TOMAS VENCLOVA: DĖL DR. A. ŠTROMO PASKAITOS
“Išsigimė visi velniai”
Dr. Štromas pradėjo nuo to: daug išeivių galvoja, kad Lietuvoje ištisai viešpatauja vad. oficialioji sąmonė. Man rodos, populiaresnė yra kita nuomonė: oficialioji indoktrinacija lietuvių tautai jeigu ir padarė įtakos, tai labai mažai; lietuvių tauta yra už nepriklausomybę. Ta nuomonė irgi nėra šimtaprocentiškai teisinga. Aš sutinku su dr. Štromu, kad oficialiosios sąmonės prievarta įgyvendintas absoliutus įsiviešpatavimas, pagal Hėgelio dialektikos dėsnį, virto jos absoliučiu išnykimu iš žmonių vidaus. Liko tik tam tikras, iki gyvo kaulo įkyrėjęs, oficialusis žodinis apdaras. Žmonių viduje oficialiosios sąmonės nėra. Ji tenai nepateko, arba pateko tomis neigiamomis formomis, kurias dr. Štromas labai teisingai nušvietė: cinizmas, atbukimas, dezinformacija ir agresyvumas.
Dr. Štromas gal ne visiškai pilnai pavaizdavo mūsų visuomenės kitėjimo procesą. Dėl Chruščiovo bandymų kažką reformuoti ir kažką gelbėti, dėl techninės pažangos, dėl visuomenės sudėtingumo ir diferenciacijos, dėl ryšių su Vakarais, dėl režimo senėjimo, (vadovai visi yra labai nukaršę) — dėl visa to, pasak Balio Sruogos, “išsigimė visi velniai”. Dėl to ir įvyksta faktai, kurie anksčiau nebūtų galėję įvykti. Nei dr. Štromas, nei aš niekada nebūtume galėję kalbėtis čia su jumis, o būtume kalbėjęsi kur nors Kolymos stovykloje, jei būtume anksčiau elgęsi daugiau ar mažiau taip, kaip elgėmės pastaruoju metu. Išeivija šitą “visų velnių išsigimimą” — gal būt nėra pakankamai pajutusi. Daug kas vaizduojasi, kad Stalino laikų režimas mažai pasikeitė. Vis dėlto gerokai pasikeitė. Dabartinė padėtis Sov. Sąjungoje truputį primena padėtį Franco Ispanijoje, jau antroje režimo pusėje, kada žmonės faktiškai nieko nebijojo, šnekėjo, ką norėjo, ir laukė Franco mirties.
Sąmonės tipai
Dr. Štromas sustojo prie minties, kad Lietuvoje egzistavo kairysis sluoksnis, kuriam socialinis klausimas buvo aukščiau už nacionalinį. Tas sluoksnis, jo manymu, buvo nemažas, ir jis “per pirmuosius rusus” išėjo į priekį. Man rodos, čia reikėtų įvesti daug patikslinimų.
Teisingai buvo kalbėta apie tautines mažumas. Tautinėse mažumose buvo elementų, kurie pradžioje tikrai laikė, jog nauja padėtis geras dalykas, teikiąs naujų perspektyvų.
Bet labai greitai susigriebė ir didelė dalis tų mažumų. O iš lietuvių kai kas perėjo Stalino pusėn iš cinizmo, ieškodamas sau privilegijų naujoje padėtyje, arba iš baimės. Buvo ir tokių, kurie, kaip sakoma, įkliuvo ir pasimetė. Jie anksčiau flirtavo su kairiąja ideologija; dabar jie užsidėjo kaukę, kuri vėliau priaugo prie veido. Buvo dar vienas momentas, apie kurį man yra Lietuvoje pasakoję. Nežinau, ar tai tikra istorija, bet ji atitinka tam tikrą sąmonės tipą tuometinėje Lietuvoje. Girdi, sykį prof. Leoną paklausę prieš jo mirtį (mirė 1938), ar jis nesutiktų palaikyti kažkuria prasme komunistų. Į tai jis atsakęs; Lietuva stovi kryžkelėje, prieš ją atsiveria du keliai: arba vokiečių okupacija, arba rusų okupacija. Vokiečiai su būdingu jiems pedantizmu sulikviduotų mūsų tautą maždaug per 25 metus. Rusija yra šalis chaotiška, netvarkinga, ir toje situacijoje mes turime šansų ilgiau išlikti. Todėl iš šitų dviejų blogybių aš jau verčiau pasirinkčiau rusus. Manau, kad tokia sąmonės forma egzistavo, ir “pirmųjų rusų” laikotarpyje suvaidino tam tikrą vaidmenį. Apie ją dr. Štromas neužsiminė.
Dr. Štromas: Bet buvo žmonių, kurie tikrai tikėjo komunizmu.
Venclova: Jų buvo. Tačiau komunizmas perėjo keletą tarpsnių. Buvo žmonių, kurie tikėjo tradicinę marksistinę ideologiją; buvo žmonių, kurie tikėjo leninistinę tos pačios ideologijos interpretaciją. Jie atsidūrė stalinizmo atmosferoje, o stalinizmą jau sunku pavadinti ideologija, nes stalinizmas yra rinkinys visiškai sustabarėjusių ir kartu guminių formulių, kurios dangsto pliką valdžios praktiką.
Vienas sąmojingas bičiulis Lietuvoje man sakė, kad judaizmas, iš dalies ir krikščionybė, suvedami į dešimt Dievo įsakymų, o stalinizmo ideologija suvedama tik į du įsakymus: pjauk ir plėšk. Žmonės, kurie tikėjo socialinės lygybės idealais, labai greitai pamatė, kur jie pateko. Toliau jų likimas buvo įvairus. Kai kurie nusprendė: “Na, ką darysi. Jei nori likti gyvas ir gal net kam nors padėti, reikia prisitaikyti”. O kai kurie, kaip minėjo dr. Štromas, net nusižudė, pvz. poetas Vladas Grybas. Jis buvo aktyvus komjaunuolis, aktyvus sovietinis poetas, pretendavęs į lietuvišką Majakovskį. Jis rašė pagal Majakovskį, ir Majakovskio likimą gana tiksliai nukopijavo, su tuo skirtumu, kad Majakovskis alkoholikas nebuvo, o Grybas buvo. Kada Stalino režimo pačioje pabaigoje buvo areštuoti gydytojai, kuriuos įskundė Kremliaus ligoninės daktarė Timašuk, kiekvienam buvo daugiau ar mažiau aišku, — turėjo būti aišku mano tėvui, Sniečkui ir daugeliui kitų, — kad tai signalas represijoms tokio tipo, kaip 1937, o gal ir blogesnėms, kuriose žus naujos dešimtys milijonų žmonių. Kiek žinau, vienintelis Vladas Grybas tada parašė apie dr. Timašuk eilėraštį, kurį išspausdino “Tiesa”.
Dr. Štromas: Parašė ir Mieželaitis apie dr. Timašuk! Jo buvo garsiausia poema! Po to Mieželaitis buvo Rašytojų Sąjungos pirmininku!
Venclova: Tada aš tikrai Vladą Grybą žymiai aukščiau vertinu, nes jis po to nusižudė. Čia galiu prasitarti ir apie maždaug tos pačios kartos atstovą Justiną Marcinkevičių. Kad jo “Katedra” atstovauja jo autentiškai, adekvačiai sąmonei, aš abejoju. Šiuo metu ideologiniai vadovai Lietuvoje leidžiai rašyti “Katedras”, kad patriotiniai jausmai neišsilietų į pogrindinę spaudą.
Nemažas sluoksnis pateko, kaip rusiškai sakoma, iš purvo į kunigaikščius. Stalino laikais jie suprato, kad tas kunigaikščiavimas yra be galo netikras. Šiandien tu kunigaikštis, rytoj tu esi purvas, ar blogiau negu purvas. Lietuvoj šito beveik nebuvo, bet visi matė, kas darosi Estijoj, Latvijoj, Rusijoj. Chruščiovo reformų procese Lietuvos vadovai suprato, kad šitam reikia užkirsti kelią. Jei esame elitas, tai ir turime būti elitas, ir visada būsime. Ir privilegijas perduosime savo jaunajai kartai. Tiesa, pasitaiko atvejų, kada jaunoji karta nenori tų privilegijų. Bet, palyginti, nedaug tokių.
Tas elitas labai dažnai yra absoliučiai ciniškas, susirūpinęs tik savo gerove ir iš esmės neturįs politinės nuomonės; jis iš esmės nemąsto apie tautos reikalus, neturi tautos ateities vizijos. Turi tik savo asmeniškos ir, gal būt, dar savo vaikų ateities viziją. Jam svarbu, kad faktiškai niekas nesikeistų, nes jam ir jo vaikams, be abejo, bus geriausia tokioje situacijoje, kokia dabar yra. Idealistų buvo, bet jie jau išmirė. Tai vienas iš svarbiausių veiksnių, kurie stumia visuomenę į stagnaciją, o ji šiuo metu dusina šalį taip, kad ten darosi nebeįmanoma. Justinas Marcinkevičius, juo labiau Mieželaitis, man rodos, priklauso šitai grupei.
Kaip jau sakiau, daugelis kairiosios arba bent kairesniosios ideologijos žmonių Stalino laikais Lietuvoje nešiojo kaukę, kuri paskui priaugo prie veido — gal kai kas ir įtikėjo į komunizmą. Tokių žmonių tarpe buvo labai populiari laikysena — kiek įmanoma, kad ir su daugeliu kompromisų, palaikyti tautinę kultūrą. Jų karta turėjo tam tikro, neretai labai perversiško idealizmo ir patriotizmo. Atėjus naujai, ciniškesnei kartai, matyt, jo bus mažiau. Jeigu naujoji karta pajus, kad kultūros palaikymas gresia jų pačių padėčiai, momentaliai nustos tą dariusi.
Partizanai ir pasipriešinimas
Nesutikčiau su dr. Štromu, kad Lietuvoje po 1945 m. vyko pilietinis karas. Lietuvoje ši terminologija tam tikruose sluoksniuose populiari. Ta sąmonės forma atsispindėjo, pvz., lietuviškuose filmuose, ypač filme “Niekas nenorėjo mirti”, kuris buvo laikomas netgi disidentizmo pirmąja kregždute. Esu matęs padorių ir protingų asmenų, — tiesa, paprastai nelietuvių, — kurie sakė: “O, čia visai disidentiškas filmas”. Jame implicistiškai išdėstyta tokia teorija: tauta kariavo prieš save pačią, maždaug kaip Ispanijoj. Viena tautos dalis nugalėjo kitą. Na, ir nieko čia ypatingo. Specialiai nutylima, kad Lietuva nebuvo palikta “pati sau”, bet aneksuota. Pilietinio karo sąvoka ex definitione netinka aneksuotai šaliai. Pilietinis karas gali vykti tiktai vienos visuomenės viduje, kada svetima struktūra nespaudžia. Žinoma, pilietinio karo atspalvis buvo, nes dalis tautos vis dėlto palaikė tą svetimą struktūrą.
Toliau buvo sakyta, kad tasai karas baigėsi kapituliacija. Man rodos, jis baigėsi ne tiek kapituliacija, kiek partizanų išnaikinimu. Tai viena. Antra, jis baigėsi Stalino mirtimi. Jeigu Stalinas nebūtų miręs, matyt, reikalai eitų į galutinį tautos likvidavimą, ir beliktų jam beviltiškai priešintis. Chruščiovo laikais atsirado ir kitokių galimybių.
Buvau ne kartą klausiamas apie pasipriešinimą. “Akiračiai” klausė mane, ar reikia veikti tik sistemos ribose, ar nežalingi tokie aktai, kaip susideginimai, demonstracijos, “LKB Kronika” ir t.t.
Niekas neturi moralinės teisės — nei krikščionišku, nei kokiu kitu humanišku požiūriu — rekomenduoti kam nors susideginti. Gali nebent pats tam ryžtis, ir tai dar yra sudėtingas moralinis klausimas. Bet jeigu jau toks aktas įvyko, tai yra vienas iš tų aktų, be kurių tauta negyvena. Negalima tokio akto reikalauti, bet, sykį įvykęs, jis formuoja tautą, formuoja istoriją, komunikuoja apie tautą ir apie jos egzistavimą bei nusiteikimą. Tai yra itin svarbu.
Dr. Štromas: Bet vis tik antikalantininkai daug stipresni už mudu.
Venclova: Antikalantininkai labai stiprūs Justino Marcinkevičiaus, Kazakevičiaus ir panašių žmonių sluoksniuose. Daug kas tvirtina: reikia sėdėti sistemos viduje, kakta sienos nepramuši, sieną reikia minkštinti po truputį, kadangi kitaip tik prasiškelsi galvą, o gal praskelsi galvas ir daugeliui, nes siena užgrius. Pripažįstu, galima dirbti ir sistemos ribose, bet tik trimis sąlygomis: jei dirbama ištvermingai, jei dirbama protingai, ir jei dirbama nepasiduodant demoralizacijai. Bet tuos tris reikalavimus kartu įvykdyti be galo sunku. Aš jų neįstengiau vykdyti, dėl to aš esu čia, o ne tenai. Neištvėrė nei Jurašas, nei Žilius. Ir aš gerai suprantu, kaip galima neištverti. Pagal Solženiciną: jei ko nevaro, kaip jį išvarė arba Bukovskį, reikia sėdėti ir dirbti vietoje.
Solženicinas dar sako: kam negresia mirties pavojus arba ilgamečio kalėjimo pavojus, tas turi likti vietoje. Aš labai gerbiu Solženiciną, bet šičia aš su juo nesutinku. Tai kiekvieno žmogaus individualaus apsisprendimo reikalas. Absoliučiai jokių bendrų formulių čia negali būti.
Dar grįžtant prie pasipriešinimo. Esu tikras, kad prievarta klesti pirmiausia ten, kur visuomenė pasyvi, kur nėra pasipriešinimo. Pasipriešinimas ne tiek išprovokuoja priespaudą, kiek ją stabdo. Žinoma, esu tik už Mahatma Gandhi ir Sacharovo krypties pasipriešinimą. Šiaip jau mūsų žmonės yra be galo nugąsdinti. Dažnai atrodo, kad mūsų valdžia nieko negali. “LKB Kronikos” sutvarkyti negali, išmaitinti žmonių negali, pasiekti didelių laimėjimų užsienio politikoje negali. Bet vienas dalykas jai pavyko. Pavyko įgąsdinti žmones, sukurti tam tikrą tipą, kuriam baimė įterorizuota labai giliai. Yra tokia nuomonė, kad, jeigu priešinsies, deginsies, leisi “Kronikas”, demonstruosi, anksčiau ar vėliau vėl pradės žudyti tautą. Esu tikras, kad dabartinėje tarptautinėje situacijoje tautos tikrai nežudys. Atvirkščiai, gali jai duoti kai kurių lengvatų. Pamokomas dalykas: Kalantos demonstracijos praėjo be didesnio kraujo praliejimo. Valdžia be galo vengė lieti kraują. Stengėsi demonstracijas numalšinti kiek galint taikingiau, nors ir buvo iššaukta kariuomenė ir t.t. Žuvusių, rodos, nebuvo. Ir valdžia, — tai yra beprecedentinis atvejis, — kreipėsi į gyventojus per televiziją, prašydama aprimti. O jei tarptautinė ir vidinė Sov. Sąjungos situacija vėl atvirstų į stalinizmą — kuo sunku tikėti, — tas atkritimas nebūtų išprovokuotas disidentų, būtų valdžios imanentinės plėtotės rezultatas. Tada jau nepadėtų net ir ramiausia laikysena.
Dr. Štromas: Reikalas ne tas, kad pradės tautą stalinistiškais metodais žudyti. Pagal antikalantininkus ir be žudymo užtrauks veržles ir neduos nei kultūriškai, nei ūkiškai reikštis. Tai jų argumentas.
Venclova: Už to visko, mano manymu, slepiasi egoistiškas naujojo elito noras apginti savo privilegijas. Jis bijo, kad jį padarys atsakingu už Kalantą ir pan. ir išvarys iš šiltų vietų. Daug ką ir išvarė. Bet bijančių yra dar žymiai daugiau.
Dr. Štromas: Tie, kurie rašo, o nieko nesprendžia, sako: dabar cenzūra sustiprės, mums neleis dainų kurt, pjesių statyt, mokslo kurt.
Venclova: Tai dažniausiai sako žmonės, su kūnu ir krauju įsijungę į oficialų, cinišką elitą. Demoralizacijos būsenoje tokie įvykiai kaip Kalantos aktas arba “LKB Kronika” yra didžiulis moralinis pavyzdys.
Lietuvoj mes kartais sakydavome, kad, deja, yra toks liūdnas mūsų tautos bruožas: sėdi ir lauki. O gal kas nors tau atneš nepriklausomybę. Gal iš kokio debesio Lietuvai išlis nepriklausomybę. Neišlis! Jei patys nieko nedarysim, nieko nebus. Turi būti pasikeitimų Maskvoje, bet tie pasikeitimai nieko mums neduos, jei mes patys nepareikšime savo pozicijos.
Dr. Štromas: Jei tu nepareikši, tai Maskvos įvykiai tavęs nepalies.
Jie gali paliesti tikrai, jeigu tu būsi pasiruošęs.
Venclova: Nors Ženklys sako, kad pogrindinių organizacijų Lietuvoje nežino ir ypatingai jų nepasigenda, aš manau, kad jų yra. Nors apie jas irgi nieko nežinau, — o jei ir žinočiau, nieko nesakyčiau, — bet jos egzistuoja. Gal būt, kai kurios iš jų yra infiltruotos. Būtų keista, jei taip nebūtų.
Apie Sniečkaus vaidmenį
Sniečkaus mirtis sukėlė tautoje gana autentiškų jausmų priepuolį. Vilniuje mačiau jo laidotuves ir stebėjau tą daugelio nuliūdimą. Yra net gandas, greičiausiai klaidingas, bet rodąs žmonių nuotaikas: girdi, ant Sniečkaus kapo pasirodo užrašai: “Antanai, atsikelk ir pažiūrėk, ką su mumis padarė”. Atseit “prie Antano” buvę žymiai geriau.
Tikrai egzistavo specifiška Sniečkaus ir aplink jį susigrupavusių žmonių linija, ir jis kai kuriuos oficialios, lojalios inteligentijos atstovus panaudodavo tos linijos tikslams. Buvo norima užkonservuot, išsaugot tautos bent jau ekonominį aukštesnį lygį, iš dalies ir kultūrinį. (Leisti klasikus, “Lituanistinę biblioteką” ir t.t.). Lietuvoje pasiekta daug daugiau, negu Rusijoje ar Latvijoje. Pokario laikotarpy Latvijoj viskas buvo dar neblogai, o Lietuva gyveno pusbadžiu. Dabar, kai prieš metus buvau Rygoje, mačiau, kad ji gyvena pusbadžiu, o Lietuva vis dėlto ne. Žinoma, blogiau negu Sniečkaus laikais, bet vis dėlto ne pusbadžiu. Žymiai geriau negu Ryga, ir žymiai geriau negu Voronežas ar Tambovas. Truputį blogiau negu Maskva.
