APDŪMOJIMAI VASARIO ŠEŠIOLIKTAJAI
Dr. ZENONAS PRŪSAS
Praėjo 64-sios metinės nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Iš jų keturiasdešimt vienos jau atšvęstos laisvės netekus. Gal nevienas pradeda pagalvoti: kam tie prisiminimai? Keturiasdešimt metų yra ilgas laikas ir nėra garantijos, kad susidarys sąlygos nepriklausomybei atgauti per ateinančius 40 metų. Taigi, gal nėra protinga ir toliau daužyti galvą į storo mūro sieną, mėginant ją pralaužti. Vistiek vilčių nėra Lietuvai laisvę atgauti?! Tokių pragmatiškų samprotavimų pasigirstama ne tik išeivijoje, bet ir tarp pasilikusių tėvynėje.
Pagrindinė tokio galvojimo klaida yra tai, kad istorijos perspektyvoje keturiasdešimt ar ir 80 nelaisvės metų yra labai trumpas laiko tarpas tautos gyvenime. Trys pavyzdžiai: Graikija. Sukūrusi stebėtiną civilizaciją ir kultūrą, ji 338 metais prieš Kristų buvo užkariauta Aleksandro Makedoniečio. Po 192 metų Graikija pasidarė Romos provincija. Po to buvo Bizantinės ir Otomano turkų imperijų dalimi. Tik 1830 metais A.D. laisvės kovose atgavo nepriklausomybę iš jau pradedančios silpnėti turkų imperijos. Vadinas, graikai išgyveno 2168 metus kitų valdžioje ir ne tik neprarado tautos indentiteto, bet dar sugebėjo suruošti sukilimą prieš pavergėją ir atgauti laisvę. Egiptas. Egiptas kaip karalija buvo suvienytas apie 3100 metus prieš Kristų. Po labai kūrybingo faraonų laikotarpio, 670 metais prieš Kristų Egiptas buvo nukariautas Asyrijos. Po 155 metų asyrus pakeitė persai. Po to sekė Aleksandras Makedonietis ir jo generolo Ptolomėjaus dinastija, romėnai, arabai, Otomano turkai ir britai. Tik 1922 metais A.D. Didžioji Britanija grąžino nepriklausomybę. Taigi, Egiptas buvo valdomas kitataučių be pertraukos 2592 metus. Izraelis. Kažin ar yra pasaulyje kita tauta, kuri būtų turėjusi audringesnę įstoriją, negu žydai. Žydų karalija buvo sukurta Sauliaus apie 1025 metus prieš Kristų. Ši vėliau suskilo į dvi kolonijas: Izraelio šiaurėje ir Judėjos pietuose.
Asyrija 722 metais prieš Kristų nukariavo Izraelį ir išblaškė vietinius gyventojus po Artimuosius Rytus, net iki Kaukazo. Judėja kaip karalija išsilaikė iki 586 m. prieš Kristų. Po asyrų atėjo Babilono, Persijos ir Aleksandro Makedoniečio okupacijos iki 167-tais metais prieš Kristų žydai vėl atgavo nepriklausomybę. Bet vos 103 metams praėjus, žydų tautos žemes užkariavo romėnai. Sukilimų pasėkoje žydai buvo išblaškyti po visą pasaulį, o Palestinos žemę vėliau valdė arabai, turkai ir britai. Per 2000 metų po pasaulį išblaškyti žydai sugebėjo ne tik išlaikyti tautinį indentitetą, bet ir paruošti kadrus grįžimui į savo tėvų žemę ir atkurti nepriklausomą Izraelio valstybę 1948 metais.
Graikijos, Egipto, Izraelio, Lietuvos ir kitų tautų pavergėjai yra visuomet buvusios kitos agresyvios tautos ir jų ambicingi vadai, sukūrę kolonialines imperijas. Kai pažvelgi į šių imperijų istorijas, yra lengvai pastebimas vienas bendras bruožas joms visoms: lengviau šias imperijas sukurti, negu išlaikyti. Dėl to visos jos subyrėjo, išskyrus rusų imperiją. Štai dalinis jų sąrašas, ir kiek metų jos išsilaikė:
Aleksandro D. imperija 7
Romos imperija 503
Hunų (Atilos) 78
Mongolų (Gengis Khano) 88
Totorių (Tamerlano) 36
T urkų (Otomano) 592
Britų 345
Hitlerio imperija 6
Vidurkis 207
Į imperijų amžių yra įskaitytos ir jų saulėlydžio dienos. Pavyzdžiui, ilgiausiai išsilaikiusi Otomano turkų imperija (592 metus) per paskutinius 135 metus palengva silpnėjo ir pradėjo prarasti daug teritorijų: Graikiją ir kitas.
Jei Petro Didžiojo pasiskelbimo “Visų Rusijų imperatoriumi” datą laikytumėm rusų imperijos pradžia, tai šios imperijos amžius jau būtų 260 metų, atseit, 53 metais ilgesnis, negu vidurkis kitų anksčiau gyvavusių imperijų. Taigi, istorija nėra jos pusėje. Rusų imperija tai kaip mirštantis medis. Viršūnėje dar kiek žalia, bet žemutinės šakos ir kamienas jau nebedaug turi syvų. Masės alkoholikų. Dėl divorsų ir abortų rusų tautos prieauglis artėja prie nulio, kai kitų pavergtų tautų nuošimtis didėja, ypač Azijoje. Jei paimtumėm gyventojus jaunesnius kaip 30 metų, jau dabar Sovietų Sąjungoje būtų daugiau nerusų, negu rusų. Raudonojoje armijoje rusai jau dabar mažumoje. Buvo laikai, kai daugeliui rusų komunizmas buvo lyg tai pakeitęs religiją ir gal bent dalinai buvo užpildęs dvasinę tuštumą. Gi dabar labai nedaugelis betiki komunizmu. O prie Dievo nespėjo dar grįžti. Gal todėl pas juos juntama tokia dvasinė tuštuma, vedanti prie masinio girtuokliavimo. Negerėjančios ekonominės sąlygos ir nuolatinis stovėjimas eilėse prie krautuvių gal irgi prisideda prie to, kad Rusijoje nematyti besišypsančių veidų, kad vyksta rūgimas.
Mūsų misija
Du uždavinius aš asmeniškai laikyčiau svarbiausiais Lietuvos Nepriklausomybės atgavimui: 1. užtikrinti, kad lietuvių tauta bus moraliniai ir fiziniai sveika ir pasiruošusi nepriklausomybei, kai ateis proga išsivaduoti iš rusiškos meškos glėbio, ir 2. paspartinti kolonialinės rusų imperijos subyrėjimą.
Trumpai peržvelkime, ką mes darome, ir ką dar daugiau galėtumėm padaryti, vykdant šiuos abu uždavinius.
Pagalba pavergtiesiems Lietuvoje
Ar Lietuva atgaus nepriklausomybę ar ne, priklausys daugiausia nuo likusiųjų tėvynėje. Neduos jiems laisvės Amerika, neduosim nei mes. Man atrodo, kad beviltiškumas ir dėl jo atsirandąs alkoholizmas, moralinis pakrikimas, abortai ir šeimų nepastovumas yra pavojingesni mūsų tautos išlikimui, negu surusėjimas. Šios visos bėdos alina rusų tautą. Jei lietuviai nepaseks rusų pavyzdžiu — laikas bus jų pusėje. Kai Lietuvoje lankiausi prieš keletą metų, daug kas atrodė ne taip jau blogai. Lietuviai jautėsi pranašesni už rusus, ypač ekonominėj srity. Sakė, žiūrėk, ką mes padarėm su kolchozais. Nenorėjom jų ir nenorim. Bet visgi padarėm tai, kad jie yra gana našūs. Pagamina šiek tiek daugiau, negu privatūs ūkiai Nepriklausomybės laikais. O rusai kolchozininkai ir per 50 metų neišmoko ūkininkauti. Kai reikia sėti ar piauti — daug girtų voliojasi, ir nėra kam dirbti. Arba Sibire. Kai mus ten ištrėmė, keletą metų vargom. Bet po truputį įsigijom karvutes, porą paršiukų, pradėjom prisiauginti bulvių ir daržovių. Jau tada vietiniai rusai sibiriokai pradėjo pas mus lankytis su prašymais: gal duonos puskepalį, gal bryzą lašinių galėtumėm “paskolinti”.
Kuo gi mes galėtumėm padėti? Man asmeniškai atrodo, kad mūsų pagrindinė pareiga yra kaip tų žiūrovų futbolo ar krepšinio rungtynėse. Jie ten, Lietuvoje, yra žaidėjai. Mūsų pareiga yra juos padrąsinti, kad nenuleistų rankų, jei rezultatas po pirmo puslaikio ir nėra palankus. Svarbesnis yra antrasis puslaikis, o ypač paskutinės žaidimo minutės! Kuo daugiau mes, žiūrovai, šauksim ir drąsinsim, kad neprarastų entuziazmo, tuo bus daugiau šansų laimėti, ypač jei priešingoji komanda pavargs ir pasidarys apatiška. Mūsų pareiga yra juos įtikinti, kad ne tik mes, bet ir Amerikos ir kitų laisvųjų šalių žmonės ir valdžios pareigūnai yra jų pusėje. Ta linkme esame gana daug darę. Tik gal per mažai esame kreipęsi į laisvųjų šalių spaudą ir televiziją. Jos yra labai įtakingos ir galingos, ypač JAV. Kartais atrodo, kad trys televizijos bendrovės: CBS, NBC ir ABC yra galingesnės ir už Baltuosius Rūmus ir už Kongresą. Dėl menkniekių nuverčia nuo koto ne tik senatorius ar prezidento patarėjus, bet kartais ir patį prezidentą išstumia, kaip atsitiko Nixonui. O mes iki šiol koncentravomės daugiausiai tik į išrinktuosius valdžios pareigūnus. Ne daug padeda senatoriaus ar ir paties prezidento mums palankus žodis, pasakytas privačiame apsilankyme, bet nutylėtas kalbant su Amerikos spaudos reporteriais. Mano išmanymu, straipsnis apie Lietuvą, išspausdintas “News-week” ar kuriame kitame įtakingame žurnale ar dienraštyje yra reikšmingesnis Lietuvos bylai, negu kad ir labai palanki JAV prezidento proklamacija, įteikta privačiai per antraeilį pareigūną ir pagarsinta tik lietuviškoje spaudoje. Kartais atrodo, kad amerikiečių spauda ir televizija apie mus tyli dalinai ir dėl to, kad mes jų apie save nepainformuojame. Tipiškas pavyzdys buvo ABC televizijos programa apie religijos padėtį Sovietų Sąjungoje ir Raudonojoje Kinijoje, parodyta 1981 metų Kalėdų vakare (Night-line, vedėjas Ted Koppel). Buvo pakviesti du ekspertai tais klausimais. Ekspertas Sovietų Sąjungai buvo tėvas jėzuitas, kurio pavardės neužsirašiau (rodos, tėvas Hurley?). Pagal šią programą tik ortodoksai esą veiklesni, ir tai tik su valdžios globa ir paskatinimu. Valdžiai esą paranku, kai ortodoksų dvasininkija dalyvauja pasauliniuose religijos sambūriuose ir perjuos pagelbsti komunizmui. Paklaustas apie katalikus, tėvas jėzuitas tik pasakė, kad S. S-gos ribose katalikų yra labai mažai ir jų veikla yra bereikšmė. Nieko apie Lietuvos ar Ukrainos katalikų vargus ir veiklą. Nemanau, kad tėvas jėzuitas apie mus nutylėjo dėl kokios nors antipatijos lietuviams ar ukrainiečiams. Greičiausiai, tik dėl paprasto nežinojimo. Jei jis, būdamas tų klausimų “ekspertas”, nieko nežino apie lietuvių katalikų kančias ir vargus, tai ką bekalbėti apie eilinius masių nuomonės formuotojus televizijoje ir spaudoje. Reikėtų atkreipti į juos didesnį dėmesį, negu iki šiol. O jei spauda pradės mus dažniau minėti televizijoje ir politikieriai atkreips didesnį dėmesį, gal tada mūsų bylą primins per Jungtinių Tautų debatus ar per JAV-Sovietų viršūnių susitikimus. O apie tai sužinos ir Lietuvoje.
Kita svarbi sritis: siuntinių siuntimas ir asmeniškų ryšių palaikymas su pasilikusiais tėvynėje. Sunku suprasti galvoseną tų už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių, kurie dedasi dideliais patriotais, o ne tik patys giminėms Lietuvoje nepadeda, bet ir kitus sudraudžia patriotizmo vardan. Tai prieštarauja gamtos dėsniams. Mes gi esame atlaužta medžio šaka, taigi, turime atiduoti kaip galima daugiau syvų kamienui. Jei kada po mirties mus žuvusieji už Lietuvą partizanai paklaus: o ką jūs padarėte Lietuvai? — esu tikras, kad bus pagirti ne tie, kurie nesantaiką tarp lietuvių skleidė, kurie balius ir visokius pasilinksminimus ruošė lietuviškos veiklos vardan. Bus pagerbti tie, kurie siuntiniais sudarė sąlygas daugeliui iš Sibiro grįžti, kurie materialiai padėjo sunkiau besiverčiantiems, kad šie turėtų lėšų šeimos prieaugliui susilaukti ir išauginti. O ypač bus pagirti tie, kurie per asmeniškus apsilankymus Lietuvoje padėjo ten pasilikusiems išvengt depresijos ir beviltiškumo dėl ateities. Bus pagerbti daugelis tų nežinomųjų, kurių vardus retai pamatom lietuviškos spaudos puslapiuose. Atsimenu, kai dar Lietuvoje gimnazijoje mokėmės Lietuvos nepriklausomybės istoriją, ten beveik neminėjo vietinės reikšmės Amerikos lietuvių organizacijų ir jų veiklos. Vertingiausiais Amerikos lietuvių įnašais Lietuvai buvo laikomi: surinkimas milijono parašų Lietuvos bylai ir Amerikos lietuvių finansinė parama, ar tai sudėta aukomis, ar parvežta, grįžtant į nepriklausomą Lietuvą.
Rusų imperijos ateitis ir mes
Rusų imperija sugrius arba Trečiojo Pasaulinio karo išdavoje arba iš vidaus. Atominio karo galimybės nedidelės. Nenorės jo pradėti JAV, neišdrįs nei sovietai. Todėl tas imperijos subyrėjimas turės įvykti iš vidaus: dėl degeneravimosi ir dėl spaudimo iš pavergtųjų tautų pusės. Vakariečių reikšmė šiame procese, atrodo, tik antraeilės reikšmės. O galėtų būti didesnė, jei savo planus ir akciją sukoordinuotų su pavergtųjų tautų siekimais.
Todėl labai svarbus yra mūsų artimesnis bendradarbiavimas su pavergtųjų tautų siekimais su egzilinėmis kitų pavergtųjų tautų grupėmis. Iki šiol šioje srityje buvo labai mažai padaryta. Šiek tiek bendradarbiaujame su estais ir latviais per Batuną, BAFL (Baltie American Freedom League) ir AABS (Association for the Advancement of Balde Studies). Nedovanotina, jei nebendradarbiaujam su ukrainiečių 50 milijonų tauta, be kurios rusų imperijos išardymas yra beveik neįmanomas. Visai nebendraujame su gudais, armėnais, gruzinais, azerbeidžanais ir su Azijos tautomis. Tikras nesusipratimas, kai Lietuvoje per demonstracijas lietuvius studentus muša ne rusai, bet uzbekai, kazokai ir kiti, už kurių teises lietuviai tuo pačiu laiku irgi kovoja. Beveik nėra bendradarbiavimo su vadinamų satelitinių valstybių emigrantinėmis grupėmis. Daug daugiau turėtų būti daroma šia kryptimi, negu iki šiol.
