KRITIŠKAS ŽVILGSNIS Į SAVE

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Lietuvių Fronto “priešistorė ”

Savikritika be nebus vienas iš pagrindinių ugdomųjų veiksnių, viena iš paveikiausių asmeninių ir visuomeninių ugdomųjų priemonių. Turbūt ir religinė individualinės išpažinties praktika šiuo savikritikos ugdomuoju veiksniu yra paremta. Bet kadangi niekam nėra malonu būti paties savęs kritiku, savikritikos praktika nei asmeniniame, nei visuomeniniame gyvenime nėra populiari. Nepriklausomybės laikais visuomeninio gyvenimo srityje turėjome turbūt tik vienintelį savikritikos atvejį, būtent prof. Stasio Šalkauskio studiją Momento Reikalai ir Principų Reikalavimai. (Židinys, 1926, Nrs. 6 - 12). Toje studijoje Šalkauskis, pats būdamas krikščionis demokratas, kritiškai svarstė krikščioniškųjų grupių skelbiamus principus ir tų grupių konkrečią politinę veiklą.

Dr. J. Girnius, Vytautas Vaitiekūnas ir dr. V. Vaitkus Kennebunkporte, LFB stovykloje.    Nuotr. V. Maželio

Ar ir kokio poveikio tie prof. Šalkauskio svarstymai būtų turėję krikščioniškųjų politinių grupių ateities laikysenai, nepaaiškėjo, nes, po 1926 gruodžio perversmo įsigalėjęs, autoritetinis režimas panaikino politinių grupių valstybines funkcijas. Tačiau krikščioniškųjų nusiteikimų jaunosios generacijos intelektualam ta prof. Šalkauskio studija turėjo gilaus poveikio. Tą studiją turbūt galima laikyti pradiniu impulsu krikščioniškosios minties naujam politiniam sąjūdžiui Lietuvoje.

Nors autoritetinis režimas gožė bet kurio politinio sąjūdžio, išskyrus savojo, apraiškas, vis dėlto 1931, taigi po penkerių metų nuo prof. Šalkauskio studijos pasirodymo, Juozas Keliuotis pradėjo leisti savo redaguojamą savaitinį Naujosios Romuvos žurnalą. Tai buvo lig tol Lietuvoje neįprastų politinių ir kultūrinių nusiteikimų žurnalas. Jis stojo prieš partinį ekskliuzyvumą, už tautinį solidarumą, prieš pasaulėžiūrinį fanatizmą, už pasaulėžiūrinę toleranciją, prieš slavų kultūrinę įtaką mūsų tautinei kultūrai, už kultūrinį suartėjimą su Vakarais, prieš kūrybinę rutiną, už naujų kelių ieškojimą, prieš miesčioniškąjį sibaritizmą, už idealistinį intelektualinį veržlumą, prieš politinius hipokritus, už politinės veiklos susiderinimą su morale.

Nors Naujoji Romuva buvo tik Keliuočio iniciatyvos vaisius, ji sykiu buvo ir visos jaunosios generacijos intelektualų, brendusių krikščioniškosios ideologijos ir Lietuvos nepriklausomybės aplinkoje, nusiteikimų išraiška. Tai buvo jaunosios generacijos tarsi prisistatymas savajai tautai: štai, čia mes esame. Po tokio pristatymo toliau nuosekliai turėjo eiti ir visuomeninio gyvenimo atitinkamų pozicijų iš vyresniosios priešnepriklausomybinės generacijos perėmimas. Faktiškai tokis perėmimo procesas prasidėjo 1934. Tų metų balandžio 15 įvykęs Darbo Federacijos suvažiavimas į naują vadovybę išrinko daugumą jaunosios generacijos žmonių: dr. Praną Dielininkaitį, dr. Antaną Maceiną, kun. Vincą Reičiūną . . . Turint galvoj, kad krikščionių darbininkų sąjūdis Lietuvoje sudarė antikomunistinį avangardą, šio avangardo priešakyje atsistojimas jaunosios generacijos intelektualų buvo reikšmingas visuomeninis įvykis.

Ne mažiau reikšmingas buvo generacijų kaitos įvykis ir 1936 krikščionių demokratų vadovybės vaidmens perėjimas į jaunosios generacijos rankas. Kai 1936 krikščionių demokratų dienraštis Rytas ir materialiniu ir žurnalistiniu atžvilgiu atsidūrė ant bankroto briaunos, vienas iš pačių iškiliųjų krikščionių demokratų lyderių, dr. Leonas Bistras, be abejojimo su visos vadovybės pritarimu, be jokių skrupulų sutiko to vienintelio krikščionių demokratų minties ir gyvybės reiškėjo tolimesnį likimą atiduoti jaunajai generacijai. Šioji tuoj pat vietoj Ryto pradėjo leisti naują XX Amžiaus dienraštį, kurį netrukus padarė Lietuvos periodikos naujo tarpsnio pradininku. Šis krikščionių demokratų pasidavimas jaunosios generacijos valiai juoba pažymėtinas dėl to, kad tik prieš kelis mėnesius (1936.II.23) jaunoji generacija Naujojoj Romuvoj buvo paskelbusi, Dielininkaičio, Maceinos, Skrupskelio redaguotą, deklaraciją dėl valstybės organiškos santvarkos, ir toje deklaracijoje tarp kitko tvirtino, kad “Valstybė negali turėti savo atskiros pasaulėžiūros”. Taigi anuomet ir vyresnioji krikščionių demokratų generacija, kaip matome, nepasaulėžiūrinės politikos ne tik nesibaidė, bet jos skelbėjam patikėjo pačių krikščionių demokratų likimą. Kai 1938 vyko autoritetinio režimo opozicinių grupių, krikščionių demokratų, liaudininkų, socialdemokratų, pasitarimai dėl vieningos opozicinės veiklos, tuose pasitarimuose krikščionim demokratam jau atstovavo jaunoji generacija, Dielininkaitis su Skrupskeliu, o ne vyresniosios generacijos lyderiai, Bistras, Karvelis ar Krupavičius.

Karas ir sovietų invazija į Lietuvą tą generacijų kaitos natūralią eigą, kaip kad ir pačią Lietuvos nepriklausomybę, nutraukė.

Jaunoji generaciją, rezistencija ir Lietuvių frontas

Pirmosios sovietų okupacijos metais Lietuvoje susidėjusios aplinkybės lėmė, kad tautos rezistencijoje okupantui, ir ruošiantis sukilimui ir sukiliminės vyriausybės uždavinius vykdant, vadovaujantis vaidmuo buvo atitekęs, Liet. Aktyvistų fronto rezistencinėje organizacijoje veikusiem, krikščioniškųjų nusiteikimų jaunosios generacijos intelektualam. Faktiškai tai jie tik sudarė neišvengiamai būtiną kamštį tautos politikai vadovaujančiame sluoksnyje atsiradusiai spragai. Pagal Antano Sniečkaus, tuometinio okupuotos Lietuvos kompartijos pirmojo sekretoriaus ir saugumo departamento direktoriaus, 1940.VII.7 patvirtintą planą Lietuvos politinių grupių: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, socialdemokratų ir kt. “vadovaujančiam sąstatui” likviduoti, 1940. VII.11 naktį kelių tūkstančių Lietuvos iškiliųjų politinių ir visuomeninių veikėjų areštais pradėtas sovietinio okupanto teroras vienu smūgiu mūsų tautą buvo palikęs be politinių grupių vadovaujančio elito. 1940.VI.15 sovietų invazija į Lietuvą sunaikino Lietuvos nepriklausomybę.

1940.VII.7 planas Lietuvos politinių grupių “vadovaujančiam sąstatui” likviduoti turėjo sunaikinti ir tuos politinius tautos veiksnius, kurie organizuotų tautos rezistenciją okupantui ir jai vadovautų. Tas sovietines užmačias iš dalies lengvino dar ir tai, kad ir arešto išvengusius buv. autoritetinio režimo rėmėjus tebeslėgė to režimo atsakomybės bei kaltės sindromas. O kairiųjų politinių grupių kai kurių veikėjų nuėjimas sovietiniam okupantui kvislingauti metė šešėlį šių grupių rezistenciniam pacifiz-mui ir netgi jų valstybingumo kredencialų aiškumui.

Kad šitokioj nelaimingoj grupių padėty krikščioniškųjų nusiteikimų jaunosios generacijos intelektualai, aplinkybių priversti stoti antisovietinės rezistencijos priešakyje, sugebėjo nenuslysti į partinį ekskliuzyvizmą ir neišlysti iš vidurio kelio į bet kurį kraštutinumą, už tai tegalime būti dėkingi jų politinės kultūros aukštam laipsniui ir jų valstybingumo pasigėrėtinai brandžiai sąmonei. Tatai juo labiau pabrėžtina dėl to, kad nuo politinių klystkelių juos saugojo ne valstybininko politinė patirtis, kurios jiem stigo, o tik Lietuvos nepriklausomybės kompasas ir jų idealistinis atsidėjimas to kompaso krypties laikytis. Ir juo iš ilgesnio laiko perspektyvos žvelgiame į tą mūsų tautos rezistencijos sovietiniam okupantui 1940-1941 epizodą, juo sodresnėmis spalvomis ryškėja tos rezistencijos priešakyje aplinkybių pastatytų krikščioniškųjų nusiteikimų jaunosios generacijos intelektualų valstybingumo brandumas.

Vokiečių nacinės okupacijos aplinkybės Lietuvoje buvo skirtingos nuo sovietinės okupacijos aplinkybių. Iš to ėjo ir rezistencijos šiai okupacijai skirtingumai. Visų pirma visuotinis įsitikinimas, kad Vokietija karą pralaimės, antinacinės rezistencijos politikai diktavo rūpestį, kad nacių okupaciją tauta pragyventų su kiek galint mažesne duokle Vokietijos karo mašinai, bet sykiu su kiek galint ryškesniais savo valstybinės nepriklausomybės atributais, labai reikšmingais eventualioj konfrontacijoj su kitų Lietuvos nepriklausomybės priešų kėslais. Faktiškai ta antinacinės rezistencijos politika tik mūsų tautos duoklės Vokietijos karo mašinai atžvilgiu buvo, palyginti, sėkminga, Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu nacinis okupantas pasirodė ne tik nenuolaidus ir nesukalbamas, bet savo kolonizaciniais planais netgi beatodairiškesnis už sovietinį okupantą.

Antra, sovietinio teroro nusiaubtos tradicinės politinės grupės nacinės okupacijos aplinkybėmis vėl atkuto ir tapo antinacinės rezistencijos politiniu veiksniu lygiagrečiai su 1940 -1941 antisovietinės rezistencijos palikimu.

To antisovietinės rezistencijos palikimo reikšmingą dalį sudarė antinacinėje rezistencijoje Lietuvių fronto vardu pasireiškęs rezistencinis telkinys. Jį sudarė siaura prasme antinacinės rezistencijos organizacija konkretiem rezistenciniam uždaviniam vykdyti, trumpai vadinama LF kariniu sektorium, plūs LF politinis sąjūdis rezistencijos politikai svarstyti ir Naujosios Romuvos 1936 deklaruotom valstybės organiškos santvarkos idėjom puoselėti. O tarp tų idėjų taip pat buvo idėja, kad “valstybė negali turėti savo atskiros pasaulėžiūros”. Tad nuosekliai savo atskiros pasaulėžiūros negali turėti ir valstybinėm funkcijom vykdyti pašauktos politinės grupės. Tuo būdu antinacinės rezistencijos aplinkoj išryškėjo ir susidūrė esmingai skirtingos pažiūros iš okupacijos išvaduotos Lietuvos santvarkos klausimu. To išdavos buvo keleriopos.

Susidarė du nepriklausomi rezistenciniai centrai. Juodviem susiprasti ir sudaryti vieningą antinacinės rezistencijos viršūnę kaip tik ir kliudė tradicinių politinių grupių pasaulėžiūriškumas, jų pasaulėžiūriniai interesai.

Antra vertus, tas tradicinių politinių grupių pasaulėžiūriškumas ir jo vaidmuo antinacinėje rezistencijoje tapo paskata LF rezistencinio telkinio valstybės organiškosios santvarkos puoselėtojam pogrindžio į Laisvę skelbti bendra antrašte Į Reformuotą Demokratiją eilę straipsnių iš okupacijos išvaduotos Lietuvos santvarkos ir politinio susigrupavimo klausimais.

Pirmame tų straipsnių be ko kita rašoma, kad mūsų politinės partijos telkėsi “į du būrius; vienos prieš religiją, kitos už ją. Dėl religijos ir ėjo politinė kova, kartais tiek žiauri, kad už bendro stalo su klerikalais jų politiniai partneriai sakė nesėsią”. Betgi tokios kovos tik išsėmė energiją ir atėmė ją nuo socialinių, ekonominių klausimų sprendimo. O to “galima būtų išvengti, jei politinėje arenoje nebūtų kovojama pirmiausia dėl religinės pasaulėžiūros”. Bet “tam reikalingi nauji politinių partijų pagrindai, kuriuose būtų išjungta kova dėl religinių klausimų”. Tereikia abiem pusėm pripažinti, kad “religija yra pozityvus veiksnys, ir ji turi laisvę viešajame gyvenime reikštis” ir kad “religijos praktikavimas ar nepraktikavimas yra kiekvieno asmeninis reikalas”. (Plg. Į Laisvę, 1943, Nr. 21, p. 4). Tas esmingai skirtingų pažiūrų išvaduotos Lietuvos politinės santvarkos ir politinio susigrupavimo klausimais susidūrimas antinacinės rezistencijos viršūnėje be abejojimo nestiprino tos viršūnės narių tarpusavio solidarumo.

Savo ruožtu krikščioniškųjų nusiteikimų jaunosios generacijos intelektualų vadovaujamo antinacinės rezistencijos Lietuvių fronto telkinio dėmesys išvaduosimos Lietuvos santvarkai ir jos gairių svarstymam mažiau ar daugiau atitraukė dėmesį nuo tų klausimų, kuriuos aktualino Sovietų Sąjungos - Vokietijos karo eiga ir jos išdavų perspektyvos. Bet vargu ar turi pagimdo kai kieno priekaištas, kad dėl to bent iš dalies nebuvo pasiruošta sovietų reokupacijos eventualumui. Tam eventualumui nebuvo pasiruošę nei Vlikas, nei politinės grupės ir nei antinacinės rezistencijos organizacijos.

Lietuvių frontas tremtyje

Lietuvą sovietam reokupuojant, pirmosios sovietų okupacijos žiaurybių pasikartojimo siaubas apie 100,000 lietuvių nubloškė į Vokietiją. Jų tarpe buvo ir žymi dalis politinių grupių vadovaujančių veikėjų. Vokietijai kapituliavus, tremtinių stovyklose netruko susidaryti veiklūs politinių grupių židiniai. Pradėti leisti grupių biuleteniai: liaudininkų Varpas, socialdemokratų Ateities Keliu, tautininkų Mūsų Pranešimai. 1945.XII.1 data išleistas ir frontininkų Mažasis Židinys.

Tokiam tremties stovyklų sąlygomis politinių grupių aktyvumui palankią dirvą sudarė ne tik pati stovyklinio gyvenimo aplinka, ne tik politinių grupių veikėjų gausūs kadrai tremtinių bendruomenėje, bet ir visoje pokarinėje Europoje buvusį prieškarinį politinį susigrupavimą ištikusi krizė ir tradicinių politinių grupių konvulsijos. Ypatingai aštri krizė buvo ištikusi demokratinį socializmą, kai sovietų okupuotoje Europos dalyje akystatoje su sovietiniu socializmu jam reikėjo apsispręsti arba už demokratiją ir kovos riziką, arba už totalizmą ir prisitaikymą. Vakarų Vokietijos socialdemokratuose aštriai iškilo pačių pagrindinių marksizmo atramų, istorinio materializmo ir klasių kovos, atsisakymo klausimas. Prieškarinėje Prancūzijoje visą laiką svarbų vaidmenį vaidinusi antireliginė radikalų partija (jos apytikris atitikmuo Lietuvoje buvo liaudininkai) visiškai subankrutijo ir po karo neatkuto. Iškilo naujas, krikščioniškųjų nusiteikimų intelektualų vadovaujamas, respublikinis liaudies sąjūdis (Mouvement Républicain Populaire), atsiribojęs nuo pasaulėžiūriškumo ir stojęs už politikos susiderinimą su morale.

Vokiečių pokarinėje spaudoje ėmė skardentis balsai, kad prieškarinėje Vokietijoje “partijos buvo susiorganizavusios pagal pasaulėžiūrinius, ūkinius, provincinius, istorinius bei kitus požiūrius” ir kad “partijų programos atstojo pačią pasaulėžiūrą, o partiniai priešingumai buvo suabsoliutinti pagal vokiečių priežodį: “Wills du nicht mein Bruder sein, so schlag ich dir den Schaedel ein” (jei tu nenori man broliu būti, tai aš tau makaulę suskaldysiu). Po karo vokiečiuose populiarėjo dviejų partijų, konservatorių ir pažangiųjų, mintis.

Mūsų tremtiniai socialdemokratai vis tebebuvo įsikibę į ortodoksinio marksizmo dogmas, o tremtiniai liaudininkai, panašiai kaip kad ir tremtiniai socialdemokratai, taip pat tebebuvo įsikibę į savo prieškarinę ideologiją, į savo antiklerikalizmą. Liaudininkų Varpas ir ateities partijų pagrindu tebelaikė ideologinius skirtumus. Tremties liaudininkai puoselėjo kai kurių partijų susiliejimo mintį. Gal būt galvodami, kad karas, sunaikinęs fašizmą ir nacionalsocializmą, taip pat bus sunaikinęs ir Lietuvos buvusio autoritetinio režimo partijos galimybę reikštis pokarinėje demokratijoje, tremties liaudininkai ir pasinešė į svarstymus ir projektus, kaip vietoj liaudininkų ir tautininkų partijų sudaryti vieną partiją. Liaudininkų susiliejimo su tautininkais į vieną partiją mintis buvo palankiai sutikta ir kai kuriuose tautininkų sluoksniuose. Iniciatorių vardu 1946. VIII.l datuotas Lietuvių Krikščionių Demokratų Partijos programos projektas taip pat įsakmiai tvirtino, kad “Būdama aiškiai pasaulėžiūrinė politinė organizacija, Lietuvių Krikščionių Demokratų Partija buvo ir bus griežta sąžinės ir įsitikinimų laisvės šalininkė” (IV str.).

Šitokiomis europinėje ir tremtiniškai tautinėje plotmėje vykstančiomis politinių grupių persiorientavimo ar tik persirikiavimo aplinkybėmis ir Lietuvių fronto politinio sąjūdžio Naujosios Romuvos deklaruotų valstybės organiškos santvarkos idėjų puoselėtojai negalėjo neįsijungti į svarstymus. Mažojo Židinio didžiąją dalį turinio sudarė valstybinės santvarkos ir politinio susigrupavimo klausimų svarstymai.

Pats Mažasis Židinys savo uždavinius taip nusakė:

— Emigrantinis gyvenimas, kuriame nėra užtenkamo pagrindo praktiniam politiniam veikimui, gali būti tinkama proga teoriniam pasiruošimui, proga išsiaiškinti idėjas, pagal jas nužiūrėti konkrečias visuomeninio bei valstybinio gyvenimo formas ir uždavinius, kad juos būtų galima vykdyti susilaukus savos valstybės. (M. Ž. Nr. 2, p. 12).

Šiandien sklaidant Mažojo Židinio aptrūnijusius lapus, lengva įsitikinti, kad tam valstybės santvarkos ir politinio susigrupavimo idėjų aiškinimuisi jis tikrai buvo atsidėjęs.

Ir antinacinės rezistencijos pogrindžio Į Laisvę ir tremties Mažojo Židinio valstybinės santvarkos ir politinio susigrupavimo pagrindų svarstymai betgi nesiekė paties LF padaryti dar viena nauja partija šalia tradicinių partijų.

Anaiptol! Faktiškai tie svarstymai tebuvo apeliacija į visas mūsų tradicines partijas, o visų pirma į pačią visuomenę, kad iš okupacijos išvaduotos Lietuvos demokratinė sąranga būtinai reikalinga ir iš pagrindų reformuoto politinio tautos susigrupavimo, laisvo nuo pasaulėžiūrinių tarpusavio kovų, kurios pačią demokratiją žlugdo. Tai buvo tikrai vertos ir garbingos idėjinės pastangos ateities demokratinei Lietuvai. Tik prailgusi sovietinė okupacija tas idėjas yra pavertusi užšaldytu kapitalu.

Antra vertus, dabar iš laiko perspektyvos jau matosi to valstybinės santvarkos ir politinio tautos susigrupavimo klausimam atsidėjimo ir kai kurie, kaip amerikiečiai sako, “side effects”. Bene ryškiausias iš tokių “side effects" bus buvęs tremties LF nesirūpinimas sudaryti savo Lietuvoje turėto trumpai vadinamo karinio sektoriaus atitikmens tremtyje siaura prasme rezistenciniam uždaviniam vykdyti. Kai antinacinėje rezistencijoje LF rezistencinis telkinys apėmė ir rezistencinę organizaciją konkretiem rezistenciniam uždaviniam vykdyti ir politinį sąjūdį rezistencijos politiniam klausimam ir valstybinės sąrangos idėjom svarstyti, tremties LF apsiribojo tik politiniu sąjūdžiu, rezistencinių uždavinių vykdymą patikėdamas Vlikui.

— Lietuvos laisvinimo planų mums (LF) šiandien netenka svarstyti; juos svarsto Vlikas čia ir krašto rezistencija tenai. (1948. 1.24/25. LF suvažiavimo protokolas).

Toks tremties LF apsiribojimas tik politinio sąjūdžio plotme paaiškina, kodėl 1945-1946, kai praktiškai tremties rezistencinio ryšio su sovietų reokupuota Lietuva sudarymas buvo palyginti įmanomas, tremties LF to nesiėmė, patikėdamas tai Vlikui. Tas nesiėmimas faktiškai šalia tremties LF paliko tuos antinacinės rezistencijos frontininkus, kurie su LF buvo sutapę tik per jo rezistencinę organizaciją, tik LF konkrečių rezistencinių uždavinių vykdymo plotmėje. Ne vienas tokių antinacinės rezistencijos frontininkų buvo abejingi pilnutinės demokratijos studijom, bet ryžtingi angažuotis konkretiem rezistenciniam uždaviniam. Kažin ar tik tremties LF politinio sąjūdžio intelektualai nebus buvę palaikę tremties LF rezistencinės organizacijos sudarymo tolygiu tremties LF pavertimu dar viena politine partija? Dabar iš laiko perspektyvos tokia prielaida atrodo neturėjus pagrindo. Atvirkščiai, tremties LF apsiribojimas tik politinio sąjūdžio plotme, nepasitelkiant organizacijos konkretiem rezistenciniam uždaviniam vykdyti, patį tremties LF sąjūdį labai, taip sakant, supolitikino, tolino nuo rezistencinės kovos ir artino į politinės partijos plotmę.

Sutraukiant tremties LF reiškimosi kritiškas pastabas, tenka pripažinti, kad tremties LF apsiribojimas politinio sąjūdžio plotme, rezistencinių uždavinių vykdymą patikint Vlikui, nei rezistenciniam uždaviniam, nei pačiam LF nebuvo laimingas apsisprendimas. Tačiau tremties LF politinio sąjūdžio pasisakymai valstybės demokratinės sąrangos ir tautos politinės diferenciacijos neabejotinai yra svarus, išliekančios vertės Lietuvos valstybingumui tremties LF idėjinis įnašas, kuris naudingai padės iš okupacijos išvaduotos Lietuvos demokratinei sąrangai ir naujai politinei diferenciacijai besiformuojant.

LF metamorfozė į LFB

Klausimą, kodėl laisvajame pasaulyje frontininkai virto tik Lietuvių fronto bičiuliais, Į Laisvę leidinys Lietuvių Frontas ir Lietuvių Fronto Bičiuliai taip paaiškina:

— Du argumentai tatai nulėmė. (1) LF liko Lietuvoje ir įsijungė į antrajai sovietų okupacijai rezistencijos sąjūdžio organizavimą bei vadovavimą. Laisvajame pasauly atsidūrę frontininkai ir jų dvasios jaunimas, nebūdami tiesiogiai veikiami nei krašto rezistencinės kovos sąlygų, nei organizacijos tolydumo, bet tęsdami LF rezistencines ir idėjines tradicijas, savo organizacijai pasirinko LFB vardą (p. 11).

Gal tikslingesnis būtų buvęs Lietuvos Rezistencijos Bičiulių (LRB) vardas. Amerikiečiuose fronto vardas įprasta sieti su kokia prokomunistine ar pronacine organizacija. Kai LFB valdyba New Yorko vyr. teismui 1959 m. įteikė inkorporavimo prašymą, teisėjas jį patenkino tik pristačius Lietuvos atstovo Washingtone pažymėjimą, kad iniciatoriai nei su kompartija, nei su fašistais nieko bendra neturi.

Pagal amerikiečių organizacinius standartus, atrodo, LFB yra ne kas kita kaip LF “auxiliary’'.

LFB uždavinius minėtas Į Laisvę leidinys taip nusako:

-    Veikti laisvojo pasaulio sąžinę ir žadinti jo veiklumą pavergtai Lietuvai padėti;

-    atskleisti Lietuvos okupanto kėslus ir nusikaltimus žmoniškumui ir taikai;

-    palaikyti gyvą tautinio solidarumo ryšį tarp laisvųjų lietuvių ir lietuvių tėvynėje bei ištrėmime;

-    telkti Lietuvos laisvės kovų istorinę medžiagą ir pagarbiu tų kovų atminimu stiprinti jaunosios kartos ryšį su tėvyne;

-    įsąmoninti laisvuosius lietuvius, kad pagarba bei lojalumas gyvenamam kraštui nekliudo lietuviui visur ir visada būti lietuviu ir iš savo tėvų gautą tautinę gyvybę perduoti ateities kartoms;

-    padėti jaunajai kartai kilti į mokslus; padėti jai surasti ryšį su vyresniąja karta; padėti jai išlaikyti lietuviškojo gyvenimo tradicijas, reikštis lietuviška kūryba ir taip pat lietuviškojo gyvenimo turinį derinti su gyvenamojo krašto sąlygomis;

-    remti tautinių vertybių kūrėjus ir jų kūrybinius laimėjimus nešti į visuomenę;

-    remti lietuvių bendruomenės susiorganizavimą ir veikimą;

-    skleisti pilnutinės demokratijos idėjas ir pirmoje eilėje patiems LF bičiuliams vykdyti demokratinėje dvasioje išaugusius pilietinius nusiteikimus.

LFB šviesioji pusė

Nesismulkinant inventorizuoti LFB prisiimtų uždavinių vykdymo per 30 su viršum metų visas sėkmes ir nesėkmes, bendras to vykdymo vaizdas gana įspūdingas.

Organizaciniu atžvilgiu, palyginti su laisvės kovotojų (LLKS) ar su Rezistencinės santarvės (LRS) išeiviniais atitikmenimis (pirmieji ištirpę tautininkuose, antroji įsiliejusi į Šviesos - Santaros eiles) LFB padėtis atrodo pranašesnė. Nuo pat LFB susiorganizavimo pradžios centro vadovybėje ir sambūriuose glaudžiai ir darniai bendradarbiavo ir bendradarbiauja nepriklausomybėje brendusi vyresnioji generacija su tremty brendusia jaunesniąja. Tatai užtikrino tęstinumą. Ogi Europos LFB vadovybės perėjimas į dabartinio jaunimo, į išeivinės generacijos rankas, stiprina LFB organizacinio tęstinumo perspektyvas.

LFB organizacinį gajumą taip pat liudija 90 Į Laisvę numerių, 27 studijų ir poilsio savaitės JAV ir Kanadoje, 30 studijų savaičių Europoje drauge su Europos LB vadovybe, Europos LFB biuletenis, JAV-Kanados ir Europos LFB konferencijos, Los Angeles LF bičiulių organizuojami politinių studijų savaitgaliai etc.

Lietuvos padėtį ir mūsų tautos laisvės siekimus svetimiesiem pristato LF bičiulių knygos: Dr. N. E. Sūduvio Allein, ganz allein, K. V. Tauro Guerilla Warfare on the Amber Coast, L. Valiuko Lithuania, Land of Heroes, V. Vardžio Lithuania Under the Soviets ir The Catholic Church, Dissent and Nationality in Soviet Lithuania. Tuo atžvilgiu taip pat verti dėmesio Brazaičio, Griniaus, Ivinskio, Maceinos, Vardžio ir kt. LF bičiulių straipsniai svetimųjų enciklopedijose ir žurnaluose.

O Į Laisvę Fondo leidiniai: Daumanto Partizanai, N. E. Sūduvio Vienų Vieni, Mykolo Vilties Neparašyti Laiškai, Vlado Ramojaus Kritusieji už Laisvę, Juozo Girniaus Tauta ir Tautinė Ištikimybė yra ne tik laisvės kovų istoriniai šaltiniai ar tautinės ištikimybės kelrodžiai, bet ir tiltai išeivijos solidarumui su tauta, ir išeivijos tautinę sąmonę gaivinančios versmės.

Antinacinės rezistencijos frontininkai yra atlikę reikšmingą vaidmenį ir Vliką organizuojant, ir jo vasario 16-sios deklaraciją redaguojant ir jo uždavinius nacių okupuotoje Lietuvoje vykdant. Taip pat ir tremties frontininkų pažymėtinas vaidmuo, Vliką atkuriant Vokietijoje ir jo uždavinius vykdant tremtyje. Nepaisant frontininkų — krikščionių demokratų tarpusavio nesusipratimų dėl frontininkų puoselėjamų išvaduotos Lietuvos politiniam susigrupavimui naujų pagrindų, vadinamų nepasaulėžiūrinės politikos pagrindų, Vliko plotmėje jų bendradarbiavimas iki 1949 buvo, palyginti, sklandus. Nepaisant ideologinių skirtumų ir skirtingų pažiūrų atskirais Lietuvos vadavimo klausimais, ir kitų Vliko grupių, gal išskyrus liaudininkų, atstovai pozityviai vertino vilkinių frontininkų intelektualinį pajėgumą ir pareigingumą. Padėtis Vlike radikaliai betgi pasikeitė, kai dėl emigracijos pasikeitė grupių atstovų Vlike asmeninė sudėtis, kai buvusių ststovų pakaitalus Vlike grupės ėmė skirti iš Vokietijoje likusių savo partiečių, kurių dažnas labai nedaug ką bendra lig tol su Vliku buvo turėjęs, arba ir visai nieko bendra neturėjęs, arba ir savo charakteriu tarpgrupiniam organe bendradarbiauti netinkamas. Krito Vliko politinis išprusimas, pareigingumas, darbingumas ir orumas. Kilo tarpgrupinės intrigos, apkalbos, kerštavimai, nesantaika ir trintis. Visa tai privedė prie Lietuvių Fronto 1952.VIII.3 pasitraukimo iš Vliko sudėties. (Vėliau, 1955 pasitraukė taip pat tautininkai ir laisvės kovotojai).

Nuo 1964 vietoj LF jau išeivinio apsijungusio Vliko nariu tapo LFB. Vliko valdybai pirmininkaujant V. Sidzikauskui ir po jo dar K. Valiūnui, 1964 - 1979, valdyboje dalyvavo ir LF bičiuliai. 1979.III.1l Vliko valdybos pirmininku tapus dr. K. Bobeliui, LF bičiuliai iš Vliko valdybos sudėties buvo išjungti. Gerai suprasdami, kad, Vliko organizaciją užkonservavus Lietuvos partijų ir kitų organizacijų išeivinių atitikmenų rutinoje, laiko veiksnys graso Vlikui sustabarėjimu ir nepajėgumu, LF bičiuliai Vliko taryboje ėmė kelti Vliko organizacijos susišiandieninimo mintį, atseit reikalą į Vliko sudėtį įjungti pačios mūsų išeivijos jaunąsias, veržliąsias, politiškai išprususias jėgas. Deja, Vliko tarybos dauguma tom mintim nepritarė. Ypatingai karštai prieš tai pasisakė krikščionių demokratų atstovas. Tad Vlikas ir toliau svaiginasi savitaigos iliuzijomis ir tuščiažiede retorika, o krikščionių demokratų Tėvynės Sargas dėl tų susišiandieninimo minčių net priekaištauja LF bičiuliams diktatūrines užmačias. (Nr. 2, 1983).

Šalia Vliko savo metu bičiulio Valiuko vadovauta baltiečių bendrija judino visų Baltijos valstybių bylos reikalus JAV kongrese. Jau kelinti metai Los Angeles bičiuliai aktyviai talkina kitos baltiečių bendrijos, Baltiečių Laisvės lygos, pastangom suaktyvinti JAV politiką Baltijos valstybių byloje.

Pilnutinės demokratijos idėjom skleisti 1958 LFB išleido Į Pilnutinę Demokratiją. Tai išdava Naujojoj Romuvoj skelbtų valstybės organiškos santvarkos pradmenų ir antinacinio pogrindžio Į Laisvę bei tremties Mažojo Židinio skelbtų idėjų. Jas sistemingai surikiuotas 1948 LF suvažiavimas Fellbache (Vokietijoje) priėmė gairėmis išvaduotos Lietuvos valstybinei santvarkai ir tautos politiniam susigrupavimui. LF suvažiavimo priimtas gaires bičiulis Maceina dar peržiūrėjo, kai ką papildė ar paryškino komentarais. LFB valdyba bičiulio Maceinos tekstą dar pateikė 36 patarėjam. (Tarp jų buvo ekonomistai Žemės Ūkio akademijos buv. prorektorius prof. V. Manelis, G. Galva, dr. J. Kazickas, dr. P. Padalis, J. Pažemėnas; kunigai K. Balčys, J. Borevičius, S.J., V. Dabušis, J. Pakalniškis, St. Yla; kariškiai Br. Balčiūnas, J. Bobelis, St. Raštikis, L. Šimkus, J. Šlepetys; jaunimo veikėjai K. Ambrozaitis, dr. J. Girnius, A. Pociius, dr. V. Šmulkštys, V. Vardys, V. Vygantas; kalbininkas L. Dambriūnas). Jų pastabas gavusi, LFB valdyba galutinę redakciją sutvarkyti pavedė Brazaičiui, Kazickui ir Vaitiekūnui. Tad Į Pilnutinę Demokratiją yra ilgų svarstymų, kruopštaus redagavimo valstybinės sąrangos išliekančios vertės tezių rinkinys. Mūsų išeivijoje vienintelė tos srities ir tokios apimties studija.

Retai kam turbūt žinoma, kad LF bičiulių iniciatyva ir pastangomis išeivijos ir amerikiečių visuomenėse buvo paskleisti du šimtai su viršum dail. Adomo Galdiko kūrinių ir faktiškai tuo būdu jis buvo išvaduotas iš materialinio nepritekliaus ir kūrybinės depresijos. Retas kas jau tur būt beprisimena ir LFB aštuonias stipendijas aukštųjų mokslų studentam, kurie tapę profesoriais ar profesionalais, nėra apleidę ir lietuvių bendruomenės.

Bet svarbiausias LF bičiulių įnašas mūsų išeivijai yra įnašas išeivijos bendruomenės organizacijai ir jos uždavinių vykdymui. Ir tremtinių bendruomenės organizacijai ir vėliau pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijai pagrindus tiesiant ir Lietuvių Chartą redaguojant, LF bičiulių iniciatyva, idėjos, formulės, klausimo supratimas neabejotinai suvaidino pirmaujantį vaidmenį. Tokį pat vaidmenį, vėliau suvaidino ir lig šiol vaidina JAV LF bičiuliai JAV lietuvių bendruomenės ir pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijas sudarant ir jų uždavinius vykdant. Kaip savo laiku vysk. Valančius, ar dr. Basanavičius, ar dr. Kudirka carinės Rusijos pavergtoj Lietuvoj be jokio asmeninio išskaičiavimo, o vien tik tautinės sąmonės ir tautinės pareigos skatinami ėmėsi tautos gelbėjimo darbo; kaip savo laiku dr. J. Šliupas, tautinės sąmonės ir tautinės pareigos skatinamas, pats nebūdamas tikintis, stojo JAV lietuviam katalikam talkom pirmąsias lietuviškas parapijas organizuojant, taip ir LF bičiuliai, savo tautinės sąmonės ir tautinės pareigos skatinami, be jokio išskaičiavimo savo naudai stojo talkon Vliko pirmininkui ir Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos valdytojui prel. Krupavičiui JAV ir PLB organizacijas kuriant ir jų uždavinius vykdant. Ir tas idealistinis nuoširdus LF bičiulių atsidėjimas išeivijos tautinės bendruomenės reikalam lietuviškai nusiteikusios išeivijos buvo teisingai suprastas, teisingai įvertintas, todėl ir sėkmingas, nepaisant sąmoningų ir nesąmoningų LB organizacijos ir jos veiklos priešų piktų įtarimų, kandžių apkalbų, atkaklaus sabotavimo, prasimanytų priekabių ir netgi sukto, ačiū Dievui nesėkmingo, bandymo kurti LB organizacijos atitikmens fikciją.

Su LFB šviesiąja puse ir su LB organizacijos veikimo sėkme glaudžiai siejasi ir Lietuvių fondas. Kiekvienas veikimas paprastai privalo mažiau ar daugiau pinigo. Juo labiau ir juo daugiau pinigo reikalinga LB organizacija savo įvairių sričių plačios apimties veikimui. Kaip skurdžiai šiandien atrodytų mūsų išeivijos tautinė veikla Jungtinėse Valstybėse be Lietuvių fondo paramos! Lietuvių fronto bičiulių vaidmens reikšmingumo Lietuvių fondą kuriant ir jo kapitalą telkiant turbūt nė labiausiai užkietėję LF bičiulių ir LB organizacijos nedraugai neneigia. Pradėjęs kurtis su nulium kapitalo, 1983 pradžioje fondas jau turėjo 2.4 milijonus pagrindinio kapitalo ir iki 1982 pabaigos iš to kapitalo procentų išeivijos tautinei veiklai jau galėjo skirti $1.028.700.00.

Trumpai tariant, LFB šviesioji pusė turėtų imponuoti kiekvienam mūsų išeivijos nešališkam stebėtojui.

LFB tamsioji pusė

Kas bent kartą yra matęs Čiurlionio Pilies pasakos paveikslą, tur būt visą gyvenimą atsimins, kaip skaidriai saulės nutviekstas vienas pilies šonas ir kokiuose tamsiuose šešėliuose skendi priešingasis. Kažkas panašu matyti ir LFB uždavinių vykdymo paveiksle.

Turbūt tikra tiesa, kad organizaciniu atžvilgiu LFB geriau stovi nekaip kad laisvės kovotojai ar santarvininkai. Bet taip pat tikra tiesa, kad ne tik tolimuosiuose pasaulio užkampiuose išsibarsčiusiųjų, bet ir čia pat vieno ar kito LFB sambūrio pašonėje gyvenančio antinacinės rezistencijos frontininko ar frontininkų dvasios jaunimo nesugebame į LFB organizaciją įtraukti.

Įtaigi tiesa, kad yra išleista 90 numerių Į Laisvę žurnalo. Bet nejauki tiesa, kad nuo 1953 iki 1983 Į Laisvę tiražas yra dviem trečdaliais sumažėjęs. Reiškia per praėjusius 30 metų yra nubyrėję daugiau kaip 60% 1953 turėtų Į Laisvę skaitytojų.

Vertai didžiuojamės tiesa, kad LF bičiulių įsteigtas Į Laisvę fondas yra išleidęs puikių veikalų ir apie Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos pastangas, ir apie laisvės kovų aukas, ir apie tautinę ištikimybę, ir kt. Bet slegianti tiesa yra, kad pasitaiko net LF bičiulių, kurie ne tik Į Laisvę fondo neparemia, bet ir jo išleistus veikalus atsisako prenumeruoti.

Mūsų pasididžiavimą kutenanti tiesa, kad Lietuvių fondo pradininkai ir puoselėtojai yra LF bičiuliai ir kad Lietuvių fondas yra išeivijos tautinės kultūros ir švietimo darbų nepamainomas rėmėjas ir skatintojas, yra temdoma liūdnos tiesos, kad nei LF bičiuliai, nei Lietuvių Fondo pradininkai nepasirūpino laiku suorganizuoti istorikui ir LF bičiuliui Ivinskiui atitinkamos paramos ir kad dėl to verkiant reikalinga Lietuvos istorija nebuvo parašyta ir nėra kas atsveria Lietuvos istorijos sovietines klastotes.

Viltinga tiesa yra, kad LF bičiuliai stipendijomis yra parėmę aukštojo mokslo eilę studentų. Bet nuvilianti tiesa yra, kad lig šiol nepajėgiame suorganizuoti jaunųjų intelektualų nuolatinės ekipos Į Laisvę žurnale pastoviai bendradarbiauti, kaip pilnutinės demokratijos pradininkai kad buvo sugebėję XX Amžiaus dienraščiui.

Padrąsinanti tiesa, kad LB organizaciniam, kultūriniam, švietimo ir kitų sričių veikimui LF bičiulių idealistinis atsidėjimas yra laimėjęs išeivijos visuomenės pasitikėjimą; nuoširdžiai priimamas ir vertinamas. Slegianti betgi tiesa yra, kad LB uždavinius vykdyti darosi vis sunkiau ir sunkiau, kad vis plačiau ir plačiau liejasi nutautimas, kad vis mažiau ir mažiau tėvų atsidėję rūpinasi savo vaikų tautine sąmone ir lietuvių kalba ir kad vis daugiau ir daugiau moralinės erozijos apraiškų mūsų išeivijoje. Ypatingai slegianti tiesa yra, kad savo metų visų Vliko grupių vieningai sutarta ir paties Vliko pirmininko prel. Krupavičiaus uoliai kurta išeivijos bendruomenės organizacija dėl savo demokratinės sąrangos ir dėl savo veiklos išplėtimo į Lietuvos vadavimo uždavinius sukėlė kai kurių Vliko grupių nepasitenkinimą ir beatodairišką opoziciją. Ano meto Vilkas, nutiesdamas išeivijos bendruomenės organizacijai pagrindus ir pačią bendruomenės organizaciją pastatydamas ant kojų, atliko mūsų išeivijai istorinį patarnavimą. Dabartinis Vlikas, kėsindamasis ano Vliko darbo vaisius — bendruomenės organizaciją sužlugdyti (o kaip kitaip suprasti Vliko tarybos posėdyje prezentavimą bendruomenės organizacijos fikcijos!), tikrai atlieka nuostabiai fanatišką patarnavimą mūsų išeivijos greitesniam nulietuvinimui. Caveant consules!

Šviesi tiesa, kad LF bičiulių pagarba skirtingiem pasaulėžiūriniam įsitikinimam ir politiniam nusistatymam yra daug padėjusi sutelkti plačios apimties koaliciją LB organizacijos uždaviniam vykdyti. Tamsi betgi tiesa, kad tos koalicijos kai kurių partnerių sluoksniuose pasireiškia ideologinio fanatizmo išpuolių prieš iškiliuosius LF bičiulius ir atgrasaus neobjektyvumo, analizuojant tautos rezistenciją ir jos įvykius košiant per ideologinį koštuvą. Esą sovietinio okupanto “į vadinamą (taigi, tik vadinamą!) pogrindinę katalikų spaudą žiūrima pro pirštus”, esą Lietuvos Katalikę Bažnyčios Kronikos leidimas yra “within-system”, atseit sovietinei sistemai lojalių piliečių veikimas, nepaisant, kad už tą veikimą sovietinis teismas skiria ilgametes bausmes. Ir tai, atrodo, neatsitiktinis kokio fanatiko išpuolis, o mūsų liberalų kai kurių sluoksnių sisteminga taktika. Antai laisvės kovotojų leidinys Laisvės besiekiant tolygiu mastu matuoja ir mūsų antinacinės rezistencijos apraiškas. Esą “Gastapas nebuvo ypatingai suinteresuotas tą mažiau pavojingą ir žalingą Lietuvių Frontą ir jo žmones iššifruoti” (12 p. išnaša).

Istorinė tiesa, kad antinacinės rezistencijos ir tremties frontininkų plačiai svarstytos valstybės organiškos santvarkos ir tautos politinio susigrupavimo naujų pagrindų idėjos, vėliau LFB atskiru leidiniu į Pilnutinę Demokratiją išleistos, nėra tik pačių frontininkų išmonė, o sudaro vieningą tęsinį tolygių idėjų, kurių autoriais buvo kaip tik senosios generacijos krikščionys demokratai: kun., vėliau vyskupas Pr. Būčys, prof. K. Pakštas, St. Šalkauskis.

Karti betgi tiesa, kad tremties krikščionių demokratų senosios generacijos    vadovaujantys sluoksniai tose frontininkų idėjose įžvelgė pasikėsinimą į Lietuvos katalikų politinių nusistatymų vieningumą (kurio niekad nebuvo ir negali būti) ir suprato kaip didelę grėsmę krikščionių demokratų ateičiai ir jų santykiams su Lietuvos katalikų bažnyčia. O kadangi baimės akys didelės, tų frontiniškųjų idėjų grėsmei pašalinti ne tik nebuvo vengiama piktos demagogijos, tas idėjas apšaukiant tolygiomi sovietinės sistemos pagrindų idėjom, bet netgi buvo šaukiamasi Vatikano intervencijos jom pasmerkti. 1947 kun. Ignatavičius surašė, o kun., vėliau prelatas Krupavičius įteikė Segretaria di Stato “pranešimą” apie nepasaulėžiūrinę politiką ir jos autorius.

Šitokia tremties krikščionių demokratų senosios generacijos reakcija į frontininkų valstybės sąrangos ir tautos politinio susigrupavimo naująsias idėjas juo kartesnė, kad šią krikščionių demokratų generaciją, jau nuo 1936 pasitraukusią į “pensiją”, tik patys frontinninkai pašaukė atgal į aktyvią politiką, Vliką sudarant, užuot nuosekliai krikščionių demokratų atstovavimą patikėję jau prieš karą krikščionim demokratam atsovavusiai jaunųjų, valstybės organizacijos sąrangos idėjai atstovavusiai, generacijai, frontininkai — nuo jų tai parėjo — didžiadvasiškai tam atstovavimui suieškojo senosios generacijos krikščionį demokratą prof. A. Tumėną. Dar didesnio kilnumo gestą krikščionių demokratų senajai generacijai parodė tremties frontininkai. Vliką atkuriant Vokietijoje, jie pastatė jo pirmininku senosios generacijos krikščionį demokratą Krupavičių, net nedžentelmeniškai aplenkdami buvusį Lietuvos Vliko pirmininką socialdemokratą prof Kairį-Kaminską. Didelio palankumo krikščionių demokratų senajai generacijai buvo ir tremties frontininkų (nuo jų tai parėjo) gestas ūkininkų sąjungos atstovu tremties Vlikui angažuoti senosios generacijos krikščionį demokratą dr. P. Karvelį.

Tragiška betgi tų gestų išdava patiem frontininkam buvo ne tik krikščionių demokratų sukelta ugninga opozicija frontininkų ryškinamom naujos valstybinės sąrangos ir tautos politinio susigrupavimo idėjom, bet ir negarbinga talka Vliko laicistinėm grupėm diskredituoti Brazaitį ir negarbingas pasinaudojimas laicistinių grupių talka pašalinti iš Vliko Darbo federacijos atstovą frontininką dr. Joną Grinių, kad, pasak Krupavičiaus, į savo kaimenę susigrąžint pas frontininkus nuklydusią Darbo federacijos avele.

Pagaliau, ar ne paradoksali tiesa, kad, nepaisant frontininkų idėjų naujiem politinio susigrupavimo pagrindam ir fakto, kad esame įkurdinti daugiausia anglosaksų kraštuose, kur politinis susigrupavimas grindžiamas, Brazaičio žodžiais, ne metafiziniu, bet empiriniu pagrindu, atseit nepasaulėžiūrine politika, vis tiek iš istoriškai susiklosčiusio partinio grupavimosi pagal pasaulėžiūros nepajėgiame išsivaduoti. Tradicinių mūsų partijų išeiviniai atitikmenys tvirtai tebeišlaiko tradicinį pasaulėžiūriškumą. Ir ne tik senoji generacija! Faktas, kad žymi dalis ir jaunosios generacijos tą vyresniosios generacijos partinį pasaulė-žiūriškumą yra perėmusi. Sunku, pavyzdžiui, net suprasti, kad ir po šiai dienai save laikantieji liberalais negali išsivaduoti iš tapatinio liberalizmo su antirelidiniu nusistatymu. Savo metu buvo paplitusios pirmeivio ir atžagareivio etiketės. Ar laikytina jau žingsniu į priekį vietoj tų senų etikečių sugalvotus jų naujus pakaitalus: ieškantieji, atseit liberalai, ir misionieriai, atseit katalikai. Gal tai ir intelektualiau kai kam skamba. Mum tačiau vis tiek padvelkia fanatizmu, kai gėrimasi savo priklausymu “ieškantiem”, o su panieka žvelgiama į “misionierius”. Juk kur alsuojama fanatizmu, argi galima kalbėti apie liberalizmą? Fanatiškas liberalas yra tas pat, kaip kad karštas šaltis, ar apskritas ketvirtainis. Prieštara savyje.

Po 40 metų tremties ir išeivinio gyvenimo patyrimų, sėkmių ir nesėkmių verta buvo stabtelėti ir atsigręžus kritiškai pažvelgti į LFB nueitą kelią. Tai gali padėti susiorientuoti, kur esame ir kaip šio meto aplinkybėmis kuo vaisingiau galėtume vykdyti LFB uždavinius.

Lietuvoje buvome rezistencinė organizacija tikra šių žodžių prasme. Pasitraukdami iš Lietuvos, pasitraukėme ir iš rezistencinės kovos faktinės aplinkos ir tapome tik LFB, atseit tik rezistencinės organizacijos bičiuliais. Išeivijoje kitos yra rezistencijai sąlygos, kitos ir priemonės. Bet mūsų siekiai nepasikeitė — tautos laisvė ir valstybinė nepriklausomybė. O priemonės — kur tik ir kiek tik įmanoma atskleisti okupanto nusikaltimus žmogaus ir tautų teisėm, remti krašto rezistenciją ir jos aukas, stiprinti išeivijos tautinį sąmoningumą, moralinį atsparumą ir kūrybines pastangas.

Dvejopos yra pažiūros į patį gyvenimą, dvejopos yra ir į rezistenciją. Kam ryžtantis, vieni klausia, ar yra pasisekimo šansų? Tai oportunistinės pažiūros. Kiti tokiu atveju klausia, ar yra prasminga ryžtis, net ir nesant aiškios arba ir jokios vilties laimėti. Tai idealistinė pažiūra. Kartas nuo karto ir mūsų tautos rezistencijos sovietiniam okupantui atžvilgiu pasiskardena oportunistų “reali” išmintis. Esą kam reikėjo 1941 metų sukilimo ir tiek gyvybių aukų? Panašiai kai kas apgaili ir pokarinį partizanų laisvės karą su Sovietų Sąjunga. Ogi kai kuriem ciniškiem mūsų oportunistam netgi atrodo, kad mūsų tauta ne įvairiopai su okupantu kovoja, o tik prie jo taikstosi. LF bičiuliai yra už idealistinę prasmės pažiūrą, ne už oportunistinę sėkmės pažiūrą į rezistenciją. Tik prasmės šviesoje išryškėja rezistencijos esmė. Prasmingas buvo 1941 tautos sukilimas, nes jis išryškino tikrąją mūsų tautos valią — ryžtą ginti savo laisvę ir valstybinę nepriklausomybę. Jis atpirko valdančiųjų sluoksnių sugniužimą 1940, sutinkant sovietų invaziją. Prasmingas buvo partizanų laisvės karas, užgrūdinęs rezistencinę tautos dvasią ir įdiegęs rezistencinį atsparumą.

Be abejojimo laikas ir erdvė blukina rezistencinį nusiteikimą. Bet tam sutūrėti ir esame susitelkę į LFB organizaciją. Tik organizacija bus paveiki, jei mes joje veiksime. O rezistenciniam savo nusiteikimui gyvam išlaikyti vienas iš svarbiausių mūsų veikimo rūpesčių turėtų būti išsamus susipažinimas su padėtimi okupuotoje Lietuvoje. Teisingai JAV ir Kanados pernykštė LFB konferencija Dainavoje yra pabrėžusi “didelį reikalą institucijos, kuri rūpintųsi okupuotos Lietuvos ūkinės, kultūrinės, religinės, politinės padėties bei raidos studijavimu”.

Arch. E. Arbo piešinys