SPAUDA: KĄ TURIME, KO REIKALAUJAME, KAS GALIMA

VYTAUTAS VOLERTAS

Vytautas Volertas  Nuotr. Vytauto Maželio

Panorama

Kiek mūsų spaudoje atvirumo laikui bei jo nešamiems klausimams?

Pradėsime nuo krikščioniškosios krypties periodikos, kuri yra įsipareigojusi liesti visuomeninį gyvenimą. Tai DRAUGAS, TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI, DARBININKAS, AIDAI, Į LAISVĘ, TĖVYNĖS SARGAS. Šie laikraščiai su žurnalais yra mūsų spaudos bendrijos nariai, todėl nepamiršime ir jų kaimynų.

Išeiviją geriausiai pažįsta DRAUGAS. Redakciją, bendradarbius ir skaitytojus mažai varžo pasaulėžvalginės ribos. Administracija tvarkinga, jos klaidomis beveik nesiskundžiama.

Tačiau girdime DRAUGUI adresuojamų kaltinimų. Su jais vėliau susitiksime.

TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI, laikyti provinciniu laikraščiu, tylomis augino savo įtaką. Prieš kelerius metus šiame krašte juos prenumeruodavo tik Kanadoje giminių turintieji, arba prigimtiniai spaudos vergai. Šiandien pokalbiuose jau dažnai girdime išsireiškimus, ‘ar matei TĖVIŠKĖS ŽIBURIUOSE šį bei tą’. Jų skaitytojai JAV, atrodo, didėja. Ir ne vienas šio krašto spaudos geras bendradarbis emigravo į TĖVIŠKĖS ŽIBURIUS. Priežastys suprantamos: medžiaga yra sutvarkyta, jos apstu. Tačiau svarbiausia — TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI nevengia kai kieno neteisingai pravardžiuojamų ‘kontraversinių’ klausimų. Tikrumoje tai ne kon-traversijos, bet tyla neišsprendžiamos problemos. Santykiai su lenkais, Suvalkų trikampis, parapijų tautiškumas, žydų neapykanta lietuviams, Vliko ir Altos koalicija prieš LB, orientavimasis laiko aplinkoje kyšo tarp mūsų, kaip bauginą nuodėguliai. Nuo jų TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI nebėgo, mokėdami tvarkytis, kad drąsūs pasisakymai nevirstų barniais, ir todėl atsidūrė lenktynėse greta DRAUGO.

DARBININKAS savo provinciškumo žymės nekeičia, bet nevengia išsitarti visą išeiviją liečiančiomis temomis, ypač kritiškais momentais, kai tylėjimas pradeda vesti pavojinga kryptimi. Jo žodžiai esti drąsūs, kieti. Plaka kūju ir po uždanga nesislepia.

AIDAI, anksčiau mėnesinis, dabar dvimėnesinis žurnalas, kultūrinius bei visuomeninius įvykius gali tik sumuoti ir apie juos nuomones pareikšti. Kitaip elgtis jiems neleidžia retas periodiškumas. Jų išvados, ypač Vytauto Vaitiekūno darbuose, yra objektyvios. Iš AIDŲ būtų galima pageidauti pranašingesnio žvilgsnio ateitin.

TĖVYNĖS SARGAS, krikščionių demokratų gimdytinis, yra permaitintas prieš 60, 50 ar 40 metų besivysčiusią istorija. Ši diena jame siauriau įsiterpia, ir daugiausia įvykių apžvalgomis, kuriose visada paliekama vietos kibirui su derva, kad į jį LB įstatytų.

Į LAISVĘ yra LF sakykla. Iš čia nepasprunka jokia proga prabilti apie 1941 metų sukilimą. Bet didžiausią žurnalo dalį užima svarstybos apie šiandieną, kurios liečia ne LF, bet tautą ir išeiviją. Mums tai būdinga, lyg neturėtume savų reikalų. Ir teigiamai būdinga. LF nereikia seimų, krypties nustatinėjimų. Kiekvienas vairuojamės savaip, bet vairuojamės vienu keliu. Dalis pabuvojame studijų savaitėse, kita dalis pasikalbame su jose dalyvavusiais, truputį pasiinformuojame asmeniniais pokalbiais, sutardami ar koreguodamiesi, ir užtenka. Kelias nesikraipo, nenyksta. Mums nėra laiko konferencijoms su plepėjimais. Natūralus gyvenimo būdas pasirodė esąs sveikiausias. Ne vienas, rūpestingai Fronto augintas ir aukštyn pakylėtas, pasislėpė, ir jų šiandien nerandame fronte, nerandame užfrontėje. Bet vietas užpildė nei šaukti, nei vilioti, nei įžodžius davę, nei prisiekdinėję. Į LAISVĘ žurnalas, mano manymu, yra toks, koks turi būti — gana reaktyvus gyvenimui, bet nesproginėjąs staigiais išsišokimais, gana teisus. Juk tiesa su garbingumu, kaip jaunystėje supratau ir šiandien suprantu, yra LF pagrindas.

Savo įspūdžiais vadovaudamasis, drįsiu aptarti ir keletą į mus šaltomis akimis žiūrinčių periodinių leidinių.

NAUJIENOS yra viduramžių magijos reprezentantės. Jų turinį sudaro pikta fantazija, palaidi gandai, raganavimas. Nekaltą, švarų popierių jame įspaustais nuodais paverčia niekingu objektu. Atsiliepinėjimus į jų užpuolimus laikau beverčiais gestais, nes tiesai su sąžine šiame laikrašty rodytis draudžiama. Redaktorius, mano manymu, yra lietuvių tautoje įsigraužęs termitas.

DIRVA drąsiai pasisako esanti grupinis laikraštis, pirmoje eilėje žiūrįs tautinio sąjūdžio interesų ir į visuotinumą nepretenduojąs. Tačiau išeivijos gyvenimui skiria vietos ir nenaudoja fabrikacijų. Neskaitant nutylėjimų, vaizdus perduoda objektyviai. Kai kurie svarbūs DIRVOS leidėjų atstovai nesutinka su LB, ir v.m. savo skiltyje (Iš kitos pusės) nevengia LB pašiepti. Vis dėlto, DIRVA yra pozityvus laikraštis. Tos pačios grupės žurnalas NAUJOJI VILTIS dabartinio redaktoriaus rankose beviltiškai siūbuoja. (Dr. Jonas Balys jau pasitraukė iš redaktoriaus pareigų. Red.).

LAISVOSIOS LIETUVOS nesuprantu. Man atrodo, kad ją kietoje nelaisvėje laiko kažkokia pagieža ir gyvenimo baimė. Jai visi esą kalti. Visi nepatikimi. Jaučiamas skaudus nusivylimas, kuriame bandoma rasti paskendusią tiesą.

AKIRAČIAI pasirodė esą reikalingi, kad nesustotų tekėjusios mūsų mintys. Juose randame visko: plačią spaudos apžvalgą, neslopinamą nuomonę, objektyvų žodį apie LB, lengvą pašaipą patriotizmui, perdėtą atlaidumą okupantui, nuolankumą rusų tautai, drąsą peržengti tradicijas, skirtingus kūrybinius matus liberalams ir kitiems, beatodairų kėlimą savųjų, puolimus — net piktus — už jų ribos esančiųjų (pvz., V. Trumpos kaltinimai kun. St. Ylai), daug kruopščiai surinktos medžiagos, kiekvieno bendradarbio, bent šiek tiek kur pasireiškusio, gyrimąsi profesionalizmu, skirtingą požiūrį į etiką ir estetiką. Leidėjai ir redaktoriai savo vaikams neleistų vesti gyvenimo, kurį jie gina; savo vaikams uždraustų naudoti žodžius, kuriuos pateisina. AKIRAČIAI, kaip ir LAISVOJI LIETUVA, atskleidžia šiek tiek pagiežos gyvenimui. Iš kitos pusės, jie kalba motyvuotai ir iškėlė keletą būtinai svarstytinų klausimų, kurių kita spauda vengė. Konkrečioje visuomeninėje veikloje akiratininkai yra tingūs, tačiau garsiažodžiavimu priverčia ir mus sparčiau galvoti, nors, bėgant su jais, reikia žvalgytis į kelią, kad neįsmuktume duobėn. Amerikos liberalai žemelės dulkėse nepasėjo nė vienos suskrudintos ašarėlės, kad Vietname, Tailande iki šaindien komunistai vykdo žudynes, bet dėl Argentinos, Čilės, Salvadoro jie galėjo pripildyti visus vandens rezervuarus. Mūsų akiratininkai yra Amerikos liberalų atžalos.

Glostymai ir plakimas

Tokia yra mūsų visuomeninį gyvenimą liečiančios periodikos panorama. Visai pakenčiama, net gera, išskyrus sieros kvapą, iš NAUJIENŲ šulinio dumčiojantį.

Žinoma, visada leistina, dora ir etiška daugiau pageidauti. Iš spaudos daug kas ir daug ko pageidavo. Kai 1609 Vokietijoje pasirodė pirmasis — šiandieniniu supratimu matuojant — laikraštis, o 1665 Prancūzijoje išėjo kažkas panašaus į žurnalą, dėl spaudos varžėsi karaliai, kaizeriai, carai. Kartu su spauda gimė cenzūra.

Spauda — nerami versmė, jos vertinimai yra nevienodi. Štai kelios garsių žmonių nuomonės:

Ką žinau, viskas yra iš laikraščių (J. Bright). Spauda yra geriausias paprastų žmonių mokytojas (H. W. Beecher). Geriau yra pagarsėti pragare, kaip laikraščiuose (F. Beeching). Amerikoje prezidentas valdo ketverius metus, o žurnalizmas — per amžių amžius (O. Wilde). Laikraščiai skleidžia nuodingus garus ir dūmus (T. Jefferson).

Pagaliau Thomas Jefferson viename savo laiške 1819 rašė: “Žmogus, kuris niekados į laikraštį nepažiūri, yra geriau informuotas už skaitančius, nes nieko nežinąs stovi arčiau tiesos, kaip spaudos melo ir klaidų prikištos galvos”.

Už ką spaudą glosto arba plaka? Už informaciją, už jos stoką; už tiesą, už melą. Demokratiją vertiną spaudoje ieško demokratijos atitikmenų: pilnos ir teisingos informacijos; laisvo minčių pasikeitimo; atviro pasitaikančių klaidų ištaisymo.

Šiuos idealus pasiekti yra sunku, ypač mūsų laikraščiams. Jiems informacijos pilnumą varžo finansų, tuo pačiu ir bendradarbių stoka. Žinių teisingumas atsimuša į dvi kliūtis: tai individų skirtingas tiesos supratimas ir sąžinės ribotumas. Be to, tiesą galima netyčiomis nuspalvinti, galima ją sąmoningai iškreipti, galima nutylėti iš baimės, arba net iš naudos, pvz., branginant ir saugant kieno nors kolegiškumą. Sąmoningas iškreipimas ir nutylėjimas yra nepateisinami. (Žinoma, atvirumą tiesai rišu su visuomeniniu gyvenimu. Jei kas namuose persilinksmino ir ne vietoje užmigo, nėra informacija. Iš kitos pusės, kai chroniškas teroristas spraudžiasi visuomenės auklėjiman, kai savo vaikų lietuviškai pramokyti nesistengęs bara už apsileidimą lituanistiniame švietime, spauda turi matyti ir girdėti).

Minties laisvė spaudoje yra gąsdinanti, sunkiai apvaldoma, pavojinga ir migločiausia sąvoka, neturinti nei žodinių apibrėžimų, nei įstatyminių ribų. Tai kažkas labai vertingo, bet skystam stovy, visuomenės sampratoje išlieta be jokio indo. Tik visuomenės erudicija, protas, etika ir estetika gali su ja tvarkytis. Popiežius Leonas XIII išsitarė: “Laisvė galvoti ir spausdinti, kas tik ką nori. . . yra daugelio blogybių fontanas” (Immortale Dei, 1885.XI.1).

Kaip su melu ir šmeižtais? Ar pornografija bei viskas jai artimo yra laisvė? Kas yra staigus, piktas atsiliepimas dėl kieno nors pirmąkast netyčia įveltos klaidos? Ar tinka spaudos laisvės vardu provokuoti ginčą, tarsi, gatve eidami, subelstume tvoron ir erzintume kitoje jos pusėje ramiai tupintį šunį? Ar verta atsiliepti į falsifikatus, kuriems niekas netiki?

Yra šimtai panašių klausimų, ir juos visus turi atsakyti redaktoriai. Jiems reikia žiūrėti, kad laisvė nevirstų pikta bakterija, laikrašty sukeldama ligą. Redaktorius privalo anksti jausti, kuri problema yra svarbi ir diskutuotina, kuri tuojau marintina. Minties laisvė spaudoje yra didelė atsakomybė. Štai kodėl jos privengia net geri žurnalistai, nepasakydami, ką galvoja. Štai kodėl ji baugina redaktorius. Be to, neskaitant šios atsakomybės, mūsų redakcijų darbe kūrybos yra mažai. Tai kažkas panašaus į niekados nebaigiamą šeimininkės triūsą namuose, kai neįskaitomus straipsnelius reikia padaryti įskaitomais.

Vis dėlto, visuomenės reikalavimai, kad informacija būtų pilna, teisinga, kad minties pasikeitimas nebūtų varžomas, demokratinėje aplinkoje yra teisėti.

DRAUGO vaidmuo

Iki šiol nepaminėjau PASAULIO LIETUVIO, tapusio geru žurnalu, besirūpinančio daugiausia tik LB. Tai nėra pilnai informacinis, o tik viena paskirtimi užsiėmęs žurnalas. (O tolimoje ateityje gal tik tokio ir reikės?). Savo apimtį jis praplėtė beveik priverstinai, — neužteko kitur vietos pilnai pasisakyti LB reikalais. Ar kada jau buvo iš jo reikalauta įrodyti, kad boja nuomonių laisvės spaudoje, ar iš tikrųjų jos botų, nežinau. Betgi jo tvirtėjimas yra glaudžiai surištas su užmetimais DRAUGUI, kad šis neleidęs prabilti, kaip buvo norima, arba varžęs pokalbių apimtį. DRAUGAS teisindavęsis, — negalįs viso dienraščio užpildyti tik vienu klausimu. Abi pusės turėjo tiesos, todėl dabar abiems užtenka erdvės visuomenėje.

Kaip besvarstysime, kaip žiūrėsime, DRAUGAS, būdamas dienraščiu, turėdamas pakankamai vietos, tvarkomas santūrių žmonių, mažiausiai ribodamasis pasaulėžvalga, yra geriausias mūsų informacijos šaltinis. Atrodo, kad ir ateityje greitai jis savo svarbos nenustos. Todėl jam, kaip spaudos pagrindui, statome apsčiai reikalavimų ir nevengiame jo pakaltinti.

Apie DRAUGO gero kultūrinio priedo redaktorių eina Čikagos kultūrininkų pašnibždos, kad jis pribijąs akiratininkų, juos priede propaguojąs, o kitus slopinąs. Apie tai nieko negaliu pasakyti, nes man Čikaga yra tolima, nors abejoju, kad K. Bradūnas būtų toks baikštus.

Perdėto taikingumo priekaištas yra adresuojamas visam dienraščiui. Čia galiu įterpti savo nuomonę, nes DRAUGE bendradarbiauju jau 32 su puse metų ir jo nuotaikas jaučiu.

Kai į JAV pradėjo skverbtis mūsų banga (1948-1952), pirmasis DRAUGO puslapis nuo šiandieninio beveik nesiskyrė. Antrasis, kuriame dabar telpa organizacijų skyriai, būdavo pašvenčiamas pokalbiams su paprastais žmonėmis, kad skaitytojai laikraštį laikytų sau artimu. Trečiame puslapy šalia vedamojo viena ar dvi skiltys būdavo skiriamos spaudos apžvalgai, kurioje vystydavosi diskusijos. Čia ir įstrigau Seirijo slapyvardžiu, su DIRVA pokalbiaudamas, kuri tada kandžiai puldinėdavo katalikus.

DRAUGAS nebijojo išsitarti visuomeninio gyvenimo klausimais. Štai pacituosiu iš savo straipsnio (Gero kelio ieškant), patalpinto 1957.III.il:

“Kad bendradarbiavimui nebūtų principinių kliūčių, reikia:

1.    Tautininkams aiškiai išdėstyti savo nuomonę vadizmo reikalu;

2.    Tiems, kurių ankstyvoje programoje ir šiandieninėse tradicijose kova prieš bet kokį tikėjimą, ypač prieš Katalikų Bažnyčią, užima svarbią vietą, praregėti, kad šitoks sąžinės laisvės supratimas yra visu šimtmečiu atsilikęs; 3. Demokratinėms grupėms, kurioms dažnai prikišamas kovos už Lietuvos Nepriklausomybę sulydinimas su savais interesais, paskelbti, kad energija turi būti eikvojama ne asmeniniams, ar grupiniams reikalams, bet kovai už laisvę; 4. Diplomatijai, tremties visuomenės skaldyme traukusiai vieną iš pagrindinių melodijų, pareikšti, kad įgaliotas ministras nėra nei prezidentas, nei tauta”.

Taigi atrodytų, kad tiesą tarti nebuvo vengiama.

1958.VI.27-28 Bostone įvyko Altos šauktas Penktasis Amerikos Lietuvių kongresas. Jame kai kurie Altos viršūnių nariai labai negražiai, pirmąkart viešai, prabilo apie LB. Į tai atsiliepiau DRAUGE (Kad nečiaudėtume, 1958. IX.2), kurio vyriausiuoju redaktoriumi buvo kaip tik Altos pirmininkas, a.a. Leonardas Šimutis. Jis štai ką patalpino: “Taip pat yra tiesa, kad tremtiniai atsivežė Bendruomenės mintį. Didelė jų dauguma yra įsitikinusi, kad Bendruomenė yra būtina tremties sąlygose . . . Tačiau gaila, kad ne visi Altos nariai šitai supranta . . . Jau keletą metų galime suskaičiuoti, kai puolimai prieš Bendruomenę reguliariai siunčiami lietuviškon visuomenėn savos spaudos pagalba. . . . Kai šitokios dainelės traukiamos be paliovos, baisu, kad kartais kas Altos organizacijos nepradėtų maišyti su asmenimis, kurių kaikurios mintys nesiderina su lietuviškaisiais interesais. Tai nėra grasinimas, bet juk labai lengva suprasti, kad taip gali įvykti”.

Tikrumoje čia yra šioks toks grasinimas Altai, bet jos pirmininkas laikrašty davė vietos.

1962 LB, daugiausia dr. P. Vileišio pastangomis, gavo pas JAV prez. J. F. Kennedy audienciją. Alta, ypač jos sekretorius dr. P. Grigaitis, nepaprastomis intrigomis šią audienciją pasiveržę ir delegacijos sąstatan neįsileido net dr. P. Vileišio, tikrojo audiencijos šeimininko. Atrodo, kad šis įvykis, o ne 1968 pradėtas ‘apsisprendimo’ principas Vasario 16 aukose, buvo pirmas plyšys, atvedęs iki didelės JAV LB ir Altos nesantaikos. 1962.11.20 DRAUGUI išsiunčiau eilę kietų straipsnių ir štai kokį laišką L. Šimučiui:

1962 vasario 20

Ponui L. Šimučiui,

ALT Pirmininkui Chicago, Ill.

Nuorašai:visiems ALT Prezidiumo nariams, JAV LB CV Pirmininkui, JAV LB Tarybos Pirmininkui, dr. P. Vileišiui

Gerb. Pirmininke,

Su širdgėla turiu pareikšti, kad ALT

Prezidiumo laikysena, sudarant paskutiniąją lietuvių delegaciją pas JAV prezidentą, bus gerokai pažeidusi pačią ALT ir JAV lietuvių nuotaikas. Bijau spręsti, tačiau atrodo, kad šis įvykis yra greito ALT autoriteto žlugimo pradžia, jei Prezidiumas tuojau pat nesigriebs pačių radikaliausių priemonių padėčiai atitaisyti. ALT ir paskirų Prezidiumo narių darbai praeityje neduoda teisės daryti iš eilės vieną po kitos klaidas, kenkiančias mums visiems.

Šiuo atveju atsakomingi visi Prezidiumo nariai, paklusę vienam bendradarbiui. Kai Prezidiumo sekretorius, išniekinęs LB, dariusią žygius gauti audienciją, ir asmenį, atlikusį šį uždavinį, begėdiškai skverbiasi delegacijoje dalyvauti, išstumdamas iš jos asmenis, turėjusius moralinę teisę delegacijoje dalyvauti, bendradarbiavimas su juo ir kartu vykimas Vašingtonan užtepa dėmę visiems Prezidiumo nariams.

Skaudu rašyti šį laišką ir baugu tvirtinti, kad ALT darbas baigsis, jei Tarybos veiklos atmosfera nebus pagrindinai pakeista.    (pas. V. Volertas)

Viename tų mano straipsnių (1962.III.2) buvo toks skyrelis: “Kai anksčiau iš Altos ateidavo raginimai pamiršti nesklandumus ir kai ką paaukoti mūsų vieningam darbui, mes tikėjom ir aukojom tas vadinamas ambicijas, nes manėm, kad Vykdomojo Komiteto nariai kalba nuoširdžiai ir patys pajėgia šiam reikalui kai ką savyje užslopinti. Šiandien patikėti sunku, nes per eilę metų pamatyta, kad kai kurių Vyk. Komiteto narių ambicijos tiek išbujojo, kad jos lyg varnalėšais dengia juos pačius, valdo mintis ir veda ten, kur Vykdomojo Komiteto narys neturėtų eiti — balon”.

Dar kartą primenu, kad a. a. L.Šimutis tuo laiku buvo DRAUGO vyriausias redaktorius ir Altos pirmininkas. Iš šių kelių citatų matome jų galėjau pririnkti labai daug; beje, ėmiau tik iš savo straipsnių, kurių nuorašus turiu; DRAUGO nekomplektuoju ir negaliu kita medžiaga naudotis), taigi matome, kad bailumo nebuvo ir atvirumo tiesai užteko.

Vieno klausimo, deja, DRAUGAS neleido paliesti, — mūsų parapijų vadovų nepalankumo tautiškumui. Esu tikras, kad šis nusiteikimas mums atnešė nuostolių.

Pasikeitus DRAUGO vyr. redaktoriui, jau buvo pasikeitusi ir mūsų visuomeninė struktūra. Karingieji, irzlios kultūros vadovai pasitraukė, LB išaugo. DRAUGAS turbūt svarstė, kad jau buvo galima pereiti mintimi, ne emocijomis grindžiaman gyveniman. Todėl staigius išpuolius gal truputį suvaržė. Aš pats taip pat esu linkęs palūkuriuoti ir gintis tik tada, kai su mietu rankoje kas pradeda lipti per tvorą. Bet kai ir iš mūsų tarpo atsirado nuostabių ir piktų kariautojų, kai ‘reorgų’ ir NAUJIENŲ medžiotojai pradėjo leisti piktus skalikus, DRAUGAS netylėjo.

Paminėsiu dar kelis užmetimus.

Kodėl DRAUGE tylima dėl Seinų katedros? Nežinau. Gal nėra aiškių žinių, gal tais pačiais sumetimais, kaip tylėjo dėl parapijų.

Kodėl neliečia santykių su žydais? Šis užmetimas, manau, neturi pagrindo. Nelietė tol, kol nebuvo paruoštos medžiagos. Kai jos atsirado, redaktoriai kun. J. Prunskis ir Br. Kviklys kalbėjo atvirai. Kad TĖVIŠKĖS ŽIBURIUOSE senokai vyksta dialogas, laikau šiam savaitraščiui palankiu atsitiktinumu.

Pagalvojęs, pasižvalgęs, palūkuriavęs ir vėl pagalvojęs, DRAUGUI didelių priekaištų neturiu. Ir LF bičiuliams nereikia jo užpulti. Geriau patalkinkime bendradarbiavimu, nuomonėmis ir prenumeratomis.

Bendras įspūdis

Kantrus žvilgsnis į mūsų spaudą sudaro visai pakenčiamą įspūdį. Jei kas bandytų jos lygį staiga pakelti, įsitikintų, kad ėmėsi sunkaus uždavinio. Ne tik prenumeratų ir bendradarbių skaičius trukdytų, — tektų susidurti su redaktorių problema. Jie labai sunkiai ištobulinami, nes šalia patirties reikia įgimtų savybių, kantrybės ir nuojautos sprendimams. Prabylant prieš periodinių leidinių gausumą, būtų prabylama ir prieš natūralią gyvenimo eigą. Žinoma, ilgais įtikinėjimais galima ją pakeisti, bet ar turime tiek likusio mums laiko?

Didžiausia tačiau laikraščių nelaimė, — kad be jų moka elegantiškai išsiversti ne tik eiliniai visuomenės nariai, bet ir jų kultūriniai bei politiniai vadovai.