DŽIAUGSMĄ KELIĄ BALSAI

Besiskųsdami jaunimo nutautėjimu, mes dažnai net nepastebime, kad į lietuviško gyvenimo priekį ateina karta, kurioje esama lietuviškų širdiių, protų ir rankų, kurioms galima patikėti tolimesnį lietuviškos misijos vykydmą. Tai liudija, sakysime, keli jaunosios kartos atstovų pasisakymai ryšium su 1977.IX. 26 įvykusiomis jaunimo demonstracijomis Washingtone. Pareiškimai atspausdinti iš 1978.1.26 “Dirvoje" nr. 4. Čia cituojame būdingesnes pasisakymų ištraukas.

JAV Lietuvių Jaunimo sąjungos valdyba: iš kairės — Ramunė Bernotaitė (sekretorė), Sigita Banevičiūtė, Liucija Zdanytė, Paulius Bernotas, Birutė Zdanytė (pirm.), ir Linas Kojelis (politinės veiklos koordinatorius). Nuotraukoje trūksta Virginijos Valančiūnienės ir Danutės Šliogerytės.

Audrius Regis

Lietuviškoji kilmė “mus įpareigoja nuolat budėti ir dirbti Lietuvos nepriklausomybės atstatymui ir lietuvio teisių į laisvą gyvenimą ir valstybinio gyvenimo apsisprendimą atgavimui. To mes turime siekti įvairiais būdais:

1.    Išlikdami sąmoningais lietuviais ir stengdamiesi kuo ilgiau išlaikyti lietuviškus papročius, kultūrą ir kalbą.

2.    Ieškoti įtakingų draugų įvairių valstybių politikų ir kultūrininkų tarpe.

3. Nuolatos kelti mūsų tautai ir tėvynei padarytas skriaudas ir reikalauti jai laisvės ir nepriklausomybės”.

Violeta Burokaitė

“Šiomis demonstracijomis mūsų jaunimas nepadarė sau gėdos, nes daugiausia jaunimas jas užpildė, patys jas ruošė ir jas pravedė. Niekas negali mūsų jaunimo kaltinti, kad esame neveiklūs”.

Paliesdama kalbėtojus prie Linkolno paminklo, sako:

‘‘Ypač gražiai ir ilgai kalbėjo senatorius Dole. Jis, kaip Belgrado komisijos narys žmonių teisėms ginti, pažadėjo iškelti žmogaus teisių klausimą, liečiantį Pabaltijo valstybes. (Ir iškėlė).”

Gaila, kad esama vyresniųjų, kurie senatoriaus Dole kalbos Baltijos valstybių klausimu Belgrado konferencijoje nuopelnus priskiria tik sau. Rašinio autorei gal tik reikėjo, minint kitas pavardes, nepraleisti vyriausio demonstracijų organizatoriaus Viktoro Nako pavardės.

Redakcijos pastaba. Senatoriaus Dole pareiškimas Baltijos valstybių klausimu Belgrado konferencijoje 1977 lapkričio 25 buvo geras, bet trumputis ir kuklus. Jis pasakė: "Yra faktas, kad Jungtinės Valstybės niekad nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos įjungimo į Sovietų Sąjungą ir kad Europos saugumo konferencijos pasėkoje JAV-bių oficiali nepripažinimo politika nepasikeitė. Šis ilgai tveriąs faktas yra Jungtinių Valstybių politikos principas, remiamas Jungtinių Valstybių Kongreso”.

Šis pareiškimas padarytas labai geru laiku — konferencijos plenumo posėdyje. Tačiau nei sen. Dole, nei delegacijos pirmininkas ambasadorius Goldberg laisvo apsisprendimo teisių Baltijos valstybėms klausimo Belgrado konferencijoje nekėlė .

Dalia Vindašiūtė

Artėjant prie sovietų ambasados, policija demonstrantams pagrasino areštu. Ji suabejojusi:

"Reikėjo pasirinkti: toliau pasilikti demonstracijose, ar pasitraukti? Pajutau, kad aš esu tikra lietuvaitė, supratau, kodėl mane siuntė tėvaiį lituanistines mokyklas, kodėl priklausau organizacijoms. Nutariau pasilikti ir, jei areštuos visus, tai bus tėvų žemės labui. Tuo metu, atrodo, visas jaunimas pasijuto kaip viena šeima, kuri kovoja už vieną principą — už tėvynę”.

Vilija Jakaitytė

“Rengėjai visą demonstraciją (prie Linkolno paminklo) gerai pravedė. Dėl to yra labai įdomu, kad ši demonstracija negavo tiek vietos amerikiečių spaudoje, kiek ta antroji dalis— kuri buvo neplanuota ir neskelbta: tai žygis prie sovietų ambasados ir sovietų vėliavos deginimas. Ta antroji dalis, kur jau reikėjo policijos tvarkai palaikyti, buvo tipiškai amerikiečių masei daug įdomesnis įvykis. Todėl ir mano manymu, mes pabaltiečiai esame per daug švelnūs ir mandagūs . . . norėdami atkreipti Amerikos gyventojų dėmesį į mūsų kovą”.

Tai vis balsai, kurie turėtų kelti vyresniųjų džiaugsmą.    V. J.