JAV UŽSIENIO POLITIKA IR TAUTYBIŲ KLAUSIMAS SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Dr. AUGUSTINAS IDZELIS

Dr. Augustinas Idzelis   Nuotr. Vl. Bacevičiaus

Autorius gimęs 1942.9.30 Telšiuose. 1964 m. Western Reserve universitete Clevelande gavo bakalaurą iš istorijos, 1971 m. Kento valstybiniame universitete įsigijo magistro laipsnį iš geografijos, parašęs tezę apie Sovietų Lietuvos industrializaciją. Dvejus metus dirbo University of Michigan Ann Arbor, Michigan ir 1978 m. už dizertacinį darbą “Vakarų Sibiro alyva ir natūralios dujos — Sovietų regijono išvystymo teorija ir praktika” gavo doktoratą.

1973-80 m. dėstė Kento valst. universitete, Ohio geografijos kursus. Dr. A. Idzelio straipsnių ir studijų yra atspausdinta amerikiečių žurnaluose ir knygose, paskaitininkas, rašo lietuvių periodikoje. Šiuo metu rašo studiją apie Kaimo pasikeitimus Sovietų Lietuvoje — Problemos ir kryptys.

Atsižvelgiant į faktą, kad dabartiniu laiku lietuvių tauta yra viena iš tautinių mažumų Sovietų Sąjungoje, pribrendo laikas pažvelgti į Amerikos užsienio politiką ir tautybių klausimą Sovietų Sąjungoje. Šitas klausimas yra aktualus, nes paskutiniu laiku lietuvių periodinėje spaudoje vyksta karštos diskusijos apie mūsų veiksnių politinio darbo efektingumą. Diskusijoms pradžią davė kun. dr. J. Šarausko paskaita Toronte Vasario 16 iškilmių proga. Kun. Šarausko svarstymai yra ne tik įdomūs, bet taip pat ir kontraversiški. Jis aiškina, kad: “Mandagiai tariant, lietuvių politinė veikla yra nepatenkinama. Joje yra daugiau retorikos ir ritualo, negu politinių laimėjimų. Ji yra daugiau kosmetika ir kostiumai, negu politinių sanderų sudarymas. Esu susidaręs įspūdį, kad lietuviai yra gana lengvai patenkinami pakvietimu į Baltuosius Rūmus ar nusifotografavimu su aukštu pareigūnu”. Toliau dr. Šarauskas teigia, kad politinių veiksnių “įtaka yra minimali, arba faktiškai neegzistuojanti. Tų organizacijų vadovybės, idėjos ir metodai yra pasenę, pavargę, banalūs”. (Tėviškės Žiburiai, 1981.11.26, p. 5).

Gal būt, Šarauskas turi tam tikros tiesos. Tačiau, ar mes galim visą kaltę sukrauti ant mūsų veiksnių pečių? Mano manymu, problemos esmė randasi ne mūsų politinių veiksnių veikloje, bet Amerikos valdžios viršūnėse, jos užsienio politikoje. Šita prasme, mūsų veiksnių efektingumas priklauso nuo dviejų pagrindinių ir gan skirtingų faktorių. Pirma, kaip Amerikos valdžia suvokia ir traktuoja lietuvių išeiviją. Antra, kokia yra Amerikos užsienio politika vis-a-vis tautybių klausimu Sovietų Sąjungoje. Specifiniai, kokia yra Amerikos pažiūra į tautybių klausimą Sovietų Sąjungoje. Pirmas faktorius liečia Amerikos vidaus politinį gyvenimą. Antras faktorius išplaukia iš tam tikrų bendrų Amerikos geopolitinių nusistatymų. Taigi, pažvelkime į abu faktorius.

Išeivija ir vidaus politika

Amerikos politinio gyvenimo valdytojai ir patys politikai žiūri į lietuvių išeiviją kaip į tam tikrą “special interest” grupę. Amerikos politiniame gyvenime tai visiškai normalus reiškinys. Tik tokios grupės turi įtakos politiniame gyvenime, o Amerikos politikai kultivuoja tų grupių paramą ir paslaugas. Prieš rinkimus, bet koks susipratęs politikas maloniai panaudos platformą, kurią lietuviai jam pateikia per kongresus, konferencijas, suvažiavimus ar minėjimus. Lietuviai paprastai labai gerai ir gan įspūdingai surengia tokias viešas manifestacijas. O Amerikos politikai, kurie jose dalyvauja, susidaro nuomonę, kad lietuviai Amerikoje iš tikrųjų yra galinga, skaitlinga ir gerai organizuota politinė jėga. Žinoma, politikai sakys tą, ką mes norim girdėti — nors kartais sumaišo Lietuvą su Latvija ar faktiškai nežino, kur Lietuva yra.

Šitas ritualas turi tam tikros naudos. Lietuvos byla yra iškeliama į viešumą. Dažnai vietinė Amerikos spauda ir televizija įvykį ir taip pat Lietuvos klausimą pamini. Svarbiausia nauda yra tai, kad lietuviai šių viešų manifestacijų proga išvysto asmeninius kontaktus su politikais ir aukštais valdžios pareigūnais.

Geras pavyzdys yra Clevelande, kur Raimondas Kudukis, Gražina Kudukienė, Juozas Stempužis, Jonas Nasvytis ir Algis Rukšėnas yra išvystę ypač gerus ryšius su Amerikos politikais, spauda ir televizija. Per lietuviškas organizacijas ir politinę veiklą, jie įėjo į Amerikos politinį gyvenimą ir turi tam tikrą autoritetą bei poziciją. Panašių pavyzdžių galim rasti beveik visuose Amerikos miestuose, kur lietuviai gyvena.

Tačiau, didžiausia mūsų politinės veiklos problema yra faktas, kad, nors ir turim gerų politinių kontaktų ir tam tikrą priėjimą į Amerikos spaudą ir televiziją, mūsų įtaka į Amerikos politiką yra nežymi ir, sakyčiau, visiškai neegzistuojanti. Ar čia mūsų veiksnių ar politinių veikėjų kaltė? Aš manyčiau, kad ne. Amerikos užsienio politikos kursas išplaukia iš tam tikrų geopolitinių nusistatymų, kurie nėra palankūs Lietuvai ar bendrai tautinėms mažumoms Sovietų Sąjungoje. Čia yra svarbu atkreipti dėmesį į pasisakymą vieno jauno Lietuvos intelektualo, kurio straipsnis, pasirašytas Rimvydo Šaulio slapyvardžiu, neseniai pasirodė Aiduose (No. 3, Gegužis-Birželis, 1981). Jis sako, kad “Nemanau, kad kokia nors palanki išvystytos kapitalistinės valstybės vyriausybė galėtų kuo nors palengvinti lietuvių padėtį Lietuvoje. Čia per akivaizdus Carterio administracijos pavyzdys JAV. Du svarbiausius po prezidento postus šioje vyriausybėje užėmę lenkų kilmės politikai Z. Brzezinskis ir E. Muskie nedavė lenkų tautai jokios apčiuopiamos paramos”.

Taigi, pažvelkime į ryšį tarp Amerikos užsienio politikos ir geopolitikos.

Politika ir geopolitika

Paskutiniu laiku yra sunku nustatyti, ar Amerika turi aiškią užsienio politiką vis-a-vis Sovietų Sąjungą. Galim tačiau vis tiek identifikuoti tam tikrus principus, kurie kontroliuoja Amerikos elgesį tarptautinėje arenoje.

Visų pirma, vienas iš Amerikos pagrindinių tikslų yra išvengti konfrontacijos su Sovietų Sąjunga. JAV ambasadorius Maskvoje Malcom Toon, taikliai susumuoja pirmą principą: “Mes norim sumažinti tiesioginės konfrontacijos galimybę, kuri galėtų išsivystyti į savižudišką karinį stovį” (Department of State Bulletin, Sept. 1979). Kun. dr. Šarauskas panašiai samprotauja: “griežta laikysena prieš Sovietus gali tiek Amerikai, tiek lietuviams labai daug kainuoti. Laikui bėgant, naujas šaltasis karas gali privesti prie karštojo liepsnų” (Pasaulio lietuvis, No. 2-3, 1980).

Šaltojo karo nėra, tačiau ironiškai, karštasis karas jau vyksta Afganistane, Angoloje, Etiopijoje. Nusistatymas vengti konfrontacijos neutralizavo Amerikos karinį potencialą, baigė izoliuoti Vakarų Europą ir atidarė duris Sovietų skverbimuisi į Afriką, Vidurinius Rytus ir į Pietų Ameriką.

Principas vengti konfrontacijos yra paremtas prielaida, kad dabartiniu laiku Sovietų Sąjungoje vyksta savotiška sistemos evoliucija. Ši evoliucija yra pasekmė visuomeninės diferencijacijos, kuri tuo pačiu atsispindi krašto modernizacijoj ir technologinėj pažangoj. Pagal šitą plačiai priimtą prielaidą, Sovietų valstybės organuose (ministerijose, žinybose) ir partijos aparate esančios konkuruojančios grupuotės ir frakcijos, kurios atstovauja ir gina savo interesus. Tarp šitų grupių randasi kietasprandžiai arba vadinami “hardliners”, kuri sudaryta iš esmės iš doktrinieriškų partiečių, saugumiečių ir armijos atstovų. Taip pat, pagal šitą paradigmą, randasi “nuosaiklesnis” elementas, kuris yra sudarytas iš technokratų ir tam tikrų ministerijų vadovų, kurie daugiau rūpinasi social-ekonominiais klausimais.

Šitos prielaidos išvada yra įsitikinimas, kad Amerikos užsienio politika turi kaip nors sustiprinti liberališkesnius elementus Sovietų Sąjungos valdžioje ir tuo pačiu nuslopinti konservatyvių jėgų įtaką. Šitame fone tautybių klausimas Sovietų Sąjungoje pasidaro priešingas sistemos evoliucijai ir sutvirtina konservatyvinių jėgų įtaką ir galią. Žiūrint iš šito taško, Amerikos interesai reikalauja, kad tautybių klausimas neiškiltų Sovietų Sąjungoje ir negrąsintų sovietinei santvarkai.

Vienas iš pirmųjų Amerikos akademikų, kuris buvo šitos tezės šalininkas, yra dr. Zbigniew Brzezinskis — buvęs prezidento Carterio patarėjas krašto saugumo reikalams. Brzezinskio žodžiais, “tautybių klausimas yra vienas iš pagrindinių varžtų, kurie sulaiko Sovietų elitą ir kitas įtaikingas grupes nuo konstitucinių ir kitų plačių politinių reformų, kurias, priešingu atveju, dauguma grupių . . . būtų linkusios sekti” (Soviet Nationality Problems, edited by Edward Allworth 1971). Brzezinskis aiškina, kad vidaus įvykių eiga Sovietų Sąjungoje turi labai didelę reikšmę Amerikos-Sovietų Sąjungos santykiams. Anot jo, skatinimas antirusiškų jausmų sukeltų labai didelę riziką augančiai Amerikos-Sovietų Sąjungos akomodacijai.

Dr. Brzezinskis aiškiai iškelia vieną iš Amerikos užsienio politikos pagrindinių tezių — ignoruoti ar sumenkinti Sovietų Sąjungos tautybių klausimą. Faktiškai tautinių mažumų klausimas nefigūruoja Amerikos užsienių politikoje. Valstybės Departamentas beveik nieko nežino, ar nenori žinoti apie Lietuvą, Latviją ar Estiją. Yra įdomu atkreipti dėmesį į faktą, kad Amerikos ambasadoje Maskvoje nėra nei vieno diplomato ar pareigūno, kuris galėtų vartoti vieną iš Baltijos kalbų. Periodiškai Amerikos konsulas Leningrade vizituoja Baltijos kraštus ir renka informaciją — tačiau jis tik rusiškai moka ir gauna tik vienšališką padėties supratimą Lietuvoje ar kituose Baltijos kraštuose. Shaun M. Byrnes, valstybės departamento pareigūnas, dirbantis Baltijos krašto skyriuje, yra pasakęs (žiūr. PL, no. 1, 1979), kad jis gauna “mažai žinių apie Baltijos valstybes”. Jis pabrėžė, kad “labai dažnai, aukštojo mokslo institucijose žinios apie Baltijos kraštus yra pateikiamos visų Sovietų Sąjungos tautybių perspektyvoje, nes yra tendencija apie Sovietų Sąjungą kalbėti, kaip apie vienalytę valstybę”.

Žmogaus teisės ir tautybių teisės 

Būdinga, kad Carterio administracija visą savo dėmesį nukreipė į žmogaus teisių klausimą ir visiškai ignoravo tautybių teisių klausimą. Nors ir Amerika oficialiai nepripažįsta Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, ši Amerikos politika yra visai suprantama ir tik dar vienas pavyzdys, kaip Amerikos užsienio politika ignoruoja tautybių klausimą Sovietų Sąjungoje. Žmogaus teisių kompanija, iš vienos pusės, lietė abstrakčius filosofinius klausimus, ir iš kitos pusės, specifines individualias politinių ar religinių disidentų bylas. Abejuose atvejuose klausimas nebuvo grėsmingas Sovietų Sąjungai. Sovietų Sąjunga net pradėjo    propagandinę kontraofenzyvą, kurios pagrinde buvo teigimas, kad “socializmas suteikia pirmenybę socialinėms - ekonominėms teisėms, be kurių realaus užtikrinimo tiek pilietinės, tiek asmeninės piliečių teisės tampa paprasčiausiai iliuzinėmis”. (Komunistas, Nr. 6, 1980). Sovietinė propaganda mėgsta akcentuoti faktą, kad Amerikoje yra per 8 milijonai žmonių be darbo ir kad tai yra didžiausias žmonių teisių pažeidimas. Šita linija susilaukia pritarimo Trečiajam Pasaulyje, kur bedarbės klausimas yra svarbesnis, negu sąžinės laisvės problema.

Sovietų Sąjungos užsienio politikoje tautybių klausimas ne tik yra aktualus, bet sakyčiau, yra pamatinis. Kremliaus ideologai vartoja tautybių ir mažumų aspiracijas, kaip priemonę mažinti Vakarų — ypač Amerikos — įtaką Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Brežnevas yra aiškiai atskleidęs Sovietų Sąjungos nusistatymą šiuo klausimu: “Gerbti šventą kiekvienos tautos, kiekvienos šalies teisę pasirinkti savo vystymosi kelią — nepajudinamas lenininės užsienio politikos principas. Bet mes neslepiame savo pažiūrų. Besivystančiose šalyse, kaip ir visur, mes remiame pažangos, demokratijos bei nacionalinės nepriklausomybės jėgas ir jas laikome savo kovos bičiulėmis ir draugėmis”. Nežiūrint, kad paskutiniu laiku viešpatavo detantės dvasia, Sovietų Sąjunga laikė ir dar vis laiko kaip šventą pareigą remti revoliucinius judėjimus. Brežnevo žodžiais, “įtempimo mažinimas jokiu būdu nepanaikina ir negali panaikinti arba pakeisti klasių kovos dėsnių”.

Taigi, matosi diametriškas skirtumas Amerikos ir Sovietų Sąjungos užsienio politikoje. Amerika turi ypatingai pasyvią politiką, nes ji tikisi, kad evoliuciniai procesai pakeis sistemą ir padarys ją humaniškesnę ir tolerantiškesnę. Amerika nenori, kad Sovietų Sąjungoje įvyktų bet kokie įvykiai, kurie ardytų šitą evoliucinį procesą. Liečiant Lietuvą, šitas reiškinys yra ypač akivaizdus Amerikos Balso lietuvių kalba radijo laidose. Vienas iš Lietuvos jaunųjų intelektualų, slapyvardžiu pasirašiusiu Rimvydas Šaulys, taip atsiliepia apie Amerikos Balsą:

“Mums svarbiausios informacijos apie rezistencinį sąjūdį Lietuvoje labai maža. Tuo tarpu dažnai perduodamos žinios apie sportą ir kartais netgi apie tokius ‘pasaulinės reikšmės įvykius’, kaip šunų lenktynės. Klausydamas tokių ‘žinių’, žmogus kartais pagalvoja, ar jie neturi nieko svarbesnio mums pranešti, ar yra rusų kontražvalgybos papirkti”. Norėdama išgelbėti sistemą nuo ekonominių problemų, Amerika siunčia grūdus ir aukštą technologiją. Amerikos valdžia pamiršta faktą, kad sistemos pasikeitimas ar reformos gali įvykti tik krizės metu, o ne kada įvykiai eina normalia sovietine vaga. Aš manyčiau, kad mes turėtumėm mažiau rūpintis apie Sovietų Sąjungos gerbūvį, o daugiau apie savo bedarbius.

Ateities perspektyvos

Tautinių mažumų padėtis Sovietų Sąjungoje nėra beviltiška ir faktiškai stiprėja. Nors karinė jėga suteikė Sovietų Sąjungai tvirtos ir galingos valstybės vaizdą, ji sunkiai serga arterine skleroze. Šios ligos simptomai ryškūs, ir neturi būti daktaras, kad jų nematytum. Sovietų Sąjungos ekonominė sistema yra sustingusi ir vegetuoja, nežiūrint, kad Vakarai siunčia daug sudėtingų technologinių priemonių ir grūdų. Centralizuoti planavimo trūkumai, biurokratijos plėstra ir savanaudiškas darbininkų ir kolūkiečių išnaudojimas demoralizavo liaudį. Rezultatai akivaizdūs: pramonėje ir žemės ūkyje krenta darbo našumas, vis auga girtavimas, chuliganizmas, amoralumas, privatiškumas ir kyšininkavimas. Įdomu atkreipti dėmesį į faktą, kad sovietiniai ideologai bando išaiškinti šiuos pataloginės sistemos iškrypimus kaip išdavą “buržuazinio gyvenimo būdo pamėgdžiojimo”. Tokios trafaretinės diagnozės neišgydys ligonių, o tik pablogins rimtą padėtį. Patalogijos priežastis, kaip įvykių eiga Lenkijoje dramatiškai demonstruoja pasauliui, yra pati sistema.

Ekonominės problemos Sovietų Sąjungoje yra ne menkesnės negu Lenkijoje. Tik Vakarų spauda mažiau turi žinių. Jei atidžiai seksime sovietinę spaudą, matysim, kad problemos yra tos pačios. Kaip Lenkijoje, taip ir pačioje Sovietų Sąjungoje žmonėms kyla klausimas: kam jam sunkiai dirbti, jeigu nėra kaip tą rublį išleisti. Maisto ir plataus vartojimo prekių trūkumas vis auga, net ir Lietuvoje, kur gyvenimo lygis yra palyginti aukštesnis negu kitose Sovietų Sąjungos srityse.

Pranas Mickūnas, Lietuvos TSR prekybos ministras, savo kalboje Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos dešimtoj sesijoj 1978 metais taip padėtį apibūdina: “Daug rūpesčių mums kelia vaisių ir daržovių problema. Šių produktų suvartojimas respublikoje dar atsilieka nuo moksliškai pagrįstų normų. Dar blogiau, kad jis labai svyruoja įvairiais metų laikais. . . . Ypač rūpi vaikų mitybos produktų gamyba. Kovo mėnesį, patikrinus prekybos šiais produktais būklę, buvo nustatyta, kad daugelio šių produktų nebuvo nei vienoje parduotuvėję, kitų — rasta vos vienoje kitoje. Konservų vaikams gamybą ir asortimentą būtina plėsti”.

Ne tik ministrai, bet ir paprasti kolūkiečiai dejuoja. Štai, Stasė Balkienė, Varėnos rajono, Valkininkų kolūkio melžėja, taip aiškina reikalus: “Gyvenu Dargušių kaime, keli kilometrai nuo kolūkio centro. Kaime — 160 šeimų, o parduotuvė prasta. Tenka į rajoną arba į Vilnių važinėti. Į valgyklą kolūkiečiai ir kojos nekelia. Ji nejauki, nešvari.

Teisingai rajono pirmininkas sakė, kad prasti reikalai su butiniais patarnavimais. Valkininkuose yra stacionarinis paviljonas, bet geriau, kad jo visai nebūtų. Skalbinių atiduoti neįmanoma — didžiausios eilės, nežinia, kada grąžins. Skalbiame namie. Kirpykla veikia tik šeštadieniais. Patek, kad nori. Batus taisyk — važiuok rajono centran. Televizorius sugedo — vėlgi”.

Albina Rapsikevičienė, banko skyriaus valdytoja, Varėnos rajono moterų tarybos pirmininkė, taip nubrėžia prekybos problemą kaime:

“Daug taisytinų dalykų kaimo prekybos tinklo darbe. Dažni atvejai, kai per patį darbymetį ima ir užsidaro mišrių prekių parduotuvė — savaitei, o tai ir dviem aitrini. Manau, kad tik dėl prekybininkų nerangumo parduotuvėse dažnai trūksta būtinų kasdieninės paklausos prekių — aliejaus, acto, bealkoholinių gėrimų, makaronų, kruopų, taip pat grėblių, kirvių, galastuvų . . . Kitą kartą reikalingas daiktas ir rublio nekainuoja, o dėl jo reikia keliauti kažin kur”.

Vyt. Žemaitis, šių metų pavasarį, kaip rašo žurnalas Švyturys, guodžiasi: “Suprantama, gal žmogui paaiškinti, kodėl ne visiems užtenka erdvesnių butų, ištaigingesnių baldų, puošnesnių kilimų, naujesnių automobilių . . . Bet kaip paaiškinti tam pačiam žmogui, kodėl staiga pradingsta iš prekystalių vaikiškos pakabos ir petnešos, segtukai plaukams ir adatos, arbatiniai šaukšteliai ir keptuvės, sulankstomi metrai ir apvalios dildės, replės ir žirklės, klijai ir dažai, pagaliau net kampučiai nuotraukoms suklijuoti arba tie patys puodai, vazos, dėžutės biriems produktams laikyti, dešimtys, šimtai kitokių mažmožių?”

Turint galvoj, kad Sovietų Sąjungos ekonominė sistema yra sustingusi ir negali patenkinti augančius maisto produktų ir kultūrinės - buitinės paskirties prekių bei paslaugų poreikius, tautybių klausimas aštrėja. Ekonominės sferos trūkumai ugdo augantį nusivylimą ir žmonių erzlumą, susiliejantį su tautiniu nepasitenkinimu, kurį iššaukė rusiškas šovinizmas ir partijos engianti internacionalizmo politika. Patys partijos ideologai atkreipia dėmesį į faktą, kad tautinis nepasitenkinimas auga. G. Zimanas neseniai skundėsi (Komunistas, nr. 6, 1981), kad “ir mūsų visuomenėje gali būti neišspręstų nacionalinių santykių klausimų. Vienas jų yra tas, kad mūsų visuomenėje, kurioje nugalėjo tautų draugystės ir brolybės, nacijų lygiateisiškumo pasaulėžiūra, dar gali būti ir tam tikrų nesveikų nacionalizmo reiškinių”. Atsižvelgiant į paaštrėjusią demografinę situaciją, tautybių klausimo grėsmė Sovietų Sąjungai vis augs.

Amerikos valdžia ir jos užsienio politika turi būtinai atkreipti dėmesį į tautybių klausimą Sovietų Sąjungoje — ir ne tik iš moralinių pozicijų, bet ir dėl praktiškų ir savanaudiškų sumetimų. Čia mūsų politiniai veiksniai turi imti agresyvesnę liniją. Mums reikia ne tik informacijos centrų, bet ir mokslinių židinių, kurie galėtų analizuoti įvykių eigą ir paruošti mokslines prognozes. Numatyta lituanistikos katedra Illinois Universitete, bet ji, turėdama literatūrinį profilį, šio reikalingo ir svarbaus uždavinio negalės atlikti. Paskutiniu laiku, tam tikri Amerikos politiniai mokslininkai pradėjo suprasti, kad įvykių eiga Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose turi didelę reikšmę. Grupė mokslininkų priėjo prie šios išvados: “Sovietinės tautybių politikos sėkmė ar nesėkmė Baltijos respublikose turės svarbų poveikį į Sovietinės daugianacionalinės imperijos teritorinį ir politinį integralumą” (Problems of Communism, March-April 1981). Ar mes turim žmonių ir sudarytumėm sąlygas sekti ir analizuoti sovietinės tautybių politikos kursą Lietuvoje? Čia mes, kaip Amerikos lietuviai, galime padaryti didelį įnašą į Amerikos užsienio politikos vystymąsi.