Partizanai: Istorija ir dabartis

Lietuvos Steigiamasis seimas

1969 Vliko seimas ryšium su 1970 įvyksiančia Steigiamojo seimo susirinkimo 50 metų sukaktimi priėmė šiokį nutarimą:

— Vliko seimas, pagarbiai minėdamas šio istorinio įvykio sukaktį ir sveikindamas gyvuosius Steigiamojo seimo narius,

1.    Ragina lietuvių visuomenę atitinkamai paminėti šią reikšmingą sukaktį, kad jaunoji karta giliau susipažintų su Lietuvos valstybės atstatymo eiga ir su Steigiamojo seimo darbais.

2.    Prašo Vliko valdybą pasirūpinti, kad būtų išleistas specialus leidinys Steigiamojo seimo darbams nušviesti.

3.    Prašo Vliko valdybą pasirūpinti, kad Steigiamojo seimo nariai - veteranai memorandumais kreiptųsi į laisvojo pasaulio parlamentus ir parlamentarus, reikalaudami Lietuvai laisvės.

Sugretinę nutarimo 1 p. su 2, matome, kad Vliko seimas prašė Vliko valdybą specialaus leidinio Steigiamojo seimo sukakties minėjimui, kad minėtojai turėtų atitinkamos medžiagos apie jo darbus. Vliko valdyba to neįvykdė. Vietoj Vliko seimo prašyto 1970 išleisti Steigiamojo seimo susirinkimo 50 metų sukakčiai leidinio Vliko valdyba tik 1976 Tautos fondo lėšomis išleisdino V. Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Leidėjų pasisakymu, šio leidinio uždavinys — apsaugoti Steigiamojo seimo darbus, “kad jie nedingtų istorijai” ir “ kad Lietuva ir jos byla neliktų svetima naujai priaugančioms kartoms”, kurioms “reikia pažinti nepriklausomos Lietuvos valstybės politinio gyvenimo įvykius, žmones, pajusti Lietuvos demokratijos dvasią, Lietuvos politinės demokratijos tradicijas ir formas”. Tai jau kitos paskirties leidinys, nekaip Vliko seimo prašytasis. Ir šioji paskirtis nelabai net derinasi su Steigiamojo seimo tema. Pvz. ką Steigiamasis seimas gali liūdyti priaugančiojo kartom apie Lietuvos dabartinę bylą? Tokiam liudijimui reikalingesnis būtų vadinamo “Liaudies seimo” dokumentuotas komentaras. Arba pvz. apie kokias Lietuvos politinės demokratijos tradicijas Steigiamasis seimas gali liudyti, kai jis pats tebuvo tos demokratijos pradinis žingsnis. Tad iš leidėjų skirtų šiam leidiniui uždavinių gyvenimiškas tėra vienas — apsaugoti Steigiamojo seimo darbus, “kad jie nedingtų istorijai”.

★

Kaip sekėsi autorei su šiuo uždaviniu susidoroti? Knygos turinį sudaro keturi skyriai: Įžanga, Rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį seimą, Steigiamojo seimo darbai, Baigiamoji dalis.

Įžanga apima tris temas: Nepriklausomybė ir seimas — bendra tautos vizija; Kova už nepriklausomybę I pasaulinio karo metu; Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas. Įžangoje nurodyta demokratinės minties kilmė, tautinis atgimimas, valstybinio savarankiškumo minties brendimas, Lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiem šelpti vaidmuo, įvairios lietuvių konferencijos, Petrapilio seimas, Vasario 16-sios aktas, Laikinosios vyriausybės sudarymas. Įžanga iliustruota net 10 nuotraukų ir Vasario 16-sios akto faksimile. Išskyrus P. Leoną, kuris vadovavo Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą redaguojant ir pirmininkavo Vyriausiajai rinkimų komisijai, kitos nuotraukos tiesiogiai su Steigiamuoju seimu nesusijusios ir tik nukreipia skaitytojo dėmesį nuo Steigiamojo seimo į pašalinius dalykus. Iliustracijų vietoje autorė verčiau būtų pasirūpinusi pateikti Lietuvoje ir aplink ją tuo metu vyravusių revoliucinių nuotaikų ir socialinio bei ūkinio radikalizmo sintetinę apybraižą. Dabar be tokios apybraižos visas Steigiamojo seimo paveikslas stinga savo fono. Ogi praeities įvykiai teisingai suprasti, berods, įmanoma tik savo laiko fone.

★

Skyrius Rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą apima dvi temas: Steigiamojo Seimo išvakarėse, ir Politinės partijos, mažumų grupės, rinkimų rezultatai. Jis taip pat turi dvi lenteles: apie atstovų profesijas ir jų išsilavinimą.

Kalbėdama apie Steigiamojo seimo išvakares, autorė daro tokį sugretinimą: “Dvarininkai, kai kurie senesnieji kunigai ir sulenkėję miestiečiai tyčiojosi iš ‘kaimiečių valdžios’ ir dairėsi į Lenkiją ... Tuo tarpu per karo audrą išlikę šviesuoliai ir iš Rusijos grįžtantieji pabėgėliai nuostabiu sumanumu ir energija griebėsi organizuoti savivaldybes, mokyklas, paštą” (23 p.). Taigi pirmųjų tarpe dalyvauja “kai kurie senesnieji kunigai”. Antrųjų tarpe kunigų kaip nebuvę, nors faktiškai be Lietuvos kunigų talkos, be parapijų komitetų veikiausiai ne tik Steigiamojo seimo, bet ir pačios nepriklausomybės nebotų buvę. Kunigų vaidmuo tada Lietuvai buvo lemiantis. Tačiau to “dramblio” autorė nesiteikė pastebėti.

Nelabai patikimas ir autorės tvirtinimas, kad premjero E. Galvanausko vyriausybė delsusi Steigiamojo seimo rinkimus (24 p.). Komisija rinkimų įstatymui paruošti buvo sudaryta dar Sleževičiaus vyriausybės 1919.VI.16. Galvanauskas vyriausybę sudarė 1919.X.7. Rinkimų įstatymo dar nebuvo. Bet jau X.30 Valstybės taryba rinkimų įstatymą priėmė ir XL20 prezidentas paskelbė. Vyriausia rinkimų komisija buvo sudaryta XII.10, o rinkimų dienos paskelbtos 1920.1.12. Įstatymas reikalauja, kad nuo paskelbimo iki rinkimų būtų ne mažiau kaip du mėnesiai. Vadinas, rinkimai galėjo įvykti ne anksčiau kaip kovo 12. Bet žinant tais laikais Lietuvos neišbrendamus pavasario kelius, suprantamas rinkimų nukėlimas iki balandžio vidurio.

Apibūdindama krikščionis demokratus, autorė tvirtina: “Prieš rinkimus į St. Seimą 1919 m. taktikos sumetimais krikščionys demokratai įkūrė greta dvi profesines sąjungas: Ūkininkų sąjungą ir Darbo federaciją” (26 p.). Faktiškai šių abiejų organizacijų veikimo pradžia siekia 1906 metus. Karo ir vokiečių okupacijos metais uždusintas jų veikimas atkuto su Lietuvos nepriklausomybe 1918-1919 metais. Krikščionių darbininkų sąjungos vardą pakeitė Darbo federacija, bet tai nebuvo nauja organizacija. Tas pats ir su Ūkininkų sąjunga. Jų 1919 kurti niekam nereikėjo.

Apskritai Steigiamojo seimo rinkimuose dalyvavusiųjų lietuvių ir mažumų partijų aptarimas labai jau sumariškas. Nėra čia ne tik partijų rinkiminių platformų, bet nė programinių - pasaulėžiūrinių jų to meto nusistatymų. Skaitytojas nepajus tarpgrupinės įtampos, kurią Steigiamojo seimo rinkimai, ant svarstyklių padėję Lietuvos ateitį, buvo sudarę. Dėl šios spragos Steigiamojo seimo rinkimai ir jo darbai knygoje vyksta tarsi kokioj tuštumoj, kai faktiškai visa tai vyko labai didelėj diametraliai priešingų nusistatymų pagrindiniais valstybės klausimais susikryžiavimo įtampoj.

Kad ir šaltinius reikia apdairiai cituoti, rodo autorės teigimas (29 p.), kad į Steigiamąjį seimą buvo 21 kandidatų sąrašas. Šaltinis — prof. Ivinskio straipsnis Į LAISVĘ žurnale. Bet nelaimingu atsitikimu tai buvo žurnalo korektūros klaida. Turėjo būti 31, na21. Nors autorės cituojamame kitame šaltinyje jau yra teisingas 31 sąrašo skaičius, autorė vis tiek nepasitikrino, katras šaltinis tikras. Kadangi tie sąrašai būdingi Lietuvos demokratijos kūdikystei, juos ir jų kiekvieno gautus balsus verta prisiminti, būtent: 1. Bepartinių — 72, 2. Bepartinių grupės — 1083, 3. Bepartinių kuopos — 314, 4. Bepartinių organizacijos — 835, 5. Bepartinių kuopos Alsėdžių valsčiaus — 473, 6. Bepartinių grupės Kauno apskrities — 243, 7. Bepartinių grupės Vilkaviškio apskrities — 142, 8. Bepartinių grupės Paežerėlių valsčiaus — 397, 9. Bepartinių sąrašas Indrioniškio valsčiaus — 339, 10. Bepartinių sąrašas Utenos apygardos — 187, 11. Bepartinių valstiečių, mokytojų Rokiškio apskrities — 748, 12. Bežemių ir mažažemių darbo skruzdėlių grupės Panevėžio apskrities — 3134, 13. Bežemių ir mažažemių Biržų apskrities — 817, 14. Darbininkų ir tarnautojų, mažažemių ir bežemių —    3513, 15. Darbininkų ir ūkininkų socialistų kuopos — 7498, 16. Darbo federacijos (Kauno ir Panevėžio apygardose) — 69,907, 17. Darbo žmonių sąjungos — 2535, 18. Žemdirbių sąjungos (susijungė su 24 nr.) —    7651, 19. Kybartų vokiečių grupės (susijungė su 22 nr.) — 41, 20. Krikščionių demokratų ir kt. — 239,900, 21. Lenkų centrinio komiteto — 29,156, 22. Lietuvos vokiečių komiteto — 7,194, 23. Lista polska (susijungė su 21 nr.) — 3665, 24. Tautos Pažangos (tautininkų) —4288, 25. Tautos laisvės santaros (ūkininkų partijos) — 2591, 26. Socialdemokratų — 87,051, 27. Socialistų liaudininkų demorkatų — 39,264, 28. Ūkininkų sąjungos (Kauno ir Raseinių apygardose) 7535, 29. Valstiečių sąjungos — 116,298, 30. Žydų demokratinio susivienijimo — 44,709, ir 31. Žmonių grupės — 711.

Kitų Lietuvos demokratinių seimų rinkimuose iš paminėtų sąrašų jau dalyvavo tik 16, 18, 20, 21, 22, 24, 26, 27, 28, 29 ir 30. Kiti 20 sąrašų buvo konjunktūriniai.

Klaidinantis autorės tvirtinimas (36 p.), kad SDP du atstovai atsiskyrė ir pasiskelbė nepartiniais. Faktiškai iš SDP frakcijos pasitraukė tik Steigiamojo seimo pradžioje prisišliejęs socialistų revoliucininkų atstovas, o antrasis nepartinis atsiskyrė nuo Valstiečių sąjungos frakcijos.

Autorės pateikta (37 p.) atstovų lentelė taip pat neteisinga. Steigiamojo seimo susirinkimo dieną buvo krikščionių demokratų bloke 59 atstovai, socialistų liaudininkų demokratų -valstiečių sąjungos bloke 29, SDP frakcijoje — 14 ir mažumų 10 atstovų. Tačiau Steigiamojo seimo darbų eigoje iš KD bloko atskilo 4 atstovai ir sudarė atskirą žemdirbių frakciją. Jos lyderis buvo gydytojas Klemensas Vaitiekūnas. Iš Valstiečių sąjungos, kaip minėta, atskilo vienas nepartinis, o iš SDP — vienas socialistas revoliucininkas. Jis vienintelis balsavo prieš Lietuvos konstituciją. Steigiamojo seimo pabaigoj atstovai taip buvo susigrupavę frakcijomis: Darbo federacijos — 15,

Krikščionių demokratų — 24, Ūkininkų sąjungos — 16, Žemdirbių — 4, Valstiečių sąjungos — 19, Socialistų liaudininkų demokratų — 9, SDP — 13, žydų — 6 ir lenkų —3. Vienas vokietis ir du nepartiniai frakcijų nesudarė. (Plg. Lietuvos Statistikos Metraštis 1924/26 metams, Kaunas, 1927).

★

Pagrindinį knygos skyrių — Steigiamojo Seimo Darbai — sudaro šeši poskyriai: Steigiamojo seimo atidarymas, Einamieji reikalai, Žemės reforma ir vyriausybės krizė, Lietuvos valstybės konstitucija, valiutos ir kiti įstatymai, Kiti Steigiamojo seimo darbai, Steigiamojo seimo uždarymas.

Atidarymo aprašymas reljefingas, tik per daug iliustracijų. Garbės svečių nuotrauka jau tokia neįspūdinga, kad verčiau buvo jos nedėti. O jau visai nederėjo dėti perredaguoto Steigiamojo seimo pareiškimo Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Šio istorinio dokumento tekstas knygoje (65 p.) nėra autentiškas.

Einamųjų reikalų poskyris apima devynias temas: Darbų pradžia, Amnestija, Laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija, Steigiamasis seimas ir vyriausybė, Užsienio politika, Konfliktas su Lenkija, Mažasis seimas, Mažosios Lietuvos prijungimo klausimas, Universiteto steigimas.

Kalbėdama apie Steigiamojo seimo darbų pradžią, autorė faktiškai kalba tik apie paties seimo susitvarkymą: prezidiumą, komisijas, statutą. Gaila, kad nepateiktas detalesnis statuto turinys. Tas statutas, kitų Lietuvos demokratinių seimų patobulintas, buvo lietuviškoji “Robert’s Rules of Order” atmaina. Išeivijos tautiniam savitumui svarbu juo daugiau praktikuoti tautinės atributikos, juoba, kad nuolat tykoja pagunda pasinaudot svetimųjų “Robert’s Rules of Order” patarnavimu.

Kodėl atskira tema skirta amnestijos įstatymui — neaišku. Pats įstatymo turinys netiksliai atpasakotas. Amnestija buvo taikoma visiem kriminaliniam nusikaltimam, sumažinant bausmę trečdaliu, o okupanto (vokiečių) teismų nubaustiesiem — net dviem trečdaliais, bet nevisiem politiniam nusikaltimam. Būtent, “nepaleidžiami nuo teismo ir bausmės tie, kurie yra nusikaltę agitacija ir veikimu priešininkų valstybių naudai”.

Steigiamojo seimo ir vyriausybės temą autorė aptaria tik krikščionių demorkatų ir valstiečių liaudininkų blokų koalicijos atžvilgiu. Apie Steigiamojo seimo konstitucinius santykius su vyriausybe — nė žodelio. Neužsimenama taip pat, kas buvo per priežastis Steigiamojo seimo koalicijai nevykdyti tik ką priimtos konstitucijos nuostatų, kad “Vykdomoji valdžia pavedama Respublikos Prezidentui ir Ministerių Kabinetui” (5 str.) ir kad “Respublikos Prezidentą renka Steigiamasis seimas” (6 str.). To nevykdymo priežastį paaiškinti šaukiasi ne tik pati konstitucija, bet ir to nevykdymo politiniai padariniai, nes tas nevykdymas užtrenkė duris platesnei tautinių jėgų santalkai, kurią diktavo to meto Lietuvos tarptautinė ir vidaus padėtis. Platesnei tautinių jėgų santalkai neabejotinai buvo reikalinga Valstybės tarybos laikais buvusi įtakinga Smetonos grupė. Nors į Steigiamąjį seimą atstovų ji nepravedė, laikinojo prezidento Smetonos palikimas prezidento poste būtų sudaręs sąlygas tai grupei į tautinių jėgų santalką įtraukti. Bet to neįvyko. Kodėl? Ir kodėl autorė šio “dramblio” nesiteikė pastebėti? Priminsiu, ką šiuo klausimu esu rašęs Aiduose (1970 Nr. 10):

—    Krikščionių demokratų blokui, nors ir turinčiam atstovų absoliutinę daugumą, rūpėjo vykdomajai valdžiai sudaryti kiek galint platesnę poziciją, tuo būdu kiek galint susiaurinant vyriausybės opoziciją. Praktiškai paveikiausią vyriausybei poziciją būtų sudariusi valstiečių liaudininkų - krikščionių demokratų - tautininkų bendra koalicija. Steigiamasis seimas tuo būdu, anot prof. M. Roemerio, būtų įgijęs dešiniąją ranką. Logišku respublikos prezidento kandidatu taptų buvęs Valstybės Tarybos pirmininkas ir buvęs Laikinasis valstybės prezidentas A. Smetona. Tačiau valstiečių liaudininkų blokas bendroj koalicijoj su tautininkais dalyvauti griežtai atsisakė. Krikščionių demokratų blokas atsidūrė prieš alternatyvą: dėtis į koaliciją su valstiečių liaudininkų bloku, turinčiu Steigiamajame seime 29 atstovus, ar su tautininkais, nepajėgusiais pravesti nė vieno atstovo? Krikščionys demokratai koalicijos partneriu pasirinko valstiečių liaudininkų bloką. Bet tas blokas buvo priešingas ne tik bendrai koalicijai su tautininkais, bet ir Laikinosios konstitucijos nustatytai prezidentūros institucijai. Krikščionys demokratai ir čia padarė valstiečių liaudininkų blokui nuolaidą, sutikdami Laikinosios konstitucijos nustatyto respublikos prezidento nerinkti, jo pareigas visą Steigiamojo seimo kadenciją einant jo pirmininkui.

—    Krikščionių demokratų apsisprendimą už koaliciją su valstiečiais liaudininkais daug lėmė ir Smetonos nepalankumas žemės reformai, ir labai griežta kairiųjų opozicija tautininkams, gaivinama nesenais prisiminimais Uracho rinkimų Lietuvos karalium, taip pat įtartino Smetonos išvykimo iš Lietuvos labai kritišku Lietuvai metu, kai 1918 gale raudonoji armija prisiartino prie Vilniaus.

Beje, dr. Kazio Griniaus ministrų kabineto narių nuotraukose (77 psl.) skaitytojas pasiges finansų ir susisiekimo ministrų, nes po E. Galvanausko nuotrauka kažkodėl pažymėtos tik jo buvimo ministru pirmininku datos. Žydų frakcijos narių nuotraukose (89 p.) kažkodėl įdėtos tik trijų žydų atstovų nuotraukos, o kitų trijų trūksta, nors Lietuvių enciklopedijoje yra Rachmilevičiaus ir Rozenbaumo nuotraukos ir jas nesunku buvo gauti. O ir rabino Popelio nuotrauką, parodžius šiek tiek iniciatyvos, taip pat būt buvę nesunku surasti.

Užsieninę politiką faktiškai daro vyriausybė. Parlamentas, knygos atveju — Steigiamasis seimas, užsieninę politiką gali veikti tik netiesioginiu būdu, kontroliuodamas vyriausybės darbus. Todėl ir iš Steigiamojo seimo darbų aprašymo ir vertinimo natūralu laukti seimo nusistatymų pagrindiniais to meto Lietuvos užsienių politikos klausimais. Vietoj to knygoje randame to meto Lietuvos tarptautinės padėties ir Lietuvos užsienio politikos bendrą vaizdą. Jis, žinoma, paryškina Steigiamojo seimo darbų klimatą ir sąlygas, atseit, darbų rėmus, bet ne paties Steigiamojo seimo darbus.

Steigiamojo Seimo Darbų skyriuje užsienių politikos tema suskaldyta taip: Užsienio politika, Konfliktas su Lenkija, Mažasis seimas, Mažosios Lietuvos prijungimo klausimas.

Užsienio politika knygoje apima tik Lietuvos - Sovietų Rusijos taikos sutarties, Lietuvos - Latvijos sienų sutarties ir Tautų Sąjungos Nuolatinio tarptautinio teisingumo tribunolo statuto ratifikavimą. Atrodo šiem trim dalykam toje temoje pakaktų tik atskirų pastraipų.

Gana plačiai apžvelgiama Lietuvos - Lenkijos santykių raida Steigiamojo seimo metais. Toje raidoje Steigiamojo seimo nusistatymas buvo lemiantis Hymanso projekto atveju. Gaila, nepateiktas pats projektas ir skaitytojas negali pasidaryti savo išvadų nei dėl jo, nei dėl Steigiamojo seimo pozicijos jo atžvilgiu.

Toje raidoje dėmesio vertas Griniaus vyriausybės vekselis rytų Lietuvai. Cituodama premjero Griniaus deklaraciją Steigiamajam seimui (113 p.), autorė kažkodėl nutyli jos esmę, būtent pažadą, kad

— Lietuvos Rytų sritys, sudarydamos Valstybės 1/3, dalyvaus jos tvarkyme ir valdyme lygiai su kitais kraštais bendrame Lietuvos Respublikos Seime ir bendroje Vyriausybėje.

Lietuvos Rytai turi gauti Lietuvos Respublikoje vietinę autonomiją su savo seimu Vilniuje. Autonominis Vilniaus Seimas leis įstatymus klausimais, kurie paliečia vietinių kalbų vartojimą, mokyklų, tikybos ir kultūros reikalus, vietinius teismus, vietos ūkį ir visus kitus klausimus, kurie bus jam bendrojo Valstybės Seimo pavesti (SSD 152 posėdis).

Mažasis seimas buvo to meto Lietuvos - Lenkijos santykių raidoje tik vienas epizodas. Kai autorė jį atskira antrašte atžymėjo, tuo pabrėždama jo reikšmę, tada jau ypatingai prašosi klausimas, kodėl nutylėta Steigiamojo seimo nario karininko Antano Matulaičio mirtis kautynėse su lenkais? Kodėl nėra jo nuotraukos? Negi jo tarnyba Lietuvai ir gyvybės auka jos laisvei menkesnės vertės už protokolininkų biuro vedėjos darbą?

Svarbus buvo Steigiamojo seimo nusistatymas ir Klaipėdos krašto autonomijos klausimu, “paliekant jam, kaip sudėtinei Respublikos daliai teisę, savarankiškai rūpintis vietos ūkio, administracijos, taip pat mokesčių reikalais, darbo ir socialės apsaugos, teismų, švietimo, autonominio vieneto teisėmis, sutvarkytomis demokratiniais pagrindais” (123 p.). Tai buvo Lietuvos vekselis už Klaipėdos krašto gyventojų palankumą. Apie to vekselio vėlesnį išpirkimą knygoje neužsimenama. O jis, pasirašant 1924 Klaipėdos krašto konvenciją, Lietuvai brangiai atsiėjo.

Steigiamojo Seimo Darbų skyriaus Einamųjų reikalų poskyris baigiamas universiteto steigimo tema. Mažne visas tas poskyris kalba apie užsieninius reikalus. Universiteto tema jame atrodo dirbtinai prikabinta. Kadangi universitetą įsteigė vyriausybė pagal dar Valstybės Tarybos išleistą Vilniaus universiteto statutą, Steigiamojo seimo darbuose faktiškai figūruoja ne universiteto steigimas, o tik jau įsteigto universiteto statutas. Nepateikus to statuto teksto, pateiktos seimo atstovų pasisakymų ištraukos ne ką tepasako. Priminus, kad 1930 universitetui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, nuoseklumas reikalavo taip pat priminti ir ta proga padarytus Steigiamojo seimo universitetui suteiktos autonomijos aprėžimus.

Steigiamojo Seimo Darbų skyriaus trečiasis poskyris apima dvi temas: žemės reformą ir krikščionių demomokratų - valstiečių liaudininkų blokų Steigiamajame seimą sudarytosios koalicijos iširimą.

Aptardama Steigiamojo seimo darbą žemės reformos klausimu, autorė apžvelgia pačios žemės ir jos reformos klausimų padėtį iki Steigiamojo seimo. Tur būt per neapdairumą šioj apžvalgoj vartojamos tik dešimtinės, be pervedimo į hektarus.

Skaitytojui tai sudarys keblumą.

Autorė rašo: “Kun. M. Krupavičius ir A. Rimka buvo pakviesti žemės reformos įstatymo projektui paruošti. Projekto autorium buvo A. Rimka, bet jis artimai bendradarbiavo su kun. M. Krupavičium” (139 p.). Kieno ir kada jiedu buvo pakviesti — nenurodyta, tik išnašoje pažymėta, kad “Ruvo paruošti du žemės reformos projektai; Žemės Ūkio Ministerijos ir St. Seimo komisijos” (174 p.). Kada ir kodėl Steigiamasis seimas sudarė savo komisiją savo projektui ruošti ir kas tos komisijos projekto buvo pagrindinis autorius — nepaaiškinta. Rūdinga tik, kad Steigiamajam seimui žemės reformos įstatymo projektą referavo atstovas K. Ambrazaitis, ne Krupavičius ir ne Rimka. Beje, gal dėl “objektyvumo” šio istorinio įstatymo referento ir Sibiro kankinio nuotraukai knygoje pristigo vietos. Užtat po Rimkos nuotrauka (177 p.) parašas klaidingai tvirtina, kad jis yra autorius ne tik Žemės ūkio ministerijos ruošto, bet Steigiamojo seimo nepriimto, žemės reformos projekto, bet ir paties žemės reformos įstatymo.

Neaišku, kuriuo pagrindu autorė į Steigiamojo seimo priimtą Žemės reformos įstatymą įterpė Smetonos režimo laikų nuostatus apie apdovanojimą iš valstybinio žemės fondo žeme Vasario 16-sios akto signatarų — Valstybės Tarybos narių. Gražu tai, ar negražu, reikėjo to, ar nereikėjo — čia nesvarstytini klausimai. Čia betgi negalima nepareikšti pasipiktinimo autorės užgaulia aliuzija Vasario 16-sios akto signataram, išskyrus S. Kairį ir M. Biržišką. Autorė rašo: “Iš žeme apdovanotų Nepriklausomybės akto signatarų du nepasinaudojo ta dovana, tuo pažymėdami, kad jie dirbo ne sau, bet tėvynei”(155 p.) (Pabraukta mano. Vt. Vt.). O tie kiti, vadinas, dirbo sau, ne Lietuvai! Tai be nebus pirmoji tokia insinuacija Vasario 16-sios akto signataram, ir tai Vliko leidiny!

Sunku pasakyti, ar Steigiamojo seimo koalicijos suirimas faktiškai priklauso seimo darbų sričiai, ar tik jų darymo būdui, bet, tą suirimą įjungus į Steigiamojo seimo darbus, derėjo pasirūpinti pateikti skaitytojui to suirimo priežastis, nesitenkinant tik propagandiniais blokų pareiškimais.

Ryšium su koalicijos suirimu autorė mini ir buv. užsienių reikalų ministro J. Purickio bylą dėl spekuliacijos, “iš kurios pelnėsi ne tik daugelis kitų žmonių, bet ir pats . . .

J.    Purickis” (177 p.). Autorės “objektyvumas” vis tik jai leido nutylėti čia, kad toj byloj Purickis teismo buvo išteisintas. Beje, koalicinę dr. K.    Griniaus vyriausybę pakeitusiame E. Galvanausko darbo kabinete pusė ministrų pasiliko iš Griniaus vyriausybės, būtent: E. Galvanauskas, J. Aleksa, VI. Jurgutis, V. Karoblis ir M. Soloveičikas. Nauji atėjo: J. Dobkevičius, P. Juodakis, K. Oleka, B. Sližys ir P. Vileišis (Waterburio, Conn. P. Vileišio įžymusis dėdė). Aiškus posūkis dešinėn.

Steigiamojo Seimo Darbų skyriaus VI-sis poskyris apima konstituciją ir valiutos įstatymą. Steigiamojo seimo arba konstituantos pagrindinis uždavinys — valstybės konstitucija. Visa kita — tik laiko ir aplinkybių diktuojamos neišvengiamybės, tik didesnės ar mažesnės reikšmės priedai. Knygoje Lietuvos konstitucija pasodinta šalia valiutos įstatymo. Valiuta — vertingas dalykas. Vis dėlto

Steigiamojo seimo darbuose jos sodinimas šalia konstitucijos bent teisininkui atrodo kaip šventvagystė. Nei konstitucijos projekto, nei Steigiamojo seimo priimtojo teksto knygoje nėra. Konstitucijos svarstymam pavaizduoti naudojamasi tik atstovų pasisakymų citatomis. Nuo apibendrinančių išvadų apskritai susilaikoma. Tik tautinių mažumų teisių klausimu daroma tokia išvada:

—    Tautinės mažumos, St. Seimo darbo pradžioje pareiškusios lojalumą nepriklausomai Lietuvai, pasijuto apviltos, nes, besvarstant konstituciją, jų teisės palaipsniui buvo siaurinamos (185 p.).

Tai didelis priekaištas Steigiamojo seimo daugumai. Bet kuo gi pagrįstas? Pirmiausia, siaurinti galima tik tai, kas yra. Nei Vasario 16-sios akte, nei Valstybės Tarybos priimtuose Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose, nei paties Stiegiamojo Seimo priimtoj Laikinojoj Lietuvos Valstybės Konstitucijoj apie mažumų teises išvis nekalbama. Pats Steigiamasis seimas buvo pasisakęs tik dėl autonomijos Klaipėdos kraštui ir Rytų Lietuvai. Svarstydamas ir priimdamas konstitucijos VII skyrių apie mažumų teises, Steigiamasis seimas tas teises tik kūrė. Jos dar buvo tik partijų programose, tik galimybėse. Vienos partijos tas galimybes numatė vienokias, kitos — kitokias. Pvz. socialdemokratai numatė labai plačias tų teisių galimybes. Jie siūlė, kad konstitucija garantuotų mažumom teisę:

—    a. laisvai vartoti savo kalbą viešuose susirinkimuose, spaudoj, susirašinėjimuose, savivaldybėse, seime, teisme; b. laisvai duoti savo kalba prašymus ir pareiškimus į visas valdžios įstaigas; c. šiomis kalbomis turi būti vienu laiku ir greta su lietuvių kalba skelbiami įsakymai ir skelbimai visų vietinės valdžios ir savivaldybių organų; 2. svarstant bet kurios tautinės mažumos reikalus mi-nisterių tarybos posėdyje, gali dalyvauti sprendžiamuoju balsu tos tautinės mažumos sąjungos vykdomojo organo pirmininkas (SSD posėdis 228).

Panašus siūlymas Steigiamajam seimui buvo ir liaudininkų. Tokios galimybės mažumom labai patiko. Bet Steigiamojo seimo dauguma numatė siauresnes mažumų teisėm vykdyti galimybes. Tačiau pasirinkimas teisei vykdyti siauresnės galimybės dar nereiškia pačios teisės siaurinimo. Pvz., kai Steigiamasis seimas pasirinko nenusavinamai žemės normai 80 ha, vietoj siūlomų 50 ha, tas pasirinkimas turinčių teisę gauti žemės tos teisės nesusiaurino, o tik sumažino galimybę ja praktiškai pasinaudoti. O kas Steigiamojo seimo daugumos nustatytos mažumų teisėm vykdyti labai plačios galimybės, liudija pati konstitucija:

— 73. Tautinės piliečių mažumos, kurios sudaro žymią piliečių dalį, turi teisę įstatymų ribose autonomingai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus — liaudies švietimą, labdarybę, savitarpinę pagalbą — ir šiems reikalams vesti įstatyme nurodyta tvarka renka atstovaujamus organus.

74. Minėtos 73 paragr. tautinės mažumos turi teisę, eidamos tam tikrais įstatymais, apkrauti savo narius mokesniais tautinės kultūros reikalams ir naudojasi teisinga dalimi sumų, kurios Valstybės ir savivaldybių yra skiriamos švietimo ir labdarybės reikalams, jei šių reikalų netenkina bendros Valstybės ir savivaldybės įstaigos.

Jei tikrai, kaip autorė tvirtina, besvarstant konstituciją, mažumos būtų pasijutusios apviltos, jos būtų balsavusios prieš konstituciją. Faktiškai žydų frakcija, išskyrus Landau, balsavo už konstituciją, o lenkai balsavime nedalyvavo (193 p.).

Autorė klaidingai tvirtina, kad 1945.VII.3 Vilkas nusistatė, jog “atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, turėtų būti vadovaujamasi iki šiol dar teisėtu keliu nepakeista 1922 metų konstitucija” (194 p.). Faktiškai tada Vliko grupės sutarė tik štai ką: “3. Laikinuosius valstybės konstitucijos nuostatus priims Vilkas pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus”. Tas sutarimas taikė trumpos distancijos padėčiai. Šiandien pats Vlikas vargiai jį laiko tikrovišku dalyku.

Savosios valiutos įstatymo išleidimas aptartas glaustai, bet aiškiai. Ir Vailokaičių nuotraukos čia visai vietoje.

Poskyryje Kiti Steigiamojo seimo darbai užsimenama apie Muzikos mokyklos, Meno mokyklos, Čiurlionio galerijos, Centrinio Valstybės archyvo įsteigimą; trumpai primenamas Pradžios mokyklų įstatymo svarstymas, dvasininkų atlyginimai. Autorė tvirtina, kad “Jau St. Seimo laikais pradžios mokyklose mokėsi daugiau kaip 300,000 vaikų ir dirbo 5,000 mokytojų”. Bet tai 1938-1939 apytikriai duomenys. Pradžios mokyklose 1920 mokėsi 71,648 mokiniai ir buvo 1483 mokytojai, 1921 — 93,788 mokiniai ir 1697 mokytojai, 1922 — 120,026 mokiniai ir 2220 mokytojų (Žr. Lietuva 1918 - 1938 metais, p. 272). Šiame poskyryje taip pat tvirtinama, kad Steigiamasis seimas “ypač rūpinosi kooperacijos plėtimu Lietuvoje” (200 p.). Tik kuo konkrečiai tas rūpestis reiškėsi — nepaaiškinta. Taip pat tvirtinama, kad buvo įsteigti Prekybos ir Pramonės Rūmai, nors faktiškai tokie rūmai buvo įsteigti tik 1925. Gal supainiota su Probavimo rūmais? Aptariant socialinio aprūpinimo reikalus, sakoma, kad buvo “išleista keletas įstatymų, normuojančių atlyginimą tarnautojams ir darbininkams, apsaugančių pramonės ir žemės ūkio darbininkus nuo išnaudojimo ir kt.” (201 p.). Tai blanki bendrybė, juo labiau, kad Steigiamojo seimo opozicija visuomenę buvo įtaigojusi seimą veik išimtinai tik dvarų darbininkais užsiėmusį. Mat, ir 1920, ir 1921 ir 1922 Steigiamasis seimas vis grįžo prie to klausimo. Bet tą patį darė ir laikinoji vyriausybė prieš Steigiamąjį seimą, nes pačių dvarų ir jų darbininkų padėtis karo buvo labai paveikta. Bolševikų agentam buvo labai gera dirva. Todėl jau 1919.VII.5 laikinoji vyriausybė išleido “Įstatymą apie darbininkų - ordinarininkų iš dvarų dėliai darbų sumažėjimo pašalinimą”, draudžiantį šalinti darbininkus. Bet tas įstatymas galiojo tik iki 1919.IX.30, todėl 1919.X.2 vėl buvo pratęstas iki 1920.IV.23, o 1920. IV.20 vėl pratęstas iki 1921.1.1. Savo ruožtu Steigiamasis seimas 1920. VII.15 jį pratęsė iki 1921.IV.23, o 1921.III.30 dar kartą pratęsė iki 1922. IV.23. Tik 1922.IV.19 Dvarų darbininkų samdymo ir atstatymo įstatymas klausimą išsprendė pastoviai, nustatydamas pagal žemės plotą ir rūšį samdytinų darbininkų minimumą, jų atlyginimo minimumą, vidutiniai per metus 10 valandų darbo dieną, be to, negalinčiam “dėl senatvės, ligos ar žaizdų karo metu toliau dirbti” tam tikrą pensiją butu, kuru, javais ir sklypu daržui. Įstatymo vykdymo priežiūra pavesta darbo inspektoriam. Pramonės darbininkam Steigiamasis seimas davė kompensacijos įstatymą. Be darbininko kaltės iš darbo atleistajam įmonė turėjo mokėti kompensaciją pagal išdirbtą įmonėje laiką; 2 savaičių uždarbį po 3 mėnesių darbo, 3 savaičių uždarbį po 6 mėnesių darbo, 4 savaičių uždarbį po metų darbo ir toliau už kiekvienerius darbo metus — 2 savaičių uždarbį.

Šiam poskyryje autorė vėl prisimena Purickio bylą, bet jau su pastaba, kad jis buvo išteisintas (207 p.). Taip pat prisimena ir Voldemarui priekaištus dėl milijoninių neatsiskaitymų, bet be jokios pastabos, kuo visa tai baigėsi. Skaitytojas bus suglumintas. Gaila, kad ir Voldemaro aprašyme Lietuvių enciklopedijoje tuo reikalu nė žodelio, nors savo metu Lietuvoje apie tai labai daug kalbėta.

Aptariant Steigiamojo seimo technikinį darbą (211 p.), sudaromas klaidingas įspūdis, buvus dvi savarankiškas to darbo įstaigas. Faktiškai buvo tik Steigiamojo seimo raštinė su direktorium priešaky. Visi kiti tarnautojai buvo jo žinioj. Tai aiškiai nustatyta Steigiamojo seimo etatuose (V. Ž. Nr. 40).

Į Steigiamojo seimo ryškiųjų atstovų autorės atranką patekęs ir A. Simanauskas, klaidingai prikišamas mėgęs daug ir įvairiomis temomis kalbėti ir gaišinęs seimą. Faktiškai jis gal išvis tik porą kartų bus užėmęs tribūną. Tik, būdamas karštuolis, nepatinkamam kalbėtojui iš vietos replikuodavo. Už tai kartą net iš posėdžio buvo pašalintas. Labai seimo sluoksniuose išpopuliarėjo jo replika, kalbant Čepinskiui: “Profesoriau, cinikas išlindo”. Čepinskis sumišo, o seimas plyšo juoku. Apie Bielinio spalvingumą galima spėti iš jo kalbos dėl Pradžios mokyklų įstatymo 3 str.: “Visos pradžios mokyklos vedamos mokinių tėvų konfesijos, doros ir valstybingumo dvasioje”. Pasisakydamas prieš tą nuostatą, tarp kitko Bielinis pareiškė: “Tas paragrafas yra viena nesąmonė, daugiau nieko. Ką reiškia, pasakykit, dora? Kas yra ‘dora’? . . . Man dora tai yra nežinomas objektas” (SSD 257 posėdis).

Knyga teigia, kad Steigiamasis seimas išleidęs daugiau kaip 300 įvairių įstatymų (209 ps.). Vien Mažasis seimas priėmęs 25 įstatymus (120 ps.). Taigi daug dirbta. Iš knygos tačiau tų darbų daugumo nematyt. Knyga užgriebia tik tų darbų stambmenas ir tai paviršutiniškai ir nevisas, ir daugiur klaidingai. Pvz. Lietuvos moterim epochinės reikšmės civilinių teisių sulyginimas su vyrų civilinėmis teisėmis, pakeičiant veikusių civilinių kodeksų atitinkamus nuostatus, knygoje net nepaminėtas.

★

Paginos (turi būti Pagynos — Vt. Vt.) žodyje autorė aiškinasi, kad “neįmanoma susidaryti pilno Steigiamojo Seimo darbų vaizdo, neturint St. Seimo politinių partijų posėdžių protokolų ir ypač to laiko periodinės ir neperiodinės spaudos” (253 p.). Betgi Steigiamojo seimo darbų pagrindinis šaltinis — priimtieji įstatymai ir jų svarstymo stenogramos yra prieinami.

V. Daugirdaitės - Sruogienės Lietuvos Steigiamasis Seimas tikrai nėra knyga, kuri apsaugotų Steigiamojo seimo darbus, “kad jie nedingtų istorijai”. Ir tikrai nepateisinamas leidėjų dosnumas tokiai “studijai išmesti kelis tūkstančius dolerių, visuomenės suaukotų Lietuvos vadavimo reikalam. Šį Vliko leidinį palyginus su JAV LB “The Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania”, taip pat žaliais viršeliais, nors mažne perpus mažiau puslapių, vis dėlto tenka raudonuoti dėl Vliko nuosmukio.

V. DAUGIRDAITĖ - SRUOGIENĖ, Lietuvos Steigiamasis Seimas,išleido Tautos Fondas, 1975, 262 puslp. Kaina $9.50.

Vt. Vt.