BALTIJOS VALSTYBĖS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS TAUTOS AMERIKOS POLITIKOJE
A. PLUKAS
Lietuviai, latviai ir estai dažnai suplakami su Sovietų Sąjungos tautomis dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia tam pagelbsti faktinė padėtis. Jau 40 metų, su vokiečių okupacijos išimtimi, kai Baltijos valstybės yra sovietų respublikomis greta ukrainiečių, armėnų, gruzinų, uzbekų ir kitų. Todėl jaunesnė karta, kuri nedalyvauja baltų tautų išsivadavimo veikloje, gali tiktai iš istorijos sužinoti apie buvusią jų skirtingą padėtį.
Antra, Sovietų Sąjunga yra suinteresuota nedaryti skirtumo tarp jos dabartinių vadinamų respublikų. Jos visa politika yra jas visas suliedinti į vienalytę sovietinę rusišką valstybę. Todėl kiekviena proga ji siekia parodyti, kad Baltijos valstybės yra neatskiriama Sovietų Sąjungos dalis. Pav., į sovietų delegaciją į Jungtinių Tautų visumos susirinkimo sesiją skiriami ir lietuviai su Maskvos jiems suteiktais titulais. Taip pat lietuviai paskiriami vadovauti sovietų delegacijoms lankantis užsieny ar joms dalyvaujant konferencijose. Neseniai tokia sovietų delegacija lankėsi
Pietų Amerikoje, kuriai vadovavo “Lietuvos prezidentas Barkauskas”, tariant Vilniaus radijo užsieniui žodžiais. Tokiais pat sumetimais Maskva paskiria lietuvius į sovietų ambasadas, kaip pav., Washingtone ir k.
Toliau suplakti baltiečius su Sovietų Sąjungos tautomis padeda įvairūs sovietų draugai ar paprasti rusofilai, kurie nori žinoti tik apie Didžiąją Rusiją ir nieko nenori girdėti apie jokias kitas tautas sovietų imperijoj.
Pagaliau rašant apie Sovietų Sąjungos tautas, lengviau yra jas visas traktuoti lygiai, įskaitant ir baltiečius, tarsi jie neturėtų savo specifinių problemų, ar jų išsivadavimo padėtis nebūtų skirtinga. Taip rašančių pasitaiko ir lietuvių tarpe (pav. dr. A. Idzelis, JAV užsienio politika ir tautybių klausimas Sovietų Sąjungoje. Į Laisvę, Nr. 82 (119), 1981 rugsėjis).
Baltijos valstybės Amerikos politikoje
O tačiau Jungtinių Valstybių politikoje Baltijos valstybės yra gana aiškiai skiriamos nuo kitų sovietinių respublikų ar tautų.
Pirmiausia Amerikos vyriausybė laiko Baltijos valstybes sovietų okupuotom šalim ir tebepripažjsta Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinybę Washingtone ir konsulatus. Valstybės sekretorius, o jam išvykus, jo pavaduotojas kasmet vasario šešioliktosios proga pasveikina Lietuvos atstovą Washingtone, o Lietuvos pasiuntinybės priėmimuose ta proga apsilanko valstybės departamento pareigūnai ir kongreso nariai. Tuo yra aiškiai pabrėžiamas Lietuvos pasiuntinybės pripažinimas. Taip pat Lietuvos atstovas yra kviečiamas į valstybės departamento parengimus lygiai su kitų šalių diplomatiniais atstovais. Pagaliau valstybės departamento yra specialus pareigūnas Baltijos valstybių reikalams.
Šitokia padėtim nesinaudoja ir tokio traktavimo neturi jokia kita sovietinė respublika, net Ukraina ar Gudija, kurios yra net Jungtinių Tautų nariais.
Čia taip pat pažymėtina, kad Amerikos Balse, kuris yra valdžios radijas, lietuvių, latvių ir estų tarnybos priklauso Europos skyriui, o ne Sovietų Sąjungos skyriui, kurį sudaro rusų, ukrainiečių, armėnų, gruzinų, uzbekų kalbų tarnybos. Apgailėtiną išimtį sudaro tai, kad baltiečių laidos priskirtos prie Laisvės radijo, kuris transliuoja Sovietų Sąjungos tautų kalbomis, o ne prie Laisvosios Europos radijo, kuris skirtas sovietų satelitinėms šalims Rytų Europoje.
Taigi, atsižvelgus į visa tai, neatrodo teisingas tvirtinimas, kad “valstybės departamentas beveik nieko nežino, ar nenori žinoti apie Lietuvą, Latviją ir Estiją” (Idzelis, t.p. p. 91). Gal taip galima pasakyti apie vieną kitą biurokratą valstybės departamente, bet galima būti tikram, kad atsakingi Amerikos valdžios pareigūnai daugiau žino apie Baltijos valstybių padėtį negu gali atrodyti. Kaip pavyzdį galima paminėti spaudoje tokį pranešimą, kad kongresinio ad hoc komiteto Pabaltijo valstybėms ir Ukrainai pirmininkai kongr. Dougherty ir kongr. Brian “JAV žvalgybos įstaigų buvo pakviesti informaciniam posėdžiui apie padėtį Pabaltijo valstybėse”. (Draugas, 1981 gruodžio 4 d. Nr. 282).
Amerikos ir Sovietų Sąjungos tautų laisvinimo politika
Tiek Jungtinės Valstybės, tiek Sovietų Sąjunga pasisako už tautų laisvę, tačiau jų tikslai, kaip ir šios jų politikos vykdymo sąlygos bei metodai yra skirtingi.
Sovietų Sąjunga savo “tautų išsivadavimo” politiką vykdo atvirose visuomenėse, remdama komunistų ar kairiųjų sąjūdžius, juos finansuodama ar net parūpindama ginklų partizaninėm kovoms, kaip tai matyti iš pastarųjų įvykių Pietų Amerikoje ar Afrikoje.
Tuo tarpu Jungtinės Valstybės siekia tautų išsivadavimo taikiomis priemonėmis ir vengia kurstyti bet kokius maištus ar sukilimus. Tai būtų galima pavadinti pasyvia politika, paremta spaudimu ir tikėjimusi evoliucijos pačioje Sovietų Sąjungoje.
Šią Amerikos politiką aiškiai rodo anksčiau minėtas jos nusistatymas Baltijos valstybių atžvilgiu, prezidento kasmet skelbiama Pavergtų Tautų savaitė ir jos minėjimas kongrese, Amerikos Balso, Laisvosios Europos ir Laisvės radijų laidos į Sovietų Sąjungą, kongreso speciali komisija, vadovaujama kongr. D.Fascellio, kuri seka Helsinkio susitarimų vykdymą Sovietų Sąjungoj, taip pat Amerikos delegacijų Helsinkio, Belgrado ir Madrido konferencijose pasisakymai už žmogaus teises ir pagaliau kongresinė ad hoc komisija Baltijos valstybių ir Ukrainos reikalams, kuriai priklauso 44 kongreso nariai, ir kuriai vadovauja kongr. Ch. Dougherty bei kongr. B. Donnelly (žiūr. Draugas, 1981. 12.4).
Todėl neteisinga yra teigti, jog “Amerika nenori, kad Sovietų Sąjungoje įvyktų bet kokie įvykiai, kurie ardytų šitą evoliucinį procesą” (Idzelis, ten pat, psl. 11). Ir tam įrodyti ypač yra nevykęs paminėjimas Amerikos Balso lietuvių kalba laidų, dėl kurių nusiskundžia “vienas iš Lietuvos jaunųjų intelektualų” (Idzelis, ten pat, psl. 11).
Žinoma, apie AB lietuvių laidas geriausiai gali spręsti tie, kurie jų kasdien klausosi po vieną valandą ir penkioliką minučių. Iš “jaunojo intelektualo” priekaištų neatrodo, kad jis būtų toks klausytojas.
Suprantama, kad Lietuvos žmonės nori daugiau išgirsti apie savo bėdas, tačiau Amerikos Balsas, kaip valdžios radijas, turi aiškinti Amerikos politiką, pranešinėti Amerikos ir pasaulio žinias ir supažindinti su įvykiais mokslo, meno ir kitose srityse, neišskiriant ir sporto. Tačiau, “jaunojo intelektualo iš Lietuvos” teigimu, “klausydamasis tokių ‘žinių’, žmogus kartais pagalvoja, ar jie neturi nieko svarbesnio pranešti, ar yra rusų kontržvalgybos papirkti” (Idzelis, ten pat, psl. 11).
“Jaunojo intelektualo” nuomone, “mums svarbiausios informacijos apie rezistencinį sąjūdį Lietuvoje labai maža”. Tačiau AB informuacijos nekuria, bet praneša tą, kurią gauna. LKB Kronika perduodama santraukomis ar ištraukomis. Taip pat daugiau ar mažiau pranešami kiti pogrindžio leidiniai. Tačiau su informacija apie rezistencinį sąjūdį turi būti elgiamasi atsargiai: ji neturi būti išpučiama, kad nesukeltų klaidingo įspūdžio ir neprivestų prie įvykių, kurie lietuviams gali atnešti skaudžių pasekmių. AB buvo apkaltintas ryšium su pastaruoju laisvės sukilimu Vengrijoj. Taip pat ne vienas ir AB lietuvių laidas yra kaltinęs už partizaninės veiklos kurstymą Lietuvoje pokario metais, nors AB laidos lietuvių kalba buvo pradėtos tiktai 1951 metais.
Todėl tie, kurie menkina AB programas ir kursto daugiau pranešinėti apie rezistencinių sąjūdžių veiklą, arba nenusimano apie radijo atsakomybę, arba iš tikro yra rusų žvalgybos papirkti. Anot Tomo Venclovos, “Lietuvoje įtampa didelė, ugnis pakankamai stipri, ir reikia vengti kurstymo”. (Žiūr. Kada ir kaip įvyks pasikeitimai Sovietų Sąjungoj. Draugas, 1981 gruodžio 3 d.).
Pavergtų tautų ateitis
Būtų klaidinga manyti, kad pavergtų tautų išlaisvinimas yra pagrindinis Amerikos politikos uždavinys. Jai, kaip pirmaujančiai valstybei pasauly, svarbiausią rūpestį sudaro taikos išlaikymas. Branduolinio karo niekas Vakaruose nenori. Toks karas gal atneštų laisvę Lietuvos teritorijai, bet klausimas yra, ar išliktų lietuvių tauta.
Todėl šiolaikinėse sąlygose įmanomas yra tiktai spaudimas įvairiomis priemonėmis Sovietų Sąjungai, kad ji savo krašte vykdytų tautų išsivadavimo politiką, už kurią ji viešai pasisako, kartu tikintis laisvėjimo pačioje Sovietų Sąjungoje, ar tai keičiantis vadams Kremliuje, ar tai ateinant naujai generacijai, ar dėl kokių kitų priežasčių keičiantis sovietų režimui. Kaip kitų imperijų istorija rodo, pasikeitimas turi ateity būti ir Sovietų Sąjungoj. Yra tiktai klausimas laiko ir įvykių, kurie tą pasikeitimą atneš. Tačiau siekiant Lietuvai laisvės, negalima pasikliauti vien Amerikos spaudimu Sovietų Sąjungai. Reikia išvystyti tarptautinį spaudimą, nes tada ir Amerikos spaudimas būtų paveikesnis.
Lietuvi, neužmiršk! (Dabarties kankiniai) neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti.
LKB Kronika, 1981
