SKAITYTOJŲ ŽODIS
Taika pasaulyje — pavojus sovietinei sistemai
Tarprespublikinė migracija
K o m e n t a r a s
Dr. AUGUSTINAS IDZELIS
Dr. A. Štromo straipsnis yra įdomus ir aktualus. Tačiau iškyla tam tikrų klausimų, liečiant kai kuriuos jo teigimus.
Sovietinė ekonominė sistema, kaip dr. A. Štromas teisingai pastebi, turi rimtų trūkumų. Tačiau, akcentuodami ekonominės sistemos trūkumus, mes negalime pamiršti kitos medalio pusės. Brežnevo valdžios laikotarpy sovietinė ekonominė sistema atsiekė savo pirmutinį tikslą — sukurti ir išlaikyti didžiausį karinį kompleksą visame pasaulyje ir tuo pačiu apginkluoti tuos trečio pasaulio kraštus, kaip Kubą, Libiją ir Siriją, kurie yra priešiški Vakarams. Šiuo atžvilgiu sovietinė ekonominė sistema yra gan naši.
Nežiūrint ekonominės sistermos trūkumų, Sovietų Sąjunga turi didžiausius pasaulyje energetinių resursų išteklius. Šie ištekliai, ypatingai gamtinės dujos ir nafta, duoda Sovietų Sąjungai ne tik svarbų ekonominį, bet ir politinį kozirį, kuriuo Sovietų Sąjunga meistriškai žaidžia Vakarų Europoje. Šitos kortos svarba augs ateity ypač, jeigu aštrės egzistuojanti politinė distabilizacija Viduriniuose Rytuose.
Yra sunku sutikti su dr. Štromo teigimu, kad Sovietų Sąjungos užsienio politika 'atsidūrė “aklavietėje”. Visų pirma, aš sakyčiau, kad jos politika nėra tiek “mechaniška”, kiek apgalvota. Ji rafinuotai moka išnaudoti vidinius prieštaravimus ir karo baimę Vakarų demokratijose. Vienas didžiausių ir svarbiausių Sovietų Sąjungos laimėjimų užsienio politikos srityje yra jos sugebėjimas nukreipti taikos ir nesiginklavimo judėjimą prieš JAV. Didėjantis skaičius žmonių ne tik Vakarų Europoje, bet ir JAV mano, kad Amerikos branduolinės strategijos politika yra didžiausias karo grėsmės šaltinis. Tuo pačiu įvykiai Afganistane, Lenkijoje ir KAL Boeing 747 incidentas dramatiškai patvirtino Sovietų įsitikinimą, kad Vakarai yra bejėgiai duoti efektingą atkirtį jų agresyviams veiksmams.
Sovietų Sąjungos užsienio politikos laimėjimai turi svarbių implikacijų, liečiančių įvykių eigą pačioje Sovietų Sąjungoje.
Sistemos “sustabarėjimas”, kaip dr. A Štromas teisingai pastebi, yra pavojus pačiai sistemai. Tačiau, aš manyčiau, kad skirtumai politbiure tarp “kaitos partijos” ir “status quo partijos” nėra tokie dideli. Abi grupės gerai suvokia, kad decentralizacijos politika ekonominiame planavime ir valdyme gali sukurti daugiau problemų negu išspręsti. Esminis konfliktas neliečia kaitos, bet tai, kas užima vadovaujančias pozicijas pačiame politbiure.
Žinoma, vistiek reikia kaip nors pašalinti “sustabarėjimą”. Vienas būdas, kaip dr. A. Štromas pastebi, yra kova už disciplinos sustiprinimą. Taip pat yra ir antras būdas, į kurį dr. A. Štromas ir kiti Vakarų sovietologai neatkreipia dėmesio, tai yra mobilizuoti sovietinę visuomenę vartojant karo grėsmės šmėklą ir apeliuojant į gyventojų patriotinius jausmus ir karo baimę. Prieš trejus ar ketverius metus prasidėjo sovietinėje spaudoje savotiškas ir beveik isteriškas vajus akcentuoti karo grėsmės pavojų. Atseit, JAV ruošiasi pradėti karą prieš Sovietų Sąjungą. Toną tam vajui davė maršalas N. Ogarkovas, kuris kategoriškai teigia, kad Vakaruose “iš tikrųjų plačiu frontu vyksta tiesioginiai kariniai pasirengimai, materialiai ruošiamasi naujam pasauliniam karui” (Komunistas, Nr. 10, 1981). Ogarkovas, tas pats, kuris pateisino per spaudos konferenciją KAL Boeing 747 nušovimą, toliau dėsto, kad “atsižvelgiant į susikomplikavusią tarptautinę padėtį, būtinai labiau argumentuotai ir giliau skleisti tarybiniams žmonėms tiesą apie karinio pavojaus grėsmę”.
Taigi, Sovietų vadovams karo grėsmės šmėkla paradoksiškai tapo įrankis ne tik išlaikyti savo jėgą ir autoritetą, bet taip pat mobilizuoti gyventojus ir išvengti bet kokių esminių reformų pačiame krašte. Tuo pačiu, tikra taika pasaulyje pasidaro didžiausias pavojus pačiai sovietinei sistemai, ypatingai tiems politbiuro nariams, kurie atstovauja vidaus saugumo organus ir karinį - industrinį kompleksą. Andropovo, Ustinovo ir Ogarkovo gadynė nebūtinai mums siūlo “įdomesnę ir geresnę egzistenciją šiandieną”.
Keletas pastabų, liečiančių Sovietų Sąjungos tautinę politiką. Prasidėjęs naujas ir žymiai pavojingesnis rusinimo etapas tęsiasi. Nežiūrint, kad Andropovas “griežtai atsisakė pripažinti rusų kultūrai bet kokį specialų statusą ar pranašumą”, Sovietų vadovai priėjo išvados, kad rusinimo politikos pagrindinė kryptis turi būti ne kultūrinėje, bet ekonominėje sferoje — darbovietėje ir valdymo aparate. Tai reiškia, kad reikia padidinti gyventojų tarprespublikinę migraciją ir formuoti daugianacionalinius darbo kolektyvus. Šitą kryptį aiškiai pabrėžė Petras Griškevičius, teigdamas, kad “daug daroma, kad dar labiau susitelktų daugianacionaliniai darbo žmonių kolektyvai ekonominiams ir socialiniams uždaviniams spręsti” (Švyturys, Nr. 1, 1982). Sovietų vadovai taip pat nori mažinti tautybių atstovų skaičių atsakingose nedarbininkiškose pozicijose. Atrodo, kad Sovietų vadovai yra nepatenkinti, R. Kosolapovo žodžiais, kur “atstovai vienos ar kitos tautybės, kurios didelę dalį tradiciškai sudarydavo valstiečiai, papildo daugiausia inteligentijos, specialistų ir tarnautojų eiles, ‘aplenkdami’ kelią į darbininkų klasę” (Komunistas, Nr. 11, 1982).
Šitą nepasitenkinimą pakartojo Andropovas savo 1982 m. gruodžio 21 d. pranešime, sakydamas, kad “kai kuriose iš jų (sąjunginėse respublikose) darbininkų klasės sudėtyje turi būti plačiau atstovaujama pagrindinė tautybė” (Komunistas, Nr. 1, 1983).
Implikacijos šitos politikos liečia ne tik tautinę gyventojų sudėtį sąjunginėse respublikose, bet taip pat jų vaidmenį valdymo aparate. Šita politika yra grėsmingesnė tautybėms negu Taškento nutarimas sustiprinti rusų kalbos dėstymą sąjunginėse respublikose.
Neminimas pavojus
Juliaus Vidzgirio apžvalginį straipsnį “Lietuva po 100 metų nuo ‘Aušros’ pasi-rodymo” (Į Laisvę, No.88-125, rugsėjis) noriu pratęsti nurodant vieną labai didelį pavojų, kurio grėsmėje tauta gyvena jau virš 40 metų. Visi rašantieji ar kalbantieji apie tautą, esančią Sovietijos okupacijoje, pabrėžia rusifikacijos pavojų, kuris vis dėlto esąs mažesnis negu caristinės Rusijos valdymo laikais, bet tik retai kas mini demoralizaciją. Tautai, gyvenant sistemoje, pagrįstoje melu, apgaule ir teroru, labai lengva prarasti betkokią moralę.
Džiaugiamės tautos rodomu pasipriešinimu prievarta grūdamam ateizmui ir rusinimui, didžiuojamės jos pogrindžio spaudos gausumu, persekiojamųjų drąsa, idealizmu bei pasiaukojimu, bet ateina iš tėvynės ir labai liūdnų žinių— besaikis girtuokliavimas, darbo vengimas, šeimų irimas, gimimų mažėjimas, valkatavimas ir chuliganizmas. Kyla klausimas, kokį tautos procentą šios blogybės yra palietusios dabar, ir kas atsitiks, jei tauta toje sistemoje pasiliks dar dešimtmečius?
Šiuo metu tautos demoralizacija yra priešas Nr. 1. Iš šio taško žiūrint, tautos ateitis nėra šviesesnė, negu ji buvo Aušros” pasirodymo laikais. Pagal Julių Vidzgirį, tai gal pesimistinė pažiūra, bet ją ignoruoti būtų be galo pavojinga.
V. Akelaitis,
Cleveland, Ohio
Politika ar kultūra?
Mūsų žurnalai dažniausiai užsiiminėja senų minčių archeologija, sąžiningai vengdami gyvybinės svarbos aktualijų. Todėl džiaugiuosi “Į Laisvę” 1983 m. rugsėjo numeryje užtikęs net du straipsnius“kultūros” ir“politikos” pirmumo klausimu. R. V. Vidžiūnienė, matomai bijodamasi balsingos kultūrininkų klikos spaudoje, apie šį reikalą tūpčioja pirštų galais. Daug drąsiau už politinę veiklą pasisako jaunas veikėjas iš P. Amerikos V. K. Slotkus. Valio!
Ypač įdomu iš jo straipsnio patirti kaip menkai išeivijos “lietuvybės išlaikymo” dogma vertinama pogrindžio spaudoje. Dar įdomiau tai, kad ligi šiol apie tai neteko nei užtikti mūsų spaudoje. Net tokie pogrindžio spaudos sensacingi pareiškimai praleidžiami negirdomis! Nepastebėtas dramblys .. . Tad nėra ko stebėtis, kad dar 1967 metais (liepos Nr. 40/77)“Į Laisvę” tilpęs straipsnis tuo klausimu “Lietuvybės išlaikymo paradoksas” irgi buvo sutiktas triuškinančia tyla. Jame reiškiau maždaug tą pačią mintį, kaip dabartinė spauda. Gal tokios eretiškos mintys užėmė žadą garsiaburniams ir suparaližavo rašalingas plunksnas? ... Kągi, ir anoje Andersono pasakoje visa diduomenė tvirtino, jog nuogas karalius dėvėjo prašmatnių rūbų.
Vilius Bražėnas,
Bonita Springs, Florida
V. Bražėnas yra vienas iš nedaugelio lietuvių jau ilgus metus stipriai keliančių balsą apie komunizmo grėsmę laisvajam pasauliui, nušviečiant okupuotos Lietuvos tragišką padėtį amerikiečių spaudoje ir savo paskaitose bei pranešimuose amerikiečių auditorijoms. Jis tais klausimais dažnai pasisako ir lietuviškos periodikos puslapiuose.
Vieno žmogaus misija, turinti amerikiečių organizacijos užnugarį, įsijungia ir į mūsų veiksnių pastangas neleisti Lietuvos bylai apsidengti užmaršties debesiu. Už tai visi, kuriems rūpi Lietuvos ir lietuvių ateitis, turėtų būti p. Bražėnui dėkingi.
Red.
Jau seniai laukiame
”Į Laisvę” gruodžio mėn. numeryje perskaičius įdomų, viltingą prof. dr. A. Štromo Naujos tendencijos bei kryptys Sovietų Sąjungos politikoje”, atrodo, kad jau tuoj subyrės Sovietų Sąjunga - komunizmas. Jau 67 metai, kai laukiame to raidaus įvykio.
J. Pumputienė,
Woodhaven, N.Y.
Apie Kalantą ir kitus
Skaitau apie “Aušrą”. Išvardinami ten rašiusieji, bet paminėtini ir mecenatai, kaip P. Vileišis ir kiti dar nesulenkėję “klebonėliai”. Karštuolis J. Šliupas supyko ant storapilvių “prabasčių” ir juos užgauliojo.
Dr. A. Damušis ir kiti pogrindžio veikėjai turėtų dar daugiau smulkmenų užrašyti. Taipogi apie gen. Kubiliūną ir Plechavičių ir kitus. Kiek jie buvo patriotai ir kiek kvislingai?
Romo Kalantos auka dar Lietuvoje nepamiršta. Kai vasarą lankiausi Kaune, jauni žmonės rodė tą vietą, ir be sustojimo praėjome, nes ilgiau sustojančius ar gėles uždedančius iš pasalų KGB agentai sulaiko— apklausinėja.
Romui Giedrai patartina pasiskaityti knygą— kan. A. Steponaičio apie 1912-1919 m. išeivijos darbus.
Kai senųjų eilės retėja, išgaukime kuo daugiau jų prisiminimų, gal ne visai tikslių, kiek subjektyvių. Kiekvienas žiūri per savo prizmę ir iš kitos distancijos.
S. Skriptus,
Keamy, N.J.
Siekti vienybės
“Išeivijos darbai tautos akimis” (ĮL Nr. 88) Romas Giedra, nepilnus ketverius metus praleidęs Amerikoje, pateikia realių minčių, kaip padėti pavergtai tautai.
Yra ir mūsų tarpe asmenų, kurie jau seniai paliko Lietuvą, bet nuo realybės nenutolsta. Rūta Klevą Vidžiūnienė savo straipsniu“Išeivijos politinio ir kultūrinio darbo derinimas” įneša daug šviesos, kaip reikėtų kai kuriuos mūsų darbus tarp atskirų veiksnių derinti. Vedantiems pasitarimus vienybei atsiekti šis straipsnis turėtų nemažai padėti.
A. Valtuškis,
Barrington, R.I.
Istorija kartojasi
Kartas nuo karto ir mus Argentinos lietuvius pasiekia “Į Laisvę” žurnalas. Gausus savo turiniu: politiniais, pedagoginiais, kultūriniais, visuomeniniais bei patriotiniais-krikščioniškais straipsniais žavi mūsų išeiviją.
Perskaičius dr. K. Ė ringio straipsnį apie Romo Kalantos aukos dešimtmetį, tarsi atsinaujino ryšiai su Lietuva ir jos kančiomis. Atrodo, kad sugrįžome į Lietuvos garbingą praeitį, kada Pilėnų valdovas Margis, pralaimėjęs mūšį prieš kryžiuočius, pats suvisa šeima ir gynėjais susidegino pilies kieme. Tai yra senas lietuvių legendarinis - gilios senovės kultas. Čia išryškėja ir šio jaunuolio (Kalantos) išvidinių gelmių proveržis. Negalėdamas kitaip atskleisti savo išvidinio gyvenimo demokratinių bei visuomeninių jausmų, pats pasiaukojo, kad įamžintų lietuvių tautos kančias, tuo tapdamas lietuvių tautos amžinu simboliu. Šis jaunuolio pasiryžimas atgaivina ir visų lietuvių tautinį jausmą.
Žlugo Babilonijos imperija, išgyvenusi tris tūkstančius metų. Persijos karalius su sąjungininkais sudavė jai mirtiną smūgį. Persijos galybę vėliau sunaikina Makedonijos karalius. Tas atsitiko ir su Romos imperija.
Rusija bus atstatyta savo teritorijos ribose su 120 - 150 mil. gyventojų demokratinėje santvarkoje. Šios demokratinės Rusijos apsaugojimui, sąjungininkai vėl turės laikyti stiprias pajėgas apsisaugoti nuo galimo geltonosios rasės antplūdžio.
Visi šie faktai ir prielaidos stiprina mus neprarasti vilties. Lietuva vėl bus laisva ir nebebus daugiau “pereinamu tiltu” iš Vakarų į Rytus.
Pijus Bukauskas,
Buenos Aires, Argentina
Praleistos korektūros klaidos:
Straipsny “Naujos tendencijos bei kryptys Sovietų Sąjungos politikoje" (ĮL, Nr. 89 (126) paliktos korektūros klaidos: vietoj “miltiniško tipo"— turi būti “mužikiško tipo”, vietoj “valdumo", turi būti “valdymo” (psl. 2); ne “vedama aštri Vakarų .. ”, bet “vadams aštri Vakarų . . ” (psl. 5); vietoj “nesu-standomai”, turi būti “nesustabdomai" (psl. 7); 9 psl. trečioji eilutė iš apačios išbrauktina, 14 psl., 13 eilutėje po žodžio “pasibaigė” įterpti žodį “lygiomis"; psl. 31 (1) 2 pastraipoje eil. 8 pašalintinos nosinės; psl. 35, 5 eil. iš apačios po žodžio “stipresnį" įterpti žodį “rytdienos".
“Svarbu, kad nudardėtų” ...
Ilgokame “Naujos tendencijos bei kryptys Sovietų Sąjungos politikoje" straipsnyje prof dr. A. Štromas “ĮL" Nr. 89 vaizdžiais palyginimais su ligomis aprašo komunistinės Rusijos režimą, paliesdamas pavergtas tautas bei Andropovo pastangas “ligas" gydyti kaitos būdu. Lyg netekome gero gydytojo? “Kietas Andropovo kumštis” (Draugas, vasario 22 d.) J. V. straipsnyje Andropovo kaitos pastangų nesimato,— galbūt dėl to, kad jis buvo išprusęs asmuo, ir ne tik atsargus, bet ir labai klastingas (Štromas, ten pat, 33 psl.). Abu minimi straipsniai rašyti Andropovui dar tebegyvenant, paskelbti jau jam iškeliavus. Jis paliko gausiai medžiagos įvairiems nagrinėjimams, nors trumpai tevaldė.
Nors Černenkos šansai anksčiau gauti velionio Brežnevo vietą buvo lygūs nuliui, bet, nežiūrint senatvės, jis sulaukė savo eilės ir po Andropovo tapo vyriausiu politruku. Gal ir sustabarėjusios stagnacijos atstovas Vakarų pasaulio tolimesniam apgaudinėjimui tęs “kaitos procesą", tuo pačiu naudodamas kietą kumštį. Vėl bus įvairių aiškinimų, net “pranašysčių", “vizijų", “kas kam prie širdies”, anot Draugo vedamojo, m. dr.
Sutinku su dr. Štromo baigiamosiomis išvadomis, kad “mums neturėtų būti didelio skirtumo, kokiu keliu sovietinė sistema nudardės į pragarą,— ar tai stagnacijos, ar pasikeitimų keliu”. Svarbu, kad nudardėtų . ..
A. Valiuškis,
Barrinington, R.l.
Brežnevas - Andropovas - Čemenko?
Dr. A. Štromo straipsnis, nagrinėjąs stagnacijos ir kaitos tendencijas sovietų politikoje dalinai praranda savo aktualumą, kadangi “kaitos” partijos galva J. Andropovas neilgai išbuvo valdžios viršūnėje. Po jo mirties, atėjus seniukui Černenka, viskas liko kaip buvo Brežnevo laikais— stagnacijoje. Ar po Čemenko naujasis viršininkas eis senuoju keliu, ar pasirinks Andropovo politikos kryptį, parodys ateitis.
Tačiau įžvalgus autorius pateikė daug įdomių, daugeliui gal nežinomų ir netikėtų faktų apie Andropovą. Pav., Andropovo priešiškas nusistatymas rusiškojo nacionalizmo atžvilgiu. Sunku patikėti, kad tikras 100% rusas galėtų drįsti priešintis daugumos politbiuro nusistatymui. Ar pavergtos tautos būtų galėjusios atsikvėpti A. politikos vyksme, belieka tik spėlioti.
Pranas Karalius,
St. Croix, USVI
Mielas Skaitytojau,
Pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį prašau siųsti iki 1984.9.1
