VIA DOLOROSA

Iš poemos “Vaidila Valiūnas”

arba

Vaidila Valiūnas su Gulago lietuviais

Gulago detalė: Gari miestelis šiaurės Urale prie Sosvos upės, “Severno Uralskije Lagera” administracinis centras. Per šią vietą perėjo tūkstančiai lietuvių kalinių ir tremtinių. Čia buvo kalintas prof. Pranas Dovydaitis, čia lankėsi ir Vaidila Valiūnas.

X. Y. vardo vietovėje Kazachstane, atlikusių bausmę, bet be teisės grįsti į savo kilimo kraštą, “laisvai” įsikūrusių grupę sudarė keliolika lietuvių šeimų ir pavienių asmenų— senų, jaunų ir net vaikų, jau gimusių tremtyje.

Artinasi Vasario 16-ji, tremtiniai rengiasi ją paminėti, kai

tuo tarpu pasirodo Vaidila Valiūnas; jis pasisako esąs pabėgęs iš “ypatingos drausmės” lagerio. Žmonės jį priglobia. Vaidila Valiūnas prisideda prie programos parengimo, duodamas tekstų, pamokydamas deklamuoti.

ŠVENTOJI ŽEMĖ LIETUVOS

Deklamuoja buv. istorijos mokytoja

Lopšinė protėvių, nei sidabru, nei auksu
nenuperkamas palikimas praeities gyvos, 
augina mus ir sotina, tarytum motina gyvybės šaukštu, 
neišmainyta į kitas — šventoji žemė Lietuvos.

Po Viešpaties dangum iškėlusi rugių ir kviečių varpas,
sodraus lietaus pašventintas už pilkalnio kalvos, 
ir plaukiančių rugių, it bronzos, skarą žydinčią suverpus, 
nunokus derlium sodų ir laukų — šventoji žemė Lietuvos.

Joje dar skamba protėvių nemirę žingsniai
į laisvės kovą ir iš pergalių kovos, 
jos girioje maža tuopelė nuo audrų nelinksta: 
ją grūdina, ją budina — šventoji žemė Lietuvos.

Joje tėvų kapai, joje gyvybės kryžiai ir prisikėlimo
žiemkenčiai kilimu žaliu pakilę, tartum šilkas kunigaikščių vėliavos... 
Ir mus, pavargusius, į savo glėbį ima, 
į amžiną istorijos gyvenimą — šventoji žemė Lietuvos.

Veltui visam plačiam pasaulyje ieškojom
gelmių prasmės, gyvenimo gyvosios sietuvos, — 
ji ten toli, ji čia arti po mūsų kojom — 
šventųjų kankinių šventoji žemė Lietuvos.