LIETUVIŲ TAUTA — MŪSŲ PASAULIO CENTRAS
Lietuvos Diplomatijos šefas ministeris STASYS LOZORAITIS, atsakydamas į “Į Laisvę” redakcijos klausimus, kalba apie sovietinės sistemos bankrotą, Raudonosios Kinijos vaidmenį, JAV-bių žmogaus teisių politiką, baltų bendradarbiavimą, Lietuvos Diplomatinės tarnybos rūpesčius, egzilinės vyriausybės sudarymą, Kybartų aktus ir pareiškia linkėjimus pasaulio lietuviams.
Visiems, kurie domisi pasaulio gyvenimo įvykiais, yra natūralu pasaulio politikos horizontuose paieškoti ženklų, nurodančių iš už horizonto atslenkančius didesnės reikšmės įvykius. Kaip Jūs, p. Ministeri, matomus ženklus interpretuojate? Ar, Jūsų nuomone, sakysime, penkerių metų laikotarpyje galima laukti esminių pasikeitimų pasaulio politikos konjunktūroje?
— Vietoj spėlioti dėl ateities aš išreikšiu pageidavimą. Būtent, kad ateinančių 5 metų bėgyje laisvasis pasaulis pasiryžtų atvirai, garsiai kalbėti apie Sovietų Sąjungos pavergtų tautų reikalus. Tai ne tik patarnautų Lietuvos nepriklausomybės atstatymo bylai, bet taip pat sugrąžintų pasitikėjimą tarptautinės bendruomenės skelbiamais teisės bei moralės dėsniais. Šiais laikais didelę reikšmę tautų gyvenime turi ne tiktai galingi ginklai, bet ir žmonijos sąmonė. Jos brendimas žmogaus ir tautų teisių klausimais mums turi didelės reikšmės.
Kurios pusės naudai, Jūsų nuomone, šiuo metu dirba laikas: laisvojo pasaulio ar Sovietų Sąjungos?
— Manau, jog laikas veikia laisvojo pasaulio naudai. Praėjusių nuo komunistinės revoliucijos 60 metų bėgyje laisvasis pasaulis yra padaręs didelę pažangą tiek materialinėj, tiek dvasinėj srity. Tuo pačiu laiko tarpu Sovietų Sąjunga yra sustyrusi komunizmo replėse. Vienas to pavyzdžių yra žemės ūkio padėtis.
Sunaikinę fiziniai milijonus ūkininkų, sovietai iki šiol neįstengia savo pavaldinių išmaitinti. Politikos srity sovietų priespauda neįstengė visai nuslopinti rusuose pilietinių laisvių siekimą. Sovietų užvaldytos svetimos tautos sudaro sovietam rimtą vis didėjantį nepastovumo veiksnį. Galop, pažymėtina, kad komunistinės ideologijos niekas, net patys komunistai, rimtai nebeima.
Kaip reiktų suprasti komunistinės Kinijos vadų nuolat kartojamą įspėjimų, kad karas tarp JAV-bių ir Sov. Sąjungos neišvengiamas? Ar Kinija tokio karo nori, ar iš tikro karą pramato, ar tik savo politinių tikslų naudai tokio karo galimybe gąsdina pasaulį?
— Galimas dalykas, kad Raudonosios Kinijos vadai, kalbėdami apie karo tarp Jungtinių Amerikos Valstybių ir Sovietų Sąjungos grėsmę, nori sulaikyti Vakarus nuo tolesnių nuolaidų sovietams.
Šiaip jau, objektyviai žiūrint į padėtį, galima tvirtinti, jog Sovietų Sąjunga šiuo metu veda trečią didelę politinę-karinę ofenzyvą prieš Vakarus.
Pirmoji ofenzyva įvyko 1918-21 metais (nuo karų prieš kaimynines valstybes ligi Rygos taikos sutarties su Lenkija), antroji 1939-48 metais (nuo bendradarbiavimo su Hitleriu sutarčių ligi Pragos komunistinio perversmo). Dabartinė sovietų ofenzyva vykdoma Afrikoj ir Azijoj. Kiniečiai žino, kad jiems tikrasis pavojus gresia iš sovietų pusės ir todėl jie rūpinasi, kad Maskvos ekspansija būtų stabdoma.
Šioje pusėje atsiradę rusai disidentai, pradedant Solženicinu, ir mūsiškiai T. Venclova ir dr. A. Štromas kalba apie netolimu laiku įvyksiančius esminius pasikeitimus Sovietų Sąjungoje. Kuriuo keliu tie pasikeitimai ateis, jie nekonkretizuoja. Tačiau numanu, kad ne tarptautinio konflikto, bet greitėjančios vidaus evoliucijos pasėkoje. Ar galima prileisti, kad valstybiniu teroru paremtas režimas be išorinių smūgių, o taikia evoliucija gali pereiti į humaniškas valdžios formas?
— Sovietų santvarka, pradėta Lenino teroru, pagilinta Stalino teroru ir išlaikoma dabar kitokios formos teroru, negali savaime pereiti į humaniškas valdžios formas. Ji tegali būti nuversta. Tam nebūtinai reikia išorinių veiksmų, pavyzdžiui, tarptautinio konflikto: tos santvarkos priespaudoje yra pradų, kurie gali privesti prie jos žlugimo; prie tų pradų priklauso žmogaus ir tautų teisių paneigimas.
Nereikia užmiršti, kad totalitarines sistemas stiprina net ir laikini pasisekimai ir jas silpnina nepasisekimai.
Mano supratimu Jungtinių Amerikos Valstybių užimtoji pozicija žmogaus teisių atžvilgiu yra teisinga, ir konsekventiškai vykdoma Helsinkio pareiškimų dvasioje duos gerų vaisių. Maskvos grasinimai šiuo ir kitais klausimais yra juo brutalesni, juo silpnesnė ji jaučiasi.
Kas šiuo metu vyksta okupuotoje Lietuvoje, jau nebėra paslaplapčių. Faktai per pogrindžio spaudą ir tiesioginius kontaktus gan gerai žinomi šioje pusėje. Ar išeivija atlieka savo pareigą, tuos faktus pateikdama laisvajam pasauliui, ar sovietams vis dar sekasi laisvąjį žmogų mulkinti?
— Mano nuomone, užsienio lietuvių visuomenė tinkamai gina mūsų tautos reikalus ir teises.
Aš nemanau, kad sovietams sektųsi klaidinti laisvojo pasaulio viešąją nuomonę ir valstybės vyrus. Sovietų laikysena kiekvienu teisės, moralės, tarptautinių įvykių klausimu yra tiek akivaizdi, kad vargiai kuris laisvojo pasaulio politikas galėtų dar turėti kokių iliuzijų sovietų atžvilgiu. Tačiau sveika pažiūra į sovietus dažnai aptemdoma diplomatinėmis formulėmis. Be to, Vakarų prekybiniai ryšiai su sovietiniu bloku dažnai turi nemažos įtakos į laisvojo pasaulio valstybių laikyseną. Tai, tiesą sakant, stebina, nes prekybinių ryšių daugiau reikia sovietų blokui, negu Vakarams. Prisiminkime tiktai, kad Maskva ir jos užvaldyti kraštai Vakarams skolingi milžiniškas sumas dolerių. Privačios įmonės tų prekybinių santykių nori, nes žino, kad jie yra valstybės garantuojami. Vakarai siekia stiprinti prekybą su Sovietų Sąjunga, nes yra įsitikinę, kad šiuo būdu patarnaujama taikai ir sovietinės sistemos liberalizacijai. Aš gi manau, kad Vakarai labai dažnai savo žemės produktais ir pramonės gaminiais padeda sovietams išbristi iš nemažų sunkumų, kurie būtų galėję visą sistemą susilpninti.
Nepriklausomoje Lietuvoje diplomatinės veiklos metu Jūs buvote žinomas kaip artimo Baltijos valstybių bendradarbiavimo šalininkas ir tos idėjos puoselėtojas. Ar, Jūsų nuomone, kovodami už savo tautų laisvę, baltų veiksniai išeivijoje patenkinamai savo veiklą derina?
— Manau, kad bendradarbiavimas su estais ir latviais užsieny turėtų būti sustiprintas. Mūsų vyriausieji interesai yra tie patys, būtent, Lietuvos, Estijos ir Latvijos valstybių nepriklausomybės atstatymas. Veikiant tryse, galima sukelti daugiau dėmesio. Iš viso sovietų pavergtų tautų solidarumas yra savaime suprantamas ir būtinas.
VLIK-o ir LB-nės sluoksniuose pastaruoju metu rodomas susirūpinimas Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje išlaikymo ir stiprinimo reikalu. Ką visuomeninės organizacijos ir pati visuomenė šiuo reikalu galėtų daryti? Ką daro ir ką daugiau galėtų daryti pati Diplomatinė tarnyba?
— Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad mūsų politiniai veiksniai, visuomenės organizacijos ir net pavieniai asmenys rodo didelį susirūpinimą Lietuvos Diplomatinės Tarnybos ateitimi. Tai yra svarbi moralinė parama, kuri diplomatams yra nepaprastai reikalinga, ne tiktai jų veiklai, bet ir visoms pastangoms, kurios yra ir bus daromos Tarnybai išlaikyti. Naujų asmenų skyrimo pripažinimas priklauso nuo svetimų vyriausybių. Tad šiuo klausimu padėtis yra sekama, kad galimybei atsiradus, ji būtų išnaudota. Tais atvejais, kada skyrimas pasidaro reikalingas, kuriam diplomatui mirus, stengiamasi ton vieton paskirti naują žmogų. Pavyzdys: Lietuvos Garbės Generalinio Konsulo Los Angeles Vytauto Čekanausko paskyrimas.
Visuomenės jautrumas Diplomatinės Tarnybos klausimu, kartoju, yra ypač dabar nepaprastai svarbus jos egzistencijai ir už jį visi diplomatai yra dėkingi.
Dr. Štromas Europoje ir Amerikoje judino egzilinės Lietuvos vyriausybės sudarymo klausimą. Šis klausimas privačiai gan gyvai diskutuojamas. Ar Jum atrodytų, kad dabartinėse aplinkybėse egzilinės vyriausybės klausimo praktiškas pajudinimas būtų aktualus?
— Dr. Štromo nuomonė dėl egzilinės vyriausybės sudarymo yra ypač įdomi, kad ji išdėstyta žmogaus, kuris neseniai išvažiavęs iš okupuotosios Lietuvos.
Pilnai panaudoti Kybartų aktus aš šiuo metu nematau galimybės, būtent, dėl tarptautinės padėties, kuri bręsta mūsų naudai labai lėtai. Aš taip pat prisimenu tuos gana aistringus svarstymus, kurie praeityje ryšiumi su tais aktais drumstė mūsų politinę atmosferą.
Visa tai apsvarsčius, tenka prieiti išvados, kad šiuo tarpu egzilinės vyriausybės sudarymas nebūtų tikslingas.
Ko Jūs, p. Ministeri, norėtumėte palinkėti pavergtai lietuvių tautai ir laisviesiems lietuviams?
— Lietuvių tautai, kuri yra mūsų pasaulio centras, linkiu išsaugoti dvasinę nepriklausomybę, kuri ją įkvepia ligšiol ir kuri yra pirmas būsimos atstatytos valstybinės nepriklausomybė pagrindas.
Mano linkėjimas užsienio lietuviams: išlaikyti lietuvybę ir vienybėje tęsti veiklą Lietuvos nepriklausomybės atstatymo byloje.
