DEMONSTRACIJOS LIETUVOS LAISVEI

Clevelando Plain Dealer dienraščio Washingtono biuro vedėjas žurnalistas Thomas Brazaitis buvo apdovanotas šių metų kultūrine - visuomenine Clevelando Lietuvių Amerikos piliečių klubo premija už straipsnius, kuriuose dažnai užsiminama ir apie okupuotą Lietuvą, jos gyventojų sąžinės priespaudą ir jos laisvės siekimus. Didelio dėmesio susilaukė jo aštuonių straipsnių serija “A Soviet Odyssey”. Vienas iš jų, pavadintas “In Lithuania: Spirit of freedom alive yet today — History revised”, išspausdintas šiame pusę milijono skaitytojų turinčiame dienraštyje liepos 24-31 dienomis ir vėliau išleistas atskiru atspaudu. Thomas Brazaitis š. m. rugpjūčio 29 d. tame pat dienrašty skaitytojams pateikė įdomų rašinį apie mūsų Liną Kojelį — “Pin-striped protester is speaker now”. Čia duodame to straipsnio vertimą.

Kojelių šeimos nuotraukų albume vienoje nuotraukoje Linas Kojelis ir jo dvi seserys neša plakatus, kuriuose užrašyta: “Mikoyan Go Home”, o kitame “Russians Go Home”. Nuotrauka daryta 1959 metais. Lino tėvas atsivedė jį ir jo seseris demonstruoti prieš Sovietų politbiuro nario Mikojano vizitą Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Tai buvo Lino pirmoji demonstracija. Tuo metu jis turėjo nepilnus ketverius metus.

Nuo to laiko Linas Kojelis, kurio tėvai pasitraukė iš sovietų okupuojamos Lietuvos, demonstravo šimtus kartų; visada prieš sovietus, išskyrus vieną kartą, kada jis suorganizavo mitingą prieš Amerikos nacių demonstraciją prie Chicagos esančiame Skokie miestelyje.

Kojelis prisimena, kad lietuviams demonstracijos buvo sekmadienio popiečių užsiėmimas. “Prisivalgę dešrelių su kopūstais, eidavom į parką demonstruoti”.

27 metų Linas Kojelis yra 6 pėdų ir 4 inčų ir sveria 200 svarų. Jis atrodo gana impozantiškai demonstrantų rikiuotėse. Šiaip Linas yra gana švelnus ir net nedrąsus. Jo nešiojami juodais rėmais akiniai daro jį daugiau panašų į mokslininką.

Tiek Kalifornijos universitete Los Angeles, kur jis gavo bakalauro laipsnį, tiek ir Princetono universitete, darant magistrą, Kojelis nuolatos demonstravo jo mėgiamiausiam tikslui — Lietuvos laisvei. (Los Angeles mieste kartais jis pats tapdavo demonstrantų objektu dėl jo piešiamų karikatūrų, skelbiamų universiteto laikraštyje).

Jis įgavo tiek patyrimo demonstracijose, kad pats parašė vadovą “Demonstracijų organizavimas” ir pats vadovavo jų pasiruošimams. Savo vadove Kojelis duoda gerai apgalvotus ir savo patyrimu pagrįstus patarimus. Pavyzdžiui: “. . . Plakatus reikia padaryti iš kieto kartono, kad nesusilankstytų. Jei pirksite pigų plakatų popierį, jie tuoj subliūkš . . . Šūkiai turi būti trumpi ir tikslūs . . . Nereikia naudoti kvailų, neaiškių ar asmeniškų šūkių, kaip pavyzdžiui: “Mano dėdė yra Sibiro vergų darbo stovyklų auka . . . Užuolaidos tinka dušams, o ne žmonėms . . .” arba. . . “(Andropovas) yra blogesnis už Darth Vader”. Atsiminkite, kad jūs norite sudaryti inteligentiško ir ramaus objektyvumo įspūdį. Jei jūs planuojate demonstracijose deginti rusų vėliavą, neprašykite leidimo. Jūs jo negausite ir priversite policiją sutrukdyti jūsų planus. Vėliavų deginimas reikia atlikti iš anksto nepainformavus miesto pareigūnus. Ta pati taisyklė galioja pakorimui iškamšų (pavyzdžiui Andropovo).”

Jo vadovėlio skyriuje — Kaip nepaklusti viešosios tvarkos nuostatams — yra laikraščių iškarpos, aprašančios įvykį prieš tris metus, kada Kojelis ir kiti septyniolika demonstrantų sustabdė gatvėje judėjimą ir prisirakino prie sovietų ambasados vartų.

Planas tai padaryti buvo išdirbtas Kojelio bute vieną vakarą geriant alų ir užsikandant picomis. Ten Kojelis su trimis draugais svarstė lietuvių kilmės jaunimo Amerikoje apatiškumą. Kojelis sakė, dauguma bijo imtis betkokios rizikos nors ir labai svarbiam tikslui. Sovietų Sąjungoje už lietuviškos vėliavos iškėlimą jaunuoliui neleidžiama įstoti į jokią aukštąją mokyklą. Čia Amerikoje mes lietuviai turime per lengvą gyvenimą. Tad norėjome padaryti ką nors, kas paskatintų jaunimą nesibijoti pavojų, siekiant savo įsitikinimo tikslų.

Kojelis prisimena suokalbininkų, kurie susidėjo daugiausia iš studentų ir jaunų inteligentų, pasitarimą vieną vėlų vakarą. Ten pagrindinis rūpestis buvo: “Kas duos mums darbą, kada sužinos, kad mes esame buvę areštuoti?”. Tarp lietuvių kilmės amerikiečių, dalyvavusių šioje demonstracijoje buvo keli mokytojai, inžinierius, senato raštinės tarnautojas, kunigas ir statybos rangovas. Demonstrantai, pasivadinę “Ambasada 18”, buvo areštuoti ir apkaltinti sulaužę federalinės valdžios įstatymą, draudžiantį demonstracijas prie ambasadų arčiau negu 500 pėdų atstume. Trylika iš jų buvo teisiami. Trys nuteisti, ir gavo sąlygines bausmes. Kojelis gavo tik arešto atžymėjimą — bet šiuo atveju tai buvo garbės medalis.

Neseniai Kojelis įrodė, kad antikomunistinė veikla netrukdo gauti Ronaldo Reagano vyriausybėje tarnybą Washingtone. Jis buvo paskirtas Baltųjų Rūmų patarėjos Faith Whittlesey padėjėju, kaip koordinatorius tautybių reikalams su 35 tūkstančių metine alga. Jo pareigos yra pristatyti etninėms grupėms Reagano vyriausybės politiką.

Dabar Kojelis dėvi diplomato tradicinius kostiumus, su šilko kaklaraiščiais ir blizgančiais batais. Jo įstaiga su aukštomis lubomis, minkštais baldais ir židiniu yra Senajame vyvyriausybės įstaigų pastate prie Baltųjų Rūmų. Sekretorė tvarko jo lankymo valandų kalendorių.

Ar jo antikomunistinės demonstracijos jau praeityje? “O ne”, atsako Kojelis. “Aš ir dabar lankau pabaltiečių masinius mitingus. Skirtumas tik toks, kad jie dabar mane kviečia sakyti prakalbas”.