Partizanai: Istorija ir dabartis

VIENOS KNYGOS PARAŠTĖJE

GYVOJI MINTIS

New Yorko LFB sambūrio vadovybė balandžio 5 suorganizavo dr. Tomo Remeikio knygos “Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945-1980” viešą aptarimą. Jo referentų pasisakymų santraukos gali būti įdomios ir Į Laisvę skaitytojams.

V. Vaitiekūnas: analitinės bei istorinės perspektyvos.

1980 Lietuvos Studijų institutas Chicagoje išleido dr. Tomo Remeikio knygą “Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945-1980”. Šioji 6x9 colių formato, 680 pslp. knyga tur būt bus pats stambusis studijinis veikalas iš lig šiol išėjusių anglų kalba apie Lietuvą. Knygos turinį sudaro įvadas ir trys dalys.

Įvade autorius nurodo, kad Vakarus daugiau pasiekia žinios apie disidentų sąjūdį pačioj Sovietų Sąjungos sostinėj, o Sovietų Sąjungos periferijų disidentinis sąjūdis lieka veik nepastebėtas, nors kaip tik tose periferijose disidentizmas dažnai yra ir intensyvesnis ir grėsmingesnis (explosive). Autorius todėl laiko savo uždaviniu aprašyti disidentinį sąjūdį Sovietų Sąjungos pakraštyje.

Dr. Tomo Remeikio knygos pristatyme balandžio 4 Kultūros Židiny simpoziumo dalyviai. Iš k. dr. Bronius Nemickas, Gintė Gamušytė, Vytautas Vaitiekūnas, Vladas Šakalys. Nuotr. V. Maželio

Autorius apgaili, kad nevisa tų pakraščių pogrindinė spauda pasiekia Vakarus. Vakarus daugiausia pasiekia katalikų pogrindinė spauda ir dėl to susidaro perdėtas įspūdis dėl katalikų religinio ir tautinio disidentizmo intensyvumo.

Autorius įspėja skaitytoją, kad sunku patikrinti pogrindžio teikiamų faktų tikrumą. Todėl tie faktai vertintini su trupučiu skepticizmo. Sunku taip pat patikrinti ir pogrindžio poveikis visuomenei. Žodžiu, autorius labai atsargus pogrindžio duomenų atžvilgiu.

Pirmąją knygos dalį — Analitinės bei istorinės perspektyvos (Analytical and Historical Perspectives) — sudaro keturi skyriai.

Pirmame skyriuje kalbama apie opoziciją sistemos viduje (“lojalią opoziciją”) ir apie opoziciją prieš sistemą (“subversyvinę”).

Pirmosios taktika — institucinių interesų ryškinimas, civilinis nepaklusnumas, kultūrinis atkaklumas; antrosios — pasyvi opozicija, ideologinė kova, revoliucinė kryptis, režimo nuvertimas.

Leidiniai: pirmosios — kai kurie oficialūs leidiniai, LKB Kronika; antrosios — Aušra, Alma Mater, Perspektyvos, partizanų spauda, Laisvės Šauklys, Nacionalinio liaudies fronto biuleteniai.

Opozicijos dalininkai: pirmosios — kai kurie valdžios organai ir viešosios organizacijos, Tikinčiųjų teisėm ginti katalikų komitetas, Helsinkio susitarimų vykdymo stebėtojai, etnografininkų rateliai; antrosios — ad hoc grupės, literatūrinių, istorinių svarstybų rateliai, partizanų grupės, Nacionalinis liaudies frontas, Laisvės lyga, Baltiečių komitetas, nelegalių masinių demonstracijų dalyviai.

Pasireiškimai:    pirmosios — ūkio, kultūros, švietimo, kadrų respublikinė kryptis, taikaus protesto demonstracijos, raportai dėl režimo neteisėtų veiksmų, nepaklusnumas nokonstituciniam potvarkiam, legalus skundimasis skriaudomis; antrosios — privačios kultūrinės ir politinės svarstybos, pogrindžio spauda, režimo principinė kritika, opinijos formavimas, tautinės sąmonės išlaikymas, ginkluotas pasipriešinimas (iki 1952), slaptos veiklos grupės, nelegalios masinės demonstracijos ir susideginimai.

Dalyviai: pirmosios — nacionalistai (komunistai), ūkinė ir kultūrinė inteligentija, kunigai Zdebskis ir Garuckas, rašytojas T. Venclova; antrosios — pogrindžio spaudos redaktoriai ir leidėjai, studentų rateliai, slaptų organizacijų lyderiai, partizanai (iki 1952).

Skirtumas tarp Lietuvos disidentų ir Rusijos disidentų tik tas, kad Lietuvos disidentai yra daugiau prieš sistemą.

Opozicija kyla iš nacionalinės sąmonės ir iš “relative deprivation” sąmonės. Prieš režimo pastangas sunaikinti lietuvių tautinį identitetą autorius stato tautinį homogeniškumą, tautos natūralų prieaugį, mišrių šeimų vaikų lietuviškumą, lietuvių kalbą mokyklose, lietuvių nesimaišymą su kitomis tautybėmis.

Lietuvos disidentinio sąjūdžio raidą autorius skiria į tris tarpsnius: partizanų (Stalino), Chruš-čevo ir Brežnevo.

Antrasis skyrius apima partizanų karą. Autorius teisingai pastebi, kad tai buvo “a nationalistic reaction to a foreign invader by a cross-section of the Lithuanian population”. Tik gal teisingiau būtų “national” vietoj “nationalistic”. Priminęs sovietų propagandos tezes, kad partizanų karas buvo klasių kova, buržuazijos pastangos atstatyti senąjį režimą, svetimų žvalgybų palaikomas fašistų ir kriminalistų sąjūdis, autorius randa tuose teiginiuose “an element of truth”, nes iki Vokietijos kapituliacijos Wehrmachtas apmokęs ir nuleidęs apie 200 parašiutininkų į sovietų okupuotą Lietuvą, o vėliau partizanai buvo susirišę su švedų, britų ir JAV žvalgybomis. Bet tas bendradarbiavimas nereiškė partizanus buvus šių įstaigų įrankiu, o tereiškė ieškojimą Lietuvai paramos. Autorius teisingai tuos Lietuvos partizanų sovietinius niekinimus paneigia, teigdamas, kad partizanų tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybė ir kad partizanų karas tautos tebėra laikomas tautinės garbės ir savigar bos simboliu.

Trečiasis skyrius skirtas 1953-1970 laikotarpiui, faktiškai Chruščevo laikotarpiui, kai po partizanų karo ir Lietuvos rezistencijoje okupantui pasirodė atlydys. Šio tarpsnio disidentinį sąjūdį autorius apibūdina pastangomis išlaikyti tautinį identitetą ir tautines vertybes per režimo institucijų tautinę kontrolę ir per tautinės kultūros vystymą. Destalinizacija ir ūkio administracijos decentralizacija įgalino Sniečkų puoselėti respublikinius interesus. Atsirado respublikos vėliava, respublikos himnas, respublikos kodeksai, o mokyklose — Donelaitis, Basanavičius, Maironis. Pačiame Kremliuje Sniečkus turėjo užtarėjus Suslovą ir Kosyginą.

Šiuo laikotarpiu buvo išpopuliarinta Gudijos lietuvių sunki tautinė padėtis, prasidėjo etno-grafininkų sąjūdis ir 1955 Nacionalinis liaudies frontas paskelbė savo deklaraciją.

Savo ruožtu, autorius cituoja Finkelšteiną ir T. Venclovą, kad Lietuvos kompartijos privilegijuotasis elitas tautai daro detruktyvų poveikį ir kad jis tik savimi tesirūpina.

Ketvirtasis skyrius apima Brežnevo laikotarpį. Šio laikotarpio opozicijai priežastys buvo ir ūkinės, ir tautinės, ir režimo prievartos priemonių sušvelnėjimas, ir valstybingumo sąmonės sustiprėjimas, ir rusinimo priemonių atgrasumas, ir respublikos kompetencijos siaurinimas, ir žmogaus teisių tarptautinis išpopuliarėjimas ir sovietų entisemitizmas. Tarp autoriaus minimų opozicijos priežasčių nerandame dar vienos priežasties — į gyvenimą atėjusios, jau sovietų okupacijoje išaugusios, generacijos nusiteikimų.

Šio laikotarpio opozicijos pirmieji reiškiniai pirmiau pasirodė Maskvoj. Lietuvoj pirmieji opozicijos reiškiniai pasirodė katalikuose. Įkandin religinės opozicijos sekusi tautinė, kurios ryškus prasiveržimas įvykęs 1972. V. 14. Kaune Kalantos susideginimu. Po to Lietuvos opozicija plėtėsi ir diferencijavosi ideologiškai į katalikų, tautininkų ir kairiųjų; politiškai — į opoziciją sistemos viduje ir į opoziciją prieš sistemą. Pastaroji savo ruožtu dar buvo arba revoliucinė, arba pasyvi.

Pagal autorių Lietuvos opozicijos apraiškos sudaro 10.3% visų opozicijos apraiškų Sovietų Sąjungoje. Du trečdaliai Lietuvos opozicijos apraiškų tenka katalikų opozicijai. Daugiausia duomenų Vakarus pasiekia apie katalikų opoziciją. Ji yra dvilypė — religinė ir tautinė. Katalikų religinei opozicijai atstovauja LKB Kronika., Tiesos Kelias, Rūpintojėlis, Dievui ir Tėvynei, o tautinei — Aušra. Nors nevisi katalikų dvasininkai yra opozicijoj, bet principinių skirtumų nėra. Principinis kunigų vieningumas verčia valdžią toleruoti nepaklusnumą valdžios potvarkiam, kurie priešingi bažnyčios nuostatam.

Iki 1978 katalikų opozicija apčiuopiamos organizacijos neturėjo. 1978.XI.13. pasigarsino Tikinčiųjų teisėm ginti katalikų komitetas.

Pagal sovietų duomenis Katalikų Bažnyčios įtaka Lietuvoje mažėjanti. Bažnytinių laidotuvių 1958 buvo 79% visų laidotuvių, 1977 — jau tik 43,9%; krikštų 1958 buvo 77% visų naujagimių, 1977 — tik 44%; bažnytinių santuokų 1958 buvo 69,6%, 1977 — tik 25.2%. Lietuvos miestų gyventojų labai padaugėjo, bet naujų parapijų steigti miestuose neleidžiama. Dėl to 13% Lietuvos kunigų turi aptarnauti 39% tikinčiųjų miestuose. Apskritai kunigų labai trūksta, nors veikianti ir katakombų kunigų seminarija.

Katalikų religinei opozicijai pirmiausia rūpi vaikų katekizavi-mo draudimas, valdžios kišimasis į Bažnyčios organizaciją (kunigų skyrimą, klierikų priėmimą, parapijų steigimą, kunigų judėjimo laisvę), sąžinės laisvės prievartavimai (ypač mokyklose ir darbovietėse), religinės literatūros badas. Per 35 pokario metus leistos spausdinti tik šešios religinės knygos.

Paskutiniu metu režimas yra pakeitęs taktiką. Vietoj tiesioginiu būdu spaudęs Bažnyčią ir tikinčiuosius, stiprina antireliginę mokyklos kryptį, ateistinį auklėjimą. Religinių susivienijimų (religious societies) nuostatais režimas tikėjosi savo žinion perimti parapijų tvarkymą, bet tos pastangos nesėkmingos. Krašte justi religinis gyvumas. Savo politiką Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu režimas gali keisti, jei ras, kad toks keitimas režimui naudingas.

Katalikų religinė opozicija rūpinasi žmogaus teisėmis. Tai pačiai opozicijos grupei priklauso ir nuo 1976.XI.25. besireiškianti Lietuvos Helsinkio grupė, apimanti įvairių ideologinių nusistatymų žmones. Kurį laiką opozicija nevertino Helsinkio susitarimų, bet vėliau atpažino juose atramą kovai už žmogaus teises. Dėl areštų ir emigracijos Lietuvos Helsinkio grupės svoris yra sumažėjęs.

Katalikų tautinė opozicija per Aušrą pabrėžia Bažnyčios ir religijos reikšmę tautos likimui, religinių teisių užtikrinimą perdėtai daro ir tautinio identiteto išlaikymo sąlyga, kovą už religijos teises laikydama sykiu kova ir už tautos teises, o ateizmą laikydama ne tik religijos, bet ir tautos priešu. Atrodo, kad autorius nedaro skirtumo tarp vakarietiško ateizmo ir sovietinio, kuris yra sovietinės valstybės religija ir naudojasi sovietinės valstybės prievartos priemonėmis.

Katalikų tautinė opozicija pasisako už demokratiją, atmeta revoliuciją ir remia tautinį sąmoningumą bei moralinį tvirtumą. Vysk. Valančius laikė tautybę sąlyga katalikybei. Dabartinė katalikų opozicija laiko katalikybę sąlyga tautybei. Katalikų tautinė opozicija per Aušrą tęsia Lietuvos XIX a. politinio grupavimosi ideologinę tradiciją (clerical right vs. secular left). Nepriklausomybės laikais Bažnyčia veik siekusi bažnytinės valstybės (Church-State), dabar pasisako už valstybės atskyrimą nuo bažnyčios, bet su rezervais. O sprendžiant iš LKB Kronikos, Bažnyčia nėra aiškiai (explicit) priėmusi ir sąžinės laisvės principo ir nėra (so far) parodžiusi susirūpinimo kitų religijų persekiojimu. Kitoj vietoj autorius teigia, kad Tikinčiųjų teisėm ginti katalikų komitetas apima visų religijų teisių gynimą.

Toliau autorius aptaria liberalinį nacionalizmą. Jis yra demokratinis ir be katalikų ideologinio pamušalo. Jis agresyvesnis už katalikų opoziciją. Bet jį sunku aptarti “structurally and ideologically”. Jis reiškiasi keliais leidiniais. Per Varpą, kurio išėjo keturi numeriai. Per Laisvės Šauklį, kurio išėjo aštuoni numeriai. Vakarų tie leidiniai nepasiekė. Tik iš Aušrelės polemizavimo su Laisvės Šaukliu galime spręsti apie jo liniją.

Į liberalinio nacionalizmo disidentinį sąjūdį autorius įrikiuoja ir etnografininkus ir Lietuvos Išlaisvinimo revoliucinį frontą, kuris nuo 1976 nebesiskardena. Liberaliniai nacionalistai daug dėmesio skiria Lietuvos istorijai, Gudijos lietuvių padėčiai.

1978 pasirodė liberalų - socialistų krypties pogrindžio Perspektyvos. Jų išėjo devyni numeriai. Perspektyvos skeptiškos rusų disidentam. Religiją laiko pozityvia vertybe, bet ofenzyvai prieš rusus netinkama priemone.

1974 vėl pasiskardeno Nacionalinis liaudies frontas, vaizduojantis bendrą opozicijos grupių kepurę. Tonas kiniškas. Nusistatymas prieš Sovietų Sąjungą ir prieš Vakarų kapitalizmą, už liaudies respubliką.

Paskutinė opozicijos apraiška — 1979.VIII.23. Maskvoje 45 baltiečių pareiškimas dėl Ribbentropo - Molotovo pakto ir slaptų protokolų panaikinimo.

Išvadoj autorius teigia, kad opozicijos poveikis režimui yra tuo tarpu minimalus. Bet Maskva turi kitų didelių bėdų: ūkinių, demografinių, Brežnevo įpėdinystės. Pacitavęs Helen Carrere d’Encausse, kad lietuvių identitetas yra pasmerktas, o estai su latviais bus fiziškai suvirškinti, autorius tatai laiko bent lietuvių atveju faktų logikos neatitinkant.

Sakoma, kad kiekvienas istorikas praeities įvykius savaip interpretuoja. Nenuostabu, kad ir politinės studijos autorius savaip interpretuoja politinius reiškinius. Ir nenuostabu, kad tokia, tarkime, subjektyvi interpretacija kai kuriam skaitytojui gali kelti kai kurių neaiškumų bei klausimų. Tarp jų veikiausiai pasitaikys ir šie:

—    Ar tikslinga buvo autoriui mūsų tautos įvairiopą rezistenciją okupantui įrėminti į režiminės opozicijos rėmus, nukelti į disidentinio sąjūdžio plotmę, atsisakant tradicinės rezistencijos plotmės?

—    Ar tikslinga buvo autoriui sovietinius kvislingus pakelti į Lietuvos rezistentų plotmę?

—    Ar tikslinga ir teisinga buvo autoriui sovietų okupuotą Lietuvą paversti Sovietų Sąjungos pakraščiu, ignoruojant Lietuvos tarptautinio valstybingumo faktą, tarp kita ko pačių JAV pabrėžiamą ir Lietuvos rezistencijai prieš okupantą tikrai reikšmingą?

—    Ar tikslinga ir moksliška buvo autoriui be konkrečių įrodymų tvirtinti, kad Lietuvos katalikų Bažnyčia praeityje netgi dominavo valstybei ir kad ji siekė “something approaching a church-state”?

—    Ar tikslinga ir teisinga buvo autoriui, juoba po Vatikano II-ojo susirinkimo, įtaigauti skaitytoją, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia “has not made explicit the acceptance of the principle of freedom of conscience”? Juk tuo teiginiu nedviprasmiškai įtaigaujama, kad tokia institucija negali būt verta paramos tų, kurie už sąžinės laisvę kovoja.

— Pagaliau, ar nebuvo tikslinga autoriui savo aprašomąjį laikotarpį bent kiek glaudžiau surišti su 1940-1945 Lietuvos rezistencija okupantui, nes rezistencijos visi tarpsniai yra tarpusavy organiškai susiję ir tik visumos rėmuose atskiras tarpsnis būtų ir aiškesnis ir suprantamesnis.

Dr. Br. Nemickas: tautinės ir politinės opozicjos dokumentai.

Man tenka apžvelgti knygos antroj daly paskelbti 49 dokumentai. Jie užima daugiau kaip 300 puslapių. Uždavinys nelengvas, juoba, kad apžvelgti tenka labai glaustai. Dėl to aš negalėsiu įsakmiai supažindinti su visais dokumentais, o bandysiu juos šiek tiek susistematizuoti ir tik bendrybėmis aptarti, plačiau tesustodamas prie pačių būdingųjų.

Pora metodinių pastebėlių dėl dokumentų atrankos kriterijaus. Apie jį kalbant, reikia išsiaiškinti, kaip autorius supranta opoziciją ir ką laiko dokumentu. Tada aiškės ir dokumentų atrankos kriterijus.

Nedėstant opozicijos žodžio prasmės, tenka tik priminti, kad autorius opozicija laiko kiekvieną nesusiderinimą su okupacine valdžia — nuo Sniečkaus palyginti smulkiuose dalykuose kiek skirtingos nuomonės, ne visais savo taškais sutampančios su Kremliaus viešpačių, ligi mūsų partizanų revoliucinių veiksmų.

Apžvelgiant dokumentus, reikia turėti galvoje, kas yra laikoma dokumentu. Autorius neduoda savosios dokumento apibrėžties. Griežta prasme dokumentas bus rašytas ar spausdintas tikrovės įrodymas. Plačiąja prasme dokumentais vadiname viską, kas yra išreikšta rašytu ar spausdintu žodžiu, filmu, piešiniu ar brėžiniu ir teikia kokių nors žinių.

Suteikdamas opozicijos sąvokai pačią plačiausią skalę ir neduodamas dokumento savosios apibrėžties, autorius neturi nė dokumentų atrankos objektyvaus kriterijaus. Atrankos kriterijumu belieka autoriaus nuovoka ir nuožiūra. Jos ir apsprendžia, kas yra dokumentas. Bet net ir nešališkai nusiteikusio autoriaus nuožiūra, nesant objektyvaus atrankos kriterijaus, negali išvengti subjektyvumo. Nuožiūrą neišvengiamai veikia ir asmens filosofinės pažiūros, ir religiniai įsitikinimai, ir politinis nusistatymas, ir sovietinio gyvenimo praktiška patirtis ir kt. Tokiu būdu kiekvienas autorius, turėdamas kiek skirtingą nuožiūrą, arba savo kriterijų, pagal jį taip pat savaip atrinks bei sistematizuos dokumentus.

Knygos autorius atrinko tokius dokumentus, kokie jam atrodė (pagal jo filosofines pažiūras, politinį nusistatymą, sovietinio gyvenimo pažinimą) tinka jo tezėm pagrįsti ar sustiprinti.

Pagal savo kilmę apžvelgiami dokumentai tenka skirti trims autoriams: mūsų tautos rezistencijai, Lietuvos sovietiniam okupantui (NKVD tardymai, sovietiniai teismai) ir neutralioms institucijoms. Pvz. pulk. Burlitskio parodymai JAV kongreso vadinamam Kersteno komitetui.

Knygos dokumentai kruopščiai sulasyti iš įvairių šaltinių: iš pogrindžio spaudos, iš lietuvių ir nelietuvių laisvosios spaudos, iš privatinių šaltinių (dėl kai kurių privatinių šaltinių dokumentų tikrybės galima turėti ir skirtinga nuomonė) ir iš sovietinių šaltinių, iš sovietų propagandinės literatūros.

Dėl dokumentų, paimtų iš sovietinių šaltinių, patikimumo tenka rimtai susimąstyti. Juos vertinant, reikalingas nepaprastas apdairumas ir atsargumas. Gal dėl to ligi šiol mūsuose nebuvo įprasta remtis sovietų propagandos “dokumentais”, nes jie dažnu atveju yra nepatikimi, netikri, priderinti sovietų poreikiams ir dėl to gali būti labai pavojingi. Mano dėmesį patraukė du tokie iš sovietinių šaltinių paimti “dokumentai”: kap. Jono Žemaičio tardymas, paimtas iš sovietų 1968 išleistos brošiūros “Kruvinos žudikų pėdos” ir atsišaukimas boikotuoti 1950 sovietinius rinkimus į Sovietų Sąjungos aukščiausią sovietą, paimtas iš sovietų 1963 išleistos brošiūros “Žudikai bažnyčios prieglobstyje”.

Dėl kap. Jono Žemaičio supropagandinto tardymo savo pastaboje autorius įspėja, kad to “dokumento” terminija ir kai kurie aiškinamieji posakiai atšviečia sovietinį požvilgį. Tačiau sovietinio tardymo nepažįstančiam skaitytojui tos autoriaus pastabos, atrodo, per mažai. Šiam “dokumentui” teisingai suprasti ir jį tinkamai įvertinti reikalingas sovietinio tardymo aiškus supratimas. Pats autorius dėl savo amžiaus negalėjo turėti sovietinio tardymo patyrimo. Man savu kailiu teko sovietinis tardymas patirti pirmosios sovietų okupacijos metais. 1953 sovietinis tardymas vyko tikrai nešvelniau, kaip kad 1940-1941. Sovietinis tardymas paprastai vyksta klausimų — atsakymų forma. Tau yra statomi klausimai, ir įvairiomis moralinio bei fizinio smurto priemonėmis esi verčiamas duoti tokius atsakymus, kokių sovietiniam tardytojui reikia. Kap. Žemaičio tardymo “dokumente” sovietinio tardymo proceso nėra nė pėdsako. “Dokumentas” padirbtas, remiantis kap. Žemaičio tardymo bylos medžiaga, iš jos pasirinkus tik sovietinei propagandai naudingus tardomojo atsakymus ir juos dar sovietiškai “sustilizavus”.

Dėl autentiškumo atsišaukimo Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio vardu į Lietuvos tikinčiuosius brolius ir seseris, skatinant juos nebalsuoti ir nurodant, kad popiežius Pijus XII yra ekskomunikavęs visus tuos katalikus, kurie dalyvaus rinkimuose — balsuos už komunistų kandidatus ar patys kandidatuos, — taip pat kyla rimtų abejonių. Žinoma, jis galėjo būt išleistas Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio.

Tačiau yra galimybė, kad jį būtų sufabrikavusios pačios NKVD įstaigos, norėdamos išprovokuoti partizanus ir tikinčiuosius, kad vėliau galėtų juos “susemti”, arba ir siekdamos kompromituoti Vatikaną. Tad dėl šio atsišaukimo autorystės gali būti abejonių.

Ir dar peršasi viena pastabėlė dėl knygos sovietinių dokumentų. Nors jie daugiau ar mažiau tik netiesioginiu būdu bvloja apie mūsų tautos rezistenciją okupacijai, jų parodymas knygoje yra tikslingas. Tik jų pateikimo būdas gal galėjo būti ir kitoks. Visų šaltinių tautinės ir politinės opozicijos dokumentai knygoje, jos antroje dalyje, sudėti chronogoline eile, išskyrus minėtą kap. Žemaičio “sufrizuotą” tardymą. Atrodo betgi, kad pati mūsų tautos rezistencijos logika šaukte šaukiasi tuos sovietinius dokumentus, t.y. Lietuvos priešo dokumentus sutelkti į atskirą grupę, nemaišant jų su mūsų tautos rezistencijos ir neutraliųjų institucijų dokumentais.

Politinis dokumentas Nr. 74, 45 baltiečių 1979 peticija, susieta su Ribbentropo - Molotovo sukaktimi, atrodo, be pagrindo padaryta knygos epilogu. Nors tas dokumentas yra tikrai svarbus: jame labai aiškiai suformuluoti Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybiniai siekiai ir reikalavimai, tačiau ir knygos antros dalies dokumentuose randame neblogiau atspindinčių nepriklausomybės reikalavimą, kaip, va, Lietuvos pogrindžio memorandumas Jungtinėm Tautom (Nr. 8), Nacionalinio liaudies fronto programa (Nr. 26), Lietuvos Revoliucinio išlaisvinimo fronto atsišaukimas (Nr. 39) ir kt. O jeigu knygos techniškas parengimas jau kliudė šį dokumentą įterpti į kitus antrosios dalies tautinės ir politinės opozicijos dokumentus, tai tuo atveju jo specialus išskyrimas privalėjo atitinkamos pastabos. Skaitytojas dabar gali susidaryti įspūdį, kad tai yra paskutinis dokumentas kovos dėl Lietuvos    nepriklausomybės apskritai. Nukrypstant kiek į šalį nuo temos, knieti paliesti ir šio dokumento turinį. Šioje baltiečių peticijoje, manding, yra įsivėlęs neteisingas teiginys, kad Ribbentropo - Molotovo paktas teisiškai tebegaliojąs, todėl Vokietijos vyriausybė prašoma paskelbti jį niekiniu ir negaliojančiu nuo pat pradžios. Pagal tarptautinę teisę Ribbentropo - Molotovo slaptieji protokolai nuo pat pradžios buvo niekiniai. Hitlerinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga juos sudarė dar tebesant gyvai Tautų Sąjungai. O jos statute (102 str.) buvo numatyta, kad susitariančias šalis (valstybes) saistys tik tos jų sudarytos sutartys, kurios bus įregistruotos Tautų Sąjungos sekretoriate ir jo paskelbtos. Šioji procedūra nebuvo ir negalėjo būti atlikta Ribbentropo - Molotovo slaptųjų protokolų atveju. Taigi tie protokolai nesukūrė net ir juos pasirašiusių valstybių — Sovietų Sąjungos ir Vokietijos — atžvilgiu, nekalbant apie Baltijos valstybes, saistančios teisinės normos. Be to, ir politiškai nėra tikslinga laikyti galiojančiais susitarimų, kurie teisės atžvilgiu yra niekiniai.

Nežiūrint kai kurių savo trūkumų, knygoje yra sukaupta daug svarbių dokumentų, vaizduojančių mūsų tautos nuožmiąją priespaudą ir didžias iš pavergties išsivadavimo pastangas.

Gintė Damušytė: religinio disidentizmo dokumentai.

Prof. Tomo Remeikio knygos trečioji dalis yra skirta okupuotos Lietuvos religinio persekiojimo ir katalikų religinės bei tautinės opozicijos dokumentacijai. Sutelkti 25 atitinkami dokumentai.

Vertinant šiuos dokumentus, tenka atsižvelgti ir į knygos pirmąją dalį. Čia autorius, rašydamas apie praeito dešimtmečio opozicijos šaltinius okupuotoj Lietuvoj, teigia, kad katalikų opozicija susilaukia perdėto dėmesio. Katalikų pogrindžio spauda reguliariai išleidžiama ir atgabenama į Vakarus. Tatai išpučia religinės opozicijos rolę. Susidaro įspūdis, kad autorius nelabai laimingas dėl to, kad kitų grupių opozicija nėra pasiekusi katalikų opozicijos lygio ir kad dėl to tarsi katalikų opozicija būtų kalta. Atrodo, kad knyga būtų daugiau laimėjusi, jeigu autorius būtų išvengęs tokį įspūdį sudaryti katalikų opozicijos atžvilgiu. Autorius turi ir kitų rezervų katalikų opozicijos atžvilgiu. Pagal autorių katalikų opozicija kalba, kad religija ir nacionalizmas okupuotoj Lietuvoj eina ranka rankon, kad be religijos lietuvių tauta neišliktų gyva. Autoriui tatai nepatinka. Bet juk negalima paneigti, jog Katalikų Bažnyčia okupuotoj Lietuvoj yra dideliai reikšmingas tautos atsparumo veiksnys okupantui. Autorius tikina, kad katalikų opozicijai ateistai yra nesutaikomi priešai ne tik katalikybei, bet ir nacionalizmui. Tikrai, LKB Kronikoje dažnai užtinkame žodį ateistas. Bet argi neaišku, kad Kronikai tas žodis reiškia sovietinį ateistą. Ogi sovietinis ateizmas argi nėra ir religijos ir tautos priešas? Tokie subjektyvūs autoriaus pasisakymai vargu ar prisideda knygos reikšmei padidinti. O apie katalikų opozicijos nusistatymą netikinčiųjų liberalų atžvilgiu autorius galėjo į religinės opozicijos dokumentų skyrių įtraukti LKB Kronikos Nr. 35 straipsnį apie kūrybinį genocidą Lietuvoj. Ten aprašomas Glavlito įsakymas bibliotekoms bei knygynams išimti iš apyvartos Tomo Venclovos knygas. Ten Kronika ateistą Venclovą apibūdina kaip “drąsų žmogaus teisių gynėją”, o ne kaip tėvynės priešą.

Ir Lietuvos Helsinkio grupė yra gražus tikinčiųjų ir netikinčiųjų bendradarbiavimo pavyzdys. Šią grupę sudaro ateistas Venclova, klerikalas kun. Bronius Laurinavičius (perėmęs mirusio kun. Garucko vietą), žydas K. Finkelšteinas, liberalų opozicijos dalyvė Poškienė, katalikai Petkus, Jurevičius, Gajauskas, Statkevičius. Reikia daryti skirtumą tarp liberalų ateizmo, kuris pripažįsta sąžinės laisvę ir dėl jos kovoja, ir sovietinio ateizmo, kuris sąžinės laisvės nerespektuoja.

Autorius tikina, kad, remiantis LKB Kronika, Lietuvos Katalikų Bažnyčia nėra aiškiai priėmusi sąžinės laisvės principo ir nesirūpina kitų religijų padėtimi sovietinėje priespaudoje. Bet faktiškai LKB Kronikos puslapiai kaip tik liudija tikinčiųjų ir netikinčiųjų bendrą kovą už sąžinės laisvę ir bendrą rūpestį kitų religijų nukentėjusiais. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto dokumentas Nr. 37 skirtas pentakostininkui Eduardui Bulachui. LKB Kronikoje 35 katalikų kunigai protestavo pravoslavų kunigo Glebo Jakunino suėmimą.

Religinio disidentizmo dokumentų skyriuje paskelbtieji dokumentai visi yra svarbūs. Kova dėl Lietuvos jaunimo sielos yra didelis dalykas. Bene išimtinis Lietuvos tikinčiųjų rūpestis. Šią problemą pristato trys dokumentai: kunigų Antano Šeškevičiaus, Juozo Zdebskio ir Prospero Bubnio bylos. Jie visi trys buvo teisiami ir nubausti už vaikų katechizavimą. Tos bylos, atrodo, bus buvusios viena iš dingsčių LKB Kronikai išeiti. Į šios rūšies dokumentus apie ryškų religinių teisių pažeidimą labai būtų tikęs ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto laiškas UNESCO tarptautinių vaiko metų proga. Tame laiške papunkčiui pateikiami tikinčiųjų vaikų persekiojimo vaizdingi faktai. O dar daugiau išryškinti sovietinius metodus tikinčiųjų teisių atžvilgiu knygoje būtų pravertęs okupuotos Lietuvos Švietimo ministerijos dokumentas, paskelbtas LKB Kronikos Nr. 34. Tame dokumente dėstoma, kokiais būdais mokyklose galima veiksmingai mažinti jaunimo tautinį bei religinį identitetą.

Apskritai religinės opozicijos dokumentų skyriuje esu pasigedusi Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto bent vieno dokumento. Iš viso jų yra paskelbta jau 40 su viršum. Komitetas veikia nuo 1978 lapkričio mėn. Jį sudaro septyni nariai, įskaitant ir nuteistąjį, Vilniaus universiteto docentą Vytautą Skuodį.

Pasigendu knygoje ir daugiau dėmesio Religinių susivienijimų nuostatams, kurie labai varžo ir kliudo Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir apskritai tikinčiųjų teises. Dėl šių nuostatų papunkčiui yra pasisakęs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. LKB Kronikos Nr. 38 randame paskelbtas 522 Lietuvos kunigų ir dviejų vyskupų pasirašytas peticijas tų nuostatų reikalu. Šioji reakcija yra patraukusi dėmesį ir tarptautinės spaudos ir laisvojo pasaulio religinių bei politinių sluoksnių.

Apskritai knygoje paskelbti religinės opozicijos dokumentai, pvz. kad ir dokumentas Nr. 56 17,000 tikinčiųjų peticija Jungtinėms Tautoms, skaitytojui pateikia tam tikrą vaizdą apie okupuotos Lietuvos katalikų masinę opoziciją. Šie dokumentai taip pat informuoja skaitytoją įvairiais Lietuvos tikintiesiems rūpimais klausimais. Pvz. religinės opozicijos pirmasis dokumentas Nr. 49, partizanų laiškas popiežiui Pijui XII, su partizanu Juozu Lukša 1948 pasiekęs Vakarus, rodo, kokia svarbi yra Vatikano moralinė parama persekiojamiems Lietuvos tikintiesiems.

Daugelis knygoje paskelbtų dokumentų ryškina liūdną naujų kunigų ruošimo padėtį, valdžios kišimąsi į kunigų seminarijos reikalus, į klierikų priėmimą ir jų skaičių, ir t.t. Dokumentai atskleidžia skaitytojui Sovietų Sąjungos Religinių reikalų tarybos įgaliotinio Lietuvai vaidmenį, kaip jis, siekdamas vis daugiau ir daugiau kontrolės Bažnyčios reikaluose, gudriai ir grubiai stengiasi silpninti Bažnyčią iš vidaus. Knygos dokumentacija taip pat pavaizduoja okupuotos Lietuvos katalikų vyskupų padėtį ir kunigų bei tikinčiųjų pastangas susigrąžinti tremtinius vyskupus Steponavičių ir Sladkevičių, taip pat sovietinės valdžios pastangas įpiršti į vyskupus sau tinkamus kandidatus.

Knyga dokumentuoja visą eilę žmogaus teisių kovotojų teismų. Dokumentuoti Lapienio, Pranckūnaitės teismo procesai. Jie buvo nuteisti už pogrindžio spaudos spausdinimą ir platinimą.

Įdomios yra dvi analizės. Viena — kaip ir kada sovietinė valdžia šiek tiek atleidžia varžtus, ir kaip vėl suintensyvina tikinčiųjų persekiojimą. Pvz. prieš Belgrado konferenciją buvo atlydys. Antra — kokių veiklos metodų turėtų imtis kunigai ir tikintieji, siekdami religinės laisvės.

Knygos antraštė įtaigauja, kad knyga apima 1945-1980 laikotarpį. Bet faktiškai knygos dokumentai 1980 pogrindžio leidinių neapima. Knygos cituojamos LKB Kronikos vėliausias numeris yra tik 1979 liepos mėnesio. Atrodo, kad knyga buvo norėta išleisti iki Madrido konferencijos. Dėl to, keli mėnesiai prieš Madrido konferenciją Vakarus pasiekusi žinia apie 145,000 okupuotos Lietuvos gyventojų pasirašytą peticiją dėl Klaipėdos katalikų bažnyčios grąžinimo tikinčiųjų reikalams knygoje nedokumentuota, nors tai yra labai reikšmingas katalikų opozicijos reiškinys.

Kalbėdamas apie opozicijos šaltinius, autorius kartais pasiremia religinių reikalų sovietiniu specialistu Jonu Aniču ir vadinama anti-Kronika. Anti-Kronika arba Bažnyčia ir LKB Kronika pasirodė 1977 ir tikino, jog LKB Kronika išpučia dalykus ir skaldo kunigus bei tikinčiuosius. Bet Los Angeles Times korespondentas Dan Fisher savo metu yra apie anti-Kroniką rašęs, kad tas leidinėlis pats save išdavęs, nes vartoja dvigubus tarpus tarp eilučių, ko joks pogrindžio leidinys nedaro. Šios knygos autorius tik pažymi, kad buvo įtarimų, jog anti-Kronika saugumo leidinys.

Knygos pradžioje yra pateikta opozicijos pasiskirstymo lentelė. Nors autorius paaiškina tos lentelės pagrindus, jo vartojamų sąvokų rėmai, į kuriuos jis įstato vieną ar kitą opozicijos grupę, gali suklaidinti skaitytoją. Kai “lojalios opozicijos” rėmuose atsiduria LKB Kronika, Tikinčiųjų teisėm ginti katalikų komitetas, Lietuvos Helsinkio grupė, o jų veikėjai yra nuteisti sunkiomis bausmėmis už antisovietinę veiklą, tai skaitytojas negali galo su galu suvesti. Tokiam Petkui, ar Lapieniui, ar Gajauskui sovietiniame lageryje gali gana keistai skambėti, kad jie tik “lojalios opozicijos” atstovai. Kyla abejonė, ar sovietinio totalitarizmo režimui iš viso yra tinkama schema, kuri tinka opoziciją daugiau ar mažiau toleruojančiam režimui?

Žinoma, socialinės ir politinės studijos, netaip kaip tiksliųjų mokslų studijos, yra neatsiejamos nuo autoriaus, nuo jo paties išgyvenimų ir nusistatymų. Todėl ir prof. Tomo Remeikio knygą tenka priimti tokią, kokią jo pastangomis ir rūpesčiu turime su nuoširdžiu linkėjimu, kad ji kiek galint naudingiau pasitarnautų okupuotos Lietuvos ir visų jos žmonių reikalams.

Vladas Šakalys: kaip atrodo tie dalykai iš anos pusės?

Kad nepamirščiau, pirmiausia noriu vieną momenčiuką stabtelėti prie prof. Nemicko pasisakymo dėl 45 baltiečių pareiškimo Ribbentropo - Molotovo pakto atšaukimo reikalu, nes ten ir aš esu nagus prikišęs. Prof. Nemickas sako, kad Ribbentropo - Molotovo paktas pagal tarptautinės teisės to laiko nuostatus nėra galiojantis, dėl to ir baltiečių pareiškimo reikalavimas jį panaikinti nėra nuoseklus, neįmanomas juridiškai apiforminti. Galimas daiktas, kad grynai teisiniu požiūriu reikalą vertinant, prof. Nemickas yra teisus. Tačiau man ir tiem kitiem 44 baltiečiam tas Ribbentropo - Molotovo paktas kitaip atrodo. Tuo paktu Ribbentropo - Molotovo sutartieji pasidalinimai buvo faktiškai įvykdyti ir to įvykdymo rezultatai tebėra išlikę ir po šiai dienai. Vadinas, savo rezultatais Ribbentropo -Molotovo paktas faktiškai tebegalioja, nors gal teisiniu požiūriu tas paktas niekada nebuvo galiojantis. Kaip prof. Nemickas sako, neatitiko savo laiko tarptautinės teisės normų. Bet kažin ar pagal tarptautinės teisės normas buvo apiforminti ir Jaltos susitarimai ir Potsdamo konferencijos kai kurie nustatymai, kur ir Jungtinės Valstybės dalyvavo, ir kurie turėjo ir tebeturi savo galią. Bet, jeigu Ribbentropo - Molotovo pakto panaikinimo reikalavimas teisiškai ir būtų sunku pagrįsti ir to reikalavimo teisinis atžvilgis gal galima ir ginčyti, tai negalima ginčyti fakto, kad jis faktiškai tebegalioja ir negalima ginčyti reikalo, kad jį turime kiek galint plačiau išpopuliarinti kaip tarptautinę neteisę. Baltiečių pareiškimui pavyzdžiu buvo Muenche-no paktas, kuris padalino Čekoslovakiją. Jį maždaug prieš 10 metų Vokietija pripažino negaliojantį nuo jo pasirašymo momento. Bet Muencheno paktas taip pat prieštaravo tarptautinės teisės normom ir todėl teisiniu požiūriu lygiai kaip kad ir Ribbentropo - Molotovo paktas buvo buvęs niekinis nuo jo pasirašymo momento. Bet tur būt tas dabartinės Vokietijos paskelbimas to Muencheno pakto negaliojančiu Čekoslovakijai buvo reikalingas kaip Vokietijos atsisakymas nuo buvusių Hitlerio pretenzijų į Sudetus ir kaip Hitlerio kaltės pripažinimas. Jei anksčiau Vokietijos pretenzijų į Sudetus klausimas buvo atviras, tai po Muencheno pakto atšaukimo tam klausimui neliko vietos, neliko prasmės.

Tas Muencheno pakto panaikinimo precedentas lygiai tinka ir Ribbentropo - Molotovo paktui. Dėl to Ribbentropo - Molotovo pakto panaikinimo reikalavimas remiasi ne tiek juridiniais argumentais, kurie gal ir nėra kritikai atsparūs, bet pirmiausia praktiškais sumetimais. Baltiečių pareiškimas to pakto panaikinimo klausimu buvo reikalingas ir dabar yra reikalingas pirmiausia jo kuo platesnio išnešimo viešumon sumetimu. Net ir Vakaruose Ribbentropo - Molotovo pakto vaidmuo ir pasekmės lig šiol nepakankamai išaiškinta. Žmonės yra girdėję, kad Hitleris su Stalinu kažką ten dalinosi ir tiek. Bet kad tai

Hitlerio ir Stalino sąmokslas prieš taiką ir tautų laisvę, kad čia tikrai didžiulis tarptautinis nusikaltimas, kuriame sovietai yra lygiais dalininkais su hitlerininkais, apie tai žmonės tikro supratimo neturi. Jie žino, kad hitlerininkai buvo nubausti, bet kad jų nusikaltimų bendrininkai ne tik nenubausti, bet tebesinaudoja tų bendrų su hitlerininkais nusikaltimų vaisiais, apie tai žmonės labai mažai težino. O ką jau besakyti apie Lietuvą! Ten Ribbentropo - Molotovo paktas griežtai slepiamas. Aš pats apie jį sužinojau tik 1974. Sovietų propaganda kalba tik apie išvadavimą iš hitlerinės vergijos, apie socialistinę revoliuciją. Bet kad Stalinas su Hitleriu bendrai socialistinę revoliuciją vykdytų apie tai jūs neišgirsite. Dėl to Ribbentropo - Molotovo pakto juo platesnis išpopuliarinimas ir juo labiau, jei pavyktų vokiečius įtikinti, kad jie paskelbtų tą paktą negaliojantį, sovietus pastatytų į labai didelę ideologinę ir politinę izoliaciją. Čia ir yra 45 baltiečių pareiškimo dėl Robbentropo Molotovo pakto panaikinimo prasmė.

(REDAKCIJOS PASTABA). Žinoma, kad Kremliui būtų labai didelis politinis smūgis, jei Vokietija paskelbtų Ribbentropo -Molotovo 1939 susitarimų panaikinimą. Klausimas tik, ar tokie mūsų norai ir siekimai yra realūs, ar kartais jų rezultatas gali būt ir nepalankus Lietuvai. Muencheno pakto precedentas kažin ar tinka Ribbentropo - Molotovo pakto atvejui. Muencheno paktą pasirašė Vokietija ir išprievartauta Čekoslovakija. Po 11-ojo pasaulinio karo to pakto signatarų tarpusavio santykių balansas aiškiai pasviro Čekoslovakijos pusėn. Su Čekoslovakija tuo klausimu buvo ne tik Sovietų Sąjunga, bet ir Vakarai. Kaip 1938 buvo išprievartauta Čekoslovakija Muencheno paktą su Vokietija pasirašyti, taip dabar Vokietija atsidūrė kampe to pakto panaikinimo klausimu.

Tuo tarpu Ribbentropo - Molotovo pakto panaikinimu nė katras to pakto signataras— nei Sovietų Sąjunga, nei Vokietija — nėra suinteresuotos. Tuo pirmiausia suinteresuotos tik sovietų okupuotos Baltijos valstybės. Bet neįtikima, kad NATO partneriai iš pagarbos teisei ir tautų laisvei imtųsi iniciatyvos Vokietijai spausti, kad ji Ribbentropo - Molotovo paktą pripažintų negaliojantį. Bet yra nuoseklu laukti, kad pačių baltiečių pastangos to pakto panaikinimo reikalu Vokietijos bus palaikytos nedraugingu gestu. Čia ir iškyla klausimas, ar tikslingos tokios baltiečių pastangos, kurių rezultatas nebus palankus, o tik suerzins Vokietiją.

Visai kitos rūšies dalykas Ribbentropo - Molotovo pakto išnaudojimas prieš Sovietų Sąjungą. Išeivija tatai nuo 1948 vykdo kiekviena tinkama proga. Ir okupuota Lietuva tatai kiek galėdama turi vykdyti, bet tik tokiu būdu, kuris neantagonizuotų Vokietijos prieš Lietuvą.)

Dėl pačios knygos čia jau buvo pareikšta kai kurių kritiškų minčių. Amerikiečiai, sako, apskritai yra reiklūs. Nuo jų kritišku reiklumu tur būt apsikrėtę ir išeivijos lietuviai. Mano įspūdis — knyga kaip dokumentų rinkinys yra labai vertinga, nors dėl kai kurių jos dalykų ir aš pats turiu tam tikrų minčių. Tik iš anksto noriu pastebėti, kad kritiškos mintys neturi sudaryti įspūdžio, kad knyga niekam tikusi. Tai būtų nesąmonė. Knyga gera ir kritiškos pastabos to neužgoš. Kritiškos mintys tiktai gero vietoje stengiasi pavaizduoti dar geresnį, koks galėtų būti.

Knygos autorius nepriklausomos Lietuvos tur būt nedaug atsimena, o dar mažiau betarpiškai pažįsta šiuolaikinę Lietuvą. Jis Lietuvą tyrinėja iš tam tikro atstumo, tarsi Marsą. Apie mėnulį nekalbu, nes ten amerikiečiai jau laisvai galėjo tyrinėt. Autoriui Lietuva buvo įmanoma tyrinėti tik iš atitinkamų fotografijų ir dokumentų. Dėl to nenuostabu, kad žmogui, betarpiškai išgyvenusiam Lietuvą, knygoje jaučiamas betarpiško pažinimo trūkumas. Tatai juo labiau justi dėl to, kad autorius mažiau ar daugiau yra veikiamas savo gyvenamos aplinkos. Dar būdamas Lietuvoje esu girdėjęs apie tam tikras nuotaikas Jungtinių Valstybių intelektualuose, ypatingai aukštosiose mokyklose. Man ir mano draugam tada tas amerikiečių tam tikro radikalizmo bangavimas atrodė kaip kažkas labai neįprasto, keisto ir nesuprantamo. Tik dabar, atsidūręs Amerikoje, aš pradedu amerikiečius suprasti. Laisvės perteklius jiem leidžia laisve žaisti, laisve išdykauti. Kitaip nebūtų madinga. Lietuviai apskritai ir nereikšmingiem dalykam skiria rimtą dėmesį. O laisvės problema, laisvės supratimas, laisvės piknaudžiavimai ir to rezultatai lietuviam nuolat kelia rimto susirūpinimo. Lietuviam superliberalizmas visada buvo įtartinas. Bet taip pat galima suprasti ir aplinkos nusiteikimų tam tikrą atsiliepimą žmogaus nusistatymam. Man pavyzdžiui atrodo, kad savos aplinkos įtakoje ir knygos autorius bus susidaręs kai kuriuos dirbtinius kriterijus, kurie Lietuvai netinka. Imkime kad ir autoriaus skirstymą Lietuvos opozicijos į tam tikras ryškias sroves. Va, čia yra religinis pasipriešinimas, o čia, va, yra tautinis pasipriešinimas. Tokiame skirstyme tarsi justi noras vieną pasipriešinimą statyti prieš kitą, juos konfrontuoti tarpusavyje.

Bet toks skirstymas pasipriešinimo srovėmis Lietuvos dabartiniam pasipriešinimui netinka, nepritaikomas. Toks skirstymas srovėmis gal tiktų nepriklausomos Lietuvos gyvenimui, kai krikščionys demokratai turėjo tam tikrų konfliktų su tautininkais ir tie konfliktai sudarė tarpusavio įtampą. Apie tai betgi aš tik čia, Amerikoje, išgirdau. Lietuvoj KGB tos praeities neleidžia prisiminti. Išeivijoj, žinoma, senosios tradicijos galima ir prisiminti ir praktikuoti. Bet tarp tradicijų yra ir labai gerų, ir netaip labai gerų. Mano supratimu, prie tokių nelabai gerų mūsų tradicijų priklauso ir įvairių praeities konfrontacijų bei įtampų tradicijos prisiminimas. O knygoje justi tos konfrontacijų tradicijos įtaka, nors šiuo metu Lietuvoje tos konfrontacijų tradicijos įtakos nejusti. Ji neegzistuoja. Jos nesu pastebėjęs. Pasitaiko nuomonių susikryžiavimo, bet jokiu būdu ne konfrontacijos.

Peržiūrėkit autoriaus vadinamo tautinio pasipriešinimo spaudą, kiek į čia jos patenka, ir paieškokite joje kokių nors ateistinių motyvų. Užtikrinu, nerasite. Lietuvoje aš jos daug daugiau esu matęs, bet taip pat jokių ateistinių motyvų joje neradau. Ne. O jeigu katalikų pasipriešinimo pogrindžio spauda ir tvirtina, kad tikėjimas yra pagrindinis tautos išlikimo veiksnys, na, tai čia taip pat kokio antitautiškumo nėra. Ir čia skelbiamas rūpestis, kaip gelbėti tautą. Koks skirtumas, ar okupanto dusinama tauta atgaivos gaus iš katalikiško šaltinio, ar iš tautinio. Svarbu, kad tik gautų. Lietuvoje konfrontavimas religijos ir tautos reikalų visai nežinomas ir neįmanomas, nes tautai yra būtina abiejų veiksnių pagalba.

Ir dar vieną Lietuvos pasipriešinimo bruožą norėčiau priminti. Lietuvos pasipriešinimas visą laiką buvo ir tebėra vientisas. Vis-tiek, ar jį imsime nuo 1944, ar net ir nuo 1940, jis nėra sudėtas iš atskirų gabalų, o ištisinis. Tik savo lygiu, savo intensyvumu jis tarsi bangavo, čia iškildamas iki partizaninio karo aukštumos, čia nusmukdamas, kaip autorius sako, į “lojalios opozicijos” plotmę. Tik šiuo atžvilgiu yra Lietuvos pasipriešinimo etapai ryškūs.

(REDAKCIJOS PASTABA). Pasipriešinimo vientisumo atžvilgiu būdingai pasisako (Tėviškės Žiburiai, 1981.IV.16) dr. A. Štromas. Jis cituoja rusų disidentą Bukovskį, kuris viename Britanijos kairiųjų susirinkime be ko kita pareiškęs:

—    Netaikinkite mums, disidentams, nei kairiųjų, nei dešiniųjų partijų kriterijų. Nesame nei iš dešiniųjų, nei iš kairiųjų stovyklų. Mes esame iš koncentracijų stovyklų. Turime koncentracijų stovyklų platformą.

Nuo savęs dr. Štromas toliau aiškina:

—    Kalbėdami apie laisvojo pasaulio ir savo problemas, neužimkime jokios specialios vardinės pozicijos — nei dešinės, nei kairės. Visą laiką reikia kalbėti iš pavergtųjų tautų pozicijos, iš koncentracijos stovyklų taško žiūrint.)

Knygoje norėčiau rasti platesnę apžvalgą apie partizanines kovas. Šių kovų dokumentacija knygoje labai nepilna. Žinoma, autorius gal tik tokius dokumentus teturėjo.

Kada prasidėjo pasipriešinime vadinamos legalios kovos priemonių naudojimas, į pasipriešinimo vykdytojus autorius įtraukia ir Lietuvos komunistus. Va, aš apsiskelbsiu tikru lenininiu komunistu ir dursiu Kremliui pirštu. Bet čia tik prisitaikymo taktika. Negalima to imti už tikrą pinigą, kad, va, žmogus čia iš tikrųjų stoja už kokį tikresnį komunizmą, nekaip Stalino, ar Chrusčevo. Prie Stalino prisitaikymas buvo neįmanomas. Tada, jeigu kas netaip, kaip generalinė linija rodo, pasisakytų ir apie blaivybės draugiją, grėsė Sibiras. Tada visai nieko negalima buvo sakyt, nes reikėjo bijot ne aplamai, kad kas užpyks, bet kad dėl nieko tave Sibire supūdys. Bet jau Chruščevo laikais iš lenininio taško jei pasakysi, kad tas ar kitas nukrypsta nuo lenininio kurso, už tai Sibiras jau negrėsė. Gyvenant laisvoj visuomenėj tokių gudravimų nereikia. Čia tavęs į Aliaską nenutrems. Todėl čia sunku tokią prisitaikymo taktiką suprasti.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į vieną tokį nesusipratimą, gal iš amerikietiško liberalizmo einantį, dėl okupanto kolaborantų. Buvo ir tebėra Lietuvoj kolaborantų sluoksnis valdžioje. Kol ėjo partizanų karas, kolaborantų masė buvo tokie kvislingai, kurių rankos buvo kruvinos mažiausiai iki alkūnių. Vėliau, ginkluotam pasipriešinimui pasibaigus, kvislingų kolaboravimas nebuvo sąlygojamas savo artimo, ar kaimyno ar šiaip žmogaus sunaikinimo sąlyga. Kvislinginės niekšybės forma pasidarė netokia ryški. Ir dabar pavyzdžiui partinių sluoksnis yra išaugęs. Galima priklausyti kompartijai, nebūtinai tampant savo tautos budeliu. Dabar jau užtenka tik būt lojaliam valdžiai, neburnot prieš. Bet iki 1955 kvislingas buvo besąlyginis niekšybės atstovas, ir to niekada negalima užmiršti. Ogi ieškoti opozicijos okupacijai pačioje kvislingų viršūnėje, tai tas pats, kas, anot poeto Šemerio, smarvėje užuosti aromatą. Pvz. Sniečkaus tariamas opozicingumas yra nesąmonė. Tas žmogus, kuris tiesioginiu būdu ir aktyviai dalyvavo šimtų tūkstančių Lietuvo žmonių siuntime kančiai ir mirčiai į nasrus Sibire, jokiu būdu negali tapti opozicijonierium. Totalitariniame režime žmogus patekęs į Sniečkaus posto pakopą nebeturi kelio atgal. Jo kelias yra tik vienos krypties. Jis turi visišką laisvę ir valią daryti blogiui, bet jis nė trupinėlio valios neturi daryti gėriui. Tokia yra totalitarinio režimo logika. Atsimenate nacių okupaciją Lietuvoje. Ar nacių komisaras Rentelnas, ir labai norėdamas, galėjo išgelbėt Lietuvos žydus nuo sunaikinimo? Kelis gal ir galėjo.

Mažiausias nepaklusnumas centro instrukcijom totalitariniame režime gresia sunkiausia bausme. Be to, reikia turėti galvoje ir ta aplinkybė, kad vokiečių okupacijos laikais administracijos aparate beveik išimtinai darbavosi dar nepriklausomos Lietuvos aparato žmonės, kurie, nors ir vokiečių spaudžiami, patriotiniais motyvais visaip stengėsi okupanto potvarkius apeiti, švelninti arba aiškiai sabotuoti. Sovietų okupaciniame aparate administracijos kadrai buvo naujai paruošti ir antilietuviškai indoktrinuoti. Maža to. Savo antilietuviškumą jie turėjo įrodyti. Todėl tautinių reikalų atžvilgiu yra didžiulis skirtumas tarp administracijos vokiečių okupacijos metu ir tarp ją pakeitusios sovietų okupacinės administracijos Lietuvoje. Motyvas, kad ir sovietinėje administracijoje dirba lietuviai, kad ir jie gali Lietuvai kažką gero padaryti, deja, Lietuvos tikrovėje patvirtinimo neturi. Pasaka vaikam yra kalbos apie kukurūzų sabotavimą. Dėl asmeninių dalykų Sniečkus pykosi su antruoju kompartijos sekretorium Popovu. Bet argi tatai jau gali suteikti jam opozicijos statusą? Jau tas vienas faktas, kad Sniečkų protegavo toks tautų budelis kaip Suslovas, kuris gyrėsi, kad Lietuva bus be lietuvių, tur būt geriausia atestuoja ir paties Sniečkaus nuopelnus Lietuvai.