BANDYMAI IŠKELTI BALTIJOS VALSTYBIŲ LAISVĖS BYLĄ JUNGTINĖSE TAUTOSE

A. PLUKAS

Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos mūsų vadovaujantys veiksniai niekada nebuvo rimtai susirūpinę Baltijos valstybių laisvės bylos iškėlimu Jungtinėse Tautose. To uždavinio pirmiausia ėmėsi būrelis kaliforniečių, kuriems 1961 m. Lietuvos laisvinimo veikla taip atrodė:

“Amerikos lietuvių visuomenės potencialą reprezentuojąs Lietuvos laisvinimo vežimas rutinos ratais besisukdamas vos vos bejuda į priekį, stokodamas ir krypties ir idėjų, įr plano ir veržlumo... Kas daryti: sudėjus rankas laukti stebuklo, ar daryti tai, ką lietuviškoji sąžinė diktuoja? Buvo pasirinkta antroji alternatyva. . .”(J. Viekšnys, “Periferijos žygis laisvinimo kovoje”,. “Į Laisvę, Nr. 27 (64), 1961 m. gruodis).

Ši antroji alternatyva reiškė Baltijos valstybių laisvės bylos iškėlimą Jungtinėse Tautose. Buvo pasiryžta tai siekti su Jungtinių Valstybių pagalba. Tam tikslui pirmiausia buvo kreiptasi į kaliforniečius narius kongrese. Rezoliuciją šiuo reikalu senate' pirmasis įnešė šen. Th. H. Ku-chel (R. Cal.) 1961 m. vasario 6 d. Joje sakoma: “Nutarta, kad Jungtinių Valstybių Amerikos Senatas ir Atstovų Rūmai prašytų Jungtinių Valstybių prezidentą iškelti Pabaltijo valstybių klausimą Jungtinėse Tautose ir prašytų, kad Jungtinės Tautos Sovietų pareikalautų (A) ištraukti Sovietų kariuomenę, agentus, kolonistus ir* kontroles iš Lietuvos, Estijos ir Latvijos, (B) grąžinti visus pabaltiečius tremtinius iš Sibiro kalėjimų, vergų darbo stovyklų . . .

(Lietuviška iniciatyva Washingtone”, Į Laisvę, Nr. 24 (61), 1961 m.).

Atstovų rūmuose panašią rezoliuciją įnešė kongr. G. P. Lipscomb (R. Cal.). Kovo mėn. šias rezoliucijas parėmė dar keli kongreso nariai.

Tačiau šių rezoliucijų iniciatoriai, vėliau pasivadinę Rezoliucijoms Remti Komitetu (RRK), kuriam pirmininkavo Leonardas Valiukas, nebuvo optimistai, kad lengvai pasiseks kongrese pravesti šias rezoliucijas. Jie taip samprotavo: “ . . . atmosfera rezoliucijai nepalanki . . . kažin ar yra atėjęs laikas, kad gausim daugiau nei Lietuvos okupacijos nepripažinimo. Rezoliucijai todėl kelias Kongrese bus sunkus . . . (jos) praktiška reikšmė bus lietuvių pasigarsinimas Washingtone”. (Ten pat, psl. 50-51).

Rezoliucijų iniciatoriai teisingai nujautė sunkumus. Atstovų rūmų užsienio reikalų komisijos pirmininkas kongr. Morgan, gavęs kongr. Lipscomb pasiūlytą rezoliuciją, paprašė valstybės departamentą dėl jos pasisakyti.

Valstybės pasekretoris Brocke Hays 1961 m. rugsėjo 29 d. savo atsakyme taip pareiškė:

“JAV visą laiką laikosi nusistatymo, kad Jungtinės Tautos turi būti ne užsipuolimų forumas, bet, kaip JT statute pramatyta, rimtų ir atsakingų pastangų centras tarptautinės taikos ir saugumo išlaikymui.

“Gaila, JT narių didžioji dalis pripažįsta Pabaltijo valstybių inkorporavimą į Sov. S-gą ir jie rezoliuciją. .. palaikytų labiau pastangomis pastatyti Sov. S-gą į nepatogią padėtį, negu noru palengvinti baltų būklę. Todėl rezoliucija negalėtų gauti plataus pritarimo”. (Žiūr. J. Viekšnys, “Periferijos žygis laisvinimo kovoje”, Į Laisvę, Nr. 27/64, 1961 m. psl. 49).

Šio valstybės departamento atsakymo atstovų rūmų užsienio reikalų komisijos pirmininkui Th. Morganui užteko, kad jis neduotų rezoliucijai eigos.

Tai turėjo būti didelis smūgis rezoliucijų iniciatoriams, bet jie nenusiminė ir nenurimo. Priešingai, jie ir toliau pasiryžo: “a) pravesti rezoliuciją kongrese, b) išgauti krašto administracijos pritarimą kongreso nutarimui vykdyti ir bylą perkelti į Jungtines Tautas ir c) laimėti bylą Jungtinėse Tautose”. (Ten pat).

Rezoliucijoms Remti Komitetas (RRK) suprato, kad kuo daugiau rezoliucijų bus kongrese įnešta, tuo lengviau vieną jų bus galima pravesti. Todėl jie pradėjo akciją dėl rezoliucijų įnešimo. Šią veiklą pasunkino tai, kad pagal nustatytą tvarką išrinkus kongresą, rezoliucijas reikia iš naujo įnešti, jei norima, kad jos būtų svarstomos. Todėl rezoliucijų rėmėjai turėjo prašyti kongreso narius, kad jie pakartotinai įneštų savo rezoliucijas, ir taip pat ieškoti naujų Baltijos valstybių draugų. Bet jų pastangos nenuėjo veltui. Po ketverių su puse metų nuo rezoliucijų kampanijos pradžios, tai yra, 1965 m. gegužės 17-18 d., atstovų rūmų užsienio reikalų komisijos Europos reikalų pakomisės pirm. kongr. Edna Kelly (D. N.Y.) pravedė apklausinėjimą Baltijos valstybių ir kitų sovietų pavergtų tautų klausimu. Kaip ji pareiškė, atstovų rūmuose buvo pateikta daugiau nei 70 rezoliucijų dėl Baltijos valstybių padėties.

Apklausinėjime pasisakė eilė kongresmanų ir prašė vienai šių rezoliucijų duoti eigą. Tačiau nė vienu žodžiu apie jas neužsiminė tuo metu apklausinėti buvęs ALT pirm. L. Šimutis, VLIK ir LLK pirm. V. Sidzikauskas ir A. Milukas (Apie rezoliucijoms remti žygio rėmėjus ir trukdytojus žiūr. Į Laisvę Nr. Nr. 47 - 50 (84 -87), 1969-1970 m.).

Kongr. Ednos Kelly vadovaujama pakomisė pasisakė už kongr. John S. Monagano įneštą rezoliuciją ir šiek tiek ją pakeistą priėmė. Joje Amerikos prezidentas yra prašomas: “a) to direct the attention of world opinion at the United Nations and at other appropriate international forums and by such means as he deems appropriate, to the denial of the rights of self-determination for the peoples of Estonia, Latvia and Lithuania, and b) to bring the force of world opinion to bear on behalf of the restoration of these rights to the Baltic peoples.”

Tačiau ir kongr. Monagano rezoliucijoj Jungtinių Tautų paminėjimas nebuvo pasiektas be pastangų. Pirmoje jo rezoliucijoje (H. Con. R. 136) buvo kalbama ne tiktai apie Baltijos valstybes, bet ir kitas Rytų Europos pavergtas šalis ir pareikštas tiktai “Sense of the Congress that the United States does not recognize the status quo among the captive nations of Europe”.

Antroje kongr. Monagano rezoliucijoj (H. Con. Res. 293), kuri buvo pateikta 1964 m. bal. 22 d., kalbama tiktai apie Baltijos valstybes, bet prezidentas prašomas tiktai “to direct the attention of world opinion”, ir visai neužsimenama apie Jungtines Tautas.

1965 m. kongr. Monaganas pakartotinai įnešė savo H. Con. R. 293, ir ji buvo įregistruota kaip

H. Con. R. 99. Po kongr. Kelly pravestų apklausinėjimų kongr. Monaganas, prašomas RRK, ją papildė ir įnešė kaip naują H. Con. R. 416, kurioj prezidentas jau prašomas “to direct thè attention of world opinion at thè United Nati ons and at other appropriate International forum s”.

Tačiau, kaip matome, tai nebuvo prašymas, kad prezidentas Baltijos valstybių klausimą formaliai įtrauktų į Jungtinių Tautų visumos susirinkimo darbotvarkę atskiru punktu, kaip norėjo RRK. Matyt, tokia bendra forma norėta išvengti valstybės departamento veto, kaip atsitiko su Kuchelio-Lipscombo rezoliucija.

Tokiam spėliojimui duoda pagrindo tai, kad atstovų rūmų užsienio reikalų komisijos pirmininkas kongr. Th. E. Morgan jau birželio 20 d., tai yra, tiktai dviem dienom praėjus po kongr. Kelly pravesto apklausinėjimo ir jos pakomisės nutarimo, paprašė valstybės departamentą pasisakyti dėl H. Con. Res. 416. Savo atsakyme birželio 1 d. valstybės sekretoriaus padėjėjas santykiams su kongresu Douglas Mc-Arthur II (už valstybės sekretorių) pareiškė, kad “the language of thè resolution, as formulated, is not objected by the Department of State”.

Gavusi tokį valstybės departamento atsakymą, atstovų rūmų užsienio reikalų komisija birželio 17 d. patvirtino H. Con. Res. 416, o atstovų rūmai ją vienbalsiai priėmė 1965 m. birželio 21d.

Tačiau gauti senato pritarimą H. Con. Res. 416 nebuvo lengva. Ir čia didžiausią kliūtį, kaip atrodo, sudarė valstybės departamentas. Jo vaidmenį ryškiai pavaizduoja šis epizodas: senato užsienio santykių komisijos patvirtinta H. Con. 416 rezoliucija buvo numatyta senato posėdy svarstyti 1966 m. spalio 14 d. Tačiau tos dienos rytą senato daugumos lyderis M. Mansfieldas išėmė šios rezoliucijos svarstymą iš darbotvarkės, nieko nepaaiškindamas. Tiktai spaudžiamas kitų senatorių, jis atidengė šią paslaptį: spalio 14 d. išvakarėse valstybės sekretorius D. Rusk turėjo pasitarimą su sovietų užsienio reikalų ministeriu Gromyku, kuris Ruskui pasakęs, kad jei H. Con. 416 rezoliucija nebūtų priimta, tai daug padėtų geresnių santykių išvystymui tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstybių. Valstybės sekr. Ruskas dar tą patį vakarą paprašęs sen. Mansfieldą rezoliuciją H. Con. R16 išimti iš darbotvarkės, jos svarstymą užvilkinti ir visai nuslopinti. Tatai sen. Mansfieldui buvo nesunku padaryti, nes 89-tas kongresas turėjo baigti savo sesiją už kelių dienų. Jei senatas iki to laiko nebūtų priėmęs H. Con. Res. 416, tai, naujam Kongresui (90-tajam surinkus 1967 m. pradžioje, būtų reikėję vėl viską iš naujo pradėti. (Žiūr. L. VLK, “RRK laimi kovą ir JAV-bių senate”, Į Laisvę, Nr. 50 (87), 1970 gruodis).

Nepaisant tokio valst. sekr. Rusko įsikišimo, senatas, spaudžiant Baltijos valstybėms palankiems senatoriams, 1966 m. spalio 22 d. vienbalsiai pritarė H. Con. Res. 416.

Tai buvo žymus istorinis laimėjimas, pasiektas beveik per šešerius metus didžiuliu ryžtu ir kantrybe. Tuo būdu buvo pralaužti ledai kongrese ir valstybės departamente Baltijos valstybių laisvės bylos reikalu.

Tačiau rezoliucija, kad ir abiejų Kongreso rūmų priimta, nėra įstatymas, ir prezidentas neprivalo jos vykdyti. Nors valstybės departamentas ir pareiškė, kad jis neprieštarauja H. Con. Res. 416 suformulavimui, tačiau, kaip atrodo, buvo nusistatęs prieš jos vykdymą, ir todėl nesiėmė jokių žygių.

Nepaisant tokio H. Con. R. 416 likimo, pastangos priversti Amerikos vyriausybę su Kongreso pagalba iškelti Baltijos valstybių bylą Jungtinėse Tautose nesiliovė. Pav., 1975 m. kongr. Alphonzo Bell (R. Cal.) buvo įnešęs rezoliuciją H. Con. 368, kurią parėmė šimtas kongresmanų ir senatorių. Tačiau šen. Ch. Percy išsigando, kad ji gali būti priimta, ir per savo atsiųstą atstovą įspėjo Amerikos Lietuvių tarybą, kad “lietuviai dabar neturėtų kelti reikalavimo, kad Lietuvos klausimas būtų iškeltas

Jungtinėse Tautose, nes dauguma jos narių pataikauja okupantams sovietams, ir būtų numatomas mums nepalankus sprendimas, kas Lietuvos reikalui būtų žalinga”. (Žiūr. Į Laisvę, Nr. 77 (114), 1979 gruodis, psl. 55).

ALT pakluso šiai sen. Percy nuomonei, ir sutrukdė kongr. A. Bell rezoliucijos kongrese pravedimą.

Faktiškai gąsdinimas, kad Baltijos valstybių laisvės bylos iškėlimas Jungtinėse Tautose būtų žalingas jų reikalui išplaukia iš nenoro erzinti Sovietų Sąjungą, su kuria reikia kalbėtis daug svarbesniais reikalais, kaip ginkluotės sumažinimas, branduolinio karo išvengimas, negu Baltijos valstybių laisvė.

Tačiau ši padėtis kiek pasikeitė prezidentu išrinkus R. Reaganą, kuris nevengia sovietams pasakyti tiesą į akis. Todėl pernai ir užpernai jis padarė nebūtų dalykų: paskelbė Baltijos valstybių laisvės dieną ir pernai liepos mėn. padarė pareiškimą dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės pripažinimo. Šį prez. Reagano pareiškimą JAV amb. Jungtinėms Tautoms J. J. Kirkpatrick įteikė JT gen. sekretoriui Javier Perez de Cuellar ir paprašė, kad šis prez. Reagano pareiškimas būtų įtrauktas į JT visumos susirinkimo oficialius dokumentus ir išsiuntinėtas JT nariams.

Tai buvo pirmas toks JAV prezidento pareiškimas Jungtinėms Tautoms dėl Baltijos valstybių nuo jų okupacijos 1940 metais. Tačiau ir šiuo pareiškimu prez. Reaganas neprašė Baltijos valstybių klausimą įtraukti į JT visumos susirinkimo darbotvarkę, o išdėstė tiktai jų dabartinę padėtį ir pakartojo JAV politiką niekada nepripažinti prievartinio Baltijos valstybių įjungimo į Sovietų Sąjungą.

Aišku, kad Baltijos valstybių klausimas nėra tarp svarbiųjų Amerikos interesų. Amerikai, kaip vadovaujančiai laisvojo pasaulio valstybei pirmoj eilėj rūpi taikos išlaikymas ir savo gyvybinių interesų apgynimas, ir ji jau turi nemažai bėdų Jungtinėse Tautose dėl Vidurinių rytų, Afganistano, Centrinės Amerikos. Be to, praktiškai žiūrint, kaip gali būti Baltijos valstybės išvaduotos, kol Rytų Vokietija ir visa Rytų Europa yra po sovietų letena. Kiek faktiškai galima padaryti šių šalių išvadavimui, rodo Lenkijos ir Afganistano padėtis.

Šiais sumetimais greičiausia ir Europos Bendruomenės šalių užsienio reikalų ministerių taryba atsisakė Baltijos valstybių klausimą iškelti JT dekolonizacijos komisijoj. Vak. Vokietijos užsienio reikalų min. Hans Dietrich Genscheris tai pareiškė įprastiniu diplomatiniu pasiteisinimu, kad “formalus Pabaltijo problemos pristatymas Jungtinėms Tautoms arba kuriai nors jos pakomisių neduotų teigiamų pasėkmių. Šitokio žygio neigiama pasekmė tik pakenktų Pabaltijo tautų reikalui”. (Elta, “Nauj.”, 6.30.83).

Kitokio pareiškimo iš Vakarų Europos valstybių, ir ypač iš Vak. Vokietijos nebuvo galima ir tikėtis, nes sovietų branduolinės raketos į jas yra nukreiptos, ir jos jau jaučia sovietų šantažo grėsmę.

Jei galima sutikti, kad Baltijos valstybių bylos iškėlimas Jungtinėse Tautose neišvaduotų jų iš sovietų okupacijos, tačiau negalima pritarti teigimui, kad tai pakenktų jų reikalui.

Tatai gana gerai rodo Kubos kampanija už Puerto Riko nepriklausomybę, kurią ji veda nuo 1972 metų kasmet, į JT dekolonizacijos komisiją įnešdama rezoliuciją, kurioj reikalaujama, kad Jungtinės Valstybės suteiktų Puerto Rikui pilną nepriklausomybę.

Kaip žinome, Puerto Riko padėties visai negalima palyginti su Baltijos valstybėmis. Jis niekada nėra turėjęs savo valstybės. 1953 metais pravestas plebiscitas parodė, kad jo žmonės pasisakė už Commonwealth ryšį su Jungtinėmis Valstybėmis, o Jungtinės Valstybės tais pačiais metais priėmė rezoliuciją, kuria Puerto Rikas buvo išbrauktas iš kolonijų sąrašo. Didelė Puerto Riko gyventojų dauguma ir toliau pasisako už Commonwealtho ryšius su Jungtinėmis Valstybėmis. Per rinkimus 1980 m. kandidatai, kurie pasisakė už Puerto Riko nepriklausomybę, gavo tiktai 5,7% balsų.

Tačiau Kuba, norėdama sudaryti Jungtinėms Valstybėms nemalonumų ir be abejo tyliai remiama Sovietų Sąjungos, ėmė kelti JT dekolonizacijos komisijoj Puerto Riko nepriklausomybės klausimą.

JT dekolonizacijos komisiją sudaro 25 šalys: Afganistanas, Australija, Bulgarija, Čilė, Kinija, Kuba, Čekoslovakija, Etiopija, Fiji, Indija, Iranas, Irakas, Dramblio Kaulo Krantas, Malis, Indonezija, Sirija, Trinidadas, Tunisija, Norvegija, Kongas, Sovietų Sąjunga, Tanzanija, Venezuela, Siera Leone ir Jugoslavija. Jungtinės Amerikos Valstybės nėra narys.

Nors Kubai per tuos vienuoliką metų nepavyko per dekolonizacijos komisiją įtraukti Puerto Riko klausimo į Jungtinių Tautų visumos susirinkimo darbotvarkę, tačiau 1981 m. ji buvo sudariusi Jungtinėms Amerikos Valstybėms nemaža bėdos. Tuometinėj JT visumos susirinkimo sesijoj buvo pateiktas balsuoti rezoliucijos projektas, raginant užbaigti visas kolonizacijos formas. Viename šios rezoliucijos paragrafe buvo pasakyta, kad JT visumos susirinkimas pritaria ir debatams dėl kolonizacijos komisijos pranešimo. Kadangi buvo pateikta ir dekolonizacijos komisijos rezoliucija dėl Puerto Riko, tai Jungtinės Amerikos Valstybės ir kitos šalys aiškino, kad pritarus rezoliucijai dėl dekolonizacijos aplamai, bus pritarta ir dekolonizacijos komisijos rezoliucijos dėl Puerto Riko svarstymui, nors dekolonizacijos komisija ir prašė Puerto Riko rezoliuciją svarstyti atskiru klausimu. Jungtinės Valstybės, siekdamos išvengti Puerto Riko klausimo svarstymą visumos susirinkime, pasiūlė rezoliucijoj dėl dekolonizacijos pažymėti, kad šios rezoliucijos svarstymas nereikš, jog bus svarstomas ir Puerto Riko klausimas. Jungtinėms Valstybėms spaudžiant kitas JT šalis, buvo pasiektas kompromisas, kuris patenkino Jungtinių Valstybių reikalavimą. Tačiau rezoliucija buvo priimta 130 balsų, dešimčiai susilaikius, ir trims, įskaitant Jungtines Valstybes, balsuojant prieš.

Pernai Kuba su Sirija ir Afganistanu vėl buvo pateikusios rezoliuciją dėl Puerto Riko JT dekolonizacijos komisijai. Ši rezoliucija buvo komisijos priimta dešimčia balsų prieš du ir dešimčiai susilaikius, bet šį kartą komisija nenutarė rezoliucijos perduoti Jungtinių Tautų visumos susirinkimui. Gal tai paveikė prez. Reagano pareiškimas dėl Baltijos valstybių, kuris Jungtinių Tautų nariams buvo išsiuntinėtas pernai liepos mėn., o Kubos rezoliucija dėl Puerto Riko buvo dekolonizacijos komisijos priimta rugpiūčio mėn.

Mums reikėtų pasimokyti iš Puerto Riko bylos, kurią kelia ne kokia didžioji valstybė, bet Kuba. Užuot siekę per kongresą priversti Jungtinių Valstybių vyriausybę iškelti Baltijos valstybių laisvės bylą Jungtinėse Tautose, mes patys turėtume susirasti savo “Kubą”, kuri imtųsi, jei reikėtų, net kasmet įnešti rezoliuciją dekolonizacijos komisijoj dėl Baltijos valstybių laisvės, kaip tai daro Castro Kuba dėl Puerto Riko. Jei Puerto Riko bylos kėlimas per vienuoliką metų jam nepakenkė, tai ir Baltijos valstybėms nieko blogo negali atsitikti, jei dekolonizacijos komisija ar JT visumos susirinkimo darbotvarkės (bendroji) komisija atsisakytų vieną ar kitą kartą priimti rezoliuciją dėl Baltijos valstybių. Priešingai, Baltijos valstybių byla būtų tiktai labiau išgarsinta tarptautiniame forume. Apie tai mums ypač verta pagalvoti ir dėl to, kad nuolatinis kongreso ar prezidento durų klebenimas pagaliau gali įkyrėti ir nebeduoti teigiamų rezultatų.