LIETUVOS POGRINDŽIO SPAUDA

LKB KRONIKOS SUKAKTIS TAUTOS RŪPESČIŲ IR KOVOS BALSAS INFORMACIJA PASAULIUI

GINTĖ DAMUŠYTĖ

1982 m. kovo 19 dieną sukako dešimt metų nuo to laiko, kada dienos šviesą išvydo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pirmas numeris. Nuo to laiko buvo išleista ir Vakarus pasiekė 56 numeriai. Kiekviename iš jų buvo vidutiniškai po 45 lapus įvairių žinių, iš kurių laisvasis pasaulis galėjo susidaryti vaizdą, kas vyksta sovietų pavergtoje Lietuvoje.

Penkiasdešimt šeštas numeris, datuotas 1983 vasario 14, prieš kelias savaites pasiekė Vakarus; tai reiškia, kad maždaug penki Kronikos numeriai yra išleidžiami kasmet.

Iš tikrųjų Kronikos pirmasis numeris atkeliavo su geroku pavėlavimu, būtent, 1972 - 1973 sąvartoje.

Pirmieji keturi numeriai nebuvo datuoti, bet jau penktame numeryje, pirmojo numerio data buvo paskelbta kaip 1972 kovo 19, ir ši data yra pakartotinai cituojama kaip Kronikos gimimo diena. Kovo 19 yra Juozapinės, tai ši šventė buvo parinkta dėl jos simbolinės reikšmės.

Visokiais pavidalais Kronikos originalai iš pavergto krašto keliaudavo ir tebekeliauja į laisvąjį pasaulį. Pirmieji numeriai neateidavo punktualiai ir iš eilės. Siuntėjai nebuvo dar įpratę ir kartais sovietinis saugumas pagaudavo siunčiamą Kroniką. Taip po pirmo numerio laisvuosius Vakarus pasiekė ketvirtas numeris, paskui trečias, antras, penktas. Nuo šešto numerio leidimas sunormalėjo. Ir jeigu kuris numeris pakeliui žūdavo, tuojau po to buvo išsiunčiamos pakartotinos kopijos.

Mūsų tautos rezistencijos pirmosios apraiškos pirmajai sovietų okupacijai 1940-41 metais buvo pogrindžio spaudos pasirodymas. Vytautas Vaitiekūnas rašo, kad “okupuotos Lietuvos tuometinis vidaus reikalų komisaras Guzevičius savo raporte Sovietų Sąjungos komisarui Fedotovui apie pogrindžio, arba Guzevičiaus žodžiais — kontrarevoliucinę spaudą Lietuvoje, pasirodžiusią šešių mėnesių būvyje nuo sovietų okupacijos pradžios, praneša, kad į sovietinio saugumo rankas yra patekę 123 tokios ‘kontrarevoliucinės” pogrindžio spaudos leidiniai. Ne 123 egzemplioriai, o 123 atskiri leidiniai. Ir tie komisaro Guzevičiaus duomenys apėmė tiktai 17 apskričių, iš 22 visos okupuotos Lietuvos apskričių, t. y. tris ketvirčius visos Lietuvos . . .”

1941 metais, atėjus nacinei okupacijai, išplito spaustuvinė pogrindžio spauda, kuri daugiau ar mažiau įstengė rodytis periodiškai.

Užėjus antrajai sovietinei okupacijai 1944 metais, toji spaustuvinė pogrindžio spauda Lietuvoje nutrūko. Beliko tik rotatorinė.

Su šeštuoju dešimtmečiu įvyko tam tikras lūžis. Pogrindžio spauda, anksčiau grynai skirta Lietuvos vidaus reikalams, prasiveržė į laisvąjį pasaulį su Sibiro tremtinių lietuvaičių maldomis — Marija, Gelbėk Mus. Laisvame pasaulyje jos buvo išleistos įvairiomis kalbomis ir visur plačiai paskleistos. Bet tai buvo vienkartinis prasiveržimas.

Nuo 1968 metų prasidėjo naujas ir labai skirtingas rezistencijos laikotarpis, kuris kilo ne vien iš tautinių, bet ir iš religinių rūpesčių. Jis prasidėjo religinių teisių gynyba sovietinio mentaliteto rėmuose. Naujoji rezistencijos karta, nugalėjusi sovietinio režimo, sovietinio teroro baimę, pažinusi režimo silpnybes, su okupantu pradėjo vesti drąsų dialogą. Sekdama rusų tautos disidentines priemones, ji pradėjo eiti legaliu rezistencijos keliu, kuris išsiplėtė į kovą už žmogaus demokratines laisves.

1968 m. kunigai pradėjo protestuoti prieš Kauno Kunigų seminarijos suvaržymus. Sovietinė valdžia į kunigų pareiškimus reagavo represijomis: KGB tardymais, pašalinimais iš kunigiško darbo ir net teismais. Vienas po kito už religinių pareigų atlikimą (vaikų katekizaciją) buvo nubausti kunigai — kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Šie teismai buvo paskutiniai lašai kartybių taurėje ir tapo svarbiausiu impulsu pogrindiniams leidiniams leisti.

Vienkartiniai protestai raštiškais dokumentais jokio pagerėjimo nei Vilniuje, nei Kremliuje nelaimėjo. Tad buvo įsitikinta, kad tą dokumentaciją reikia pateikti viešajai opinijai ir atitinkamų tarptautinių institucijų dėmesiui. Taip 1972 m. buvo pasiųstas Jungtinių Tautų sekretoriui Kurt Waldheimui prašymas, kurį pasirašė 17,000 su viršum žmonių. Tie protestai, prašymai, kilę iš rūpesčio religijos ateitimi Lietuvoje, išaugino LKB Kroniką.

Lygiagrečiai su šia religine rezistencija kilo ir tautinė rezistencija, kuri pasiekė viršūnę su Romo Kalantos susideginimu ir jaunimo demonstracijomis Kaune. Nuo 1972 metų einanti Kronika, už poros metų susilaukė kolegės “Aušros” bei kitų rezistencinių leidinių. Lietuvoje drąsi rezistencinė veikla už tikėjimo teises glaudžiai sutampa su lietuvių tautinių teisių gynimu, t.y. tautine rezistencija.

Nors LKB Kronikos redakcija nėra specifiniai išvardinus ar viename kokiame straipsny išrikiavus savuosius tikslus, galima susidaryti gerą vaizdą, ko nori Kronika atsiekti besikartojančiomis temomis, spausdinamomis Kronikoje. Aplamai, Kronikos tikslas labai aiškus — jos leidėjų žodžiais tariant, “LKB Kronika yra tarsi foto aparatas, tiksliai, kiek tai žmogiškoms jėgoms sovietinėse sąlygose įmanoma, fiksuojantis faktus”. Per Kroniką stengiamasi palengvinti katalikų padėtį Lietuvoj, siekiant suburti dvasiškių bei pasauliečių jėgas priešintis okupanto terorui, pažeidžiančiam žmogaus teises, ypatingai religines. Bet sovietinio ateizmo ir rusifikacijos siekių fone ši religinė rezistencija tampa tautine, kultūrine, socialine rezistencija.

Daugiausia dėmesio Kronikoj skiriama Bažnyčios hierarchijai, Kauno seminarijai, tikinčiųjų mokinių persekiojimui, kaliniams katalikams Baltarusijoj, Ukrainoj ir kitose respublikose, bei visai eilei tautinių klausimų, įskaitant kitus pogrindžio leidinius.

Bažnyčios hierarchija

Ypač opus klausimas buvo naujų vyskupų paskyrimas. Kronika dažnai sakė, kad geriau neturėti naujų vyskupų vietoj sovietų valdžios parinktųjų. Kronika nuolat rėmė tremtinių vyskupų įdarbinimą. Daugiau negu 20 metų tremtyje laikomi be teismo vyskupai — Vilniaus arkivyskupijos vysk. Julijonas Steponavičius ir Kaišiadorių vysk. Vincentas Sladkevičius. Maskva pareikalavo, kaip sąlygą tremtinių vyskupų įdarbinimui pakonsekruoti tris naujus, sovietinės valdžios parinktus kandidatus. Kronika informavo pasaulinę visuomenę, kad tie trys kandidatai buvo ne bažnytinės vyriausybės, o sovietinės valdžios parinkti ir pristatyti Apaštalų Sostui. Džiugu, kad toji sovietinė klasta Kronikos laiku pateiktomis informacijomis buvo sužlugdyta.

1982 liepos 15 popiežius Jonas Paulius II paskyrė vysk. Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių apaštaliniu administratorium, o kun. Antaną Vaičių Telšių apaštaliniu administratorium.

Kronika ne kartą buvo iškėlusi abejonę, ar Vatikanas yra teisingai informuojamas apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį, ypač kai tas lietė vyskupų paskyrimą. Kai 1981 spalio mėn. vysk. L. Pavilonis neparvežė konsekracijos bulių, “visi džiaugėsi, kad bedievių planai nepraėjo’'. LKB Kronika Nr. 50 apie tai taip rašė:

“Įgyvendintas Maskvos projektas būtų be žodžių kalbėjęs, kad Apaštalų Sostas nevertina už tikėjimą išlieto lietuvių vyskupų kraujo, nevertina visų tų, kurie už Bažnyčią ėjo ir tebeeina Gulago kančių keliais, nevertina tų, kurių dėka Lietuvos Katalikų Bažnyčia vėl atgimsta, o palaiko tuos, kurie įsipainioję į KGB voratinklį, būdami ne ganytojai, o samdiniai, neša Bažnyčiai ir tikintiesiems neįsivaizduojamą žalą. — Kam kovoti, kam stengtis, jei Apaštalų Sostas neparemia kovojančių, o palaiko išduodančiusšvenčiausius dalykus? — panašūs klausimai, kaip baisi pagunda būtų iškilę daugelio sąmonėje”.

Dabar Kronika gyvai diskutuoja kardinolo problemą. Lietuvos katalikus stebina, kad Apaštalų Sostas Lietuvai nepaskyrė kardinolo, o parėmė Latvijos pasyvią Katalikų Bažnyčią.

Kronika latvio kardinolo pasku-rimą interpretuoja Lietuvos Katalikų Bažnyčios atkaklios kovos ignoravimu: “uoliausi kunigai ir pasauliečiai jaučiasi palikti vienų vieni”.

Spėliojimai, kad gal tremtinys vyskupas J. Steponavičius yra kardinolas “in pectore” mažai paguodžia Lietuvos katalikus, kurie laukia daugiau moralinės paramos iš Vatikano.

Kauno Kunigų Seminarija

Remdamasi objektyviais duomenimis, Kronika daugelį kartų tvirtino, kad Lietuvoje trūksta kunigų. Pvz. 1946 m. Lietuvoj buvo tik 150 klierikų, kai 1940 m. buvo 435.

Kasmet skaičius mažėjo, ir buvo pasiekęs vos 10-15 į metus. Tiktai 1974 m. valdžia į seminariją įsileido padidintą skaičių klierikų Kronikos objektyviai informacijai paplitus pasaulyje.

Kronika primena, kad kasmet miršta daugiau kunigų, negu kad įšventinama. 1979 m. daugiau negu pusė Lietuvoj kunigų buvo 60 su viršum metų. Kunigai dažnai aptarnauja kelias parapijas, kai neužtenka kunigų, tai sovietinė valdžia bažnyčią uždaro.

Atsiradus Lietuvoje neakivaizdinei Kunigų seminarijai, Religijų Reikalų Tarybos įgaliotinis Anilionis sutiko padidinti Kunigų seminarijos klierikų skaičių, jeigu bus uždaryta toji neakivaizdinė Kunigų seminarija. Pasirodo, kad sovietai nutarė, kad geriau turėti didesnį skaičių klierikų oficialioje seminarijoje ir tuo atsverti neakivaizdinės seminarijos reikalingumą. Mat, jiems neįmanoma kontroliuoti neakivaizdinės seminarijos.

Nuo 1962 m. seminariją administruoja rektorius kun. Viktoras Butkus, kuris, kaip Kronika rašė, yra sovietinės valdžios pataikūnas ir ne kartą yra tvirtinęs, jog Lietuvoj religijos sovietai nepersekioja. Kronika informuoja, kad seminarijos dėstytojus parenka sovietinė valdžia, jog biblioteka labai menka, kad neleidžiama įsigyti jokios religinės literatūros iš Vakarų, taigi aišku, kad mokslo lygis neaukštas.

RRT nusprendžia, kokius kandidatus priimti ir dažniausiai atmeta pačius geriausius — tuos, kurie yra baigę aukštuosius mokslus, ir t.t. Beveik visi kandidatai yra KGB verbuojami. Nepaisant visokių kliūčių, nemažai puikių kunigų yra įšventinta — pvz. kun. Ričardas Černiauskas, kuris buvo perkeltas iš Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios į Šv. Petro ir Povilo be teisės sakyti pamokslų.

Tikinčiojo jaunimo persekiojimas

Nuolatinis Kronikos skyrius: sovietinėje mokykloje. Tikintys mokiniai yra diskriminuojami — išvaromi iš klasės, išjuokiami, jiems sumažinami elgesio pažymiai, neleidžiami siekti aukštųjų mokslų, spaudžiami įstoti į komjaunimą. Pagal Kronikos informacijas, dauguma šių atvejų įvyksta kaime. Tai nereiškia, kad jaunimas miestuose yra mažiau persekiojamas, o tik įrodo, kad jų gyvenimo sąlygose, mokytojai yra greičiau linkę sužinoti apie provincijos mokinių apsilankymą bažnyčioj ir pan.

Paskutiniuose keliuose numeriuose pranešama apie grubius tarybinių pareigūnų išpuolius prieš tikintį jaunimą. Kaip pvz., 1981 rugpjūčio mėn. būrelis Vilniaus jaunimo atostogavo prie Baltųjų Lakajų ežero, 28 d. vakare jaunimą užpuolė girti milicininkai, kurie visą jaunimą sumetė į mašinas ir nuvežė į Molėtų milicijos skyrių. Juos ten išlaikė visą dieną, vargino tardymais, gąsdino mergaites išprievartavimu. Du studentai buvo pašalinti iš Vilniaus universiteto. 1982 m. datuotame pareiškime Petrui Griškevičiui, 18,431 asmenys klausia — “Kodėl pareigūnams nepatinka blaivus jaunimas? Kodėl jiems užkliūva jaunimo tikėjimas? Kokiais įstatymais remiantis tikintis jaunimas neturi teisės ekskursuoti, linksmintis ar gilinti savo įsitikinimus?”

Nepageidaujamų pažiūrų jaunuolius valdžia paima į sovietinę armiją “perauklėjimui”. Jaunas Lietuvos sūnus Robertas Gribas kareivių ir karininkų akivaizdoje atsisakė duoti priesaiką armijai, kaip prieštaraujančią religiniam kataliko ir patriotiniams lietuvio įsitikinimams. Už tai jis yra dvasiniai ir fiziniai luošinamas.

Kaliniai

Maždaug trečdalis Kronikos informacijų yra skiriamas kratoms ir tardymams, areštams, teismams bei kalinių laiškams, kuriuose aprašomos jų sunkios kalinimo sąlygos. Šie reportažai perduoda sunkiai gaunamas žinias, ypač apie teismų eigą, nes dauguma politinių teismų yra uždari visuomenei. Ir Kronika aprašo ne tik lietuvių teismus. Kronikos Nr. 21 beveik ištisai perdavė Sergejaus Kovalevo teismo informacijas. Be kita ko, Kronikos redaktoriai ne kartą yra išreiškę pagarbą rusų disidentams, ypač Sakharovui, Maskvos Helsinkio grupei bei Tikinčiųjų Teisėms Ginti Krikščionių Komitetui.

Pastebėtina, kad kaltinamieji teismuose ramiai priima savo likimą, kad jie nebijo kentėti už tiesą.

Kronikos Nr. 51 skirtas dešimtmečiui paminėti taip pasakoja:

“Kai tik LKB Kronika pradėjo plisti po Lietuvą, ji pateko ir į KGB rankas. 1972 m. liepos 5 d. jai buvo užvesta byla Nr. 345, kuri dar neužbaigta iki šiolei. Nuo bylos Nr. 345 buvo atskirta daug kitų bylų, kurios lietė LKB Kronikos dauginimą bei platinimą. Siekdama likviduoti LKB Kroniką, KGB įvykdė daugybę kratų. Per 10 metų už LKB Kronikos dauginimą ir platinimą buvo nubausti šie asmenys:

1. Petras Plumpa-Pluiras — suimtas 1973 m. ir nuteistas 8 m. laisvės atėmimo (griežto režimo,

2.    Juozas Gražys — suimtas 1974 m. ir nuteistas 3 m. bendro režimo),

3.    Virgilijus Jaugelis — suimtas 1974 m. ir nuteistas 2 m. bendro režimo,

4.    Jonas Stašaitis — suimtas 1973 m. ir nuteistas 1 m. bendro režimo),

5.    Povilas Petronis — suimtas 1973    m. ir nuteistas 4 m. bendro režimo (griežto režimo),

6.    Nijolė Sadūnaitė — suimta 1974    m. ir nuteista 6 m. (3 m. gr. rž. ir 3 m. tremties),

7.    Sergiejus Kovaliovas — suimtas 1974 m. ir nuteistas 10 m. (7 m. gr. rž. ir 3 m. tremties),

8.    Vladas Lapienis — suimtas 1976    m. ir nuteistas 5 m. (3 m. gr. rž. ir 2 m. tremties),

9.    Jonas-Kastytis Matulionis — suimtas 1976 m. išbuvęs KGB izoliatoriuje 9 mėn. ir nuteistas 2 m. lygtinai,

10.    Ona Pranckūnaitė — suimta 1977    m. ir nuteista 2 m. (bendro režimo)

11.    Ona Vitkauskaitė — suimta 1980 m. ir nuteista 1,5 m. (bendro režimo),

12.    Genė Navickaitė — suimta 1980 m. ir nuteista 2 m. (bendro režimo),

13.    Povilas Buzas — suimtas 1980 m. ir nuteistas 1,5 m. (bendro režimo),

14. Anastazas Janulis — suimtas 1980 m. ir nuteistas 3 m. (griežto režimo),

Naujausios aukos 1982 - 1983 m.sąvartoje:

—    Jadvyga Bieliauskienė už apaštalavimą Garliavos moksleivių tarpe.

—    Kun. Alfonsas Svarinskas už Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komiteto veiklą.

—    Edita Abrutienė už susitikimą su užsienio korespondentais.

—    Jonas Sadūnas buvo patalpintas dviem savaitėm į psichiatrinę ligoninę. Jis yra kaltinamas šmeižimu, nes atsisako elgtis prieš krikščionišką sąžinę.

—    Eduardas Bulachas už išreikštą norą emigruoti.

Katalikai kitose respublikose

Kronika atkreipia dėmesį į katalikų rūpesčius Baltarusijoj, Moldavijoj, Ukrainoj ir kitur. Dažniausiai iškeliamas kunigų trūkumas tose vietovėse. Duodama suprasti, kad Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoj yra palyginant geresnė, nes ji turi tautinę dimensiją, o katalikų padėtis už Lietuvos ribų žymiai sunkesnė — dauguma bažnyčių uždarytos, kunigai pasenę ir pan.

Tautiniai klausimai

Kronika nevengia straipsnių grynai tautiniais klausimais kaip pvz. aprašant Kalantos susideginimą ar etnografinės grupės suvaržymą ir pan. Ir grynoje tautinėje informacijoje, Kronika pateikia patikrintus objektyvius faktus. Visa gi eilė iškilusių naujų leidinių skelbia jau problemų svarstymus bei jų nagrinėjimą.

Įsidėmėtina, kad Kronika yra seniausias ir su didžiausiu autoritetu šių laikų pogrindžio leidinys Lietuvoj. Bet Kronika niekad nėra tvirtinus, kad ji esanti vienintelė tautos ir tikėjimo atstovė. Šiuo metu yra maždaug 20 pogrindžio leidinių Lietuvoj. Naujausias — “Lietuvos ateitis”, yra skirtas tikinčiam jaunimui (jis pasirodė 1982 m. sausio mėn.) Kronikos redakcija nevengia, reikalui esant, diskutuoti kitų leidinių keliamų problemų.

Apgailėtina, kad tik dalelė kitų leidinių, jei iš viso, pasiekia Vakarus.

Kronika pasižymi ramiu, konkrečiu, su vietovių vardais, asmenų pavardėmis bei įvykių datomis ir tiesiog protokoliniu informavimu.

Kiti leidiniai daugiausia gvildena problemas straipsnių formoj, veda disputus ir pan.

LKB Kronikos nauda

Kronikos poveikis okupuotai Lietuvai buvo ir tebėra dvejopas. Vytautas Vaitiekūnas taip aiškina: “Lietuvos okupanto ir okupacinio sovietinio režimo atžvilgiu Kronika atlieka savotiško stabdžio funkciją, versdama laikytis santūrumo. Mūsų tautos ir Lietuvos tikinčiųjų ir jų dvasinių vadovų atžvilgiu Kronika atlieka rūpestingo pedagogo funkciją. Ką reikiant pabardama, ką reikiant perspėdama, ką reikiant padrąsindama .. .”

O jei Lietuvos tikintieji nebūtų jutę Kronikos pozityvios įtakos, tai ji nebūtų tapusi tokia populiari ir įtakinga. Gi šimtai lietuvių rizikuoja laisve, kruopščiai rinkdami žinias, platindami ir skaitydami Kronikos heroizmu persunktus puslapius. Lietuvos žmonės dėl Kronikos yra sąmoningesni: kunigai — vieningesni, o kolaborantai nevaikšto iškėlę galvas kaip anksčiau.

Okupuotame krašte Kronika pagilino lietuvių tautos religingumą ir sukėlė ištisus sąjūdžius — davė pradžią religiniam atgimimui. Atsirado Eucharistijos bičiuliai, blaivininkai, ir t.t. Atsirado nauji sąjūdžiai — kelionės į Kryžių kalną, į Šiluvą, į Žemaičių Kalvariją . . .

Dėl sunkių okupacijos sąlygų, Kronika savaime pasiekia tik mažą ratelį žmonių pačioj Lietuvoj. Kad kuo mažiau būtų aukų, Kronika sąmoningai savo platintojų bei skaitytojų kiekį yra apribojusi minimumu. Juos turi atstoti radijo klausytojai. Per Vatikano ir Laisvės radiją bei Amerikos Balsą Kronikos žodžiai, paremti faktais, pasiekia visą tautą.

Gal net reikšmingesnis Kronikos vaidmuo yra laisvajam pasauliui. Ji sėkmingai angažuoja laisvojo pasaulio dėmesį į žmogaus teisių suvaržymus Lietuvoj.

Jos informacijos spausdinamos pirmuose lietuviškų laikraščių puslapiuose. Šeštadieninėse lituanistinėse mokyklose mokiniai yra mokomi apie Kroniką. Jaunimo organizacijos, kaip ateitininkai, savo auklėjimo programose įtraukia susipažinimą su Kronika. Vasaros stovyklose būna Kronikos vakarai, kuriuose skaitomos ištraukos iš Kronikų bei atpasakojami Kronikoje pateikiami pergyvenimai.

Vienas iš reikšmingiausių darbų išeivijoje, be abejo, yra Kronikos vertimas į svetimas kalbas.

Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Kunigų Vienybė rūpinasi Kronikos leidimu sąsiuviniais anglų kalba. Be Kronikos turinio, numeriuose pridedami Lietuvos pavergimo faktai, platus vardynas, nuotraukos bei Lietuvos žemėlapis. Iš karto spausdinami 6,000 egzempliorių, kurie yra siunčiami visam pasaulyje angliškai kalbantiems vyskupams, Amerikos kongreso nariams, žmogaus teisių organizacijoms, universitetams, bibliotekoms, žurnalistams bei Kronika besidomintiems. Vėliausias numeris anglų kalba yra Nr. 56.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoms Leisti Sąjunga Čikagoje leidžia Kroniką tomais lietuvių kalba. Jau išėjo penki tomai, apimantys Nr 1 - 39. Neseniai buvo išleistas pirmas tomas anglų kalba, kuris apima pirmuosius 9 numerius.

Pabaltiečių Institutas Koenigsteine leidžia Kronikos tomus vokiečių kalba.

Prel. V. Mincevičiaus rūpesčiu Kronika yra leidžiama ir italų kalba.

Birutė Venckuvienė verčia Kronikos ištraukas į prancūzų kalbą, o Pietų Amerikos lietuviai — į ispanų ir portugalų kalbas.

Kronikos dėka okupuotos Lietuvos vardas cituojamas pasaulinėj spaudoj. Iš Lietuvių Informacijos Centro New Yorke gautos informacijos tokie įtakingi kolumnistai kaip Jack Anderson bei plačiai žinomi laiKraŠčiai kaip Wall Street Journal panaudoja pogrindžio spaudos žinias, ypač Kronikos, savo straipsniams.

Kronikoje esančios informacijos yra panaudojamos studijiniams veikalams apie Lietuvą ir apskritai reportažuose apie žmogaus teisių klausimus Sovietų Sąjungoje.

Kaip pvz. Kestono- kolegijos institutas, kuris stebi religinį persekiojimą už geležinės uždangos, savo biuleteniuose perduoda Kronikos informacijas. Šio Londone, Anglijoje veikiančio instituto direktorius kun. Michael Bourdeaux parašė knygą “Kryžių Žemė”. Autorius, naudodamas Kronikos žinias, nušviečia religinį persekiojimą Lietuvoje.

1981 m. Prancūzijoje leidžiamas žurnalas Chretien de L’ėst paskyrė ištisą numerį Lietuvos katalikams. Šio 120 psl. leidinio pagrindinis šaltinis — Kronika. Jis tuo tarpu buvo Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos išverstas į anglų kalbą ir paskleistas 10,000 tiražu po pasaulį.

JAV-bių Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo komisija bei Valstybės departamentas paruošia Baltijos kraštų apžvalgas. Kronika ir čia atlieka svarbų vaidmenį, liudydama lietuvių tautos atsparumą okupanto represijoms.

Kronika vis plačiau cituojama kitataučių spaudoje. Kronikos dešimtmečio proga, vienas iš pagrindinių JAV katalikų laikraščių “Catholic Twin Circle” patalpino ilgą straipsnį apie Lietuvos dabartinę būklę, iškeliant Kronikoje aprašytą kovą dėl Klaipėdos bažnyčios bei Amerikoje gimusio ir dabar sovietų lageryje įkalinto Vytauto Skuodžio bylą.

Turtingu Kronikos turiniu naudojasi ir kitataučiai studentai, kurie, pasirinkę Lietuvą liečiančias temas, ruošia analizes apie Lietuvos savilaidą.

Pasaulinė organizacija “Christian Solidarity International” spausdino biuletenį anglų ir prancūzų kalbomis 100,000 tiražu. Pasinaudodama Kronikos daviniais, juose buvo aprašyti įkalintieji už religinę - tautinę veiklą lietuviai.

Žmogaus teisių organizacija, veikianti New Yorke, Religion in Communist-Dominated Areas, įvertindama Kronikos reikšmę pasaulio informavime ginant persekiojamųjų teises, 1982 m. paskyrė specialų atžymėjimą LKB Kronikai.

Pavyzdžių Kronikos svarbai išryškinti nestinga. Kronikos pagalbos šauksmas Vakaruose yra girdimas. Tik reikia jį kuo plačiau išgarsinti. Lietuvių visuomeninėje veikloje reikia konkrečių darbų, kurie būtų nukreipti į plačiąją pasaulinę visuomenę, o ne uždaryti savo pačių tarpe. Tų konkrečių darbų plotmė ir yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos veiklos dirva. Ji įpareigoja kiekvieną lietuvį bei veiksnį nelikti nuošalyje.

Kol pogrindžio Kronika išsilaikys pavojuose ir bus autentišku persekiojamų tautiečių balsas, tol jos reikšmė bus milžiniška ir mūsų tautinėje - religinėje rezistencijoje neįkainojama. Linkėtina, kad Kronikos ginklas būtų visapusiškai ir pačiu paveikiausiu būdu toliau naudojamas okupanto terorui ir jo skleidžiamam melui atsverti.