VEIKLA IR VEIKĖJAI
Naujasis Amerikos prezidentas Ronald Reagan santykius su Sovietų Sąjunga pasiryžęs reguliuoti vadinamu “linkage” principu. Tai reiškia, jog Washingtonas reikalaus, kad iš Kremliaus ateiną žodžiai būtų patvirtinti atitinkamais darbais. Jei Amerika iš tikro laikysis to nusistatymo, tai JAV - SSSR santykiuose prasidės nauja fazė, kuri viltinga kryptimi galės pakreipti pasaulio likimą. Iki šiol Washingtonas buvo linkęs greičiau išgirsti iš Kremliaus ateinančius žodžius, o ne pastebėti jo darbus. Dėl to per pastaruosius keturis dešimtmečius laisvės ribos pasaulyje smarkiai susiaurėjo, o ir pati Amerika patyrė daug skausmo ir prarado kraujo, nekalbant apie milžiniškus medžiaginius nuostolius.
Lietuviškame gyvenime mes irgi patiriame nuostolių, kai paskubame atverti ausis žodžiams ir užmerkti akis faktams. Pats naujausias pabėgėlis iš okupuotos Lietuvos, Vladas Šakalys, viename pranešime išsireiškė, jog Lietuvai pagelbėsime ne patriotinėmis kalbomis ar kokteiliais, bet konkrečiais darbais. Tai rezistento kalba, nes pasipriešinimą okupacijai tauta veda ne lūpų, o darbų, aukos ir rizikos kalba.
Išeivija, prisiėmusi tautos laisvės kovoje pagalbinę rolę, turi prisiimti ir rezistencinę veiklos taktiką. Vien tuščiavidurėmis gražbylių kalbomis savųjų tarpe Lietuvai nedaug padėsime. Iš tikro, ir žodis yra jėga. Net didelė jėga. Jis naudojamas ir pavergtoje Lietuvoje. Tačiau ten žodis, skelbiąs laisvę, yra surištas su rizika. Kūrėjo— rašytojo, poeto, filosofo mintyje gimęs žodis yra didelė jėga ir laisvajame pasaulyje. Tačiau profesionalų pamokslautojų žodžiai šioje pusėje, neturį “linkage” su darbais ir asmeniška auka, yra beverčiai.
Praėjo Vasario 16-sios minėjimai, ir jų aprašymai plačiai skelbiami spaudoje. Vienur kalbėjo darbo ir aukos žmonės, kitur— pamokslautojai, vienur — visuomenės valia pašaukti vadovauti veikėjai, kitur — manipuliacijų keliu į vadovietes įsiveržę “vadai” ir jų aistringi rėmėjai, vienur — lietuviškos gyvybės pratęsėjai, kitur — praeities liudininkai, pagaliau vienur daugiau aukota vienam veiksniui, kitur — kitam.
Auka— tai aukotojo valios pareiškimas. Sąmoningas aukotojas, skirdamas auką, žino, kokią veiklą jo auka finansuos. Ne taip sąmoningas nesigilina į atliktus ar atliekamus darbus, bet savo metinę duoklę į vieno ar kito veiksnio iždą nukreipia iš tradicijos, dėl asmeninių ar srovinių draugysčių ar dėl Vasario 16-sios minėjime kalbėtojo sukeltų jausmų. Sąmoningas aukotojas iš anksto pasirūpina susipažinti su veiklos faktais ir veikėjų darbais, nesąmoningas — užsikemša ausis, kad faktų kalba nedrumstų sąžinės ramybės.
Veiksniai, kurie prieš Vasario 16-ją apeliuoja į aukotojų širdis ir pinigines, turėtų visuomenei duoti praėjusių metų darbų apyskaitą. Artimos praeities atlikti darbai tampa ateities veiklos švyturiu. Į Vasario 16-sios aukas JAV-se pretenduoja trys veiksniai: Lietuvių Bendruomenė,
Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas ir Amerikos Lietuvių Taryba. Tokią apyskaitą jau keleri metai duoda tik Lietuvių Bendruomenė, kurios vadovybėje stovi balsavimo keliu tiesioginiai iš tos visuomenės mandatą gavę žmonės. Kiti du veiksniai, Vlikas ir Alta, tokių apyskaitų neduoda: arba nemato reikalo, arba neturi ką pasakyti. Faktai kalba, kad arčiau tiesos antroji alternatyva, nes savo suvažiavimuose ir konferencijose šios dvi institucijos nei savo praeities darbų kritiškai nevertina, nei ateities veiklai planų nediskutuoja. Daugiausiai pasitenkina savigyra ir Lietuvių Bendruomenės veikėjų puolimų. Tačiau puolimai norimų rezultatų neatneša: Vasario 16-sios aukos Lietuvių Bendruomenei kasmet tolydžio auga.
Mielas Skaitytojau,
Pastabas apie šį “Į Lasivę” numerį siųsk redaktoriui iki 1981.VIII.1
