KAUNAS TAUTOS SUKILIMO DIENOMIS

“Metalo” sukilėlių grupės kautynės 1941 m. birželio 23-24 dienomis Šančiuose - Kaune.

(Pasikalbėjimas su ltn. Miku Vytėnu*, sukilėlių grupės vadu)

DR. ADOLFAS DAMUŠIS

1941 metais birželio 22-25 dienomis Lietuvoje įvykęs sukilimas nepatiko nei sovietiniam okupantui, prieš kurį šis ginkluotas lietuvių tautos sukilimas buvo nukreiptas, nei naciams, kurie vyko į rytus su nemažesniais imperialistiniais tikslais kaip ir Sovietų Sąjunga.

*slapyvardis

Naciai sukilimu įteisintą Lietuvos vyriausybę vadino šmėkla. Nors jie ir nujautė, kad sukilimas gali įvykti, bet jo tokio su specifiniais lietuviškais tikslais kaip valstybinė nepriklausomybė ir Laikinoji vyriausybė nesitikėjo. Ir pradžioje neapsisprendė, kaip šią iškilusią problemą spręsti ir Laikinąja vyriausybe atsikratyti. Gestapas planavo vyriausybės narius išsiųsti į koncentracijos stovyklą. Reicho kariuomenės vadovybė tam pasipriešino. Po to gestapas įvairiomis slaptomis obstrukcijomis bandė Laik. vyriausybės veiklai kliudyti. Bet vis dėlto Laik. vyriausybei pavyko išsilaikyti tokiose nepalankiose aplinkybėse net šešias savaites.

Lietuvių tauta sukilimu siekė dviejų tikslų:

pirmiausia visam pasauliui paskelbti, kad, panaudodama pirmą pasitaikiusią progą, visuotinu tautos sukilimu ginklo pagalba išstoja iš Sovietų Sąjungos;

antra, atgauti pilną savarankišką valstybingumą, t.y. Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

Pirmasis tikslas, išstojimas iš Sovietų Sąjungos, tuo metu buvo įvykdytas. Antrasis, Lietuvos pilno valstybingumo realizavimas, po šešių Laikinosios vyriausybės veiklos savaičių vokiečių civilinės okupacinės valdžios (Civilverwaltung) buvo laikinai sutrukdytas, bet nepanaikintas. Antrosios sovietinės okupacijos metais nebuvo jokio oficialaus akto, kuriuo Lietuva būtų įjungta iš naujo į Sovietų Sąjungą. Taigi Lietuva yra nepriklausoma valstybė, tiktai šiuo metu ginkluotos agresijos būdu pavergta; ji savo sukilimu deklaruoto valstybingumo neatsisakė.

1941 metų sukilimas buvo visos lietuvių tautos pasipiktinimo išraiška sovietinio okupanto teroru, žmogaus teisių pažeidimu, tautos genocidu vykdomu masiniais šeimų ir atskirų asmenų trėmimais bei žudymais ir iš viso okupanto prievarta užkraunant lietuvių tautai nepriimtiną bankrutuojančią sistemą. Pati gi pagrindinė priežastis buvo lietuvių tautos visuotinis apsisprendimas išsiveržti iš Sovietų Sąjungos ir savarankiškai tvarkytis savojoje savarankiškoje valstybėje.

1941 metų sukilimas yra labai svarbus įvykis Lietuvos istorijoje, dar nepakankamai mūsų išryškintas bei suprastas.

Sukilimo tikslas, dvasia, visuotinumas tiksliausiai išryškėja pateikiant sukilimo detales bei tikruosius faktus.

“Metalo” sukilėlių grupės kautynės 1941 metais birželio mėn. 23-25 dienomis Šančiuose - Kaune yra vienos iš pačių būdingiausių, vykusių Kaune bei jo priemiesčiuose. Čia detalus jų aprašymas.

— o —

1978 metais vasarą Dainavoje sutikau gerą pažįstamą Miką Vytėną. Jis 1941 metais birželio mėn. 23-25 dienomis vadovavo “Metalo” fabriko sukilėlių grupei. Šis sumaniai strategiškai išsidėstęs vienetas buvo veiklus ir labai efektyvus sukilimo veiksmuose. Jį tenka laikyti vienu iš charakteringiausių sukilimo eigoje. Keletą kartų anksčiau buvau kalbinęs leitenantą Miką Vytėną surašyti savo prisiminimus. Dabar gi, pasinaudodamas palankia stovykline aplinka, paprašiau jį įkalbėti savo sukiliminę Odisėją į juostelę. Įsikūrę stovyklos ramesniame kambaryje, keletą valandų pasikalbėjome, Mikui Vytėnui daviau visą eilę klausimų. Jo atsakymus vėliau išrašiau iš juostelės. Išrašytą tekstą pasiunčiau jam peržiūrėti, patikslinti bei papildyti. To pokalbio patikslintas turinys čia ir yra spausdinamas.

Kaip atsiskyrėt nuo pulko ir kaip išsivadavot iš sovietinio korpo politruko globos?

1941 metais birželio mėn. 21 dieną, šeštadienį, t.y. karo pradžios išvakarėse poligone sutikau besilankantį Albiną Graževičių. Jis tada dirbo Varėnos sanatorijoje. Iš jo sužinojau, kad NBC anglų radijas skelbia, kad karas čia pat. Tą dieną iš pulko komisaro buvau gavęs žodinį leidimą sekmadienį nuvykti į Varėnos miestelį. Tą vakarą kažkaip nesveikavau, buvo pakilus temperatūra iki 39 laipsnių C (102 laipsnių F), bei buvo apsėdęs kažkoks virškinimo sutrikimas. Nemigo naktį apsisprendžiau, kad atėjo laikas atsipalaiduoti nuo dalinio.

Sekmadienio ankstyvą rytą, paėmęs ordinansą, išjojau pro užpakalinius poligono vartus į Varėną. Laimingai sugavęs autobusą, patraukiau į Kauną. Važiuojant pro Alytų — aliarmas: vokiečių aviacija bombardavo Alytų. Važiavau toliau. Pasiekęs Prienus, svarsčiau, ar čia išlipti, ar rizikuoti ir važiuoti į Kauną be leidimo. Prienuose neturėjau pažįstamų, o Kaune pilna draugų. Tad patraukiau į Kauną. Ten sutikau daug pažįstamų studentų bei karininkų iš abiejų poligonų: Varėnos ir Pabradės su formaliais leidimais. — Visi pakilioje nuotaikoje diskutavo karo pradžią. Opą kėlė ir tai, kad Kauno aerodromo gazolino tankai jau buvo subombarduoti ir degė.

Kuri savaitės diena tai buvo ir kuri maždaug valanda?

Tai buvo sekmadienio vidudienis, birželio mėn. 22 diena. Gazolino tankai vokiečių aviacijos jau buvo susprogdinti šio sekmadienio ankstyvą rytą. Jaučiau, kad mano sutikti pažįstami buriavosi įvairiems sukilimo uždaviniams.

Vakare nuėjau pas brolį, kuris gyveno Žaliakalnyje. Ištisą naktį kasiau slėptuvę po grindimis manydamas, kad frontas priartės tiktai už keletos dienų, o gal net už savaitės.

Pirmadienio rytą, man slėptuvę betvarkant, per radiją išgirdau Lietuvos himną ir Lietuvos nepriklausomybės ir vyriausybės sąstato paskelbimą. Nubraukęs dulkes nuo veido su paruoštu šūviui F. N. pistoletu su aštuoniais šoviniais (tiek jų mums tada sovietiniai politrukai nepasitikėdami teduodavo) bėgte išbėgau į miestą. Duonelaičio ir Daukanto gatvių sankryžoje, prie radijofono sutikau geroką būrį pažįstamų jaunų veidų sukilėlių: leitenantą Stonį, berods, Pilypą Žukauską-Narutį ir kitus. Iš jų patyriau, kad už geros valandos Darbo Rūmuose bus sukilėlių vadų pasitarimas. Dabar gi mūsų pagrindiniai uždaviniai yra organizuoti apsaugą tiltų, įmonių bei pastatų nuo sunaikinimo ir sukelti sovietinėje okupacinėje kariuomenėje ir vyriausybėje paniką, kad jie kuo greičiau su mažiausiais mūsų gyventojams ir Lietuvos turtui nuostoliais išsinešdintų.

Turėjau gerą valandą laiko, tad patraukiau Šančių linkme, norėdamas susitikti su vienu kitu pažįstamu. Eidamas pro “Metalo” fabriką, mačiau, kad grupė vyrų su šautuvais neplaningai ir neprotingai ginkluoti manevruoja po gatvę. Tai buvo fabriko darbininkai, kurie pasigrobę ginklų iš degančių sandėlių pradėjo partizanauti. Nutoldamas mačiau, kaip Juozapavičiaus Prospektu iš Kauno Panemunės kryptimi pravažiavo sunkvežimis pilnas iki dantų ginkluotų enkavedistų. Prie “Metalo” fabriko įvyko stiprus susišaudymas. Man tada atrodė, kad tų neatsargių vyrų būrį enkavedistai bus ištaškę.

Pasimatęs su reikalingais asmenimis, tiesiai pro Aukštuosius Šančius pro geležinkelio stotį traukiau į Darbo Rūmus. Stoties rajone stipriai šaudė. Dar nenusileidęs žemyn į geležinkelio stotį susigalvojau: “O ko dar eiti į Darbo Rūmus, kad čia pat “Metalo” fabriko rajone mano veiklai yra pakankamas uždavinys. O užuomazgai jau yra ir drąsių vyrų, kuriems reikia kariškai apmokyto vado. Tad apsisukau ir patraukiau “Metalo” fabriko kryptimi. Čia radau giedresnį vaizdą negu baiminausi: susišaudyme su enkavedistais nei vienas nenukentėjo. Visa grupė karingai nusiteikusių fabriko darbininkų su entuziazmu pasidavė mano vadovybei.

Mums besitvarkant čia pat atvyko neblogai ginkluota, atrodo, iš centrinio LAF štabo, kuris buvo įsikūręs senelių prieglaudoj, siųsta 7-8 studentų grupė. Du iš jų atsargos leitenantą Romą Pranckaitį ir Apolinarą Pūką pažinojau iš studijų dienų ir iš karo mokyklos laikų. Jie atsigabeno du sunkiuosius kulkosvaidžius ir gerokai šaudmenų. Ši studentų grupė automatiškai įsijungė į “Metalo” sukilėlių užuomazgą.

Aprašykit “Metalo” fabriko vietovės, kurioje pasiryžot veikti, situacijos planą.

Čia yra pateikiamas fabriko pastatų, kelių bei kovotojų išsidėstymo planas.

Einant iš Kauno į Šančius ir priėjus geležinkelio stotį ir prie stoties pasukus į dešinę į plane nurodytą kelią, pasieksime Nemuno krantą. Pasukus į kairę ir praėjus po geležinkelio Žaliuoju tiltu, prasideda Juozapavičiaus Prospektas, kuris buvo pagrindinis kelias iš Kauno pro Šančius į Panemunę, į rytus.

Praėjus po geležinkelio tiltu, už kelių šimtų metrų, kairėje Juozavičiaus prospekto pusėje buvo “Tilkos” saldainių fabrikas ir tuojau už jo didelis “Metalo” fabriko blokas. Dalis “Metalo” fabriko pastatų buvo išnuomuota “Audimui”, “Kabliukui” ir dalis kitoms mažesnėms įmonėms. Visi jie sudarė vieną vienetą, aptvertą vientisa aukšta medine tvora.

Strategiškai tai buvo gera vieta įsitvirtinimui. Iš čia buvo galima kontroliuoti ilgą Juozapavičiaus prospekto juostą. Tas “Metalo” fabriko blokas išilgai Juozapavičiaus prospektą turėjo ilgą vienaaukštį mūrinį, beveik plokščiu stogu, kiek nuolaidžių į fabriko kiemą, pastatą (plane pažymėta 14). Jo priešgaisrinė apie pusės metro aukščio mūrinė sienelė (5) buvo puikiausia kovotojams (10) priedanga saugoti ir nuo priešo akių ir nuo kulkų. Kampe prie “Tilkos” fabriko Skuodo ir Juozapavičiaus prospekto gatvių sankryžoje buvo įvažiavimas į “Metalą” su dideliais stipriais užrakinamais vartais (1). Ties vartais stūksojo aukštas mūrinis sargybos bokštas su Apvaliu langu pastogėje (2).

Pozicijose išsidėstėm sekančiai: Ats. ltn. Romas Pranckaitis ir jo padėjėjas su sunkiuoju kulkosvaidžiu “A” priešingoje nuo “Metalo” gatvės pusėje, kur Juozapavičiaus prospektas daro mažą posūkį į kairę, vienaaukščio namo salkoje (9).

Sunkusis kulkosvaidis “A” pro salkos langą galėjo dengti flankuojančia ugnimi Juozapavičiaus prospekto ruožą palei “Metalą” ir “Tilką” tiesiog idealiai. Taip pat puikiai kontroliavo vienaaukščio frontinio namo pasienį iš gatvės pusės, kurio kovotojai išsidėstę ant to namo stogo matyti negalėjo. Sunkusis kulkosvaidis “A” buvo labai aktyvus ir uždavinius atliko pasigėrėtinai.

Dalį kovotojų išdėsčiau ant frontinio pastato stogo už priešgaisrinės sienelės. (10), o kitus fabriko rajone. Ats. ltn. Apolinaras Pūkas įsitaisė su sunkiuoju kulkosvaidžiu “B” aukštame sargybos bokšte ties vartais (2). Juozapavičiaus prospektas jam buvo matomas kaip ant delno.

Ant frontinio namo stogo buvo ir mano vadovietė (12). Tame pastate apačioje sargybos būstinėje šalia įėjimo į fabriką (7) įkurdinom mūsų štabą (3). Aplink visą rajoną išdėsčiau sargybos postus.

Ar turėjot pakankamai ginklų?

Pradžioje turėjom du sunkiuosius kulkosvaidžius ir kiekvienas po šautuvą ar automatą. Taigi, nors ir ne-perdaug, bet pradėjom veiklą ne plikomis rankomis. Mūsų arsenalas dėka paimto grobio augo labai sparčiai. Municijos trūkumo nejutome nei vieną momentą. Net atvirkščiai, arsenalas aprūpino lengvai ne tiktai greit augančias sukilėlių savanorių eiles, bet įgalino teikti dosnią pagalbą kaimyninėms kovotojų grupėms.

Kiek intensyvus kariuomenės dalinių judėjimas tada buvo Juozapavičiaus prospekte?

Tai buvo pagrindinė sovietinės kariuomenės judėjimo arterija iš Kauno pro Šančius Panemunės tilto kryptimi. Karinis trafikas čia buvo gana intensyvus.

Įvairiausio dydžio ir pobūdžio motorizuotos, arkliais traukiamos, pėsčiųjų grupės voros viena po kitos su įvairaus ilgio patrankomis iš Kauno traukė Panemunės tilto kryptimi. Priešinga kryptimi trafiko beveik nebuvo. Ir taip tų vorų trafikas bangavo ištisą pirmadienį iki vėlumos. Ir jos visos patekdavo į mūsų labai tirštą kulkosvaidžių ir automatų ugnimi dengiamą zoną.

Pradžioje, stengėmės ginklų atsargas papildyti perdaug nerizikuodami, nuginkluodami pavienius karius ar jų grupes, pavienius sunkvežimius, ar mažesnes voras. Juos apšaudydavom ir ugnies protarpiais šaukdavom: “Zdavaites v plien, brasaite oružije” (“pasiduokit nelaisvėn, meskit ginklus”). Vieni iš jų paklusdavo ir pasiduodavo, kiti gi kovėsi. Mūsų ginklų ir municijos atsargos, o su jomis ir mūsų jėgos ir pasitikėjimas jomis augo labai sparčiai.

Paimtame groby greta daugybės ginklų ir šaudmenų radome gausiai ir prieššarvinių šovinių. Greitai pasijutome tiek stiprūs, kad ugnimi šveitėme kiekvieną į mūsų ugnies zoną patekusią vorą, nežiūrint jos dydžio ar pobūdžio. Net gi ir voros, kurių sudėtyje buvo tankų ar šarvuočių, nesudarė išimties. Ir jas pasitikdavom kulkosvaidžių, automatų, granatų pragariška ugnimi.

Šioje vietoje, esu tikras, atsiras skeptikų, kurie nušypsos galvodami: “Čia tai jau vyrutis truputį padailina. Apšaudyti ir veltis į kautynes su tankais? Kur gi jų protas?”.

Tiesa, atviroje lygumoje išsirikiavus, mūsų jėgos daugelyje atvejų buvo daug mažesnės negu priešų. Bet čia reikia įkalkuliuoti keletą mūsų naudai veikusių faktorių:

a)    Mes kovėmės iš gerai organizuotų ir užmaskuotų pozicijų, priešui nematomų ir sunkiau pasiekiamų.

b)    Priešas gi, mums puikiausiai matomas ir mūsų ugnimi pasiekiamas, staiga pasijusdavo patekęs į ugnies pinkles.

c)    Artėjančio fronto spaudimas, nuo kurio jie norėjo greičiau atsipalaiduoti ir nutolti, mažino jų norą giliau veltis į vietines kautynes ir tuo gaišti laiką. Tuo galima aiškinti faktą, kad prasiveržę pro mūsų ugnį, persigrupavę ir apsitvarkę, niekad negrįžo atgal kautis ir bandyti “išrūkyti” mus iš pozicijų, nors tam turėjo priemonių ir jėgų pakankamai.

d)    Jų evakuacija atrodė chaotiška, neplaninga, neorganizuota.

e)    Pagaliau mūsų drąsi staigi agresyvi akcija šiose kautynėse buvo lemiamas faktorius.

Tų mūsų kautynių taktikoje pradžioje rūpinomės daugiau gynimusi bei ginklų grobiu. Tiekimo vežimai su ginklais ir municija buvo mūsų specialaus dėmesio centre.

Greitai perėjom į ofensyvinę taktiką — pulti !.

Mūsų siekimas buvo staigiai agresyviai pulti priešą, duoti kuo daugiausia ugnies, kelti kuo didžiausį triukšmą, tuo sukelti priešo eilėse paniką, kad jis pajustų sutiktas “karštai”, ir kad nešdintųsi kuo greičiausia iš Kauno, nespėjęs padaryti nei žmonėms, nei turtui didesnių nuostolių. Pagaliau juk puolimas yra bene geriausia ir gynimosi rūšis.

Po kiekvienų kautynių surinkdavom belaisvius, sužeistuosius, jų o taip pat ir nukautųjų ginklus, o taip pat gurguolių vežimus su ginklais ir municija, ir visa tai sugabendavom į fabriko kiemą. Vežimuose rasdavom nuostabiai vertingo grobio: sunkiųjų ir lengvųjų kulkosvaidžių, minosvaidžių, granatsvaidžių, automatinių bei paprastų šautuvų, pistoletų, granatų, minų ir kitų šaudmenų.

To ginklų grobio buvo tiek daug, kad su kaupu užteko mūsų veiklai ir pajėgėm remti kaimynines sukilėlių grupes.

Fabriko kiemo gilumoje esančius medinius pastatus įstaigoms skirtus pavertėm ambulatorija ir iš dalies ligonine, kur teikėme pagalbą sužeistiesiems, bei juos ten laikėme. Tam reikalui užėmėme visas įstaigų patalpas ir vis trūko, nes sužeistųjų skaičiai vis didėjo.

Netoli ambulatorijos aikštėje lyg darže laikėme belaisvius (13), kurių skaičius vis didėjo.

Viduryje kiemo tarp mūrinių fabriko pastatų gana saugioje ir uždaroje vietoje buvo mūsų ginklų arsenalas ir naujokų apmokymo vieta.

Aptilus kautynių triukšmui, pas mus kiekvienos pertraukos metu ateidavo 10-30 ir daugiau vyrų. Daugumoje žalias kariškai neapmokytas jaunimas, bet pasitaikydavo ir su karišku stažu puskarininkių, grandinių, o taip pat ir vyresnio amžiaus įvairių profesijų vyrų.

Naujokus apmokydavom greit, kaip ginklą vartoti, kaip laikytis kautynių metu. Tas apmokymas trukdavo apie dvidešimt minučių. Ir po to juos jau ginkluotus įrikiuodavom į kovotojų eiles.

“Metalo” fabriko grupės branduolyje visą laiką buvo apie 50-70 vyrų. Kitus grupėmis 12-15 vyrų, suradę jiems kariškai patyrusį vadovą puskarininkį ar bent grandinį, siunčiau už mūsų kautynių rajono ribų į apylinkes, kur spaudimas buvo didesnis, kur pagalba buvo labiau reikalinga. Ginkluotų vyrų grupės daugiausia prašė Nemuno pakrantėse susitelkę sukilėliai bei geležinkelio stoties ir Aukštųjų Šančių daliniai.

Pertraukų metu sulaukdavo lankytojų iš apylinkių gyventojų, daugiausia merginų. Jos atnešdavo kovotojams įvairaus maisto: sumuštinių, sriubų, gėrimų.

Ir visą pirmadienį jums taip viskas sklandžiai sekėsi, ar buvo ir sunkių momentų?

Be abejo, kur vyksta kautynės, ten neįmanoma apsieiti be pavojų. Taip ir mūsų atveju atsitiko. Vidudienį, gal apie pirmą valandą po piet priartėjo motorizuota vora. Apšaudėm, šaukėm pasiduoti. Atrodė, kad ji pasiduoda. Sustabdėm ugnį ir buvom beeiną susirinkti belaisvius ir grobį. Tuo metu iš apvalaus lango (2) sunkaus kulkosvaidžio “B” lizdo per garsiakalbį pasigirdo stiprus dainuojantis kulkosvaidininko Apolinaro Pūko balsas: “Wir sind deutsche Pa-raschutisten” (mes esame vokiečių parašiutininkai). Raudonarmiečiai staiga šoko iš sunkvežimių, prisispaudė prie mūsų pastato sienos, nuo stogo mes jų negalėjome matyti. Ir jie pradėjo mėtyti ant mūsų stogo granatas. Viena iš jų nusiritusi nuo stogo nukrito šalia sunkvežimio, prikrauto šaudmenų, kurio dar nespėjome įsigabenti į kiemo gilumą. Laimei granata sprogo, nepadariusi didesnių nuostolių. Mums tai buvo gera pamoka — ginklų su municija nepalikti nei trumpam kautynių zonoje.

Antroji granata nukrito ant stogo vos porą metrų nuo manęs. Tokiu atveju yra du galimumai reaguoti: 1. griebti granatą ir sviesti atgal į priešą, tas rizikinga, nes granata gali sprogti rankoje, 2. griūti ant žemės, šiuo atveju ant stogo, sprogusios granatos skeveldros lekia į šonus ir į viršų konusu, ir gali žemai gulinčio nekliūdyti. Pasirinkau antrąjį galimumą — prisispaudžiau prie stogo ir laukiu sprogimo.

(Tęsinys rugsėjo “Į L” numeryje)