PALIKIMAS JAM
(Ištrauka iš Jurgio Gliaudos naujo romano “Narsa gyventi”
Nakties tamsa ir veiklus nakties metu mąstymas vertė jį galvoti apie išdaigišką Gabijos prielaidą: jis gavęs palikimą, nes daktaras Norkus mylėjęs jo motiną! Lyg sunkiu pro lūžtvę taku besėlindamas, jis dabar svarstė Gabijos prielaidą. Tos mintys ir sprendimų variantai, kas įmesta į jo sąmonę, nustūmė šonan ir jo santykių su Gabija spektrus.
Jis iššoko iš lovos. Basos kojos pajuto linoleumo vėsą. Kavinukas buvo šaltas, bet kavos ten buvo. Kambario apytamsyje jis sėdo prie stalo, sumanęs pripilti kavos, ir taip sėdėjo sukumpęs, pamiršęs kavą. Tėvystė yra didelis dalykas. Tai nuosavos mirties pergalė. Tai man sprendimų ekvilibristika! Ir jis apčiuopiamai juto savo gyvybę Gabijos įsčiose. Koks gi jis kvailys: iki šiol jis kalbėjo apie tų reiškinį neutraliu neutralaus stebėtojo tonu! Jis turi tučtuojau skubėti pas Gabiją, bėgte bėgti su ja į metrikacijos įstaigų, tuoktis su ja!
Ir pagrečiui su sprendimais apie jo ryšį su Gabija, pradėjo bėgti prielaidiniai vaizdai. Kažkur giliai sąmonėje, lyg filmo scenos, ėmė kaltis ir žėrėti naujos sampratos— daktaras Norkus mylėjo jo motiną. Palikimas jam! Palikimas jam! Argi jam skyrė tėvystės meilę daktaras Norkus? Argi jis yra daktaro Norkaus sūnus?
Virpančiomis rankomis jis pylė kavų į puodų ir ant stalo, pro šalį. Jis pastatė puodą kavos, nugėrė, pastatė, pamiršo. Jis pradėjo kankintis mintimis, nes ta nauja mintis buvo liepsna sąmonėje. Kambaryje buvo prietėmis, o kavos ir minties įkaitinti smegenys švietė sąmonėje. Jeigu jis yra daktaro Norkaus sūnus, palikimo mįslė atmegsta. Turtingas velionis paliko savo turtų sūnui, sūnui!
Štai griūtis pastabų: Albinas nepanašus į Karką, Albinas neturi psichinių Karkos bruožų. Ne, ne! Jis bemaž sustenėjo: Karka yra jo tėvas. Tėvas? Bet jis jau pavadino tų žmogų pavarde, Karka. Tai blasfemiška paklusti beprotiškam ūpui ir tarti: Karka ne mano tėvas!
Albinas susiėmė už galvos, ir sunkus neaiškių haliucinacijų dvelksnys, kaip migla per pelkę, prašliaužė pro smegenis. Tai paprastas, sunkus sapnas. Slogutis, kada kankina atšiaurus depresinis ūpas. Kam gali rūpėti, kad štai jam, Albinui Karkai, atiteko daktaro Norkaus milijonas? O, gal būt, visas pasaulis jau vadina jį daktaro Norkaus sūnumi? Gabijos lūpose tai buvo atsargus visuotinės nuomonės aidas.
Gabijos teorijas reikia atmesti ir tikėti teisininkų įstaigoje sudarytu sprendimu: daktaro Norkaus akcijos paliko įmonės kredite. Ir tiek. Daktaras Norkus? Kiek Albinas pajėgia atsiminti, jis niekad nebuvo patekęs į Norkaus dėmesį. Argi įmanoma, kad velionis nejaustų giliau? Argi įmanoma, kad Norkus kaip nors, kaip nors neatsargiai, neišsiduotų?
Albinas nepajėgė svarstyti, prisiminti, derinti šimtus priverstinai prisimintų faktų. Dvasioje maišėsi drumzlės ir dengė tą gilumų, kurių, kaip dugnų tėkmėje, jis norėtų matyti. Viršun kilo drumzlės, jis nematė dugno, smėlio, spindinčių akmenų. Drumzlės, drumzlės, drumzlės, apmaudo nuosėdos dvasioje . . .
Jis norėtų jaustis tvirtas ir tuoj pat galvojo apie Gabiją, jis norėtų džiaugtis mintimis apie ją, o sąmonėn lipo slaptos tėvystės atvejis, toks skausmingai besigretinąs prie Gabijos teorijų apie daktarų Norkų.
Pora migdančių tablečių nugramzdino jį užuomiršon . . .
