LIETUVOS SIENŲ PROBLEMOS

Apie geopolitiką ir mūsų “liaudį" išeivijoj

DR. JONAS BALYS

Geopolitika išsivystė iš politinės geografijos, kuriai pagrindą davė vokietis Friedrich Ratzel. Geopolitikos pagrindas yra toks, kad valstybių istorija ir tautų likimas labai daug priklauso nuo geografinės padėties. Lietuvoje šią problemą svarstė prof. Kazys Pakštas, kuris parašė visą knygą “Baltijos respublikų politinė geografija” (1929). Rodos, kad jis kartą yra pasakęs ar parašęs, kad lietuviai gyvena tokiame žemės kampe, kur yra labai pavojinga gyventi mažai tautai, nes jos žemių daug kas norės. Kas kita, jei mes gyventumėm kur nors į pietus nuo Sacharos, ar kokiose salelėse, kurios ekonominiu ir militariniu požiūriu niekam nėra įdomios, kaip West Indies ir Caribbean salynai, kur pridygo eilė liliputinių valstybėlių, kaip Grenada, Bahama, Jamaica, Barbados, Tobago ir kt. Prof. K. Pakštas numatė, kas galės prasidėjus karui 1939 m. ir perspėjo mūsų valstybės vyrus apie gresiantį pavojų, bet niekas nenorėjo jo klausyti ir jį palaikė beveik nesveiko proto. Jis grįžo į JAV. Deja, jo numatymai ir liūdni pranašavimai išsipildė. Išeivijoj jis paskelbė eilę studijų apie Lietuvos likimą ir jos sienas (žr. “Aidai”, 1950, nr. 1-4; 1951 nr. 10 ir kitur). Kai kas ten jau pasenę, bet verta pastudijuoti mūsų "liaudžiai”, kuri mano, kad rėksmu galima viską pasiekti, — kuo daugiau užsiprašykime, vis ką nors gausime.

Dabar šis tas iš mano patyrimo. Kai 1930/31 m. studijavau Grazo universitete Austrijoj, susidomėjau ir tada pagarsėjančia geopolitika, kurią ten dėstė prof. Otto Maull, daugelio veikalų autorius (mirė 1957 m., jis nebuvo nacis). Dalyvaudamas prof. Maull vedamame sienų klausimui skirtame seminare, skaičiau referatą apie Lietuvos vakarines sienas, nustatytas pagal Lietuvos - Vokietijos 1928 m. sutartį ir Klaipėdos krašto problemą. Aš nebuvau ir nesu fanatikas, todėl nekėliau klausimo dėl Rytprūsių anapus Nemuno. Paleidžiau per rankas ir tą garsųjį žemėlapį apie gyventojų lietuvių kalbos vartojimą Rytprūsiuose, sudarytą Tetznerio ir paskelbtą žurnale “Globus” 71 tome (tą žemėlapį mes mėgstame dažnai persispausdinti, pvz. “Liet. Encikl.” XV, 411). Dėl to žemėlapio profesorius pastebėjo, kad jis pasenęs, remiasi 1719 ir 1897 m. statistiniais duomenimis, kai gyventojų etninė priklausomybė gali pasikeisti ir per vieną generaciją. Daugiau pastabų profesorius neturėjo. Tačiau keli vokiečiai studentai smarkiai kritikavo mano įrodinėjimą, kad 1928 m. sutartimi nustatyta tarp Lietuvos ir Vokietijos siena yra gera, atitinka natūralias arba geografines sąlygas, kad ankstyvesnė nenatūrali siena buvo atsiradusi dėl politinių aplinkybių, kad klaipėdiškiai yra tie patys žemaičiai, bet ne prūsai ir t.t. Anot vokiečių oponentų, nesvarbi esanti gyventojų kilmė ir kokia kalba jie kalba, bet svarbu jų kultūrinis ir visuomeninis - politinis nusiteikimas. Po 500 metų vokiečių valdymo, Klaipėdos kraštas tapo “deutsche Kulturlandschaft”, todėl turi priklausyti Vokietijai. (Mat, vokiečių geografai skiria du dalyku: “fizinį gamtovaizdį” — Naturlandschaft ir “kultūrinį gamtovaizdį” — Kulturlandschaft). Iš dalies jie turėjo tiesos: tų klaipėdiškių apie 90% balsuodavo už vokiškus kandidatus ir iš 50 Klaipėdos krašto seimelio narių būdavo išrenkami tik 5 ar 6 lietuviai. Dauguma tų klaipėdiškių nenorėjo pasidaryti sąmoningais lietuviais, bet norėjo likti savotiški “tuteišai” (memellaenderiai) ir vokiečiai jiems buvo labiau prie širdies. Iš centro vyriausybės jie norėjo tik pinigų, kuo daugiau pinigų, bet nelieskite vokietininkų, nebandykite Klaipėdos krašto “atlietuvinti”. Vaizdžiai tai matome iš tiesiog feljetoniškų M. Anyso atsiminimų, kai klaipėdiškiai norėjo, kad jiems būtų pritaikinta dabar JAV vartojama “affirmative action” — specialios privilegijos.

Grįžkime prie to referato. Manęs ginti išėjo studentė puslenkė (jos tėvas buvo vokietis Schwarz, o motina lenkė). Ji kalbėjo: kam jūs priekaištaujate, referentas kaip tik pritaikė geopolitikų skelbiamus dėsnius: valstybei reikalingas priėjimas prie jūros ir uostas, Klaipėdos uostas tada turės gerą ekonominį užnugarį — visą Lietuvą. Jūra ir upė, šiuo atveju Baltija ir Nemunas, sudaro natūralią, tad geriausią geopolitiniu požiūriu valstybės sieną ir t.t. Pagaliau, išskyrus miestus, ten gyventojų dauguma išliko lietuviai. Tuo diskusijos baigėsi. Profesorius mano referatą įvertino “gut” (gerai). Praėjo daug metų, tačiau man ir iki šiol išliko sveikas supratimas apie geografinės padėties įtaką valstybių likimui. Vėliau naciai geopolitiką piktnaudojo savo tikslams. Bet ir Bibliją galima išnaudoti savaip aiškinant.

Istoriniai argumentai

Jie sienų nustatymui praktiškai nieko nereiškia. Jei Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos ribos kadaise siekė iki Juodųjų jūrų ar netoli Maskvos, tai šiandien jokios praktiškos reikšmės neturi. Jei rusų kalbininkai, kaip Toporovas ir Ivanovas, randa daug baltiškos kilmės vietovardžių giliai Rusijos pietvakarių žemėse, arba fino-ugrų kilmės vietovardžius Rusijos šiaurėje, tai ir vėl praktiškai nieko nereiškia. Jei baltiškos kilmės pilkapių yra buv. Rytprūsiuose, tai irgi tik archeologinis faktas ir nieko daugiau. Tik vieni žydai savo pretenzijas į arabų apgyventas žemes remia istorine teise į biblines sritis, tačiau jiems sekasi tik todėl, kad tas pretenzijas gali paremti savo kariuomene, apginkluota moderniausiais amerikiečių ginklais. Jie laimėjo keturis karus su arabais, tačiau tai dar nereiškia, kad nepralaimės penkto karo. Atsiminkime, kad Arabų Lygoje yra apie 120 mil. prieš 3.3 mil. žydų Izraely. Ekonomiškai tas kraštas negali tarpti, nežiūrint milžiniškos užsienio paramos (vien tik iš JAV apie 20 bil.), kai infliacija siekia 120% per metus ir nėra saugumo dėl arabų arba palestiniečių pasipriešinimo ir teroro veiksmų. Todėl daug žydų bėga iš ten į JAV ir kitus kraštus, nes nemato geros ateities.

Europoje sienos nustatomos ginklu

Kiti argumentai, kaip istoriniai, etnografiniai, ekonominiai, neturi lemiamos reikšmės. O jau teisinių išvedžiojimų ir pretenzijų tai niekas nepaiso. Nepriklausoma Lietuva turėjo tokias sienas, kokias ji sugebėjo apginti nuo bermontininkų, bolševikų ir lenkų. Gerai, kad lietuviai susigriebė laiku suorganizuoti savo kariuomenę ir išnaudojo palankias politines aplinkybes. Buvo padaryta ir klaidų: užsimota per toli pietuose, iki Suvalkų ir Augustavo, kur lietuvių nebebuvo, todėl buvo sunku mūsų kariuomenei kovoti, kai nerado pritarimo ir paramos vietiniuose gyventojuose. Ten veikė lenkų partizanai ir jėgų persvara buvo lenkų pusėje. Nebuvo paklausyta blaivios nuomonės, kad mums reikia apsiriboti tik lietuvių apgyventomis sritimis ir jas ginti, neištęsti fronto, neturint pakankamai karių. Tas pirmas imperialistinis    užsimojimas

mums brangiai kaštavo, praradome Seinus ir Punską. Mūsų kariuomenei pasisekė 1920 m. lapkrity sulaikyti lenkus prie Širvintų ir Giedraičių, todėl Lietuva išsilaikė. Sakoma ir rašoma, kad sąjungininkų įsikišimas ir lietuvių paklusnumas tada sutrukdęs atsiimti Vilnių. Kažin ar taip: anos sunkios kautynės labai išsėmė jaunos mūsų kariuomenės jėgas, buvo daug aukų, o lenkai visados galėjo daugiau mesti rezervų Želigovskiui paremti, tad tolimesnės kovos galėjo būti mums rizikingos. Išvada: ką galėjome apginti ginklu, tą ir turėjome. Geopolitinis faktorius: lenkams labai buvo svarbu išlaikyti savo žinioje Daugpilio - Vilniaus -Varšuvos geležinkelio liniją, todėl spaudė lietuvius, kad nors 5 km. juos nustumtų nuo to geležinkelio.

Nesitikėkime pagalbos iš tarptautinių institucijų

Tarptautinės institucijos, taikos konferencijos ar ekspertai nepadaro galiojančių sprendimų mūsų naudai. Brito Curzono išvesta linija priskyrė lenkams lietuviškas Punsko ir Seinų sritis. Nors Versalio sutarty buvo numatyta, kad Klaipėdos kraštas turi atitekti Lietuvai, tačiau mes Klaipėdą gavome tik dėl Lietuvos vyriausybės suorganizuoto ginkluoto sukilimo.

Stipresnieji laužo sutartis. Suvalkų sutartis, pasirašyta 1920. 1X.7, kuri turėjo įsigalioti po trijų dienų, buvo Pilsudskio įsakymu sulaužyta dar prieš jos įsigaliojimą. Turėjome gerą taikos sutartį su bolševikinę Rusija, pasirašytą 1920.VII.12, kai bolševikai buvo mūsų kariuomenės išvyti iš Lietuvos. Sutarty rytinė mūsų siena buvo nustatyta gera. Tačiau Stalinas 1939 m. spalio mėn. derybose jos visiškai nepaisė, laikydamas ją pasenusia ir neatitinkančia pasikeitusių aplinkybių (koks pigus pasiteisinimas!) Jis savo naga žemėlapyje užbrėžė gabalą srities su Vilnium, o kitkas liko prie Gudijos. Kai Lietuva buvo prijungta prie Sov. S-gos, tai 1940 m. rudenį tą sieną truputį pataisė: prie “tarybinės Lietuvos” priskyrė Švenčionių, Druskininkų, Marcinkonių, Dieveniškio apylinkes. Tačiau vis tiek prie Gudijos pasiliko lietuvių apgyventos apylinkės Apsos, Gervėčių, Pelesos, Rodūnės ir Lazūnų rajonuose. Ten gyveno apie 50 tūkst. lietuvių, kurie dabar yra persekiojami, ištremiami ar patys pabėga į Lietuvą ir Lenkiją, nes ten jiems nėra ateities, ypač inteligentijai. Nutautėjimas sparčiai vyksta: tėvai dar kalba lietuviškai, bet vaikai jau nebemoka. Netrukus lietuvių ten beliks tik nereikšminga mažuma. Per paskutinius 40 metų lietuvių skaičius nuo 50 tūkst. ten nukrito iki 16 tūkst.

Labai blogai, kai lietuvių apgyventos vietos sudaro tik “salas”, kaip Gervėčiai ar Lazūnai. Jei tas “salas” priskirs! prie Lietuvos, tai kartu reikės priskirti ir tarpe esančią teritoriją su slavų mase, ko jie turi teisės nenorėti. Tokiais atvejais geriausia išeitis yra gyventojų pasikeitimas (repatriacija ir optacija). Ir iš tikrųjų po 1945 m., pagal susitarimą tarp Sov. S-gos ir Lenkijos, daug lenkų iš Vilniaus krašto išvyko į Lenkiją. Kancleris Adenaueris susitarė su Maskva, kad vokiečiai iš Sov. S-gos, tame tarpe ir iš Klaipėdos krašto, jeigu jie nori, gali išvykti į Vak. Vokietiją. Ir lietuviai iš Gudijai priskirtų sričių kėlėsi į Lietuvą, tik neoficialiai ir mažesniu mastu.

Pelesa prieina prie dabartinės Lietuvos sienos. Tomas Venclova rašo: “Pelesos lietuviai kelis kartus prašė prijungti juos prie Lietuvos, bet vis gavo neigiamus atsakymus ... Tarybų valdžia respublikų sienų, ir dar mažųjų naudai, niekad nekeis ... Tolminkiemį dabartinė Lietuvos valdžia bandė prijungti prie Lietuvos. Buvo rašomos tuo klausimu peticijos Maskvai, bet be rezultatų”. (“Į Laisvę”, 1978, nr. 74, psl. 19-20). Todėl tuščia yra Algirdo Gustaičio viltis, kad Sov. S-ga, kaip “taiką mylinti valstybė”, turėtų “tarybinei Lietuvai” grąžinti tas lietuvių apgyventas žemes ir net dabartinį Kaliningrado plotą! (“Naujoji viltis”, 1979, nr. 12, psl. 46).

Mes praleidome istorinę progą pataisyti mūsų sienas rytuose ir pietuose 1939 m. rudenį, kai turėjome savo kariuomenę ir buvo palankios politinės sąlygos. Neišnaudojome progos, kuri pasitaiko gal tik kartą per 500 metų. Dabar “popiet šaukštai”. Nesvarbu, kokia valdžia atsirastų Rusijoje, demokratinė ar monarchinė, ji mums neduotų nė pėdos žemės rytuose. Lenkai mums irgi neatiduos nė vieno lietuviško kaimo arba siūlys uniją. Prisiminkime, kad daugiau kaip prieš 500 metų Vytautas susirašinėjo ir ginčijosi su Ordinu tik dėl vieno pasieny esančio Liubičo malūno. Ginčas buvo ir dėl Katyčių kaimo, kuris atiteko Prūsijai.

Po Pirmojo pasaulinio karo 1918.XI.30 atsirado 24 Prūsų lietuvių tarybos nariai, kurie norėjo “prisiglaudimo Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos”. Tai buvo simbolinis aktas, neturįs jokios praktiškos reikšmės. Jie gerai suprato, kad per plebiscitą apie 90% lietuvninkais besivadinančių pasisakytų, jog jie nori pasilikti prie didelės, galingos ir protestantiškos Vokietijos, bet nenori būti prijungti prie mažos, biednos ir katalikiškos Lietuvos. Religija ir ekonomija jiems buvo labai svarbūs dalykai, ir jie nenorėtų būti valdomi nuskurusių žemaičių (lietuviai ir klumpėti, sermėgiuoti žemaičiai, kuriuos jie matydavo turguose, jiems buvo tas pats). Tada visoj eilėj valsčių (Amt) pietiniuose Rytprūsiuose buvo padarytas plebiscitas, atsiklausta gyventojų, kam jie nori priklausyti:  Vokietijai ar Lenkijai. Prūsų lietuvių taryba plebiscito klausimo nekėlė, nes žinojo, kad tai būtų visiškas pralaimėjimas.

Tarptautinių    organizacijų sprendimai taip pat nieko nereiškia. Tautų Sąjunga 1920 m. liepė lenkams pasitraukti iš Vilniaus, tačiau kai lenkai nepaklausė, tai vėliau (1923.III.15) Ambasadorių konferencija pripažino esamą padėtį, priskirdama lenkams okupuotas Lietuvos sritis. Lietuva protestavo, bet tas nieko nereiškia, pralaimėjęs visados protestuoja ir tas padėties nepakeičia. Dabar pasaulinė padėtis dar blogesnė. Jungtinės Tautos savo rezoliucijose pakartotinai (bent tris kartus!) pasmerkė Izraelį dėl užgrobtų arabų žemių ir Sov. S-gą dėl Afganistano okupacijos, Iranu dėl amerikiečių įkaitų laikymo, tačiau kai nepaklausė, tai nieko jiems neatsitiko, jokios sankcijos nebuvo pritaikytos.

Daug nesitikėkime ir iš JAV-bių. Valstybės dep-to pareigūnai ne kartą aiškiai pasakė, kad JAV nesiųs savo marinus išvaduoti Lietuvos, tuo labiau pataisyti jos sienų. Jiems Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimas yra daugiau simbolis bei proga atsikirsti sovietams propagandinėse diskusijose, kai atsiranda santykių pablogėjimas ir politinė įtampa. Mums tuo reikia mokėti pasinaudoti.

Gyventojų etninė priklausomybė

Ji sienoms nustatyti turi reikšmės, tačiau nėra lemianti, kadangi ją nelengva tiksliai nustatyti. Tiesa, kad dažnai stengiamasi ja remti savo pretenzijas, bet nevisados pasiseka, nes nulemia kiti faktoriai: geografiniai, militariniai, politiniai. Europoje būtų išvengta daug konfliktų, jei etninis principas visur būtų pritaikintas. Deja, taip nėra. Europoje labai daug etninių grupių arba tautų neturi savo valstybės ir priverstos gyventi kitos tautybės valdžioje, pvz. baskai, sorbai arba vendai, kašubai, velšai, škotai, makedoniečiai, kroatai, slovėnai, slovakai, jau neminint Sov. S-gos pavergtų tautų. Internacionalistams, susibūrusiems apie amerikiečių “Trilateral Commission”, kuriai vadovauja milijonieriai ir liberalai, tautinis principas iš viso labai nepatinka. Jie įtakingi. Aišku, iš jų nei lietuviai, nei jokia kita etninė grupė, nieko gero negali tikėtis. Prez. Reaganas, sakoma, nepriklausąs tai grupei, Kissingeris ir Carteris — taip. Visa ta vienašališkai vykdyta Carterio "human rights” politika tik padėjo komunistams įsigalėti Centrinės ir Pietų Amerikos valstybėse. Dabar ta klaida stengiamasi atitaisyti.

Valstybių sienas pirmiausia nulemia geografinė padėtis ir politiniai - militarinis jėgų santykis, neatsitvelgiant į istoriją, gyventojų tautybę arba etninę kilmę.Ne tik lietuviai, bet ir daugelis kitų tautų, istorijos bėgyje buvo ir yra valdomi kelių valstybių. Štai eilė faktų iš mūsų dienų.

Jugoslavijos Kosovo provincijoje, kuri susisiekia su Albanija, 1971 m. jugoslavų pravestas cenzas rado 916,168 albanus, kurie sudaro 73% visų tos provincijos gyventojų (žr. “Facts about Yugoslavia”, Belgrade 1979, psi. 97). Kodėl Jugoslavija neatiduoda tos nedidelės srities (vadinamos “socialistinės autonominės Kosovo provincijos”) Albanijai? Juk abi yra “broliškos socialistinės valstybės”. Tačiau tokio klausimo ten niekas rimtai nesvarsto. Albanų patriotai nuteisiami už priešvalstybinę veiklą ir valdžios šmeižimą, kaip buvo Šmeižiami lietuviai Vilniuje. Albanai dabar reikalauja tik "sąjunginės respublikos” teisių. Albanija yra per silpna paspausti Jugoslaviją, o ta Kosovo provincija kaip koks pleištas yra įsibrovęs į serbų apgyventą sritį (geografinis faktorius).

Transilvanijoje, susimaišę su rumunais, gyvena apie 2 mil. vengrų. Ta sritis ėjo iš rankų į rankas ir yra nesantaikos obuolys tarp dviejų kaimyninių valstybių. Dabar tą sritį valdo Rumunija. Visi žinome iš istorijos apie Elzaso - Lotaringijos problemą ir karus.

Mus daugiau domina mažesnės etninės grupės. Baskai (apie l, 744,000) yra padalinti tarp Ispanijos ir Prancūzijos. Madekoniečiai (daugiau kaip 3 mil.) yra padalinti tarp Jugoslavijos (1,6 mil.), Bulgarijos ir Graikijos. Turėdami savo garbingą ir turtingą praeitį, jie norėtų turėti ir savo nepriklausomą valstybę. Kroatų (apie 3.5 mil.) pastangas išsivaduoti iš serbų viršenybės, kurių ten yra tik 14.2%, žiauriai numalšino kroatų kilmės Broz Tito. Jis atliko kroatams tokį pat vaidmenį, kaip lietuviams Pilsudskis. Rumunišką Moldaviją 1940 m.    pasigrobė Sov. S-ga. Pagal pačių sovietų statistiką, 1970 m. ten gyveno 64.6% moldavų, arba rumunų, ir tik 25.8% ukrainiečių ir rusų. Armėnų Sov. S-goj yra 3.5 mil., bet sovietinėj Armėnijos respublikoj gyvena tik 2.2 mil. armėnų. Daug armėnų gyvena Irane ir Turkijoj. Turkai 1915 m. išpjovė mažiausia milijoną armėnų, apkaltindami juos, kad karo metu talkininkavę ar simpatizavę rusams. Kurdų esą apie 8 mil., daugiausia Irane ir Irake, kiti Turkijoj, Sirijoj ir Sov. Armėnijoj. Kurdai siekia nors autonomijos, kovoja prieš Iraką ir Iraną, tuo tarpu be pasisekimo ir su didelėmis aukomis. Jie yra palikti sau, niekas jiems nepadeda. Veltui jie šaukėsi Kissingerio užtarimo. Kai išsikovos laisvę, tada juos pripažins. Dabar baskai kroatai, palestiniečiai, seniau ir makedoniečiai, nemato kito būdo kovoti už savo laisvę, kaip teroro aktais, nes niekas jų “teisėtų reikalavimų” nepaiso.

Lietuviai Sovietų Sąjungoj

Pagaliau apie mus pačius. Pagal sovietinę 1970 m. statistiką, visoje Sov. S-goj buvę 2,664,944 lietuviai, o “tarybinėj Lietuvoj” gyvenę tik 2,506,751 lietuvis. Tad išeina, kad 158,193 lietuviai buvo išblaškyti po “plačiąją sovietinę tėvynę”. Jų tarpe buvę jau 40,722 surusėjusių ir nebemokančių lietuviškai, bet žinančių apie savo kilmę (sovietinėje statistikoje yra dvi grafos: etninė kilmė ir prigimta kalba, kurios gali būti skirtingos). Beje, Latvijoj rasta 40,589 lietuviai, jų ten visados buvo, ypač Rygoj. Ir Karaliaučiaus krašte buvę 23,376 lietuviai. Tuos skaičius atėmus, vis dar trūksta 94,228 lietuvių. Kur juos rasti? Gal jie Gudijoje, Sibire, Kazakstane, ištremti prieš savo valią iki Ledinuotojo vandenyno ir Kamčatkos. Kai Lietuva nebuvo prijungta, tai per 1926 m. sovietinį surašymą lietuvių, žemaičių ir latgalių (visi suplakti kartu) buvo rasta: pagal tautybę — 51,100 ir pagal kalbą — 29,800 (tad buvo daug surusėjusių). Vaizdžiai matyti, kad okupavus Lietuvą mūsų tautiečių skaičius “plačiojoj tėvynėj” labai padidėjo. Pagal vėlesnį 1979.1.17 surašymą, tie skaičiai kiek pasikeitė: visoj Sov. S-goj rasta 2,851,000 lietuvių, kurių 2,712,000 gyvena Lietuvoje, o likusieji 139,000 gyvena kitose sąjunginėse respublikose. Skirtumas nedidelis, apie 19,000. Galima daleisti, kad jie arba grįžo į tėvynę, arba išmirė. (Visi duomenys paimti iš sovietų oficialių leidinių: “Itogi vsesoiuznoi perepisi naselenija ... goda”, vyp. IV: Narodnost’ į rodnoi jazyk naselenija SSSR). Statistika sovietų, kitokios neturime. Demografai randa, kad ji gan patikima, kai jų ekonominė statistika yra dirbtinė.

Nėra prasmės mums pasiduoti nusiminimui ir skųstis, koks tas pasaulis yra neteisingas. Niekas negauna viską, ko norėtų. Apie visa tai turi pagalvoti mūsų “liaudis”, kuriai nepritaria akademinį išsilavinimą turį asmenys. Kaip matėme, milijonai įvairių tautybių asmenų neturi savo tautinės valstybės, yra išskirstyti tarp kelių valstybių arba atplėšti nuo savo tautos kamieno. Kodėl turi būti “išimtis” lietuviams? Tuščia tikėtis, kad atsiras koks “dovanų dėdė” ir mums atiduos visas lietuvių apgyventas sritis. Tie “dėdės” paprastai nori tik mus ir mūsų žemę sau pasiglemžti. Nesvarbu ir nėra skirtumo, kas jie būtų: rusai, lenkai ar vokiečiai. Politikoje vyrauja jėgos ir savanaudiškumo principas. Tarptautinės institucijos, kaip Tautų Sąjunga, Jungtinės Tautos ir Tarptautinis Teismas (prisiminkime Irano atvejį su amerikiečiais) pasirodė bejėgiai. Neturėkime nepagrįstų vilčių, bet ir neverkšlenkime. Rėksmu irgi nieko nelaimėsime. C’est la vie. Vienintelė vieta, kur mes galime tikėtis prie geros laimės mūsų sienų pataisymo mūsų naudai, yra Rytuose prie Gudijos.

Mūsų jėgos ir galimybės yra ribotos, užtat neturime savo jėgas beprasmingai švaistyti. Jeigu mes tęsime ginčus dėl Karaliaučiaus lietuviškumo, tai bus tuščias darbas ir nukentės pagrindinis dalykas — Lietuvos laisvės kova. Jeigu užsispyrę elgsimės neprotingai, tada niekas su mumis rimtai nesiskaitys.