BRAZAIČIO RAŠTŲ IV TOMAS ATEINA Į SKAITYTOJŲ RANKAS
Jeigu mūsų tautos veikėjai, valstybininkai, kultūrininkai nebūtų palikę savo idėjų raštuose, mažai žinotumėm apie jų darbus, jų mintys nesklistų ateities kartoms, jie būtų pamiršti kaip nepalikę matomo ženklo. Šiandien džiaugiamės, kad Valančius buvo ir rašto žmogus, kad toks buvo ir Kudirka. Kad daug žinome ir kasdien cituojame Kudirkos žodžius, nuopelnas Tėvynės mylėtojų draugystės, kuri 1909 - 1910 išleido šešis tomus Kudirkos raštų. Jei ne tie tomai, nei ano kovotojo mintys būtų likusios išmėtytos tik laikraščiuose, ar mes daug apie jį žinotumėm. Ar ateities kartos daug žinos, kokių veikėjų buvo užauginusi nepriklausoma Lietuva, kurie nėra palikę jokių raštiškų paminklų? Jų idėjoms, kad ir griežčiausioms, yra pavojus nepalikti jokių pėdsakų. O tokių šviesių asmenybių per aną trumpą dvidešimt laisvės metų buvo nemaža iš įvairių visuomeninių ir ideologinių sluoksnių.
Vienas tokių ryškiausių asmenybių, pasireiškęs ne tik kultūriniuose laukuose, bet Lietuvos tragedijos laikais mobilizuotas ir visuomeniniam, politiniam darbui buvo profesorius Juozas Brazaitis (Ambrazevičius). Tie, kuriems teko laimė būti jo artumoj, kurie sekė jo pasakytą ir parašytą žodį, kurie kartu su juo veikė pogrindy bolševikams ir naciams siaučiant, vėliau kurie tremty rūpinosi Lietuvos reikalais, pripažįsta, kad tai buvo retas žmogus, kuris savo talentą, širdį ir rankas taip būtų pašventęs Lietuvos reikalui, o jo gausūs raštai, su didele erudicija paskleistos mintys turi būti surinktos, suklasifikuotos ir išleistos knygų rinkiniu. Ir štai Į Laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti jau pateikė ketvirtą jo raštų tomą. Tai stambus leidinys, 563 psl. knyga, įrišta į kietus viršelius, su dailininkės Ados Sutkuvienės neatkištiniu, bet dailiu viršeliu ir skirtingo piešinio spalvotu aplanku. Atspausdinta “Draugo” spaustuvėj geram popieriuj, su iliustracijom. Tai viena gražiausių ir estetiškiausių serijų, kokių turime išeivijoj, ir malonu kam padovanoti ar knygų lentynoj laikyti.
Pirmuose trijuose tomuose daugiausia surinkti Juozo Brazaičio literatūriniai ir tautosakiniai straipsniai, studijos. Šiame tome liečiamos apskritai kultūrinės temos, šiek tiek teatras, kiek daugiau mokykla, o plačiausiai asmenys, kurie ryškiau pasireiškė kultūriniuose sluoksniuose ir su kuriais Brazaičiui teko ilgiau dirbti, kuriuos geriau pažinojo. Iškeldamas asmenis, Brazaitis nemėgino be reikalo kelti jų nuopelnus, bet vadovavosi tiesa — nei peikti, nei girti be rimto pagrindo ir suprasti kitaip galvojančius. Surinkti beveik visi periodikoj išmėtyti raštai apie mūsų akademikus, kurie verti didesnio dėmesio plačiosios visuomenės. Nėra tai išsamios monografijos, tik duoti ryškesni siluetai.
Iš tų siluetų atkreiptinas dėmesys apie Stasį Šalkauskį ir jo iškeltą misiją lietuvių tautai — įgyvendinti Rytų ir Vakarų kultūrinę sintezę. Šiltai mini Dovą Zaunių ir visą jo patriarchalinę giminę. Zaunius, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, buvo kilęs iš Vokietijos valdomos teritorijos, spaudžiamas vokiškos mokyklos ir biurokratijos suvirti vokiškame katile, išliko didelis lietuvis ir nuoširdžiai gynė Lietuvos reikalus. Plačiau mini ir bene įdomiausią Zaunių šeimos narį Mortą.
Kazys Pakštas buvo vienas įdomiausių ir dinamiškiausių asmenų nepriklausomoj Lietuvoj. Jo idėjomis buvo stebimasi, didžiuojamasi, bet jų niekas nevykdė. Dėl jo radikalumo buvo vadinamas svajotoju, net tyčiojosi kai kas, bet po 40 ar daugiau metų matome, jog jis turėjo plačią, drąsią viziją ir siūlė receptus, kaip su mažesniais nuostoliais pasitikti tai, kas jam atrodė neišvengiamai turi mūsų tautą užgriūti. Kalbėjo apie mūsų geografinės padėties pavojingumą, jautė artėjančią katastrofą, bandė tai kelti spaudoj, bet anais laikais buvo bijoma “panikos” ir cenzūra nugalėjo. Brazaitis knygoj iškelia dar vieną mažai kam žinomą faktą, kad 1938 prieš prezidentinius rinkimus “XX Amžiuje” norėta pabandyti šalia Antano Smetonos iškelti ir Kazio Pakšto kandidatūrą kaip simbolišką nesolidarumą su antidemokratiška dvasia, bet “cenzoriaus plunksna tam ir buvo, kad šitas simboliškas gestas visuomenės nepasiek-tų”.
Sunkiu Lietuvos laiku, jo pirmaisiais nepriklausomybės metais atėjo svetimtautis Juozas Eretas iš gražios Šveicarijos į karo nualintą, varganą Lietuvą. Tai legendarinis žmogus. Kito ištikimesnio, labiau atsidavusio Lietuvai mūsų ilgametė istorija nežino. Jam Brazaitis skiria daug vietos ir dabar negali atleisti tiems, kurie su tuo idealiausiu sulietuvėjusiu vakariečiu pasielgė kaip tikri barbarai. Nežiūrint to, Eretas ir šiandien, grįžęs į savo senąją tėvynę, visa širdim dirba, kad Lietuva atgautų laisvę, ir savo skriaudų nemini.
Iškelia Jono Griniaus tiesos konkretizavimą etikos srity. Prano Dielininkaičio organizacinį talentą, Igną Skrupskelį kaip publicistą, Stasį Ylą kaip naują, kokio iki šiol neturim, kunigą. Antanas Maceina anais laikais buvo nesuprastas, bet jis pralenkė mūsų laikus, ir jo skelbtas teorijas (pvz. apie nepasaulėžiūrinę politiką) jau pradeda svarstyti ir bažnytiniai autoritetai. Trumpiau ar plačiau randa naują žodį ir juo taikliai charakterizuoja Zenoną Ivinskį, Adolfą Damušį, Praną Padalį, Juozą Girnių, Julijoną Būtėną, Juozą Lukšą ir kt.
Iš kitų įdėtų straipsnių paminėtinas “Dvasinis lietuvių veidas nepriklausomoj Lietuvoj”, kur Brazaitis su įprastu jam įžvalgumu iškėlė įvykusius pakitimus visuomeniniuose sluoksniuose, pastebėjo, kad jau spėjo atsirasti ir negeistinas miesčioniškas luomas, kurio menkas intelektualinis, estetinis lygmuo, kuriuos jungia tik hedonistiniai interesai gyvenime. Yra ir daugiau svarių straipsnių.
Kitais metais numatoma išleisti penktas tomas. Ten būtų daugiausia liečiama rezistencija ir vienas kitas nenustojęs aktualumo ir “politinis” straipsnis. Tiek tomų yra pažadėję leidėjai, tiek apsiėmė surinkti Redakcinė komisija, bet tai būtų tik atranka iš gausios Brazaičio raštijos.
Čg
(“Draugas”, 1983)
