JULIJONAS BŪTĖNAS 1915 - 1951 - 1976

Julijonas Būtėnas buvo laisvojo pasaulio lietuvių šviesioji auka prie pavergtos Lietuvos dešimčių tūkstančių aukų rezistencijos kovoje.

Tai galima vertinti ir kaip auką Vakarų pasaulio, kurio lyderių moralinis lygis leido jų žodžiam skirtis nuo jų veiksmų. Žodžiai kėlė tikėjimą ir kurstė žygius už laisvę. Veiksmai sukilusius už laisvę išdavė. To išdavimo auka buvo ir Julijonas, kaip ir visa Lietuvos rezistencija, kaip viso pavergto pasaulio pasipriešinimas.

Julijonas Būtėnas gimė 1915 Dovyduose, Joniškėlio valsčiuje, Biržų apskrityje. Mokydamasis Linkuvos gimnazijoje, priklausė ateitininkam, mėgo knygas, pasireiškė gabumu svetimom kalbom. Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę. Karo mokyklą baigė atsargos leitenanto laipsniu. Dar studijuodamas įsitraukė į laikraštinį darbą. Dirbo “Ryto”, vėliau “XX amžiaus” dienraščių redakcijose. Vartojo vokiečių, prancūzų, anglų, rusų, italų ir švedų kalbas. 1940 Lietuvą okupavus sovietam, Julijonas per “žaliąją sieną” pasitraukė į Vokietiją. Čia netrukus įsijungė į Lietuvos pasiuntinio Vokietijai, įgalioto ministro Kazio Škirpos organizuotą tautinio pasipriešinimo sąjūdį — Lietuvos aktyvistų frontą. Berlyne Julijonas drauge su kitais 38 pasiryžėliais davė įžodį ištikimai iki mirties kovoti už Lietuvos laisvę:

— Savo garbe ir sąžine pareiškiu, kad šį iškilmingą pasižadėjimą darau ne vien lūpomis ir žodžiais, bet širdimi ir siela, kad mano šis daromas pasižadėjimas visiškai sutaps su mano principiniais ir patriotiniais nusistatymais . . . Taip man, Dieve, padėk!

Tam savo įžodžiui Julijonas Būtėnas liko ištikimas iki mirties, atlikdamas įvairias rezistencijos kovotojo pareigas. Kilus Vokietijos-Rusijos karui ir sukilėliam užėmus Kauną, Julijonas vykdė Laikinosios vyriausybės uždavinius, dirbo “Į Laisvę” dienraščio redakcijoje. Išryškėjus rudojo okupanto kėslam, jis įsijungė į antinacinės rezistencijos sąjūdį — Lietuvių frontą ir bendradarbiavo pogrindžio spaudoje. Kurį laiką dirbo universitete filosofijos fakulteto žurnalistikos katedros asistentu.

Kai 1944, gresiant naujai sovietų okupacijai, buvo organizuojama Lietuvos vietinė rinktinė, Julijonas Būtėnas įstojo į ją ir buvo paskirtas rinktinės vado gen. P. Plechavičiaus adjutantu. Netrukus su rinktinės štabu buvo areštuotas ir išgabentas į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje, vėliau nugabentas į Vokietiją. 1945 buvo išlaisvintas ir vėl savo žurnalistinius sugebėjimus ir kalbų mokėjimą galėjo skirti Lietuvos vadavimo uždaviniam vykdyti. Iki 1949 redagavo Vliko ELTOS biuletenį, vertė į kitas kalbas Vliko memorandumus, rašė įžvalgias tarptautinės padėties apžvalgas.

Į Vakarus atvykus kovojančių Lietuvos partizanų atstovui Juozui Lukšai - Daumantui - Skrajūnui, Julijonas Būtėnas apsisprendė grįžti partizanu į Lietuvą, kad savo žiniomis ir sugebėjimais stiprintų kovos draugus.

1950 rudenį jis palydėjo Lietuvos partizanų atstovą į kraštą, o 1951 balandžio vidury ir pats nusileido Kazlų Rūdos miškuose.

Tuo metu partizaninio laisvės karo laikotarpis okupuotoje Lietuvoje jau artėjo į pabaigą. Maskvos atsiųsto gen. Kruglovo agentai ir milžiniškas provokatorių aparatas visomis priemonėmis stengėsi užgniaužti kelerius metus trukusį partizanų laisvės karą ir sunaikinti jo vadus. Ištikimas duotai laisvės kovotojo-partizano priesaikai, Julijonas Būtėnas gyvas priešui nepasidavė. Jis žuvo mažai žinomomis aplinkybėmis 1951 gegužės mėnesį. Savo gyvybės auka jis įprasmino daugelio savo amžininkų pasiryžimą ir pasitraukus į Vakarus nesitraukti iš kovos lauko dėl Lietuvos laisvės. Jis taip pat paliudijo tėvynėje kovojusiem į Vakarus pasitraukusiųjų solidarumą.

Julijonas Būtėnas visų pirma buvo idėjinis kovotojas, katalikiškų įsitikinimų, savo pažiūras į tautą ir žmoniškumą pagrindęs krikščionybės principais.

Kas Julijoną nuvedė į partizanus? Kas susitikdavo su Julijonu akis į akį, rasdavo ne rėkiančių spalvų, ne lendančių į akis, o labiau matinių, peleninių, po kuriomis per ilgesnį laiką pajunti vidaus šilumą. Ir juo ilgiau stebėsi, jausi jam daugiau simpatijos. Tokios simpatijos, kokią palieka natūraliai kuklus žmogus, susilaikąs nuo prasikišimo pro kitus, nesipuoląs dominuoti. Tai žmogus, kuris turi daug vidaus turinio, bet vengia jį demonstruoti. Kokie Julijono santykiai buvo su žmonėmis, galima buvo jausti iš jo paslaugumo kitiem, iš atsargaus prasitarimo apie kitus. Dar daugiau Julijono dvasioje buvo šilumos tiem, kuriuose matė prasiveržiant krikščionišką idealizmą. O ypačiai jautė prisirišimą prie tų, kurie mokėjo jį suprasti. Jų kalbinamas, eitų nors į ugnį. Tarp nuoširdžių draugų pasijutęs, Julijonas švysteldavo dar vienu spinduliu — humoro pajautimu. Rimtus dalykus jis mokėjo pasakoti su šypsniu, komiškus su tragiška veido išraiška. Draugai jį kartais rasdavo panašų į vokiečių komiką Theo Lingen.

Mėlynų šiltų akių, aukšto ūgio, stambaus sudėjimo, lėtų judesių aukštaitis, linkuvis Būtėnas buvo kaip tik toks, kurie yra žinomi savo ramumu, draugiškumu, sugyvenimu, sėslia darbo natūra.

Visa minėta Julijono Būtėno asmenybės sąranga vargiai buvo tinkama partizano gyvenimui, kur reikia būti bastūnu, sekiojančiu ir sekiojamu, einančiu iš pavojaus į pavojų, rizikuojančiu žudyti ir žūti. Julijonas vargiai tiko tokiai misijai. Ir vis dėlto Julijonas joje atsidūrė pirmiausia dėl savo prisirišimo prie artimiausių draugų, kurie buvo nuėję partizano keliu. Jų aukos pavyzdys Julijoną įpareigojo būti su jais. Tai vienas motyvas. Kitas, nemažiau svarbus, buvo idealistinis nusistatymas savo principus reikšti ne tiek žodžiais, kiek darbais. Patriotizmas buvo paraginęs jį 1944 stoti į gen. Plechavičiaus vadovaujamą rinktinę. Rinktinės štabui tragišką dieną Julijonas buvo įspėtas nesirodyti štabe. Bet pasitraukti nuo pareigos, kurią prisiėmė savanoriškai — ne, tai ne Julijono būdui. Jis ėjo tiesiai į štabą, tiesiai į pavojų ir buvo suimtas ir išvežtas į koncentracijos lagerį su visais karininkais. Tas pats ir paskiau partizaninio judėjimo metu. Jei partizano kelyje galiu būti naudingas — tegul būna, kas bus. Jautė nepatogumus, jautė pavojus, jų instinktyviai bijojo, bet to negalėjo rodyti draugam.

Pasirinkdamas partizano kelią, Julijonas žinojo partizanų statutą ir tradicijas:

— Laisvės kovotojas visuomet turi būti akylas, drausmingas, drąsus, ryžtingas, blaivus, dorovingas, griežtai užlaikąs patikėtą paslaptį..., nors tai sudarytų jo gyvybei pavojų, nepasiduoti gyvam su ginklu į priešo rankas, o prireikus atiduoti savo gyvybę — atiduoti ją kuo aukščiausia kaina priešui.

Kai kitos išeities nebuvo Julijonas Būtėnas ir šį nuostatą ištikimai įvykdė.

Partizano kelyje Julijonas Būtėnas buvo tragiškai herojiška figūra. Nesijautė jis, kad būtų tinkamas partizano misijai, bet jautėsi, kad eiti partizano keliu yra jo aukštesnė pareiga. Nelengva buvo tos pareigos imtis. Tik po vidaus konfliktų jis pasirinko herojinę alternatyvą. Tai tragiškasis idealizmo kelias.

Julijono Būtėno, kaip kad ir daugelio laisvės kovotojų-partizanų, kapas šiandien nežinomas. Bet jo gyvybės auka kaip tie Čiurlionio paveiksle baltieji aukos dūmai pavergtosios mūsų tautos laisvės troškimą neša. į žmonių ir tautų likimo Viešpatį, ir įkvepia bei drąsiną gyvuosius ištverti gal būt dar ilgame ir permainingame kelyje į savo tautos laisvę ir valstybinę nepriklausomybę.

Būtėnas suprato žmonijos dinamikos kelių. Matė tos dinamikos du didžiuosius veiksnius— didžias idėjas ir didžias asmenybes, kurios tas didžias idėjas neša. Didžios idėjos, krikščioniška ir antikrikščioniška, jo epochoje rungėsi globaliniu plotu ir žmonijos istorijų darė konvulsingai dramatiškų. Su optimizmu Būtėnas regėjo, kad krikščioniškos idėjos pranašumas vis labiau pripažįstamas ir išpažįstamas. Jai nukelti į gyvenimų, paversti jėga, kuri imtų dominuoti inertiškų masių gyvenimų, reikia pakilių asmenybių. Jų labiausiai trūko idėjai nešti, masei paveikti. Būtėnas matė ir rašė, kad asmenybių moralinė ir etinė pažanga yra atsilikusi nuo jų intelektualinio genijaus. Ypačiai jį gąsdino įsigalėjusi hipokrizė, veidmainingas idealistiniais šūkiais savanaudiškų siekimų dengimas. Hipokrizė buvo įsigalėjusi tiek Vakaruose, tiek ir tarp savųjų.

Juozas Brazaitis