Partizanai: Istorija ir dabartis

BRAZAITIS VLIKE

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Vytautas Vaitiekūnas, teisininkas, Vliko narys, artimas Juozo Brazaičio bičiulis ir bendradarbis

Naciam užgniaužus Laikinosios vyriausybės veikimą (1941.VIII. 5), kurį laiką mūsų tauta vėl buvo likusi be savo politinės vadovybės. Laikinosios vyriausybės premjero pareigas ėjęs Juozas Ambrazevičius tarėsi su prof. Adolfu Damušiu, Aleksandru Danta, prof. Steponu Kairiu, Mykolu Naujokaičiu, gen. Stasiu Raštikiu ir adv. Zigmu Toliušiu, kad jie sutiktų sudaryti vieningą, plačios visuomenės atramos organą, kuris vadovautų pogrindžio kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės. Visi kalbintieji buvo davę sutikimus, bet prieš susirenkant pirmo posėdžio, Ambrazevičių aplankė Bronius Bieliukas ir paaiškino, kad Danta, Kairys ir Toliušis į numatytą posėdį neatvyks. Pagrindas: kam organo pirmininku iš anksto numatytas Raštikis. Atrodo, kad, besiaiškinant vieningo organo sudarymą, ne viskas buvo iki galo išsiaiškinta. Pirmasis bandymas sudaryti vieningą tautos rezistencijai prieš okupantą vadovauti organą nepavyko. Atsirado du lygiagretūs organai: Lietuvos Taryba ir Vyriausias Lietuvių Komitetas.

Prof. Juozas Brazaitis su Levu Prapuoleniu, 1941 metų sukilimo vadu, 1951 metais Vokietijoje

Vliko ištakose

Abu organai suprato tokio lygiagretumo negerovę. 1943 pradžioje prof. Tadas Petkevičius kvietė Ambrazevičių tą lygiagretumą baigti ir įsijungti į VLK. Dėmesio vertas juodviejų tuo klausimu pokalbis. Ambrazevičiaus paklaustas, kokiu titulu jis kviečiamas į VLK įsijungti, Petkevičius paaiškino:

—    Nuo katalikų.

—    Jei mane norit turėti nuo katalikų, tai yra, jei organas norima sudaryti konfesiniu pagrindu, tai kas atstovauja evangelikam, stačiatikiam?

Negavęs Ambrazevičiaus sutikimo “nuo katalikų” įeiti į VLK, Petkevičius dar kreipėsi į prof. Zenoną Ivinskį su tuo pačiu kvietimu. Bet ir Ivinskio atsakymas buvęs panašus į Ambrazevičiaus. Kiek vėliau VLK žmonės dar mėgino prikalbinti Juozą Keliuotį, kad Vienybės sąjūdis įstotų į VLK. Bet ir Keliuotis pasisakė, kad Vienybės sąjūdis galėtų dėtis į bendrą antinacinės rezistencijos vadovybę tik sykiu su Lietuvių frontu. Po šių VLK nesėkmingų bandymų prasidėjo rimti pokalbiai vieningam rezistencijai vadovauti organui sudaryti tarp Toliušio - dr. Vlado Lašo iš vienos pusės, ir Ambrazevičiaus - Naujokaičio iš antrosios. Susipratus dėl vieningo organo pagrindų, jais atremtą konkrečią to organo sąrangą toliau aiškinosi iš vienos pusės Juozas Audėnas ir Bieliukas, iš antrosios — Damušis ir Stasys Lūšys. Tad faktiškai Ambrazevičius yra stovėjęs pačiose Vliko ištakose.

Pasprunka nuo gestapo ir atsiduria Vokietijoj

Sudarius Vliką, jame LF atstovu buvo Damušis. Ambrazevičius pasiliko lyg ir užkulisyje — Vliko politinėje komisijoje, kurios vaidmuo betgi buvo labai reikšmingas, nustatant Vliko politinę liniją. Ne be reikalo, 1944 pavasarį gestapui išaiškinus Vliko sudėtį, labai uoliai buvo paieškomas ir Ambrazevičius. Man esant gestapo rūsyje, vieną dieną staiga vienutės durys atsidarė ir jose pasirodė man nepažįstamas ponas, kuris gana taisyklinga lietuvių kalba mane klausė, kur gyvena Ambrazevičius. Esą nuo jo priklausąs visų suimtųjų likimas.

—    Ugniagesių 6. Pas marijonus, — atsakiau.

—    Jis ten negyvena.

—    Kito jo adreso nežinau.

Vėliau sužinojau, kad tai buvo gestapininkas Šveiceris. Naujo Ambrazevičiaus adreso, jam persikėlus į žmonos butą Vienybės aikštėje, adv. V. Požėlos namuose, aš tada tikrai nežinojau. Išėjęs iš Bayreutho kalėjimo iš paties Ambrazevičiaus, tada jau Brazaičio, sužinojau, kad 1944 vieną gegužės ankstų rytą Ambrazevičių bute suskambėjo skambutis. Tarnaitė jau buvo seniau įspėta, kad duris pravertų tik uždėjusi grandinę, kad kas nebandytų įsilaužti. Kai ji taip duris pravėrė, pamatė poną, kuris sakėsi norįs pasikalbėti su ponia Ambrazevičiene. Kai jam buvo paaiškinta, kad ponios nėra namie, jis pareiškė norą pasikalbėti su Ambrazevičium. Kai išgirdo, kad ir šio nėra namie, tai pro pravirą durų tarpa pakišo durininkei auksinį pinigą, padėkojo ir pažadėjo apsilankyti, kai Ambrazevičiai bus namie. Tas auksinis pinigas tarnaitę smelkte nusmelkė. Ji užtrenkė duris ir nudūmė pas ponią. Tuoj kilo klausimas, kur slėptis. Nors bute kai kurie užkaboriai atrodė labai saugūs, bet kažkoks instinktas Ambrazevičiui pakuždėjęs butą tučtuojau apleisti. Kiemo laiptais, per kaimynų daržus Ambrazevičius pasišalinęs. Dar tą pat dieną į Ambrazevičių butą prisistatė keletas gestapininkų ir, Ambrazevičiaus neradę, iškrėtė butą. Gana greitai aptiko ir užkaborius, kurie atrodė tikę slėptuvei.

Slapstydamasis nuo gestapo arešto, Ambrazevičius jau negalėjo dalyvauti Vliko sprendimuose ryšium su artėjančia sovietų antrąja okupacija. Jam pačiam kito pasirinkimo nebuvo, kaip trauktis į vakarus. Aprūpintas Juozo Brazaičio, gimusio 1899 metais, asmens dokumentais ir Tauragėje gavęs geležinkelininko uniformą, su grupe tikrų geležinkelininkų, globojamas apsukraus vadovo, laimingai pasiekė Berlyną. Vėliau patraukė į Bambergą, šiaurinėje Bavarijoje.

Krupavičių į Vliko vadovus

Nutūpęs Bamberge, nors žinodamas, kad vadinamą vlikininkų grupę laukia nacių liaudies teismas (“Volksgericht”) ir kad kiekvieną dieną gestapas gali atpažinti Brazaitį esant paieškomąjį toj byloj Ambrazevičių, jis ryšio su Vliku nenutraukė. Vliko delegatūros narys dr. Pranas Padalis jį reguliariai ir detaliai informuodavo apie delegatūros rūpesčius ir gaudavo jo apmąstymus delegatūrai aktualiais klausimais. Kai Vliko delegatūra iš Berlyno persikėlė į Wuerzburgą ant Maino, Bavarijoje, 1945 kovo 15, išvakarėse Wuerzburgo subombardavimo, ten įvyko kelių Lietuvių Fronto lyderių (Brazaičio, Ivinskio, Maceinos, Padalio . . .) pasitarimas. To pasitarimo viena išvada vėliau buvo gana lemtinga ir LF ir Vlikui. Būtent, tas pasitarimas pritarė Padalio minčiai, kad po Vokietijos kapituliavimo numatomo atnaujinti Vliko pirmininku vietoj buvusio pirmininko prof. Kairio būtų kun. Mykolas Krupavičius. Nė iš vieno to pasitarimo dalyvio man neteko girdėti to pasirinkimo motyvų. Bet tai nebuvo politinio tikslingumo motyvai, nes išleista iš akių faktas, kad pati krikščionių demokratų partija demokratinėje Lietuvoje Krupavičiaus į premjerus nekišo. Išleistas iš akių Krupavičiaus kompleksas santykiuose su svetimaisiais. Nebuvo to pasirinkimo motyvu nė LF rezistencinis bendradarbiavimas su Krupavičium, kuris vėliau pačius frontininkus laikė, bent viešai skelbė laikąs, nelaime Lietuvai, netgi nemažesne kaip sovietų okupacija. Veikiausiai tą pasirinkimą bus padiktavusi ideologinė giminystė ir sentimentas demokratinių seimų Krupavičiaus atkakliam energingumui, galvojant trumpos distancijos kelią į Lietuvos laisvę. Čia ne vieta aiškintis to pasirinkimo nelaimingus padarinius ir LF ir pačiam Vlikui. Pats Brazaitis juokaudamas sakydavo, kad tas Wuerz-burgo pasirinkimas buvo atitikmuo Krupavičiaus — Smetonos pasibučiavimo 1926 gruodžio 19 seimo posėdyje po to, kai krikščioniškųjų grupių balsais išrinktas respublikos prezidentu Smetona iškilmingai prisiekė 1922 metų Lietuvos demokratinei konstitucijai, kurią netrukus sulaužė.

Vokietijai kapituliavus

Po Vokietijos kapituliacijos, atkuriant Vliką Wuerzburge, Brazaitis buvo paskirtas Vliko delegatūros pasiuntiniu pas Bayreuthe kalintus Vliko narius. Drauge su JAV karinėje tarnyboje buvusiu Antanu Vaivada amerikiečių karine mašina Brazaitis atvyko į Bayreuthą, surinko kalintus vlikininkus, parsigabeno į Bambergą, sutaisė to meto sąlygomis vaišingą priėmimą, o po poros dienų pristatė į Wuerz-burgą, kur 1945 gegužės 4 įvyko pirmasis tremties Vliko posėdis.

Ir tremties Vilke, kol tik buvo galima, Brazaitis laikėsi už kulisų. LF atstovu pradžioj buvo Padalis, o jam išvykus į Prancūziją, — Lūšys. Brazaitis, kaip ir Lietuvoj, buvo Vliko politinės komisijos narys drauge su Ernestu Galvanausku, J. Kaminsku-Kairiu, V. Sidzikausku ir A. Trimaku, ir tuoj ėmėsi rašyt labai reikalingą knygelę tremtiniam nuo sovietinės propagandos šmeižtų ir sovietinių pretenzijų apginti. M. Avietėnaitės išversta į anglų kalbą “In the Name of the Lithuanian People” buvo išleista be atitinkamo karinės valdžios leidimo ir leidėjas be leidimo vieta — “Perkūnas”, Wolfberg, buvo tik paties anoniminio autoriaus sufantazuota.

Kai dr. Juozas Vėbra iš britų zonos į Wuerzburgą atvairavo ir atidavė Vlikui pusėtinai aplamdytą, bet dar riedantį “Adlerį”, Brazaitis tapo tikru Vliko “vairuotoju”. Anot Kipro Bielinio, ar rytą, ar vakarą, ar giedroj, ar darganoj Brazaitis visada buvo paslankus ir paslaugus Vliko reikalais vairuoti čia su Sidzikausku ir Avietėnaite į Frankfurtą pas amerikiečius, čia su Sidzikausku ir Trimaku į Baden-Badeną pas gen. R. Schmittleiną, su kuriuo atsinaujino Brazaičio šilti santykiai dar iš prieškarinių laikų, kai Schmittleinas 1934-38 dėstė Kauno universitete. Per Scmittleiną Vlikas, palyginti, palankiomis sąlygomis 1945 rudenį galėjo įsikurti prancūzų zonoje, Pfullingene.

Su “Adleriu” Brazaitis dažnai turėdavo vargo, bet vienas nuotykis vertas prisiminti. Kartą su Vliko pirmininku Krupavičium naktį grįžtant iš Muencheno, Krupavičius sušukęs:

— Juozai, žiūrėk, kas ten per ratas prieš mūsų mašiną ritasi?

O Juozas jau kelios sekundės pajuto, kad kažkas su “Adleriu” atsitiko. Jis kažkaip pasviro į šoną. Pradėjo vairą plėšt iš rankų. Juozas leido mašinai pamažu stoti. Kai sustojo, išlipę pamatė, kad nėra vieno priekinio rato. O tas, nevidonas, pariedėjęs plentu, pasuko iš kelio ir pasislėpė bulvių lauke. Abu su Krupavičium apie valandą ieškojo, kol surado. Šiaip taip susitvarkę, laimingai pasiekė Pfullingeną.

Pfullingene Brazaitis atstovavo LF Vlike, bet neilgai. Kai Ernestas Galvanauskas 1946.XI.12 pagal Berno konferencijos (1946. VII.21-26) sutarimus sudarė Vliko Vykdomąją Tarybą ir jos informacijų tarnybos valdytoju pakvietė Brazaitį, LF atstovo pareigas Vlike Brazaitis perdavė Algirdui Grigaičiui, nes pagal Vliko konstitucinius nuostatus VT nariai negalėjo sykiu būti ir grupių atstovais Vlike.

Tom pačiom informacijų tarnybos valdytojo pareigom Brazaitis pasiliko ir V. Sidzikausko 1947.IV.21 sudarytoj Vliko Vykdomojoj Taryboj.

Būdamas VT Informacijų tarnybos valdytoju, Brazaitis vien sovietinio okupanto Lietuvoj vykdomo genocido klausimu paruošė penkis memorandumus, kuriuos Vlikas per Lietuvos atstovą Washingtone min. P. Žadeikį įteikė Jungtinėm Tautom 1946.X.30; 1947.X.15 ir XI.6; 1948.X.20; ir 1949.V.9. Tuo pačiu sovietinio genocido klausimu parašė ir 1947 Zueriche, Šveicarijoje, N.E. Sūduvio vardu išleido “Ein kleines Volk wird ausgeloescht”. Stipriai parėmė T. J. Vizgirdos pastangas išleisti trijų tomų seriją “Lithuania — Country and Nation”; A. Šapokos:    “Lithuania Through the Ages”; T.J. Vizgirdos: “Vilnius the Capital of Lithuania” ir dr. J. Baltrušaičio: “Lithuanian Folk Art”. Labai daug talkino, ruošiant Vliko vadinamąjį didįjį memorandumą Potsdamo konferencijos numatytai taikos konferencijai.

Šalia savo artimųjų bendradarbių: Julijono Būtėno, Stasio Daunio, dr. Onos Labanauskaitės, į talką informacijos darbui taip pat įtraukė Kazimierą Čibirą P. Amerikoje, dr. Juozą Eretą ir Stepą Garbačiauską Šveicarijoje, kun. Vincą Mincevičių Romoje. Susibičiuliavo ir Lietuvos bylai ginti laimėjo vokiečių rašytoją Alexander Baldus ir estų kilmės Šveicarijoje gyvenantį rašytoją Edzard Schaper.

1949 rugpiūčio 9 Vilkui įvykdžius Vykdomosios Tarybos pertvarkymą ir taupumo bei grupinės konsolidacijos sumetimais sujungus Vliko ir VT pirmininkų pareigybes viename asmenyje, taip pat panaikinus Vliko konstitucinių nuostatų draudimą VT nariams atstovauti savo grupei Vlike, Brazaičiui teko užsienių reikalų tarnybos valdytojo pareigos. Grigaičiui išemigravus, Brazaitis prisiėmė ir LF atstovavimą Vlike.

Būdamas URT valdytoju, Brazaitis paruošė du (1949.X.3 ir 1950.X.13) memorandumus Jungtinėm Tautom okupuotoj Lietuvoj sovietų vykdomo genocido reikalu. Paruošė spaudai ir 1950 išleido Vliko didįjį memorandumą su dešimt priedų anglų ir prancūzų kalbomis. (Memorandum on the Restoration of Lithuania’s Independence ir Memorandum relatif a la restitution de l’independance de l’Etat Lith-uanien). Paruošė spaudai ir 1951 išleido anglų kalba Vliko memorandumų Jungtinėm Tautom dėl sovietų vykdomo Lietuvoje genocido rinkinį su plačiu redaktoriaus įvadu. (Appeal to the United Nations on Genocide). Drauge su Vliko ir Vykdomosios Tarybos politinės komisijos pirmininkais (Krupavičium ir Sidzikausku) 1950 lankėsi Vatikane, susipažino su Vatikano aukštaisiais pareigūnais Tardini ir Montini (dabartiniu popiežium) ir buvo priimti Pijaus XII. Taip pat konferavo su Italijos vyriausybės ir senato žmonėmis.

Brazaičiui pavyko sumegzti glaudūs ryšiai su Bonnos kai kuriais pareigūnais. Ypač bičiuliškai šilti santykiai susidarė su prof. dr. H. Luetzleriu. Brazaičio laikais, 1950, lietuviai buvo priimti į Europinį Sąjūdį ir į Tarptautinį komitetą krikščioniškajai kultūrai ginti. Ypatingai glaudžius ryšius Brazaitis sumezgė su to komiteto generaliniu sekretorium R. Junges. Brazaičio laikais Šveicarijos Beromuensterio ir Vokietijos Stuttgarto radiofonuose laimėtos atskirom progom transliacijos apie Lietuvą ir jos padėtį. Nuoširdžiais Brazaičio talkininkais tapo dr. S. Bačkis, V. Balickas, dr. J. Baltrušaitis, .S. Garbačiauskas, J. Lanskoronskis, E. Turauskas.

Duobę kasa saviškiai

Tuoj po sovietinio perversmo Čekoslovakijoje (1948) prasidėjo ilgiau kaip metus trukusi sovietinė Berlyno blokada (1948-49), o 1950.VI.26 įvyko Maskvos surežisuotas Pietų Korėjos užpuolimas. Savo ruožtu New Yorke 1949 susiorganizavo Laisvosios Europos komitetas su gen. Clay priešaky ir 1950.VII.4 pradėjo Laisvosios Europos radijo transliacijas bulgarų, čekų, lenkų, rumunų ir vengrų kalbomis, pradėjo leisti mėnraštį “News from Behind the Iron Curtain”. Žodžiu, Vakaruose prasidėjo “crusade for freedom”. Tai buvo ženklingi Rytų-Vakarų santykiam reiškiniai. Jų poveikis neaplenkė nei Baltijos valstybių egzilinių veiksnių, taigi nei Vliko.

1950.I.20 Vlikas savo pirmininko žinioje įsteigė specialų organą bendradarbiavimui su amerikiečiais. Vliko pirmininko pavesti VT Užsienio reikalų tarnybos valdytojas Brazaitis ir VT Politinės komisijos pirmininkas Sidzikauskas 1950.II.23 turėjo pasitarimą su atitinkamais JAV pareigūnais dėl paramos Lietuvos vadavimo uždaviniam vykdyti. Sidzikauskui išemigravus į JAV, Vliko pirmininko pavesti tuos pasitarimus su JAV pareigūnais tęsė URT valdytojas Brazaitis ir Finansų tarnybos bei Tautos fondo valdytojas prof. J. Kaminskas, o kartais Brazaitis pats vienas. Po kiekvieno pasitarimo Brazaitis įteikdavo Vliko pirmininkui pro memoria.

1951.VII.26 per Brazaičio-Kaminsko pasitarimus su amerikiečiais paaiškėjo, kad be Vliko pirmininko pavestųjų pas juos lankosi ir kai kurie kiti Vliko nariai, kurie amerikiečiam aiškiną, kad jų parama neinanti per atskaitomybę, kad esąs įspūdis, jog kaž kuris Vliko narys iš jų gauna atlyginimą, kad Vliko pirmininko pavestieji su jais, amerikiečiais, tartis žmonės nesą Vliko autorizuoti. Savo ruožtu amerikiečiai paaiškinę, kad apie atlyginimo mokėjimą jiem nežinoma, o apskritai jiem susidaręs įspūdis, kad tam tikri Vliko žmonės iešką kabliukų. Kaminskas tada paaiškinęs amerikiečiam, kuriuo titulu jis su Brazaičiu dalyvauja pasitarimuose ir kaip tikrinama gaunamos paramos išlaidų atskaitomybė.

Kadangi to pat turinio kalbos su aiškia aliuzija į patį Brazaitį jau ir iš Vliko sluoksnių buvo pasiekusios Brazaičio ausį, 1951.VII1.1 jis pasiskundė tada veikusiai “Vliko autoritetui ir Vykdomosios Tarybos darbingumui tirti” komisijai, trumpai vadinamai “McArthuro komisijai”, kad reikalą ištirtų. Tą komisiją sudarė pirm. dr. P. Karvelis ir nariai dr. J. Grinius ir J. Norkaitis, Sr. Komisijoje kažkodėl tas reikalas nepajudėjo, kol Brazaitis buvo Pfullingene (Brazaitis į JAV išemigravo 1951.XII. 31), o užsigulėjo iki 1952.V.8. Nei pats Brazaitis, nei prof. Kaminskas komisijos nebuvo apklausti. Karvelio-Norkaičio balsais prieš Griniaus balsą komisija dėl Brazaičio 1951.VIII.1 pareiškimo priėmė šiokią išvadą:

— Komisija išklausė Z. Ivinskio ir M. Krupavičiaus paaiškinimų ir, turėdama galvoje Vliko nutarimų laisvinimo sumų tvarkymo reikalu ir Vliko bei V.T. pirm-ko pareiškimus, kad aukščiau minėtas nutarimas gali būti ir bus ateityje integraliai vykdomas, atseit, visos laisvinimo sumos įnešamos į T. Fondų ir tik paprastos ar ypatingos sąmatos keliu naudojamos, komisija yra nuomonės, kad ši praktika pakankamai laiduoja tvarkingų laisvinimo sumų naudojimą. Pasikeitus nuomonėmis dėl atskirų lig Šiol buvusių įvykių, komisija neranda reikalo paskirai jų tyrinėti. Vliko pirmininko pareiškimai pakankamai išryškino buvusią lig šiol padėtį. Akivaizdoje paaiškėjusių faktų, paduotas Brazaičio pareiškimas iš 51.VIII. 1 laikyti atkritusiu ir tuo šį reikalą baigti.

Bet reikalas tuo nesibaigė, nes komisijos narys Norkaitis tą komisijos išvadą 1952.V.27 pateikė pačiam Vlikui priimti ir tas siūlymas šešiais balsais buvo priimtas. Dėl tokio Vliko nutarimo Krupavičius rezervavo sau teisę pareikšti savo atskirą nuomonę, Grinius ten pat pareiškė protestą “prieš metodus, kuriais Karvelis ir Norkaitis nori save pateisinti, nepravedę tyrinėjimo”, o Ivinskis pareiškė, laikąs “pro-cedūriškai visai klaidinga daryti esminius sprendimus, negavus atitinkamų asmenų (Kaminsko, Brazaičio ir kt.) paaiškinimų. Negali du komisijos nariai pasidaryti teisėjais reikalo, kuriame jiedu yra kaltinami”. Pats dr. Karvelis Vliko posėdžio protokole pažymėjo:

— Griniaus teigimas, kad mano patiektoji rezoliucija meta kaltinimus Brazaičiui, yra be pagrindo. Jokių kaltinimų Brazaičiui mano pasiūlytoje rezoliucijoje nėra. Protestuoju prieš Griniaus metodų, siekiantį mano pasiūlytą rezoliucijų, kuri yra susitaikymo dvasioje, kvalifikuoti kaip politinės kovos priemonę, išeinančią iš padorumo ribų. Jokių pasiteisinimų nei mano, nei Norkaičio atžvilgiu mano pateiktoje rezoliucijoje nėra. Akivaizdoje Vliko pirmininko pareiškimo Vlike, kad Brazaitis pinigines sumas iš tam tikrų įstaigų gaudavo, joks pasiteisinimas iš mano pusės nereikalingas. Jeigu Grinius mano, kad Vliko pirmininkas yra paskelbęs netiesų, teigdamas, kad Brazaitis tokias sumas gaudavo, Grinius yra laisvas padaryti iš to išplaukiančias išvadas.

Slogus klimatas Vlike

Cituotų dokumentų turinys šiek tiek bus suprantamesnis tada, kai prisiminsime to meto Vliko klimatą. Pav., vienas buv. Vlike atstovas 1952.VIII.22 laiške kitam atstovui rašo:

— Šiandieną Tu pradėjai klampoti daug gilesnį maurynų, nei aš anuo metu. Man teko tada (1950) būti liudininku senųjų partijos rabinų . . . vienam žmogui primestų kaltinimų, jog anas “pardavęs kailį svetimiesiems”. Ir reikia atvirai prisipažinti, jog aš buvau anuo metu per naivus ... Ir tada tikėjau liaudininkų kaltinimais . . . savo grupės atstovui. Ir tuomet buvau vienas iš tų, kuris pasisakiau, jog įtariamasis asmuo reikia išjungti. O šiandienų jau žinau, jog tai buvo grynai pačios liaudininkų partijos vidaus žaidimas.

Tokie dalykai dėjosi Vlike jau 1950, o 1951 Vliko klimatas pasidarė dar slogesnis. 1951.VII.20 Brazaitis nepalankiai įvertino Vliko delegatų dr. P. Karvelio ir J. Norkaičio laikyseną pasitarimuose su min. Lozoraičiu ir Žilinsku 1951.VI.22-24 Nicoje; susilaukė Norkaičio-Karvelio rep-

likos ir vėl pakartotinai reagavo. 1951.VIII.1 iškėlė Vliko komisijoj reikalą patikrinti skleidžiamus prieš Brazaitį prasimanymus. Tvirtai pasisakė prieš Vliko delegacijos nuolaidas 1951.IX.2-13 pasitarimuose su min. Lozoraičiu ir aktyviai organizavo vadinamiem Reutlingeno susitarimam pasipriešinimą Vlike, tuo būdu lemiančiai prisidėdamas, kad jie nebuvo Vliko 1951.XI.17 posėdy priimti. Rodė aiškų nepritarimą plk. Šovos “politikai” be Vliko pirmininko Krupavičiaus žinios bendradarbiauti su Deksnio bendradarbiais ir juos informuoti apie Lukšos išvykimą į Lietuvą. (Apie Deksnį ir jo bendradarbius rašoma J. Daumanto “Partizanuose”, 478-482 p.p. — Red.). Maža to, Lukša, išvykdamas į Lietuvą, savo, kaip krašto rezistencijos įgaliotinio, vietoje paliko Brazaitį, kuris be to dar turi ir 1941 metų sukiliminės vyriausybės premjero pareigas ėjusio titulą ir Vliko pirmininko pavestas palaiko ryšius su amerikiečiais. Ir visa tai vyksta tada, kai, pasak Kaminsko 1952.III.6 laiško Vliko pirmininkui, “artėjame prie lemiamų įvykių pradžios”, taigi, prie Lietuvos išlaisvinimo. Žmonių išmintis sako, kad baimės — didelės akys. O šiokiame Vliko klimate nepasitikėjimo ir baimės akys ypatingai padidėjo. Kol Pfullingene buvo prof. Kaminskas, Brazaičio atžvilgiu vaidino tam tikro “tranquiliserio” vaidmenį laicistiniam blokui Vlike. Jam 1951.

IX.4 išemigravus į JAV, brazaitinės baimės psichozė Vliko lai-cistų sluoksniuose ypatingai paaštrėjo. Apie tai labai iškalbingai byloja tautininkų biuletenis Mūsų pranešimai” 1952 rugpjūčio numeryje:

— Spėjama, jog J. Brazaitis, bendradarbiaujant L. Prapuoleniui, bandė sumegzti, arba bent daryti įspūdį, kad sumezgė ryšį su kraštu, ir atitinkamu momentu, neva pasiremiant krašto rezistencijos įgaliojimais, paskelbti (atgaivinti) 1941 metų Laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Tas ryšio sumezgimas turėjo eiti tam tikrose vietose, gal būt ir Vliko priedangoje ar jo vardu, bet faktiškai Vitkui nežinant nei ryšio turinio, nei jo tikslų. Spėjama taip pat, kad L. Prapuolenis turėjo suvaidinti tame reikale panašų vaidmenį, kaip ir 1941 metais, tik tuo skirtumu, kad dabar visa tai jau nebe po K. Škirpos, bet po J. Brazaičio (kaip anais metais faktiškai ėjusio Laik. Vyr. pirmininko pareigas) firma . . .

Šiokiame Vliko klimate suprantami Karvelio-Norkaičio ir Vliko daugumos sprendimai ryšium su Brazaičio 1952.VIII.1 pareiškimu. Anot Krupavičiaus 1952. VI.25 laiško Brazaičiui, “Brazaitis klaustukais apstatytas”. O tie klaustukai turėjo būti dingstimi Brazaičiui iš Vliko atsakingo vykdomojo darbo išimti, padaryti Brazaitį, taip sakant, Vlikui nepavojingą. O proga tam buvo čia pat.

Laicistų ir KD koalicija prieš Brazaitį

Prof. Kaminskui dėl nesveikatos atsistatydinus iš Vykdomosios Tarybos pirmininko posto (Kaminskas buvo angažavęs Brazaitį V.T. nariu), nauju V.T. pirmininku Vlikas išrinko K. Žalkauską, kuris pasitarimus dėl naujos V.T. sudėties pradėjo New

Yorke. Žalkausko pirmas projektas buvo VT iš trijų narių — Žalkausko, Brako ir Turausko, su reikalų vedėju T. Šidiškiu ir su būstine Paryžiuje. Kai Žalkauskas paklausė mane, ar tokia VT sudėtis patenkina frontininkus, aš jam paaiškinau, kad LF, LDF ir VS kandidatas į VT yra Brazaitis. Žalkauskas atsakė, kad jis pats prieš Brazaičio kandidatūrą nieko prieš neturi, bet Vliko laicistinės grupės esančios prieš Brazaičio kandidatūrą ir todėl jis, Žalkauskas, negali Brazaičio imti. Nepamenu, ar prieš šį mano pasikalbėjimą su Žalkausku, ar po jo, man skambino dr. B. Nemickas ir papasakojo, kad jam skambinęs Audėnas ir įtaigojęs, kad pasisakytų prieš Brazaičio kandidatūrą į VT. Nemickas aiškino, kad tautininkai prieš Brazaitį nieko neturi, tik mano, kad jam nederėtų imti URT valdytojo posto. VT kitai tarnybai Brazaitis tautininkam priimtinas. Panašiai man kalbėjo ir Sidzikauskas, pastebėdamas, kad Žalkauskas pasirinkęs klaidingą kelią. Bet kai apie tuos savo pasikalbėjimus painformavau Trimaką ir Vainauską, juodu man teigė turį iš Nemicko ir Sidzikausko kitokius pareiškimus, būtent, kad Brazaitis nepriimtinas jokiam VT postui.

1952.VII.7 įvykusiam pasitarime, dalyvaujant dr. K. Ambrazaičiui, dr. A. Trimakui, P. Vainauskui ir V. Vaitiekūnui, Vainauskas aiškino, kad susidariusiomis aplinkybėmis turime atsisakyti Brazaičio kandidatūros į VT, kad Brazaičio asmens nedera daryti principu. Į tai Ambrazaitis ir Vaitiekūnas dėstė, kad Brazaitis yra būtinas VT darbui ir kad Brazaičio atvejis nėra tik jo asmens atvejis, nes Brazaitis yra krašto rezistencijos įgaliotinis ir kad Brazaičio išskyrimas iš VT yra ne tik Brazaičio, bet ir krašto rezistencijos išskyrimas ir diskriminavimas. Todėl turime griežtai stovėti už Brazaičio kandidatūrą. Tačiau Trimako ir Vainausko mūsų argumentai neveikė. Juodviejų atsakymas: negalime paleisti Žalkausko. Jam atsisakius, nėra išeities. Žodžiu, Trimakas ir Vainauskas aiškiai stojo prieš Brazaitį, už kapituliaciją laicistam. Ypatingai Vainauskas. Trimakas dar iškėlė, kad gal būt Brazaitis galėtų įeiti į VT, jei VT būtų penki nariai. Mes tam variantui pritarėm. Tačiau kitame pasitarime (1952.VII. 16), dalyvaujant Brazaičiui, Trimakui, Vainauskui ir Vaitiekūnui, Trimakas pranešė, kad Brazaičio kandidatūra į VT jokiomis sąlygomis laicistam nepriimtina ir kad Krupavičius taip pat yra nusistatęs už tai, kad jokiu būdu nepaleistume Žalkausko dimisijon ir kad turime Brazaičio kandidatūros atsisakyti. Tada Lietuvių Fronto, Darbo Federacijos ir Vienybės Sąjūdžio vardu Trimakui ir Vainauskui buvo pasakyta, kad Brazaičio diskriminavimas reiškia ne tik jo asmens, bet daug platesnį dalyką, ir kad todėl, šitaip VT sudarymui pakrypus, šios Vliko grupės pasilieka sau veikimo laisvę.

Po to dramatiško pasitarimo buvo susirišta su kai kuriais LF veikėjais ir pasikalbėjimuose tarp įvairių sumanymų ryšium su diskriminaciniais kėslais Brazaičio atžvilgiu buvo ir toks, kad LF turėtų padaryti kai kuriuos radikalius sprendimus. Būtent, Brazaičiui į VT nepraėjus, LF, jei galima, drauge su Vienybės Sąjūdžiu, turėtų peržiūrėti savo buvimo Vlike prasmę. Apie tai buvo pranešta Darbo Federecijos atstovui Vlike dr. J. Griniui.

Amerikos frontininkų nusistatymas visai atitiko Europos frontininkų nusistatymą. Kai New Yorke liepos 16 vyko anas dramatiškas pasitarimas su Trimaku ir Vainausku, tą pat liepos 16 Europos frontininkai savo laiške rašė, kad “jo (Brazaičio) negalima išduoti laicistų diskriminacijai”. O kai išmušė sprendimo valanda, Europos frontininkai pasirodė net toliau einą už Amerikos frontininkus. Kai 1952.VIII. 3 Vlikas, sudarydamas naują VT, iš jos sudėties išskyrė Brazaitį, Europos frontininkai gavo Brazaičio redaguotą ir Vaitiekūno siųstą telegramą, kad, Brazaičiui į VT nepraėjus, LF pasitrauktų iš darbo Vlike, bet ne iš Vliko sudėties. Tos “amerikonų” instrukcijos nepaisydamas, dr. Maceina savo ultimatyviu nusistatymu išvesdino LF ne tik iš darbo Vlike, bet ir iš Vliko sudėties.

Moralė politikoje

Pirmoji žinia apie tai ir patį Brazaitį sukrėtė. Bet vėliau, savo atsakyme 1952.X.15 į Krupavičiaus 1952.IX.12 laišką Brazaitis rašė:

— Visa savo struktūra Jūsų laiškas yra atsakymas į Ivinskio bei Prapuolenio išėjimo iš Vliko motyvaciją. Atsakymo mintys tos pačios, kurias dr. P. Karvelis buvo paskelbęs ELTOS biuletenyje . . . Tačiau Jūsų laiške tarp tų atsakymų pateikiamas ir ištisas “kaltinamasis aktas” frontininkams iš praeities ir dabarties. Tik į jį ir atsiliepiu . . . Iškeliate, kad vertybes reikia pasirinkti jų gradacijos tvarka. Šitas Jūsų nusistatymas ir man prie širdies.

Smerkiate frontininkus, kad jie pasirenka mažesnę vertybę, atmesdami didesnę, nes “asmuo yra žemesnė vertybė šiuo atveju už Lietuvos laisvę ginantįjį Vlikų”. “Turimų štabą skaldyti yra nuodėmė ir prieš tėvynę ir prieš rezistencijos idėjų”.

Šitą Jūsų laiško mintį paskiau “Draugo” vedamajam išplėtojo Jūsų talentingas mokinys kun. Bagdonavičius. Jis ne tik organizaciją pastatė aukščiau už asmenį, bet vlikinę organizaciją sugretino su Bažnyčios organizacija, kuri atsisakanti ir labai vertingų asmenų, jeigu jie Bažnyčią griauja.

So šiom mintim manosios nesutampa.

(a)    Buvau pratęs skirtibažnytinę organizaciją ir laikine, pasaulietinę organizaciją. Katalikų Bažnyčios organizacija naudojasi dieviškojo neklaidingumo dovana. Tokio charakterio negaliu įžiūrėti nei Vlike, nei kurioj kitoj visuomeninėje ar valstybinėje organizacijoje. Tai esminis skirtumas. Taigi tarp Bažnyčios ir asmens, iš kitos pusės tarp Vliko ir asmens — negaliu tokios paralelės pripažinti.

(b)    Organizacija Jūsų ir kun. Bagdonavičiaus yra iškelta į nelygstamų vertybių sritį. Išlaikyti vilkinę organizaciją yra tikslas, kuriam galima visa kita paaukoti.

Man tokis organizacijos, anot dabar kilusios terminologijos, suprincipinimas yra nepriimtinas, nes jis veda į organizacijos, į partijos, į valstybės to-talizmą . . . Manorganizacija tėra priemonė tam tikram tikslui siekti. Ji tiek vertinga, kiek ji tam tikslui tarnauja. Jeigu ji neveda prie tikslo, ji nėra jokia vertybė.

Dėl to ir Pfullingene ir išvykęs sakydavau: jei Vliko organizacija neis į jai skirtą tikslą, nesireikš Lietuvos laisvinimo keliu, tai ir jos negalėsiu vertinti . . .

Jei vertybių gradacijos ieškom, tai man nelygstamos vertybės, sakysim, yra teisingumas ir garbingumas. Vertybių gradacijoje man jos aukštesnės už organizacijos formas.

(c)    Jūs kalbat apie Vliką,laisvinantį Lietuvą. Man jis yra stipriai nuklydęs nuo tokio kelio ir pasukęs linkme, kurioje jis aukštesnėmis vertybėmis laiko priemones, ne tikslus, kurioje jis prasilenkia su teisingumo ir garbingumo nelygstamomis vertybėmis . . .

Pasisakyti prieš tokį Vliko iškrypimą aš pats esu pasisakęs dar prieš V.T. sudarymų . . . Pasisakyti kitus prieš įgalino ne Brazaičio išmetimo faktas, bet išmetimobūdas ir motyvas . .. Nusilenkta nemoraliam metodui ne vieno, antro asmens, bet visos institucijos. Jūsų žodžiais, “prieš Brazaitį pasisakė ne tas ar kitas, bet Vlikas pasisakė prieš vieną partijos žmogų” . . .

(d)) Esate nusistatę“iš asmens nedaryti principo”, smerkdami frontininkus, kurie asmenį pastatė aukščiau už Vliką. Nusistatymą iš esmės laikau klaidingą . . . Jūsų nusistatymas — aukoti asmenį, kad išgelbėtumėt organizaciją . . . Jums išplaukia iš noro pasirinkti vertybių gradacijoje pačią vertingiausią. Man jis atrodo toks pat, kaip jį buvo suformulavęs senasis vyriausias kunigas Kajipas: “esą geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą”. O toks nusistatymas yra išplaukęs iš oportunizmo, to paties oportunizmo, kuris kai kuriuos žmones buvo nuvedęs į gruodžio 17 dienos perversmo rėmimą, paskui į bendradarbiavimą su okupantu .. .

Taigi dėl vertybių gradacijos mūsų pažiūros nesutampa. Tačiau nesiginu, kad aš būčiau galėjęs būti nepakankamai ištikimas savo supratimui, jeigu būčiau buvęs Pfullingene.

Jūsų tvirtinimas, kad,jeigu aš nebūčiau išvykęs, tai to nebūtų įvykę, šia prasme galėtų būti teisingas. Už tat aš negaliu nepripažinti respekto savo draugam daugiau nei sau pačiam, kad jie galėjo atsistoti aiškiai moralinio principo sargyboje. Tikiu betgi, kad ir jie gal būtų “paaukoję” Brazaitį, jei tai būtų reikalauta “politiniais”, Lietuvai naudos motyvais, o ne šmeižtu, kuriam mano draugai nepanoro nusilenkti, neidami Piloto keliu. (Visi pabraukimai laiško autoriaus).

Menininko ir mokslininko lydinys

1963.VII.22 bendra Vliko ir iš Vliko pasitraukusių grupių komisija, vadinama “Birželio 22” komisija, svarstydama LFB įsijungimą į Vliką, sutarė ir Vlikas priėmė šiokią formulę:

— Išryškėjus, kad savo apsijungimui su Vliko organizacijomis bendram darbui LFB laiko kliūtimi Vliko 1952.V.27 nutarimą J. Brazaičio pareiškimo reikalu, Vliko Praplėstasis Prezidiumas (prezidiumas, dalyvaujant visų Vliko grupių atstovam. V. Vt.) konstatuoja tą nutarimą buvus to meto aplinkybių ir nuotaikų išdavą, atsiradusią J. Brazaičio skundo iš esmės netikrinus, todėl neobjektyvią.

Tačiau tas vienuolikos su viršum metų platumo griovys, kuris Brazaitį skyrė nuo Vliko, pasirodė jau per platus, kad 1963. VII.22 sutarimo lieptu Brazaitis vėl ateitų į Vliką. Tuo lieptu atėjo į Vliką tik LFB.

Brazaičio buvimas Vlike ir apskritai jo nuėjimas į politikos sritį kai kam atrodė buvęs nelaimingas jo asmeniui ir nuostolingas literatūros mokslui. Norisi tokiai pažiūrai paprieštarauti. Brazaitis buvo politikos žmogus iš Dievo malonės, politikos pačia gerąja šio žodžio prasme. Atsargus ir neskubus su sprendimais. Nesiblaškęs nesėkmės akivaizdoje ir nesiegzaltavęs dėl pasisekimo. Kraštutinumuose ieškojęs vidurio ir kompromiso skirtingiem nusistatymam. Mokėjęs daryti sau ir Lietuvai draugus ir neužgaulus, nei ciniškas savo oponentam. Kūrybingas manymais ir metodiškas, patvarus vykdytojas. Lankstus svarstymuose ir stamantrus principuose. Negreitas angažuotis, bet tvirtas duotame žodyje stovėti. Visiem maloniai paslaugus ir niekam neįkyrus. Kur jūs rasite politikai tinkamesnių savybių kandidatą! Pagaliau, tikras politikas yra savotiškas menininko ir mokslininko lydinys. Ar gi netoks ir buvo Brazaitis ?