BALTIJOS VALSTYBIŲ SUVERENUMO KLAUSIMU

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Baltijos studijų puoselėjimo draugijos suorganizuotoj penktojoj Baltijos studijų konferencijoj New Yorke 1976.V.22 Koelno universiteto (Vakarų Vokietijoj) teisių profesorius Borisas Meissneris skaitė referatą apie Baltijos valstybių suverenumą. Tolygia tema jis yra rašęs ir savo daktarinę disertaciją, kuri atskira knyga išėjo 1956. (Žiūr. Į Laisvę 1956 Nr. 11(48). Įdomu tad palyginti jo anuometinių ir dabartinių svarstymų prielaidas bei išvadas.

Savo referato įžangoj prof. Meissneris, glaustai aptaręs Baltijos valstybių suverenumo sąlygas po I-jo pasaulinio karo, priminęs, kad Sovietų Rusija savanoriškai ir visiem laikam atsisakė bet kurių savo suverenumo pretenzijų į Baltijos tautas ir jų žemes, toliau trumpai apibūdino moderniosios tarptautinės teisės moksle išryškėjusį suverenumo turinį, pabrėždamas, kad, iki I-jo pasaulinio karo tarptautinėje teisėje vyravusi, hegelinė nelygstamo suverenumo samprata po I-jo pasaulinio karo buvusi reformuota, pripažįstant, kad valstybės suverenumą saisto tarptautiniai įstatymai. Moderniosios tarptautinės teisės suverenumo sampratoje valstybės suverenumas kitų valstybių atžvilgiu reiškiąs tik nepriklausomybę nuo kitų valstybių kontrolės, bet šioji nepriklausomybė jokiu būdu nereiškianti ir nepriklausomybės nuo tarptautinių įstatymų. Šiokia suverenumo samprata po II-jo pasaulinio karo esanti priimta ir sovietinėje suverenumo doktrinoje.

Paryškindamas suverenumo aspektus, prof. Meissneris pripažįsta, kad valstybės suverenumas kitų valstybių atžvilgiu galima vadinti ir valstybės nepriklausomybe, atseit, nepriklausomybe nuo kitų valstybių kontrolės. Tačiau nepriklausomybės sąvoka esanti siauresnė nekaip suverenumo. Suverenumas apimąs ne tik valstybės nepriklausomybę nuo kitų valstybių kontrolės, bet ir valstybės jurisdikciją savo teritorijoj savo gyventojų atžvilgiu. Šio antrojo suverenumo aspekto nepriklausomybė neapimanti.

Primindamas valstybės suverenumo esmines žymes, prof. Meissneris pažymi, kad valstybės suverenumo esminė žymė esanti valstybės tarptautinis teisnumas bei veiksnumas (“amenability to international law’), kitaip sakant, valstybės reiškimasis valstybių tarptautinėje bendruomenėje pilnateisiu nariu, kaip “full subject of international law”.

Perėjęs prie Baltijos valstybių suverenumo dabartinės padėties, prof. Meissneris konstatuoja, kad Sovietų Sąjunga savo 1940 karine intervencija Baltijos valstybėse ne tik yra pažeidusi tarptautinius įstatymus, bet taip pat sulaužiusi ir pačių sovietų priimtus suverenumo principus bei tautų apsisprendimo teisę. Į klausimą, ar dėl tos Sovietų Sąjungos karinės intervencijos Baltijos valstybės yra praradusios savo suverenumą, savo “international legal personality”, prof. Meissneris tvirtina, kad šių dienų tarptautinės teisės šviesoje tokio klausimo atsakymas esąs aiškus: prievartinė Baltijos valstybių inkorporacija į Sovietų Sąjungą nuo pat pradžios buvo ir tebėra niekinė (“null and void”). Moderniosios tarptautinės teisės akyse Baltijos valstybės turinčios būt laikomos teritorijomis, kurios vis dar tebėra Sovietų Sąjungos okupuotos. Šioji prof. Meissnerio tezė įsakmiai mums primena, kad tikslinga ir paaiškina kodėl tikslinga, kalbant apie dabartinę Lietuvą, vartoti okupacijos pažyminį.

Maža to. Pasak prof. Meissnerio, net galima išjungti galimybę, kad šios teritorijos (Estija, Latvija, Lietuva) galėtų būti įgytos senaties keliu, nes senatis negalinti panaikinti tautų apsisprendimo teisės. (“One can exclude the possibility of acquiring these territories by positive prescription since the latter cannot operate in contravention of the peoples’ right of self-determination”).

Lygiai tos pačios tezės buvo dėstomos ir B. Messnerio 1956 knygoje “Die Sowjetunion, die baltischen Staaten und das Voelkerrecht”. Savo teisinės analizės pabaigoje 1956 Meissneris prisimena tarptautinės teisės žinomo autoriteto prof. W. Schaetzelio tezę, kad mūsų laikų tarptautinė teisė, nors dar ir neturinti paveikių priemonių visais atvejais teisėtai tvarkai tarptautiniuose santykiuose atstatyti, betgi jau nebepalieka jokios galimybės pačiam grobikui tapti teisėtu savo grobio šeimininku. Grobikas tegali būti amžinu grobiku. Šią Schaetzelio tezę sukonkretindamas, 1956 Meissneris daro išvadą, kad prievartinės aneksijos nepripažinimo principas tarptautinės bendruomenės narius -valstybes savaime įpareigoja rūpintis tarptautinės teisės priemonių teisės pažeidimam pašalinti ir teisėtai tvarkai atstatyti. Ir Baltijos valstybių atveju 1956 Meissneris buvo optimistiškai nusiteikęs ir pasitikįs teisės idėjų galia ir istorijos dinamikos palankumu.

Despite Soviet denial of personal freedom and civil rights in Lithuania, despite unwillingness of the United Nations to. attack Soviet imperialism, the idea of free Lithuania is very much alive. The era of colonialism has ended. And as the people in the Soviet Union begin to demand personal freedom, Soviet imperialism and colonialism must come to an end.

The New York Times

Bet 1956 Meissneris ribojosi tik akademine klausimo plotme. 1976 Meissneris savo referate daugiau dėmesio skiria klausimo praktiškajai pusei. 1976 Meissnerio referate kalba jau ne tik teoretikas akademikas, bet ir politikas pragmatikas, kuris kaip tik pabrėžia tezę, kad teorija ir gyvenimo praktika tautų teisėje yra du skirtingi dalykai. Praktikoje Baltijos valstybės, kaip “international legal personalities”, savo egzistavimą tebetęsiančios tik atžvilgiu tų valstybių, kurios Estijos, Latvijos, Lietuvos prievartinės inkorporacijos į Sovietų Sąjungą nepripažįstančios de jure. Savo suverenumo likusias teises jos tebevykdančios per savo tebeveikiančias diplomatines misijas, konsularines įstaigas ir savo pilietybes. Apie diplomatinių ir konsularinių įstaigų išmarumą prof. Meissneris neužsimena. Užtat juo didesnio mūsų dėmesio turėtų sulaukti prof. Meissnerio akcentavimas pilietybės veiksnio Baltijos valstybių suverenumo tęstinumui. Tatai ne tik patvirtina mūsų pačių pakartotinai keltą Lietuvos pilietybės reikšmę Lietuvos valstybingumo tęstinumui, bet sykiu ir skatina mūsų iniciatyvą susirūpinti Lietuvos pilietybės veiksnio paveikesniu panaudojimu. Tatai ypatingai aktualina atitinkamų rezervų stoka diplomatinės tarnybos tęstinumui. Atrodo, kad Lietuvos pilietybės veiksniui paveikiau pasireikšti galėtų padėti sudarymas Lietuvos piliečių draugijų, pirmiausia gal tuose kraštuose, kurie nepripažįsta Lietuvos inkorporacijos, bet kuriuose nėra nei Lietuvos diplomatinės misijos, nei konsularinės įstaigos, pvz. Vakarų Vokietijoje, kuri, pasak Meissnerio, “will proceed on the assumption that Estonian, Latvian and Lithuanian nationality still exists if it can be proved by relevant documents”. Tikslinga, atrodo, būtų organizuoti ir bendras Estijos, Latvijos, Lietuvos piliečių draugijas.

Paryškinęs Baltijos valstybių suverenumo padėtį tarptautinės teisės principų šviesoje, prof. Meissnerio referatas tuoj pat konstatuoja, kad tuo tarpu

tarptautinė teisė neturinti tokio autoriteto, kurio tarptautinių faktų interpretacija būtų visuotinai privaloma ir vykdoma.

Faktiškai atskirų tarptautinių veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą interpretuoja kiekviena valstybė savo interesų mastu. Ir Baltijos valstybių prievartinę inkorporaciją į Sovietų Sąjungą nevisos valstybės vienaip interpretuojančios. Kai kurios valstybės Baltijos valstybių prievartinę inkorporaciją į Sovietų Sąjungą yra pripažinusios. Vėl gi kai kurios kitos valstybės Baltijos valstybių prievartinę inkorporaciją į Sovietų Sąjungą apeinančios tylomis. Savo diplomatinius santykius su Sovietų Sąjunga jos sumezgusios jau po II-jo pasaulinio karo ir Baltijos valstybes jau radusios Sovietų Sąjungos sudėtyje ir laikomas sąjunginėmis respublikomis. Kokio rezervo dėl tokios Sovietų Sąjungos pretenzijos jos nedariusios. Ir būdinga, kad po tokio savo konstatavimo prof. Meissnerio referatas pereina prie sovietinių respublikų valstybingumo vertinimo. Esą pagal konstitucinės ir tarptautinės teisės sovietinę doktriną Sovietų Sąjungos sąjunginės respublikos turinčios pilną suverenumą (“full states as subjects of international law”). Nors dėl totalistinio kompartijos valdžios pobūdžio ir dėl Maskvos visuotinio dominavimo sovietinėse respublikose faktiškai esą jom, tom respublikom, tenkanti tik labai aprėžta autonomija, nors tarptautinės teisės formaliais subjektais esančios tik,

Jungtinių Tautų nariais tapusios, Gudija bei Ukraina, ir nors todėl būtų visai nesunku sovietinių respublikų valstybingumą nuneigti, tačiau tokis nuneigimas nebūtų tikslingas. Esą tokis nuneigimas tik paremtų ir sutvirtintų kai kurių tarptautinės teisės autoritetų Vakaruose kartais propaguojamą mintį, kad Baltijos valstybių kaip valstybių egzistencija yra pasibaigusi. Ir čia pat prof. Meissneris pabrėžia, kad daug lengviau yra kovoti dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės tuo atveju, kai galima demonstruoti, kad, nepaisant jų padėties tarptautinėje teisėje, jos vis dėlto esančios valstybės, kurios tik jėga laikomos sovietų federacinės valstybės orbitoje. (“It is considerably easier to champion the independence of the Baltic Nations if one can demonstrate that, irrespective of their status under international law, they are States which are held by force within the orbit of the Soviet federal State”). Aišku, čia jau kalba ne 1956 tarptautinės teisės teoretikas, akademikas, bet 1976 politikas pragmatikas, kuriam išvadas diktuoja politinis tikslingumas.

Savo ruožtu prof. Meissnerio politinį tikslingumą diktuoja Kremliaus politikos planai bei kėslai vietoj Sovietų Sąjungos ligšiolinio tautų daugeriopumo sulydyti vienalytę sovietų tautą ir, žinoma, vietoj ligšiolinės “federacinės” (tegu ir kabutėse) Sovietų Sąjungos — vienalytę sovietų valstybę. Šiokie Kremliaus planai, kaip žinome, jau Chruščiovo buvo atvirai ir viešai išdėstyti kompartijos naujojoj programoj. Prof. Meissneris ypač akcentuoja pastarųjų metų Brežnevo pastangas tai naujajai kompartijos programai praktiškai vykdyti ar bent jos vykdymui kelią nutiesti. Šiom Kremliaus puoselėjamom valstybinio unitarizmo užmačiom užtvanką pagal prof. Meissnerį sadarą Sovietų Sąjungos nerusų tautų gyvybiniai interesai, kurie nerusų tautų sąjungines respublikas verste verčia siekti ne tik ligšiolinį sovietinį federalizmą išlaikyti, bet ir palaipsniui suteikti jam tikro federalizmo turinį. Šiokios Sovietų Sąjungos nerusų tautų pastangos esą susilaukia palankumo bei paramos pačių rusų disidentų sluoksniuose. Tie sluoksniai reikalaują sukonkretinti Sovietų Sąjungos konstitucijos 17 str. nuostatus, nustatant procedūrą sąjunginei respublikai iš Sąjungos pasitraukti. Prof. Sacharovas šiokį reikalavimą esąs savo 1971.III.5 memorandume konkrečiai išdėstęs Sovietų Sąjungos lyderiam. Prof. Meissnerio nuomone sovietinio federalizmo evoliucija į tikrą federalizmą laikytina svarbiu dalyku ir Baltijos valstybių suverenumo klausimui.

Tuo tarpu Kremliaus puoselėjamo sovietinio valstybinio unitarizmo užmačios, atsitrenkę į Sovietų Sąjungos nerusų tautų kietas pastangas savo tautiniam savitumui išlaikyti kad ir Sovietų Sąjungos federacinėje sąrangoje, esą buvę priverstos delsti Sovietų Sąjungos naujos konstitucijos pasirodymą.

Kaip ir kiek Vakarų pripažinimas ir pabrėžimas sovietinių respublikų valstybingumo galėtų sustiprinti Sovietų Sąjungos federalizmą, prof. Meissnerio referatas nesvarsto. Tik teisingai atkreipia dėmesį į tai, kad Vakaruose kartais tik iš nesusipratimo kvestionuojamas sovietinėm respublikom ir pats minimalusis valstybingumo laipsnis, ir tuo tik trukdomos Sovietų Sąjungos nerusų tautų pastangos sovietiniam federalizmui išlaikyti ir paskatos jam į tikrą federalizmą evoliucionuoti.

Klausimą, ar Vakarų pripažinimas ir pabrėžimas sovietinių respublikų valstybingumo nereikštų ir sovietų okupuotų Baltijos valstybių inkorporacijos pripažinimo, prof. Meissneris atsako aiškiai, kad to nereikštų. (“Such compliance with the Soviet thesis of statehood (in the Republics of the Soviet Union) by no means precludes the possibility of regarding the Baltic States as occupied territories”). Vis dėlto atrodo, kad toks pripažinimas turėtų pakeisti Pavergtųjų Europos Tautų Seimo nusistatymą dėl Ukrainos valstybingumo kvalifikacijų būti šio seimo nariu. Lig šiol PET Seimas laiko Ukrainą stingant valstybingumo elemento ir dėl to nekvalifikuotą būti PET Seimo nariu. Toks pripažinimas taip pat turėtų pašalinti tą pačią Ukrainos valstybingumo kliūtį mūsų veiksnių santykiuose su atitinkamais ukrainiečių veiksniais.

Savo referato antroj daly prof. Meissneris aptaria tautos suverenumo teisę. Konstatavęs, kad Baltijos tautų suverenumo teisė, kol šios tautos egzistuoja kaip savaimingos tautos, nepriklauso nuo Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą pripažinimo ar nepripažinimo, prof. Meissneris toliau aiškina sovietų teisines pažiūras į tautos suverenumo teisę. Jis cituoja sovietų tarptautinės teisės vadovėlį, kad “dabartinė tautų teisė pripažįsta ir pabrėžia abu suverenumus — tautos ir valstybės, ir tuo supranta kiekvienos tautos apsisprendimo teisę iki atsiskyrimo (iš bet kurios federacijos ar priklausomybės) ir savo nepriklausomos valstybės sudarymo” (“The current law of nations recognizes and reaffirms both national sovereignty and state sovereignty and understands by these terms the right of every people to self-determination up to their detachment and the formation of an independent State”). Ta proga prof. Meissneris primena, kad tautų apsisprendimo teisę Sovietų Sąjunga patvirtinusi ir Europos saugumo - bendradarbiavimo konferencijos Helsinkyje priimtoje deklaracijoje.

Dar daugiau. Sovietų teisinėje literatūroje esą pripažįstama, kad tautų apsisprendimo teisė sudaro pagrindą ne tik kiekvienos tautos pretenzijai į savo valstybine savivaldą, bet taip pat pagrindą kiekvienos tautos pretenzijai į tarptautinę apsaugą nuo genocido, pretenzijai į ūkinę nepriklausomybę ir į tautinės kultūros vystymo laisvę. Ir, žinoma, visai logiškas yra sovietų teisinės literatūros pabrėžimas, kad kiekviena tauta, vykdydama savo suverenumo teisę, gali pasirinkti arba savo atskirą nepriklausomą valstybę, arba savanoriškai susijungti su kuria kita tauta į federacinę valstybę. Prof. Meissne-ris nepaaiškina, ką praktiškai reiškia sovietinis savanoriškumas, kai ir Baltijos valstybių visuotinai akivaizdus prievartinis inkorporavimas į Sovietų Sąjungą sovietų skelbiamas savanorišku.

Prof. Meissneris atkreipia dėmesį, kad klausimu, koks santykis tarp tautos suverenumo principo ir tautos kaip tarptautinės teisės subjekto, sovietų teisinėje literatūroje esanti ryški trejopa pažiūra. Pagal vieną pažiūrą pati tautos apsisprendimo teisė yra ne kas kita, kaip tautos suverenumo principo pripažinimo teisinė išraiška. Bet tarptautinės teisės subjektu galinti tapti tik tokia tauta, kuri pasiekia tam tikro laipsnio susiorganizavimo. Pagal antrąją pažiūrą, tautos apsisprendimo teisė pati savaime padaranti kiekvieną tautą tarptautinės teisės subjektu, visai nepareinamai nuo to, ar ir kokio valstybinės organizacijos išvystymo laipsnio tauta būtų pasiekusi. Trečioji pažiūra pripažįsta tarptautinės teisės subjekto teises tik tokiai tautai, kuri aktyviai kovoja dėl savo valstybinės nepriklausomybės.

Prof. Meissneris pripažįsta, kad dabartinė tautos suverenumo sovietinė doktrina, taip pat sovietinė doktrina dėl tautos įgijimo tarptautinės teisės subjekto teisių yra pokarinės dekolonizacijos padiktuotos ir skirtos pirmiausia Vakarų kolonijų tautom. Tačiau savo apimtimi šios sovietinės doktrinos esančios visuotinio pobūdžio ir lygiai taikintinos ir tom tautom, kurios esančios suskaldytos (nota bene — vokiečių tauta), arba kurių nepriklausomybė esanti svetimos jėgos užgniaužta. Pvz. Baltijos tautos. Ir patys sovietų teisės autoritetai pakartotinai esą pabrėžia, kad ir tautos ir valstybės suverenumo principai yra visuotinės apimties (“are universally valid”).

Pagaliau prof. Meissnerio referatas primena, kad pagal sovietinę tautų teisės doktriną iš tautos suverenumo einančios teisės esančios neatsiejamos nuo tarptautinių įstatymų garantijos. Be abejojimo, ir šioji doktrina sovietų taikoma tik Vakarų kolonijų tautom. Pati Sovietų Sąjunga apie tokių garantijų prisiėmimą nė minties neprileidžianti. Kaip bebūtų, tautos suverenumo doktrina ne tik aktualinanti tautos politinės valios pareiškimo reikalą, bet stiprinanti ir tautos apsisprendimo teisę ir tautos pačios egzistencijos apsaugą tarptautiniuose įstatymuose.

Apskritai prof. Meissnerio referato tezė bei išvados ir sovietų pavergtųjų tautų išsilaisvinimo bei sovietinio kolonializmo likvidavimo atžvilgiu, ir Baltijos valstybių faktinės teisinės padėties ir jų suverenumo vykdymo atstatymo atžvilgiu yra pragmatiškos, tačiau be optimistinės perspektyvos. Jos įtaigoja, kad tiek tarptautinės padėties, tiek pačios Sovietų Sąjungos vidaus padėties raida tais atžvilgiais šiuo metu ne tik nežada dalykų pagerėjimo, bet veikiau rodo regimus ženklus jų galimo pablogėjimo, susisiekiančio net su grėsme Sovietų Sąjungos pavergtųjų tautų pačiai egzistencijai.

Prof. B. Meissneris yra vienas iš ryškiųjų Europos sovietologų ir bekompromisinis vokiečių tautos susijungimo atstovas. Jo svarstymai verti rimto domesio, jeigu net kai kurios jo tezės bei išvados ir atrodytų abejotinos.