LIETUVIŠKUMO KOVA LIETUVOS KARIUOMENĖJE
VT. VT.
Kariuomenė yra valstybinio suverenumo regimas pavidalas, suverenumo konkreti išraiška. Lietuvos kariuomenės atsikūrimas 1918 - 1919 buvo istorinis mūsų tautos laimėjimas. Todėl graži ir girtina Lietuvos kariuomenės veteranų tradicija kasmet lapkričio 23 — Lietuvos kariuomenės atsikūrimo istorinę datą atžymėti ir tuo mūsų visuomenei priminti tą didįjį tautos laimėjimą.
Mūsų kariuomenės atsikūrimo bendrosios sąlygos ir jai vykdyti tekę beatsikuriančios Lietuvos valstybės gyvybiniai uždaviniai yra daug kur išsamiai aprašyti ir viešumai gerai žinomi dalykai. Betgi daug kam yra mažiau pažįstami kai kurie vadinami paraštiniai Lietuvos kariuomenės dalykai, t. y. dalykai esantieji Lietuvos kariuomenės istorijos paraštėje. Ogi ir jų kai kurie yra buvę reikšmingi ne tik atsikuriančiai Lietuvos kariuomenei, bet ir pačiai atsikuriančiai Lietuvos respublikai.
Vienas tokis paraštinis Lietuvos kariuomenės istorijoj dalykas yra buvusi Lietuvos kariuomenėje lietuviškumo kova su Rusijos carinės kariuomenės dvasios apraiškomis arba su rusiškuoju raugu.
Rusijos carinėje kariuomenėje katalikas karininkas neturėjo teisės savo karjeros kopėčiomis iškopti aukščiau kaip iki pulkininko pakopos. Jis taip pat neturėjo teisės patekti į karinio mokslo aukštąją mokyklą, Šiais atžvilgiais estai ir latviai karininkai carinėje kariuomenėje buvo laimingesni. Būdami protestantų tikėjimo, jie tokių diskriminacinių suvaržymų neturėjo. Tie diskriminaciniai suvaržymai katalikų karininkų atžvilgiu, atkuriant Lietuvos kariuomenę, buvo gana skaudžiai juntami. Neturėdama dėl to lietuvių genštabistų karininkų, atsikuriančioji mūsų kariuomenė norom nenorom turėjo naudotis carinės kariuomenės karininkų rusų paslaugomis . . . Bolševikų revoliucija jų nemažą kiekį buvo atbloškusi į Lietuvą. Jų buvo ne tik vyriausioje vadovybėje, bet ir daliniuose. Carinėje kariuomenėje buvusių lietuvių karininkų dalis Lietuvon negrįžo. Bolševikų revoliucijos audroje jie įsiliejo į raudonąją armiją, kad, anot poeto Blocho, “na gore vsiem buržujam myrovoj požar razduli” — visų buržujų nelaimei įpūstų pasaulinį gaisrą. Faktiškai to pasaulinio gaisro jie neįpūtė, bet savo lietuviškas galvas Stalino valymuose paguldė. O atsikuriančioje mūsų kariuomenėje jų pakaitalu buvo tapę nelietuviai.
Taigi atsikuriančioji mūsų kariuomenė, tiksliau sakant, jos karininkija, nebuvo vientisa, nebuvo homogeniška, o susidarė iš skirtingų sandų: lietuviškojo ir nelietuviškojo. Pastarasis tik atsitiktinai ir laikinai buvo pritapęs prie lietuviškojo, nes bolševikų atžvilgiu ir lietuviškosios ir nelietuviškosios karininkijos interesai laikinai sutapo. Ir vieniem ir antriem rūpėjo atmušti raudonosios armijos invaziją. Tačiau jų galutiniai tikslai buvo visai skirtingi. Vieniem rūpėjo apginti atstatytosios Lietuvos valstybės suverenumą, antriesiem — sunaikinti bolševizmą pačioje Rusijoje ir atstatyti senąjį režimą. Faktiškai tad mūsų atsikuriančios kariuomenės karininkijoje buvo gana ryškus tam tikras dvilypumas, tarsi istorijos kelio kryžkelėje buvo sublokšti skirtingų tikėjimų piligrimai, kuriem likimas buvo lėmęs tam tikrą kelio distanciją žygiuoti bendrai ta pačia kryptimi, kol jų galutiniai tikslai tą bendrą kelią vėl išskaidė skirtingomis kryptimis.
Bet ir ta, palyginti, trumpa bendro kelio distancija lietuviškųjų nusiteikimų karininkam buvo spėjusi įsiėsti iki gyvo kaulo. Carinės Rusijos karininkija buvo auklėta imperialistine dvasia, Rusijos pavergtų tautų savitumui nepakantos dvasia. Šitaip indoktrinuotas carinės kariuomenės karininkas, į Lietuvą patekęs tik būtino reikalo spiriamas, negalėjo nuoširdžiai susigyventi su naująja padėtimi, su mūsų tautos siekimais ir atsidėti Lietuvos nepriklausomybės atstatymui. Jis negalėjo suderinti carui duotos savo priesaikos su savo pareiga Lietuvai, kuri jam iš ankščiau neretai tebuvo žinoma vien kaip Rusijos šiaurės vakarų kraštas — Sieverozpadny kraj. Faktiškai kai kuris tų rusų karininkų caro laikais buvo buvęs carinės priespaudos vykdytojas ir rusifikacijos nešėjas Lietuvoje.
Carinės kariuomenės rusų karininkų nuotaikos pasireiškė iš pat mūsų kariuomenės organizavimo pradžios. Krašto apsaugos viceministru paskirtas gen. Kondratavičius ne tik pats nesiskubino organizuoti Lietuvos ginkluotas pajėgas, bet trukdė ir lietuvių karininkų atitinkamas pastangas, į Vilnių atvykstančius lietuvius karininkus grąžindamas namo. O kai prie Vilniaus priartėjo raudonoji armija, gen. Kondratavičius primygtinai įkalbinėjo Lietuvos vyriausybę, kad ji keltųsi į nulietuvėjusį Gardiną, o ne į Kauną, arčiau prie tautos masių.
Kokia pažiūra kai kurių rusų karininkų Lietuvos kariuomenėje buvo į pačios Lietuvos valstybės ateitį, gali bent kiek pavaizduoti šioks atsitikimas. 1920 vasario 22 Aukštojoj Panemunėj prasidėjus bolševikų agentų nelietuvių sukurstytam karių maištui, Šančiuose stovinčio vieno dalinio vadas, carinės kariuomenės karininkas rusas, sukvietęs dalinio karininkus informuoja apie prasidėjusį Panemunėje maištą ir savo pranešimą baigia šitaip:
— Gospoda oficery, pojiedem spičkami torgovat. Kak vydno iz toj Lytvy ničevo nebuded. (Ponai karininkai, važiuojam degtukais prekiaut. Kaip matyt, iš tos Lietuvos nieko nebus.). Jaunieji dalinio lietuviai karininkai betgi dalinio vadą izoliuoja ir patys imasi kareivius tvarkyti ir Panemunės maištininkam užkerta kelią į Kauną.
Carinė rusų karininkija buvo skiepijama ir savotiškus santykius su kareiviais. Tų santykių pobūdis visai nesiderino su Lietuvos savanorių dvasia. Savanoriai dėl to dažnai pasijausdavo tokių vadų ujami, niekinami ir skriaudžiami. Kildavo nesusipratimų ir net aštrių susikirtimų, kurių atgarsiai pasiekdavo ir vyriausybės viršūnes. Apie carinės kariuomenės karininko santykius su kareiviais šiokia tokia iliustracija gali būti ir toks atsitikimas.
Kariuomenės teismui teisiant vadinamų peovekų 1919.VIII.28 pasikėsinto sukilimo dalyvius, vieno dalinio buvęs vadas, sukilimo dalyvis, užprotestavo vieno liudininko, karo mokyklos kariūno, parodymus teismui tuo pagrindu, kad jie nepatikimi, pareikšdamas teismui —
— Čtob sud pokazanijem jun-kerą vieryl bolše čiem pokazanijem oficerą, my, oficery russkoj armiji, k etomu ne privikli — kad teismas labiau pasitikėtų kariūno parodymais nekaip karininko, mes, rusų kariuomenės karininkai, prie to nesame įpratę.
Suprantama, kad tokis buvusių carinės kariuomenės karininkų rusų, o taip pat ir kai kurių surusėjusių lietuvių nesugebėjimas, o sykiu ir nenoras atsikratyti rusiškais karininko nusiteikimais kirtosi su lietuvių karininkų dvasia. Tatai ypatingai išryškėjo, kai į Lietuvos kariuomenės kadrus atėjo jau Lietuvos karo mokyklos auklėti karininkai, kurių pirmoji laida buvo išleista 1919.VII.6, o antroji — 1919. XII. 16. Su jais į Lietuvos kariuomenę buvo įlieta per 300 (89 pirmosios laidos ir 224 antrosios laidos) svetimų įtakų ir tradicijų nepažeistų idealistų lietuvių karininkų, savo kilme, savo dvasia, savomis aspiracijomis glaudžiai sutapusių su pačiais savanoriais, su visos mūsų tautos dvasia ir siekimais. Nuo tada lietuviškumo kova su nelietuviškumais Lietuvos kariuomenėje įėjo į naują savo fazę, kuri dar tęsėsi kelerius metus.
Nepriklausomybės karam pasibaigus, pirmasis Lietuvos rūpestis buvo kaip galint veikiau atstatyti krašto ūkį ir jo gamybą pritaikyti vidaus bei užsieninių rinkų reikalavimam. Pagrindinis dėmesys ir pastangos buvo atkreiptos į žemės ūkio radikalų pertvarkymą: žemės reformos įvykdymą ir žemės ūkio gamybos krypties pakeitimą. Todėl nenuostabu, kad pati pirmoji aukštojo mokslo nepriklausomos Lietuvos mokykla — Lietuvos universitetas buvo atsteigtas tik 1922 vasario 16. Ogi aukštajai karinių mokslų mokyklai dar reikėjo laukti devynerius metus. Ji buvo įsteigta tik 1931, kai mūsų kariuomenėje jau buvo susitelkęs atitinkamas skaičius karininkų, baigusių aukštuosius karinius mokslus Belgijos, Čekoslovakijos, Prancūzijos, Vokietijos karinėse akademijose. Pirmieji tų akademijų absolventai grįžo į mūsų kariuomenę tik 1924-25 metais ir pradėjo užimti vadovaujamus postus, kurie lig tol buvo buvę neišvengiama privilegija carinės kariuomenės karininkam, nelietuviam arba nulietuvėjusiem, kartais tokiem, kurie į Lietuvą buvo grįžę tik 1920 ar net 1921 metais, taigi jau po nepriklausomybės karų ir po Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija pasirašymo. Pvz. 1921-1922 metais mūsų kariuomenės vadu buvo į Lieutvą iš Rusijos tik 1920 metais grįžęs generolas. Arba pvz. 1923 - 1924 metais gen. štabo viršininku buvo generolas, į Lietuvą grįžęs tik 1921 metais. Atrodo, kad ne Lietuvos meilė, o tik bolševizmo įsitvirtinimas Rusijoj ir praradimas vilties atstatyti senąjį režimą apsprendė juos už Lietuvą. Suprantama todėl Lietuvos karo mokyklą baigusių jaunųjų karininkų nusiteikimų priešybė šių vėlybųjų sugrįžėlių atžvilgiu. Nuo Lietuvos jie buvo atitrūkę ir savo dvasia, ir savo kalba. Vytauto Didžiojo karininkų kursuose jie dėstė rusų kalba. Lietuvos karo mokyklą baigusius jaunuosius karininkus, kurių patriotizmas neretais atvejais toli pralenkdavo ir jų išmintį, tatai ypatingai šokiravo. Ligi kokio įtampos laipsnio tos lietuviškųjų karininkų nuotaikos įkaisdavo, galime įsivaizduoti kad ir iš šitokio atsitikimo. Kartą karininkų ramovėje Kaune per pietus, tarp kitų pietaujant ir gen. štabo viršininkui generolui su broliu pulkininku, kurie iš Rusijos grįžo tik 1920 ir jaunųjų lietuvių karininkų akimis buvę dideli rusofilai, taigi šiokioje aplinkoje vienas jaunas karininkas garsiai užtraukė:
— I prijechali dva brata is Rossiji da v Litvu,
Ei liuli, da Liuli, is Rossiji da v Litvu . . .
Už tai ‘dainininkas’ gavo 30 parų daboklės ir buvo pašalintas iš Vytauto Didžiojo Karininkų kursų. Bet represijos tik dar labiau kaitino jaunųjų karininkų priešiškumą ir tikriem ir tik tariamiem rusofilam. 1923 pabaigoje ar 1924 pradžioje štabo viršininku esant generolui, kuris Lietuvon buvo grįžęs tik 1921 metais ir kurio jaunieji karininkai labai nemėgo dėl jų akimis jo didelio rusofiliškumo, buvo tokis atsitikimas. Vieną dieną generolas gavo gražiai įpakuotą siuntinį iš Belgrado, Jugoslavijoj, kur tuo metu prisilaikė caro sosto pretendentas kunigaikštis Kirilas. Siuntinį atpakavęs, generolas rado gražiai slavų bažnytine kalba surašytą dokumentą, kunigaikščio Kirilo aktą, kuriuo generolas, Lietuvos gen. štabo viršininkas, kaip šaunus rusofilas, už nuopelnus rusiškumui Lietuvos kariuomenėje apdovanojamas “Šuns galvos ir šluotos” ordinu — or-dinom pes’jei golovy i metly. Šitas štabo viršininkui jaunųjų karininkų iškirstas piktas pokštas buvo pasiekęs net patį seimą. Netrukus po to įvykio, generolas iš štabo viršininko posto buvo nuimtas.
Tokie ir tolygūs mūsų jaunosios karininkijos išpuoliai prieš carinės Rusijos kariuomenės raugo apraiškas mūsų atsikūrusioje kariuomenėje ir tų apraiškų beatodairiška nepakanta be abejojimo bus labai daug lėmę ir paskubinę tų apraiškų iš mūsų kariuomenės išgyvendinimą ir joje vientisos lietuviškos dvasios sukūrimą. Tačiau už tai yra tekę ir gana brangią kainą sumokėti. Ta lietuviškumo kova su rusiškumu mūsų atsikūrusioje kariuomenėje buvo, jeigu ne vienintelė, tai vis dėlto pagrindinė vada susiorganizuoti Slaptajai karininkų sąjungai — SKS. Ogi, kariuomenėje bet kuri sąmokslinė organizacija, kad ir tauriausių tikslų, visada yra labai pavojingas veiksnys tiek pačios kariuomenės paskirties atžvilgiu, tiek ir pačios valstybės atžvilgiu, nes atveria duris neapskaičiuojamom avantiūrom, kurios nieko bendro neturi su kariuomenės pašaukimu — saugoti ir ginti valstybės suverenumą.
Ar ir kiek tas atsikūrusios mūsų kariuomenės karininkijos pirmųjų kelerių metų nevieningumas ir tos lietuviškumo kovos su Rusijos carinės kariuomenės auklėtų karininkų rusiškumo apraiškomis galutiniai padariniai yra turėję poveikio mūsų kariuomenės valstybinių uždavinių vėlesniam vykdymui, ir ypatingai tada, kai II-ojo pasaulinio karo audroje Lietuvos valstybės suverenumas atsidūrė sunaikinimo grėsmėje, — apie tai jau būtų atskira šnekta.
Nepriklausomybės troškimas neišdildomas iš širdžių ir niekuo nepakeičiamas. Ir ne tas kasa duobę lietuvių tautai, kas siekia nepriklausomybės, o tas, kuris paneigia ją.
Perspektyvos, Nr. 20, 1981
