TRYS NUTARIMAI
IV-me Pasaulio lietuvių Jaunimo kongrese
Ketvirtojo PLJ kongreso nutarimus reikia laikyti nepaprastu dokumentu, nes vargu kada praeityje išeivijoje užaugęs jaunimas yra taip aiškiai ir drąsiai išdėstęs savo įsitikinimus ir nusistatymus Lietuvos okupacijos, išeivijos gyvenimo, ryšių su tauta ir kovos dėl Lietuvos laisvės klausimais. Aiškūs ir drąsūs pasisakymai, tačiau, ne visada yra jau ir protingi. Tad naudinga peržiūrėti kongreso nutarimus ir patikrinti, ar jie logiški, pakankamai pažinti ir pagrįsti faktais. Šio komentaro tikslas kaip tik ir yra pažiūrėti į tris pagrindinius nutarimus, siekiant atsakymų klausimus: kiek jaunimas iš tikro suprato problemas, kurias diskutavo, ir kuo savo nusistatymus pagrindė?
Kuo tikime?
Politiniai nutarimai suskirstyti į vienuoliką skyrių. Pirmasis, pavadintas “Kuo mes tikime”, yra turbūt įdomiausias tuo, kad jis turi ne tik politinio manifesto atspalvį, bet taip pat išreiškia idėjinę politinių bei tautinių nusistatymų kryptį.
Tikra žodžio prasme “Kuo mes tikime” skyrius nėra nutarimai, bet laisvojo pasaulio lietuvių jaunimo (tikime, ir okupuotos Lietuvos jaunimo) principinių įsitikinimų deklaracija, per daug nesirūpinant jų argumentuotu pagrindimu.
Kuriuo būdu kongreso atstovai tuos politinius įsitikinimus suformulavo? Atsakymą galima rasti skyriuje “Jaunimo politinis sąmoningumas”. Čia dėstoma: Politinį lietuvių jaunimo sąmoningumų formuoja jo lietuviška prigimtis, jo aplinka ir jo asmeniškas jautrumas”. Susipažinę su ta formule, grįžkime į “Kuo mes tikime?” deklaraciją. Joje sakoma: ‘‘Kiekvienos tautos nariai turi teisę laisvai veikti pagal savo įsitikinimus” ir ‘‘tikime, kad Lietuvai išsilaisvinus, jos gyventojai remsis demokratiniais pagrindais, t. y. laisvo apsisprendimo teise, gerbs pagrindines žmogaus teises, skirs valstybinius ir bažnytinius reikalus”.
Tad kuris iš tų minėtų elementų — lietuviška prigimtis, aplinka ar asmeniškas jautrumas — pagrindinai lėmė tokių įsitikinimų deklaraciją? Atrodo, kad pirmoje vietoje aplinka. Juk esmiškai čia reiškiami vakarietiško liberalizmo pagrindiniai principai. Tos idėjos paprastai skiriamos Rousseau - Locke - Jeffersono demokratinių principų mokyklai. Visai panašius principus rasime JAV-bių konstitucijoje ir “Bill of Rights”.
O kiek šių principų formulavimą lėmė, sakysime, lietuviška prigimtis? Turbūt nedaug. Išeivijos jaunimas yra silpnai susipažinęs su politinėm ideologijom aplamai ir su politine -ideologine lietuvių visuomenės diferenciacija specifiškai. Jei būtum paprašęs eilinio kongreso atstovo išdėstyti skirtumus tarp, sakysime, tautininkų, valstiečių liaudininkų, santariečių - šviesiečių ir net krikščionių demokratų, vargu daug ką būtum išgirdęs. Tačiau išeivijos jaunimas iš tiesioginės patirties pažįsta liberalinę demokratiją, ir ji jam patinka. Jis ja tiki ir ji didele dauguma įtaigoja jo politinį sąmoningumą.
Jaunimo gyvenamosios aplinkos politinė atmosfera, ypač Šiaurinėje Amerikoje, yra beveik tobulai gryna. Joje maža ne-liberalinių ideologijų priemaišų. Nors įvairios marksistinės grupės ir jų ideologijos bando įgauti populiarumo, tačiau gausesnių pasekėjų nesulaukia. Ypač jaunimas jas atmeta spontaniškai. Vakarų Europoje esama pasaulėžiūrinių politinių gnipių, tačiau ir ten jos didesnio vaidmens nebevaidina.
Formuluodami tuos nutarimus kongreso atstovai, aišku, neprilygo politinių mokslų specialistams. Tačiau to ir nereikėjo. Jaunimo sąmoningumas šioje srityje, atremtas į mokyklose įgytas žinias, savo tiesioginę patirtį gyvenamuose laisvuose kraštuose bei vyresniosios kartos patirtį nacių ir komunistų diktatūrose, buvo pakankamai tvirtas pagrindas “Kuo mes tikime” principams formuluoti.
Kaip visa tai gali atsiliepti jaunimo nusistatymuose lietuviškoje politikoje? Patinka kam ar ne, tačiau yra tikras dalykas, kad jaunoji lietuvių karta nesidairo sau vietos senosiose lietuviškose partijose. Pasaulėžiūriniai partijų išsiskyrimai jaunimui neaktualūs ir neįdomūs. Gal vienas kitas ir prisijungs prie šių organizacijų, tačiau neįtikėtina, kad tos grupės, kurios, pavyzdžiui, sudaro VLIK-ą, susilauktų masinio jaunimo prieauglio.
Žiūrint į okupantą ir jo ideologinius persistengimus, savo nutarimais jaunimas atsakė maždaug taip: mums nesvarbu, kad mūsų tėvus ir mus vadinate “buržuaziniais nacionalistais”. Mes esame, kas esame, ir mes tuo didžiuojamės.
Komunistai gali vesti bet kokį ideologinį karą prieš išeivijos jaunimą, bet niekad jo nepaveiks, nes nėra pagrindo net pripažinti komunistų keliamos problematikos. Juk komunistinė ideologija laisvoje idėjų rinkoje nekotiruojama, kaip ir rusiškas rublis laisvojo pasaulio ekonomikoje. Jei kur ta ideologija ir praeina, tai tik kaip smurtas ar kaip netikras pinigas. Šia prasme lietuvių jaunoji išeivijos karta žymiai pranašesnė už kai kuriuos Vakarų kabinetinius intelektualus, kurie, akis nukreipę į sovietų konstituciją, nebemato sovietinio gyvenimo tikrovės. Reikia pripažinti, kad vyresnioji išeivijos karta čia savo pareigas yra patenkinamai atlikusi.
Ryšiai su tauta
Lietuvių išeivijoje yra įvykę skilimų dėl išeivijos ryšių su tauta formų. J šiuos nesutarimus jaunimas beveik neįsivėlė. Vargu koks šviesesnis jaunuolis aplankiusį okupuotą Lietuvą asmenį būtų pravardžiavęs “išdaviku” ar “komunistu”. Ketvirtajame kongrese jaunimas pirmą kartą stipriai ir drąsiai pasisakė dėl kelionių į Lietuvą ir dėl susitikimų su svečiais iš anapus. Pasisakė teigiamai, tačiau okupantas tuo pasisakymu nesidžiaugia. Įdomu yra tai, kad šis klausimas IlI-me kongrese pil-numoję nebuvo svarstytas, nors viename diskusiniame būrelyje ir buvo priimta rezoliucija, pritarianti kelionėms į Lietuvą. Gi IV-jo kongreso nutarimuose pakartotinai tuo klausimu yra pasisakyta. Vienas pasisakymas skamba taip:
Remiame išvystymų dinamiško dialogo su Lietuvos jaunimu per pogrindžio spaudų, asmeniškus ryšius ir kitus būdus. Asmeniški jaunimo ryšiai yra svarbūs išeivijos lietuviams, nes jie tobulina lietuvių kalbų ir stiprina lietuviškų identitetu, sudaro sąlygas artimiau susipažinti su asmenimis, gyvenančiais sovietinėje santvarkoje, tuo įprasmindami priespaudos ir rezistencijos sąvokas užsienio lietuvių jaunimui.
Pasisakymas, kaip matome, yra aiškus ir stiprus. Tačiau vis dėlto tektų kelti klausimą, kiek šioje problemoje pats jaunimas yra sąmoningas. Kad ir neturint tikslesnių duomenų, tačiau reikia manyti, kad jaunimas šiuo klausimu yra neblogai orientuotas. Labai didelė dalis pati lankėsi Lietuvoje, kita dalis sutikusi atvykusius ir. turbūt visi susidūrę su ta problema tarpine patirtimi. Taigi šis nutarimas buvo racionaliai pagrįstas.
Tačiau ir čia norėtųsi įsiterpti su viena pastaba. Būkime atviri ir pripažinkime, kad nuvažiavimas į Lietuvą nevisada automatiškai stiprina išeivijos jaunuolio “lietuvišką identitetą” ir ne visiems nuvažiavimai įprasmina “priespaudos ir rezistencijos sąvokas”. Juk pati pogrindžio spauda skundžiasi, kad atvykę turistai nevisada pakankamai atkreipia dėmesio į priespaudą, tautos suvaržymą, žmogaus teisių pažeidimus, o tik pasidžiaugia naktiniais klubais, priemiesčių statybomis ir “pilnomis maldininkų bažnyčiomis”, išleidę iš akių religijos persekiojimo esmę. Šie priekaištai yra pagrįsti, tik džiugu, kad IV-sis kongresas šią problemą irgi suprato. Skyriuje “Informacija” jaunimo sąjungos valdyba yra įpareigota važiuojantiems į Lietuvą paruošti informaciją “ko galima tikėtis, kokia laikysena būtų patartina”.
Kongreso nutarimuose nėra užuominų apie galimą komunistinę indoktrinaciją, lankantis Lietuvoje ar lankant Vilniaus universiteto kursus. Iš tikro tokio realaus pavojaus nėra, nes nuvykusio surakinimas komunistinės “laisvės” pančiais tuoj pat išsklaido net turėtas šiokias tokias iliuzijas. Tačiau būtume naivūs manydami, jog okupantas net nebandoatvykusio indoktrinuoti. Dar blogiau, jei nuvykęs į Lietuvą nepajaučia Maskvos letenos. Tačiau esmiškai šis nutarimas geras ir gerai apgalvotas.
Žvilgsnis į veiksnius
Skyriuje “Jaunimo ryšiai su kitomis politinėmis organizacijomis” kongresas pasisakė dėl santykių su trim pasauliniu mastu veikiančiais veiksniais: Pasaulio Lietuvių Bendruomene, diplomatine tarnyba ir VLIK-u.
Pirmuoju sakiniu pasisakoma PLB-nės klausimu: “Matydami Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pajėgumų įvairiose srityse, raginame PLB į-steigti politinę komisijų, su kuria PLJS būtų pilnai įpareigota artimiau bendradarbiauti“.Čia pasakomi du dalykai: (1) kad jaunimas pažįsta PLB-nę ir jos darbus vertina. Tai atstovautų beveik viso Šiaurės bei Pietų Amerikos ir Australijos jaunimo įsitikinimams. Bet reikia pripažinti, kad Europos jaunimas PLB-nės darbus mažiau vertina. Gal jo nepasiekia išsamesnė informacija; (2) jaunimas jaučia, kad pasaulinės apimties lietuviškoje veikloje yra didelių ir svarbių spragų. Šis teigimas nereiškia, kad jaunimas yra gerai susipažinęs su išeivijos pastangomis kelti Lietuvos klausimų pasaulio viešojoje opinijoje ir tarptautiniuose forumuose. Tačiau, iš antros pusės, nėra paslaptis, kad tas jaunimas, kuris šiek tiek nusimano šiuose dalykuose, tapo gan kritiškas oficialiam pagrindiniam politiniam veiksniui — VLIK-ui. Šiam teigimui paremti užtenka palyginti III-jo ir IV-jo kongreso nutarimus, liečiančius VLIK-ą. II-sis kongresas įpareigojoPLJ sąjungą per politinį koordinatorių palaikyti “artimus ryšius“ su VLIK-u ir net sušaukti bendrą politinę konferenciją. IV-sis kongresas tik siūlo“PLJS politinės veiklos komisijai palaikyti informacinius ryšius su VLIK-u bei kitais politiniais vienetais” (pabraukimai mano — L.K.).
Galop reikia paminėti jaunimo draugišką nusiteikimą diplomatinės tarnybos atžvilgiu: “Pareikšdamas panašų (kaip PLB-nei) pasitikėjimų ir įvertindami Lietuvos diplomatinės tarnybos svarbų darbų, reiškiame jai solidarumų ir jų moraliai remiame bei skatiname PLJS valdybų su ja užmegsti glaudžius ryšius”.Šį nutarimą turbūt paskatino dvi priežastys. Pirma, Lietuvos diplomatinės tarnybos žmonės sutinkami daugelyje kraštų. Jaunimas daugel jų tiesioginiai pažįsta, jų darbus žino ir supranta jų simbolinę reikšmę. Antrą, gal didesnę įtaką į šį nutarimą turėjo Lietuvos atstovo prie Vatikano Stasio Lozoraičio, jr. atsilankymas
studijų dienose. Jo pareikštos mintys buvo įdomios, jis pasiliko ilgesniam laikui kongrese, bendravo su jaunimu, aiškindamas įvairius klausimus. Jaunimui p. Lozoraitis pasirodė kaip tikrai gabus diplomatas.
Kryptis ir spragos
Nors šis kongresas neturėjo būti “nutarimų kongresas”, bet toks išėjo. Nutarimų daug, ir reiktų daug ilgesnio straipsnio visus juos išanalizuoti. Tačiau vyresnioji karta nutarimų visuma turėtų būti patenkinta. Pagrindiniuose nusistatymuose su demokratiškai nusiteikusia tėvų karta nesame išsiskyrę. Spragų neatsiras. Vidurinė, Kamanto - Gečio - Zerr-Česonio, karta tapo stipriu cementu.
Kongreso studijų dienose lietuviškai problematikai buvo parodyta entuziazmo, o nutarimams — drąsos ir išminties. Nebuvo akli ir trūkumams. Svarbiausia spraga — jaunimo politinio sąmoningumo neišvystymas. Bet džiugu, kad jaunimas pats tai jaučia ir nori pasikeisti. Skyriuje “Jaunimo politinis sąmoningumas” kongreso atstovai sako:
Lietuvių jaunimo išeivijoje politinio sųmoningumo ugdymas buvo ir tebėra per mažai efektyvus. Pastebima, kad lietuvių jaunimas mažai domisi politine veikla. Gilesnis politinis sųmoningumas ne vien stiprintų Lietuvos laisvinimo pastangas, bet duotų pagrindus ateities kartoms, galinčioms prisidėti prie lietuviškų darbų Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Vyresnieji visą laiką siekė jaunimą kiek galima arčiau išlaikyti lietuviškoje orbitoje ir įjungti į kovos dėl Lietuvos laisvės darbus. Šiuo pasisakymu pats jaunimas savo veik los tiksluose nueina toliau, — į išlaisvintos Lietuvos perspektyvą. Į šiuos jaunimo nutarimus specialų dėmesį turėtų atkreipti lietuvių politinės organizacijos, veiksniai ir jų vadai ir padaryti realias išvadas.
L. K.
