paminklas (abu arch. J. Muloko projektai), Vatikano paviljono New Yorko parodoje skulptūra (dail. V. J. Jonyno), lietuviškas pakelės kryžius, erdvi ir moderni, naujai pastatytoji koplyčia (arch. J. Kulpos ir dail. V. J. Jonyno projektas) yra išskirtinos religinės temos atrakcijos, kurios sutraukia šimtus vasarotojų vasaros mėnesiais. Baseinas su Atlanto sūriu vandeniu, pušynai, laivelių pavilijonas ir čia pat ošiantis Atlantas puikiai prisideda prie atostogaujančių nuotaikos ir malonumų.

Šioje apylinkėje daug miestelių su meno galerijomis ir muziejaus, teatrais, parodomis, istoriniais paminklais ir, aišku, įvairiausiais restoranais. Žodžiu, Kennebunkportas ir jį supą miesteliai yra pasirengę vasarą mielai priimti poilsio ir pramogų ieškotojus.

7-tą kartą

Lietuvių pranciškonų vasarvietę mėgsta dabar ne tik lietuviai, bet ir amerikiečiai, ypatingai lietuvių kilmės žmonės, todėl vasarą čia gauti kambarį nėra taip jau lengva. Reikia užsisakyti labai anksti. Ir šių metų LFB studijų ir poilsio savaitė iš liepos mėnesio vidurio turėjo būti perkelta į rugpiūčio 18 - 25 dienas, nes ankstyvesnei datai negalima buvo gauti pakankamai kambarių. Vasarvietėje čia vyksta didelis judėjimas nuo birželio vidurio iki rugsėjo pradžios: stovyklos, Lietuvių dienos, paskirų grupių savaitės, koncertai, literatūros vakarai ir t.t.

Ir Lietuvių fronto bičiuliai mėgsta šią malonią lietuvių vienuolių prižiūrimą vietovę. Šiemet jau buvo 28-ji JAV ir Kanados LFB studijų ir poilsio savaitė ir septintoji Kennebunkporte (1957, 58, 63, 75, 79, 81 ir 84 metai). Nebuvo ji gausi, tiktai apie 70 asmenų. Dainavoje paprastai susirenka gerokai per šimtinę, o būdavo metų, kai dalyvių skaičius pasiekdavo arti 200 ar daugiau (1968 m. — 208).

Gintė ekskursijoje po Sovietų sąjungą

Rugpiūčio 18 d., šeštadienį, iš pat ryto pradėjo rinktis LFB stovyklautojai. Į iš anksto rezervuotus kambarius daugelis galėjo susikraustyti tiktai, kai buv. ateitininkų sendraugių savaitės dalyviai po pietų išvažinėjo. Todėl šiltas ir giedras oras nemažą entuziastų būrį sugundė tuojau patikrinti Atlanto vandenėlį vidurdienyje, o vakare visi buvo sukviesti į vasarvietės kavinę, kur prisistatė stovyklos “valdžia” — Juozas Baužys, C. v. vicepirm. ir Vladas Sinkus — stovyklos komendantas. Stovyklautojams buvo pristatytas stovyklos kapelionas kun. dr. L. Andriekus ir vyr. vasarvietės bosas tėv. Steponas Ropalas, abu pranciškonai. J. Baužys trumpai apibudino studijinę savaitę, kuri, paskutiniu momentu atsisakius dviem kalbėtojams - paskaitininkams, turės pasikeisti, bet už tai būsią daugiau laiko Atlantui, baseinui, saulei, pasivaikščiojimams po istorines Maino valstybės įžymybes.

Sekmadienio ankstyvų rytą buvo atlaikytos šv. Mišios. Po šiltos dienos stovyklautojai vakare išklausė jaunosios kartos, Lietuvių informacijos centro New Yorke darbuotojos Gintės Damušytės pranešimą apie Amerikos religijų atstovų lankymąsi Sovietų sąjungoje š. m. birželio 7 -20 dienomis. Pranešimas buvo pailiustruotas skaidrėmis.

Ekskursiją, kurioje dalyvavo 226 įvairių religijų, jų tarpe ir 20 katalikų, atstovų, organizavo protestantų kun. Bruce Rigdon. Pasiekus Maskvą, pasakojo Gintė, ekskursantai, pasiskirstę į mažesnes grupes, lankė bažnyčias, o per provoslavų Sekmines visa ekskursija buvo nuvežta į netoli Maskvos esantį Zagorsko miestą, kur dalyvavo pamaldose, sekė vieno kunigo šventimus (čia yra ir prov. kunigų seminarija), o grįžus atgal į

Maskvą, ekskursija nuvyko į baptistų pamaldas, kur įvyko demonstracija už religijos laisvę.

Gintė su kita grupe nuvyko į Volgogradą (buv. Stalingradą), kur po pamaldų visi ekskursantai buvo prov. arkivyskupo pakviesti vaišėms. Gintei paklausus, ar pamaldose dalyvauja ir jaunimas, negautas atsakymas. Bendrai ekskursijos metu buvo sunku susitikti su kitais žmonėmis, nes kur ekskursantai gyveno, įeiti į viešbučius reikėjo gauti leidimą. Nuskridus į Taškentą, buvo aprodytos musolmonų, provoslavų ir baptistų bažnyčios ir pats miestas.

Po to Leningrade vėl susirinko visi ekskursantai. Čia vėl grupėmis lankė bažnyčias ir Damušytė pateko į grupę, kuri aplankė vienintelę katalikų bažnyčią Leningrade, kur jau 18 metų klebonauja kun. Pavilonis. Grupė buvo pavaišinta klebonijoje su iš Lietuvos užsakytu raguoliu, o Gintė turėjo progos su klebonu pasikalbėti.

Maskvoje didelė ekskursantų dalis dalyvavo Sovietų taikos komisijos spaudos konferencijoje, kur buvo iškelti klausimai apie polit. kalinius, įkalintus psichiatrinėse ligoninėse ir kalėjimuose, apie areštuotus neoficialios taikos komisijos narius, kurie norėjo įsiregistruoti, bet jiems neleido, apie invaziją į Afganistaną ir t.t. Į visus klausimus buvo atsakyta pagal sovietų nuolat skelbiamus trafaretus, dažnai piktai ir nemandagiai. Išvykstančią ekskursiją Maskvos metropolitas - patriarchas išlydėjo su šauniu, prabangišku priėmimu.

Gintė Damušytė

Ekskursijos vadovas, grįžęs Amerikon, spaudoje paskelbė, kad ten yra pilna religijos laisvė. Taip, tokie, kaip šis ekskursijos vadovas Rigdon ar Bill Graham skelbia apie laisves, kurių Sovietijoje nėra.

Apie Šv. Kazimiero sukaktuvinius metus

Kennebunkporte tuo metu atostogavo ir Šv. Kazimiero sukakties centrinio komiteto pirm. Vytautas Volertas, kuris trumpai pasidalino mintimis apie šių sukaktuvinių metų didžiuosius renginius.

Anot pirmininko, jubiliejui pradėta ruoštis prieš trejus metus. Buvo užangažuoti įvairių sričių žmonės. Užplanuota ir išleisti leidiniai lietuvių, anglų, vokiečių, ispanų, portugalų kalbomis apie Šv. Kazimierą. Lietuviškai parašė prof. S. Sužiedėlis. Iliustravo dail. N. Palubinskienė. Anglų kalbon išvertė Marian Skabeikis, ispaniškai parašė dr. V. A. Dambrava. Pašto ženklą paruošė dail. R. Viesulas. Prie jo išleidimo - realizavimo daug prisidėjo arkivysk. P. Marcinkus Romoje. Pagal dial. P. Vaškio projektą buvo nukaldinti sidabro ir bronzos medaliai, išleista kazimierinė grožinės literatūros antologija, bus išleistas šv. Kazimiero albumas, premijuotos šv. Kazimierui giesmės, taip pat atskira knyga apie visus Šv. Kazimiero metų renginius plačiame pasaulyje. Prof. Rabikauskas parašė naują veikalą apie šv. Kazimierą pagal naujai surastą medžiagą Vatikano archyvuose.

Iškilmingi minėjimai vyko didžiosiose pasaulio katedrose, kur dalyvavo kardinolai, vyskupai ir tūkstančiai tikinčiųjų.

Kulminacinis sukaktuvinis iškilmių punktas buvo Romoje kovo 4-ją su Popiežiaus audiencija, iškilmingomis pamaldomis, dalyvaujant kardinolams ir diplomatiniam korpusui, ir lietuvišku pamokslu. Dalyvavo arti tūkstančio lietuvių ir Grandinėlės ansamblis iš Clevelando. Susuktas iškilmių spalvotas, garsinis filmas. Popiežiaus mišioms paties Vatikano lėšomis atspausdintas mišiolėlis lietuvių ir lotynų kalbomis. Mišios buvo transliuojamos per televiziją. Italų spauda pirmuose puslapiuose ir vedamuosiuose rašė apie šias iškilmes. Lietuvos vardas niekada nėra taip plačiai nuskambėjęs Italijoje, kaip šiais kazimieriniais metais.

Kad audiencija ir pamaldos buvo tokios iškilmingos, padėka priklauso pačiam Popiežiui, kuris tikintiesiems esąs šventas vyras, o netikintiesiems — didelė asmenybė. Romoje mums daug padėjo ark. Marcinkus, prel. A. Bačkis, prel. L. Tulaba, min. St. Lozoraitis, jr. ir kiti. Nors Grandinėlės pakvietimas (šią idėją rėmė ark. Marcinkus) pareikalavo didelių išlaidų (44,000 dol.), bet ji skirtąjį vaidmenį puikiai atliko. Iškilmės Romoje buvo užbaigtos banketu, kuriame dalyvavo 700 svečių.

Oficialiai šv. Kazimiero metai baigiami Toronte lietuvių katalikų kongresu, su prof. P. Rabikausko, dr. J. Girniaus paskaitomis, jaunimo simpoziumu, Dariaus Lapinsko - Kazio Bradūno opera “Dux Magnus”, pamaldomis su Toronto kardinolu Carteriu ir pokyliu.

Rašytojas V. Volertas po pranešimo buvo pagerbtas jo gintadienio proga. Dr. Majauskas sukaktuvininkui dėkojo už kazimierinių metų renginius, kuriuose buvo taip išgarsintas Lietuvos vardas.

Savais reikalais

Antradienis buvo atiduotas LF sąjūdžio reikalams apžvelgti. Tai nebuvo kokia oficiali konferencija, kur būtų daromi kokie nutarimai, bet tiktai painformavimas. Posėdžiams pirmininkavo Juozas Baužys. Perdavė buv. LFB tarybos pirm. A. Raulinaičio iš Los Angeles sveikinimus, kuriuose siūlė stiprinti bičiulių solidarumą ir sekančių metų studijų ir poilsio savaitę ruošti Dainavoje. Išklausytas dr. A. Maceinos iš Vokietijos įrekorduotas padėkos žodis už linkėjimus jo deimantinės sukakties proga. Pirmininkaujantis pranešė, kad atgaivinti ryšiai su Australija ir Pietų Amerika. Į Lietuvių kongresą Australijon vyksta dr. Petras Kisielius. Apgailestavo, kad Brazaičio 10 metų mirties metinėms neužbaigta jo monografija, nors keturi jo raštų tomai jau skaitytojų rankose, o penktasis spaustuvėje. Padėkojo Brazaičio raštų redaktoriams A. Skrupskelienei ir Č. Grincevičiui, Į Laisvę fondo pirm. dr. K. Ambrozaičiui ir Į Laisvę žurnalo redaktoriui V. Rociūnui.

Nagrinėti lietuvybės išlaikymo, OSI, Baltų lygos ir LB reikalai. Centro valdyba LFB bėgamiesiems reikalams be kasmet mokamo solidarumo mokesčio, kiekvienam sambūriui nustatė vienkartines kvotas, pav. Clevelandui —2.000 dol., kurią sambūris jau išpildė.

Apie sambūrių veiklą pranešimus padarė: J. Ardys — Clevelando; V. Maželis — New Yorko; Waterburio — V. Kuzmickis; Philadelphijos — B. Raugas; Detroito — dr. V. Majauskas; Chicagos — VL. Sinkus ir J. Baužys, New Jersey — V. Volertas.

Dr. K. Ambrozaitis kalbėjo apie Į Laisvę fondo užsimojimus ir jo finansinę padėtį. Numatytiems leidiniams reikės 36.000 dol. Stabtelta prie LF, PLB, Lituanistikos katedros, Reorgų bylos, Vasario 16-sios rinkliavų reikalu. Apie Vliko posėdį Chicagoje, kur kalbėjo dr. T. Remeikis — PLB PLB vicepirm., pranešė VI. Sinkus.

Dr. Nijolė Bražėnaitė (Daumantienė), N.Y., kalbėjo J. Daumanto “Partizanų” antrosios laidos anglą kalba išleidimo reikalu, nes pirmoji laida jau išsibaigė. Mirus Step. Zobarskui, Manylands laidyklos likimas dar esąs nežinomas. Reikės ieškoti kitos leidyklos. Perdavė Pauliaus Jurkaus linkėjimus. Siūlė Darbininko redakcijoje, kur ilgus metus dirbo prof. Brazaitis, jo garbei pagaminti specialią įgraviruotą lentą. Dr. Arštikytė kalbėjo apie išleistus kun. Tamkevičiaus, Svarinsko ir kitų pašto ženklų formoje lipinukus ir jų platinimą. Pelnas eina jų bylų propagavimui ir šalpai.

Draugo spaustuvėje spausdinamas Brazaičio raštų V tomas ir Ke-liuočio atsiminimų knyga, Morkūno spaustuvėje — Partizanų 3-ji laida. Dr. Kęstutis Girnius rašo knygą apie partizanų kovų strategiją. Paliestas Akiračių mėnraščio išpuolis prieš dr. A. Damušį. V. Roeiūnas kalbėjo apie Laisvę” žurnalo redakcinį ir finansinį stovį. LFB taryba turės surasti naują redaktorių, nes dėl kitų įsipareigojimų jis toliau negalės to darbo tęsti.

Nutarta 1985 m. studijų savaitę ruošti Dainavoje liepos mėn. pabaigoje. Siūlyta pazonduoti galimybes suorganizuoti ekskursiją į Europą.

Žvilgsnis į Lietuvą

Trečiadienio priešpietiniame pranešime dr. K. Eringis kalbėjo apie Lietuvos okupacinę savivaldą, apžvelgdamas jos genezę, vystymąsi ir dabartinę administracinę santvarką, Lietuvos gyventojų sudėtį, rajonų, miestų, apylinkių vykdomuosius komitetus, komunistų partijos neribotą valdžią, tvarkant visus ekonominius, socialinius ir savivaldos reikalus.

Pranešimo santrauka spausdinama šiame žurnalo numeryje.

Iškeliavusiųjų prisiminimas

Tamsa ir tyla viešpatavo vasarvietėje, kai trečiadienį LF bičiuliai prie Kryžiaus stočių susirinko pasimelsti ir prisiminti savo brangius amžinybėn iškeliavusius, Laisvės kovose, okupacijų metais, Sibire žuvusius ir mirusius.

Mišias atnašavo vyskupu Paskirtas Paulius Baltakis, OFM ir tėv. L. Andriekus, OFM, kuris pasakė gilios minties ir poetinio grožio pamokslą, atiduodamas pagarbą visiems, kurie dirbo ir aukojo savo gyvybes, savo talentus, kad lietuvis savo krašte jaustųsi šeimininkas.

Nakties tyloje, žvakių šviesoje meldžiamės

Žvakių šviesoje ir gamtos ramybėje skambėjo Pulkim ant kelių, Amžiną atilsį, Jėzau prie manęs ateiki ir Marija, Marija giesmės. Mišių metu, perskaičius mirusiojo ar žuvusiojo pavardę, buvo uždegama žvakė.

Su naujuoju ganytoju

Po pamaldų stovyklautojai vėl susirinko kavinėn. Čia atvyko ir vysk. P. Baltakis, kurį stovyklautojai sutiko su nuoširdžiais plojimais. Ketvirtadienio rytų vyskupas priėmė LFB tarybos ir C. V. narius vienuolyno bibliotekoje. Dalyvavo: dr. V. Majauskas, J. Mikonis, J. Ardys, J. Baužys, VI. Sinkus, V. Akelaitis, V. Rociūnas, dr. K. Ambrozaitis ir dr. A. Šležas.

Dr. Mąjauskas pasveikino naujai paskirtąjį vyskupą visiems laisvąjame pasaulyje gyvenantiems lietuviams katalikams, linkėdamas Aukščiausiojo globos, sveikatos ir pažadėjo frontininkų paramą šią sunkią, atsakingą, bet garbingą misiją vykdant

Vyskupas trumpai apžvelgė artimiausius jo darbo planus, kaip parapijų lankymą JAV-se, vėliau Europoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje. Jo padėtis bus skirtinga negu buvusiųjų vyskupų pirmtakų: apie jo paskyrimą pranešta visiems Amerikos ir kitų kraštų vyskupams, kurių vyskupijose gyvena lietuvių, jis bus kviečiamas į Amerikos vyskupų konferencijas, kaip pilnateisis narys, šv. Kazimiero kolegija Romoje pavesta jo jurisdikcijai ir tt. Jis pasisakė bendradarbiausiąs su visais, kuriems rūpi religiniai ir tautiniai reikalai.

Dalyvavusieji pateikė eilę klausimų, į kuriuos, kaip amerikiečių spauda jau spėjo duoti “smiling Bishop” vardą, vyskupas nuoširdžiai atsakinėjo.

Vyskupas į Kennebunkportą parvyko iš skautų stovyklos Vermonte, kur ėjo kapeliono pareigas.

Neužplanuotas simpoziumas

Šiai 28-jai studijų ir poilsio savaitei buvo numatyta tema “Žvilgsnis į Lietuvą”. Pasikeitus originaliai stovyklos datai (liepos 14 - 21), pasikeitė kiek ir pati stovyklos studijinė programos dalis. Atkrito prelegentai, kurie turėjo šia tema kalbėti ir kurie neseniai yra iš Lietuvos atvykę.

Mūsų studijų ir poilsio savaitė, sakyčiau, greičiau tapo poilsio negu studijų savaite, bet, kadangi oras buvo puikus atostogautojams, niekas smarkiai nepergyveno dėl šių organizatorių pakeitimų. Todėl daug kas šioje studijinėje dalyje teko improvizuoti, ieškoti kitų skubių sprendimų užkaišioti spragas, ypač norint bent dalinai pagrindinės temos svarstymus pratęsti. Taip ir atsirado šios svarstybos.

Laimė, kad čia stovyklautojų tarpe buvo asmenų, kurie šios temos išryškinimui turi didelį žinių bagažą. Simpoziumas, pavadintas "Abipusis žvilgsnis į Lietuvą— Kaip jie žiūri į mus ir kaip mes čia atliekame savo mums skirtą misiją išeivijoje?

Moderatorius V. Rociūnas pristatė tris pagrindinius kalbėtojus. Bronius Michelevičius, neprikl. Lietuvos karininkas, Amerikoje turėjęs atsakingas pareigas, apkeliavęs kone visą pasaulį, visą laiką domisi Sovietuos, Lietuvos ir pasaulio politika. Akylai seka pasaulio įvykius, juos analizuoja, naudodamasis savo didžiule biblioteka anglų, rusų, lietuvių ir kitomis kalbomis. Senas prof. J. Brazaičio ir dr. A. Damušio draugas. Michelevičius kalbėjo tema — Sovietų saugumo sustiprinta veikla išeivijos lietuvių tarpe, šių dienų padėtis, sovietų žvalgyba ir kaip saugotis.

Kalba Bronius Michelevičius. Prie stalo: Vacys Rociūnas — simpoziumo moderatorius ir referentai: Kazys Ambrazaitis ir Kazys Ėringis.

Dr. Kazys Ėringis, prieš trejus metus pasitraukęs nuo sovietų tyrinėjimų ekspedicijos laivo ir įsikūręs JAV-se, plačiai važinėja po kraštą su paskaitomis, daug rašo spaudoje, mūsų žurnalo ir kitos lietuvių spaudos bendradarbis kalbėjo apie Pavergtos lietuvių tautos atskirų grupių žvilgsnį į išeiviją.

Dr. K. Ambrazaitis, LB krašto tarybos prezidiumo pirmininkas, lietuvių Fondo darbuotojas, Į Laisvę fondo pirm., kalbėjo tema — Ar išeivija pateisina kovojančios Lietuvos viltis kultūriniu ir politiniu atžvilgiu?

Sovietų žvalgybos ir deversantų veikla, kalbėjo p. Michelevičius, visais laikais buvo intensyvi laisvojo pasaulio valstybėse, bet ji dar padidėjo per paskutinius kelerius metus, kai įsitempė pasaulinės politikos padėtis. Tai aiškiai matyti iš spaudos, TV, radijo ir t.t. Ypatingai toks sovietų žvalgybos organų veiklos pagyvėjimas pastaruoju metu pastebimas JAV, vadinasi, tas paliečia ir mus, lietuviškąją išeiviją, gyvenančią Amerikoje.

Pagrindiniai sovietų žvalgybos ir saugumo organai yra: 1. KGB — Komitet Gosudarstvennoj Bezopasnosti —, kurį sudaro atskiri departamentai, direktoriatai, sektoriai ir t.t. Ypatingai pažymėtini žvalgybos, kontražvalgybos labai stipri propagandos žinyba užsienyje, pačioje Sovietų sąjungoje, taigi ir Lietuvoje ir 2. GRU — Glavnoje Razved Upravlenie — karinė žvalgyba. Visos tos anksčiau išvardintos žinybos ar departamentai priklauso vyriausiajam organui — KGB.

Visos tos žinybos veikia per bendradarbius (prijaučiančius, pav., kongresmanus, ypatingai įtakingus Amerikoje asmenis ir t.t.), per užverbuotus informantus - agentus. Vadovauja veiklos koordinatoriai, taip vadinami rezidentai: Sovietų ambasados etatiniai tarnautojai (apie 80% etatinių tarnautojų vykdo KGB uždavinius, o tik apie 20% dirba tikrąjį ambasados darbą). Kalbėtojas davė eilę jų veiklos pavyzdžių.

Neprikl. Lietuvos laikais Sov. saugumas daugiausia veikė per vietinę komunistų partiją. Jie buvo infiltravę bent po vieną patikimą informantą į kariuomenės dalinius, įstaigas, svarbesnes įmones, politines grupes bei organizacijas. Tai buvo kadrai ateičiai. Tai pamatėm, kai sov. kariuomenė okupavo Lietuvą — politrukai kariuomenėje, įmonėse ir kitur, pav., Karo mokyklą baigę leitenantai Šarupičius, Lunia ir kt. sovietams okupavus Lietuvą, tą pačią dieną buvo paskirti pulkuose politrukais.

Pirmosios sov. okupacijos laikotarpyje sov. žvalgyba ir saugumas ypatingai daug lietuvių, sukištų kalėjimuose, užverbavo šnipinėti savuosius ir slaptai veiklai užsienyje. Antrą kartą okupavus Lietuvą, jų daug pasitraukė į Vakarus ir pradėjo savo veiklą išeivių tarpe. Be to, pats verbavimas tęsėsi ir DP stovyklose. Atvykę į JAV, vieni iš tokių užverbuotų Lietuvoje ir Vokietijoje prisipažino Amerikos saugumui apie jų užverbavimą, kiti iki šiol tyli, bet yra sovietinių agentų primenami “dirbti”, o trečioji, gal didžiausioji grupė, dirba ir šiandien. Pav. Alseika (tariamas Jakaitis) apie tai atvirai pasisako savo knygoje “Išdavystės keliu”. Tokių tarpe buvo ir pulk. Mikuckis. Morkus ir kiti.

Vokiečių okup. metu daug agentų buvo infiltruota į jauną, dar be patirties, lietuvių pogrindį. Jie veikė neva kaip “ištikimi” pogrindžio nariai, leisdami įvairius atsišaukimus, laikraštukus, išduodami Geštapui pogrindžio aktyvesnius narius. Čia reikėtų paminėti, kad 1942 metais prie

Glavnoje Razvied Upravlenie buvo įsteigtas Otdel Partizanskogo Dviženija. Čia prelegentas vaizdžiai pateikė tos veiklos pavyzdžių: pav., Lietuvos pietuose veikė Zimanas, vėliau tapęs “Tiesos” redaktoriumi, Rudnikų girioje, Lietuvos šiaurėje, Biržų miškuose veikė Meškupas, kuris žuvo kautynėse.

Ir dabar sovietų agentai veikia lietuvių išeivių tarpe. Pagrindinis sov. slaptosios veiklos motto buvo — neskubėti su veiklos pradžia ir neapkrauti informantų ir agentų uždaviniais. Kaip pavyzdį galima paminėti sov. gen. Penkauską (Penkovskiy), sovietų orinės apsaugos ir vairuojamų raketų viršininką, kuris buvo užverbuotas JAV ir britų žvalgybai, greitai pakliuvo, nes buvo perkrautas įvairiais uždaviniais. Kitų uždavinių tarpe yra bendradarbių verbavimas ir infiltracija: ką verbuoti, kaip prie jo prieiti, kas turi daugiausia žinių apie organizacijų ir komitetų veiksliuosius narius, kaip prieiti: direct approach — tiesioginiai, ar per tarpininkus; kur: susirinkimuose, klubuose, įmonėse, pobūviuose, užsimaskuojant didelio patrioto kauke ar besidominčiu to asmens mėgstamais dalykais.

Anksčiau, po II pas. karo, sovietiniams agentams Amerikoje buvo lengva veikti, pav. vienas buvęs KGB karininkas, kurio veiklos sritis buvo JAV, pasakė, kad tai “per nuobodi” tarnyba, nes per lengvai viską sužinai, o kitas pasakė: jei žinom, kad toks dalykas yra, jį gausim, tik viskas priklauso nuo laiko ir pinigų.

Kodėl skverbiamasi į etnines grupes? Tos grupės, jų tarpe ir lietuviai, yra “šašas” sovietinei vyriausybei. Todėl jų agentams pagrindinis uždavinys yra ne tik kariškų žinių rinkimas, bet ardyti mūsų vieningą veiklą ir įvairiais būdais kompromituoti vadovybes ir t.t.

Mes lietuviai perdaug plepam: ką tik nugirdę norime tuo pasigirti “paslapčių žinojimu”, plepame nepažįstamų ar mažai pažįstamų asmenų tarpe. Reikia saugotis savo tarpe — prisiminkime tiktai mūsų pogrindininkų veiklą. Kai kurie pogrindžio nariai išduodavo savo noru ar per prievartą kitus narius bei atidengdavo pogrindžio veiklą. Tokių pavyzdžių turime gana daug.

Pastebėję, ar sužinoję ką nors įtartino, neplepėkime, bet rimtai pagalvoję ir pasitarę su artimu bičiuliu, spręskime kas darytina. Tik prisiminkime ir pogrindžio veiklos tuojau po karo tam tikrus atvejus: tarp mūsų veiksnių politinių grupių buvo didelis nesutarimas ir kova dėl įgaliojimų iš okup. Lietuvos. Būdavo tuojau plepama: “mūsų žmonės ar žmogus eina į Lietuvą”, norint pasigirti prieš konkurentą. Tas žmogus dar neišvyko, o jo ten jau laukia sovietų saugumo organai.

O kaip su dabar atvykstančiais iš okup. Lietuvos? Jų neabejotinai yra gerų ir blogų. Blogi gauna aiškias instrukcijas kaip elgtis — jie paprastai būna išėję specialų kursą, turi aiškias instrukcijas. Jiems, kaip jau minėta, įsakyta neskubėti, pirmiau aklimatizuotis, kitaip sakant, legalizuotis, ir tik tada pradėti vykdyti uždavinius. O mes nebūkime naivūs ir nenuvertinkime savęs, sakydami — “mes nesvarbūs”, “nieko nežinom”. Žvalgybos organams visokio pobūdžio informacija yra reikalinga. Mes esame kad ir maži, bet svarbūs ratukai tos milžiniškos JAV mašinos. Sugriovus kelis ar vieną ratuką, mašina nustoja veikti, ir mūsų lietuvių tarpe bus suardytas vieningumas. Siųsdami savo agentus į lietuvišką visuomenę, sovietai vienu šūviu nušauna du zuikius: infiltruoja sau agentą ir sukelia nepasitikėjimą lietuvių išeivių tarpe tais “gerais” atbėgėliais (išsivadavusiais iš pragaro). Reikia būti atsargiems su įtarimais, o taip pat su per greitu sutikimu ateivio su išskėstomis rankomis. Tam viskam reikia naudoti šaltą protą, surinkti duomenis ir svarbiausia — reikalingas patyrimas.

Dr. K. Eringis, kalbėdamas apie ok. Lietuvos lietuvių pažiūras į mūsų išeiviją, suskirsto net į 8 paskiras grupes: 1. inteligentų — sąmoningoji grupė (pavergtos tautos laimė) deda didelių vilčių į išeiviją. Pagal juos, tai pavergtos tautos balsas laisvajame pasaulyje. Bet jie išeivijos susiskaldymą laiko didele nelaime, juos priverčia liūdėti, nors blogų organizacijų visoje veikloje ir nemato. 2. paprasti, patriotiniai nusiteikę žmonės pasitiki išeivija ir jos atliekamais darbais. 3. jaunesnioji karta pozityviai žiūri į išeiviją. 4. partinė grupė, kuriai krenta atsakomybė už tautos išdavimą, teisindamiesi teigia, kad jie viską darą, kad išeiviai galėtų atvykti į savo kraštą, palaikyti kultūrinius ryšius, 5. partinė mažuma, kaip stribai, KGB į išeiviją žiūri labai priešišku, negatyviu žvilgsniu, norėtų pajungti lietuvius į propagandinį darbą už dabartinę Lietuvos santvarką. 6. įvairūs, gerai gyveną žmonės, norį dar geriau gyventi ir iš išeivijos įsigyti deficitinių dalykų. 7. pragmatistai, skeptikai patenkinti esama padėtimi ir jiems išeivija nesvarbus veiksnys ir 8. kelių gildijų žiopliai visai neturį jokių pažiūrų į išeiviją.

Dr. Ambrozaitis savo pranešime nurodė eilę reiškinių, kurie nepateisina kovojančios Lietuvos dedamas viltis į išeiviją. Nors Lietuvos pogrindis ir stebisi, kad išeivija dar taip ilgai išliko per daug nenutautusi, bet čia iš tikrųjų vaizdas nekoks: iš 59 lituanistinių mokyklų beliko 24, iš anksčiau 19 kolegijų, kur buvo dėstoma lietuvių kalba, beliko šešios, bendras lietuviškas potencialas nukrito net 50%, mišrios šeimos sparčiai didėja.

Išeivija nesirūpina Sibire vargstančiais ar iš ten į Kraštą sugrįžusiais be sveikatos ir globos. Neįvertinta 1941 metų sukilimo reikšmė. Sugaišome daug laiko “bekariaudami” Vliko grupėse, nors gal tomis varžybomis buvo išvengta visiško sustingimo. Neįsteigta egzilinė vyriausybė. Mūsų palaima LB organizavimas, kitos etninės grupės ir to nepajėgė padaryti. Bet ir mūsų kai kurios organizacijos nustojo veikti arba jų veikla sumažėjo. Bijomasi, kad laikas mus pralenks. Dabar reiktų daugiau dėmesio nukreipti į kultūrinius laukus.

Po visų pranešimų buvo daug klausimų, į kuriuos atsakinėjo kalbėjusieji.

Su poetu Leonardu Andriekum

Poetas, “Aidų” redaktorius, teisės daktaras, kunigas Leonardas Andriekus, OFM buvo pagrindinis svečias ketvirtadienio vakare suruošto literatūros vakaro vasarvietės sporto salėje.

Marija Raugienė pristatė poetą, nors jį visi stovyklautojai gerai pažįsta iš jo rytmetinių pamaldų, gilių pamokslų, jo poezijos knygų, susitikimų studijų ir poilsio savaitėje.

Autorius penkių knygų, kurių dvi išverstos į anglų kalbą. Dabar Brooklyno pranciškonų vienuolyno viršininkas, “Aidų” redaktorius, nešąs ir žurnalo leidimo rūpesčių naštą.

Sis vakaras ir buvo pašvęstas pokalbiams apie kultūros žurnalą “Aidus” ir jo ateitį bei naujai išleidžiamą poezijos rinkinį.

Poetas Andriekus prisipažino, kad jam buvo didelis džiaugsmas, kad buvo suteikta proga kalbėti apie “Aidus”, kurie ateinančiais metais švęs 40 metų sukaktį ir 35 metų sukaktį, kai juos leidžia pranciškonai. Prie “Aidų” išugdymo daug prisidėjo ir LF bičiuliai. Šiuo metu žurnalui nemaža bendradarbių ir skaitytojų problema. 25 - 45 m. amžiaus grupėje beveik nėra skaitytojų. Spausdinimo išlaidos nepaprastai iškilo. Turime 1200 atsiskaitančių prenumeratorių,

Leonardas Andriekus, OFM

spausdinama 1500 egz. Kiekvienas numeris kaštuoja apie 4300 dol. Į Lietuvą patenka 15 egz. Amerikoje redaktoriais yra buvę K. Bradūnas, Antanas Vaičiulaitis ir dr. J. Grinius. Abu pastarieji po 15 metų.

Senoji karta yra pranciškonų stiprybė, ir “Aidai” susilaukia paramos tik iš vyresniosios kartos. Redaktorius prašė “Aidams” padėti.

Antroje vakaronės dalyje tėv. Andriekus paskaitė 12 religinės minties eilėraščių iš naujai perkurtų “Saulė kryžiuose” (1966 m.) eilėraščių knygos. Jau paruošta antroji laida. Po gražių eilėraščių pynės išsivystė įdomus pokalbis su klausytojais. Į klausimą, kodėl jo eilėraščiai tokie liūdni, poetas, parafrazuodamas vieną italų poetą, atsakė: — Priimu dvidešimtojo amžiaus pasaulį su jo pergyvenamais skausmais.

Pabaigoje poetas buvo pasveikintas 70 metų amžiaus sukakties proga, sugiedota Ilgiausių metų ir su solenizantu pasivaišinta vynu, sūriu ir užkandžiais. “Vakaras ilgai liks kaip artimo bičiuliškumo įrodymas” — su charakteringu poetui šypsniu palydėjo išsiskiriančius literatūros vakaro dalyvius.

Tauta ir išeivija

Šia tema rugpiūčio 24 d. kalbėjo Connecticut valst. universiteto prof. dr. Benis Mačiuika. Prelegentas (g. 1927 m.) studijavo Heidelbergo universitete (1946 - 1948), Chicagos universitete, parašęs disertaciją (1963 m.). Connecticut valst. universitete dėsto moderniąją Europos ir Rusijos bei Sovietų s-gos istoriją. Daugelio žurnalų bendradarbis, rašęs okupuotos Lietuvos klausimais, keletą kartų lankęs dabartinę Lietuvą, visą laiką sekąs Sov. sąjungą ir Lietuvą “iš tolo”.

Benis Mačiuika

Prelegentas iš karto perspėjo, kad kai kurie teigimai bus negailestingi, bet nemėginsiąs nusakyti ateitį. Čia duodama trumpa jo pranešimo santrauka.

Du trečdaliai Lietuvos gyventojų gyvena miestuose. Visuomenė pasidaro miesčioniška, ji turi jau kitokią sociologinę plotmę, jos gyvenimas daug komplikuotesnis. Tauta amžiaus atžvilgiu pasikeitė: tiktai apie 20% žino apie nepriklausomą Lietuvą, 50% lietuvių nebeprisimena Stalino, pasikeitė gyvenimo būdas; keturi penktadaliai jaunimo yra perėję aštrią indoktrinaciją, gerai pažįsta partijos kontrolę; jų pažiūros apspręstos, tai iššaukia apatiją, tampa apolitikai; rūpinasi savo privačiais reikalais.

Dalis stovyklautojų prie Kryžiaus kelių paminklo

Ta indoktrinacija palengva tautą atskiria nuo pasaulio; pastatyta “Geležinė uždanga”. Stipriai ryškėja sumaterializėjimo tendencija: naujos mašinos, geresni butai, atostogos — pirminiai siekiniai. Išsivystė savisaugos jausmas — didelis atsargumas, nes tiek daug informuotojų, šnipų ir jų pačių tarpe.

Apie 400.000 inteligentijos dirba kūrybinėse ir technikinėse srityse. Bendrai, Lietuvos vaizdas nesąs kokiu nors būdu specifinis negu Latvijoje, Estijoje ar Rusijoje.

O kaip reikalai išeivijoje? Prelegentas sakėsi skaitąs visą išeivijos spaudą, išskyrus Naujienas, stebįs lietuvišką veiklą. Čia pastebimi dideli generacijų skirtumai: 50-60; 30-40 ir jaunimas. Pastebimas intensyvesnis tautybės pajutimas, nors tai nesulaiko nuo tirpimo proceso, padėtis liūdna, bet ne beviltiška. Reikia elito, kuris vadovautų. Lithanistiniai seminarai, rengiami Ohio valstybėje, paruoš keletą tuzinų vadovų. Dalis jaunimo atbaidoma dėl rietenų, dėl siauro priėjimo prie klausimų, “standartinis būgnelis” nežavi jaunimo, dažnai atbaido nuo dalyvavymo organizacijose. Išeiviją silpnina — pažiūrų dviveidiškumas, dvigubas standartas — didelis skirtumas: kas viešai sakoma ir kas daroma, neišbalansuoti teigimai, neobjektyviai sprendžiami klausimai, pav. OSI.

Tautos nusistatymą išeivijos atžvilgiu sunku apspręsti: su kuo kalbi ir kokia atmosfera, artimieji ar tik pažįstami. Tautoje stipriausias pasipriešinimas rusifikacijai — čia nėra tolerancijos nei vienoje gyventojų grupėje. Mažesnis pasipriešinimas sovietinei sistemai. Tam tikras pasipriešinimas partijos aparate — įstatymai interpretuojami skirtingai.

Tauta iš išeivijos lauktų: 1. daugiau paramos Lietuvos reikalų kėlimo tarptautiniame forume ir 2. stipresnių ryšių palaikymo, geresnės informacijos apie išeivijos darbus. Tai svarbiau kai kam negu materialinė parama, kuri daug kam yra liuksusas. Suprasti tautos gyvenimo sąlygas. Masinio pasipriešinimo negalima laukti. Tauta bijo didelių nuostolių. Tai kalba praeities patirtis, kai negavo kitų paramos.

Išvadoje dr. Mačiuika teigė, kad gal reikalai ir pesimistiškai skamba, bet, palyginus 1913 ir dabar 1984-sius metus, vistiek atrodo geriau. Nelauktina svarbių ir greitų pasikeitimų. Reikia rengtis ilgesniam tos padėties laikotarpio užsitęsimui, nors, aišku, gali būti ir netikėtumų.

Klausimų - atsakymų sesijoje išryškėjo: sovietai turi gerų mokyklų technikinėje srityje net 124 specialybės. Lietuvos žmonės didžiuojasi atsiekimais, kuriuos laiko jų nuopelnu, egzistencija diktuoja dviveidiškumą, kolaboravimą. Jaučia, režimo spaudimo padidėjimą: dabar sunkiau negu Chruščiovo laikais. Nutautėjimas laisvajame pasaulyje vyksta didesniu tempu. Viena iš Lietuvos stiprybių — Katalikų Bažnyčia.

Solistė Daiva Mongirdaitė ir pianistas dr. Saulius Cibas

Mongirdaitės - Cibo koncertas

Tradicijų, sakoma, negalima laužyti. Buvusios 27 LFB studijų ir poilsio savaitės buvo užbaigtos koncertais. Ir šiai nebuvo padaryta išimtis. Paskutinę stovyklos dieną, penktadienio vakare stovyklos dalyviai buvo laimingi galėję išgirsti du iškilius menininkus: solistę, sopraną Daivą Mongirdaitę ir pianistą, medicinos daktarą Saulių Cibą. Koncerto pranešėjas — dr. Vytautas Majauskas.

Solistė koncertą pradėjo su arija iš op. La Traviata — Giuseppe Verdi

—    “Ah, fore’ lui che l’anima Sempre libera”. Toliau girdėjome tris Felix Mendelssohn dainas: Das erste Veilchen, Auf Fluegeln des Gesanges ir Neue Liebe. Ir pirmoji dalis buvo užbaigta su arija iš op. “Fidelio”

—    Ludwig van Beethoven “O waer ich schon mit dir vereint”.

Dr. Cibas paskambino Erno Doh-nanyi Etude, o solistė atliko ariją iš op. “La Traviata” — “Addio del passato”, tris Vytauto Klovos dainas: Močiutės dvarely, Rūta žalioji, Aš išdainavau visas dainužėles ir pabaigai Victor Herbert dainos: Kiss me again ir Italian Street Song. Solistei akomponavo dr. Saulius Cibas.

Abu menininkai buvo klausytojų mielai ir nuoširdžiai sutikti, nepagailėjo aplodismentų.

Su šauniu koncertu, po jo sekusiomis vaišėmis ir šokiais, 28-ji LFB stovykla buvo palydėta praeitin. Dabar nesakome “sudie”, o tik “iki pasimatymo”, nes žaviojo Kennebunkporto su lietuviais pranciškonais ir jų vasarviete greitai vėl pasigesime. Ir šias eilutes rašančiam ta kelionė į šį Atlanto pakraštį buvo tryliktoji piligriminė dvasios atgaiva.

V. Rociūnas

(Visos studijų ir poilsio savaitės nuotraukos Vytauto Maželio)