JUOZAS BRAZAITIS

Lietuva jam buvo kūnas ir kraujas, darbas ir kova, gyvenimo turinys ir prasmė

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Dr. Vytautas A. Dambrava, JAV-bių ambasados Venezueloje patarėjas ir kultūros ir švietimo departamento direktorius

Atsiminimai apie profesorių Juozą Ambrazevičių - Brazaitį siekia 1939 metus, tik ką man įstojus į Vytauto Didžiojo Universitetą. Pirma pažintis buvo netiesioginė — per “Aušros” gimnazijos septintokes. Kai kurios jų mane kartais prašydavo peržiūrėti literatūros namų darbus (ar padėti parašyti temą “į temą”), kuriuos turėdavo įteikti savo mokytojui Ambrazevičiui. Jos degė iš gėdos, blogą pažymį gavę, ir darė visa, kad tik šios negarbės išvengtų. Siūbtelėjus pažymių kreivei į viršų, jaučiausi, lyg ir aš būčiau geresnio pažymio susilaukęs. “Braziuliuko” dėstymą aušrokės apibūdino vienu žodžiu — dieviškai. Visos jos atrodė į savo mokytoją įsimylėję. Nematė gimnazistės nei amžiaus skirtumo, nei dilstančios plaukų linijos, nei mažo kalbos defekto.

Mano žmona Aldona irgi buvo prisiekusi jo gerbėja. Ji yra išsireiškusi: “Kaip iš visų muzikos mokytojų tik Balys Dvarionas sugebėjo mane pasiekti ir širdyje atskleisti žavųjį muzikos pasaulį, taip tik vienintelis profesorius Brazaitis savo estetine erudicija ir gilia intuicija atvėrė mums subtilią, gal net mistinę lietuvio sielą. Brazaitis pasiekė nepaprastų rezultatų: mes, Kaune gimę ir augę, tik per jį pažinome ir supratome Lietuvą. Tik jis įdegino mumyse meilę lietuviškai tematikai. Kiekvienu autorium ar kūriniu, kurį jis bebūtų nagrinėjęs, jis mus užbūrė, savo magišku žodžiu išgaudamas subtiliausius niuansus, ir iš lietuvių kūrybos gelmių prieš mūsų akis kilo tikrasis, savitas ir amžinas krašto ir tautos veidas”.

Brazaitis aukoti norėjo

Tais pačiais “fuksavimo” metais, “Iusticia” korporacijos senjorai mane įkinkė į rinkliavų darbą. Atsimenu, vieną šaltą vėlyvo rudens vakarą aš su Brone Brinkyte atsiradome prie prof. Brazaičio durų. Kaip nedrąsiai spaudžiau durų skambutį, taip šiltai jis mus sutiko; kaip nepatogiai jaučiausi, prašydamas aukos, taip noriai jis aukojo. Brazaitis buvo vienas iš tų retųjų, kuris norėjo aukoti, kai esama brolių, kurie aukodami, atrodo, patys aukojasi . . .

Perkėlus Teisės Mokslų fakultetą į Vilnių, mano menki pirminiai ryšiai nutrūko. Nenutrūko tik didėjąs domėjimasis jo darbais ir raštais.

Susitikimai New Yorke

Po dešimties metų mūsų keliai susikirto New Yorke. Susitikdavome minėjimuose, vietos ar sritiniuose Lietuvių Fronto bičiulių susirinkimuose ar suvažiavimuose. Pagaliau ir aš buvau jo

minčių aureolės apgaubtame šviesos rate. New Yorko metais aš bičiuliams “Amerikos Balse” rotatoriumi atspausdinau jo paruoštus “Pilnutinės demokratijos pagrindus”. Išvykus užjūrin, JAV diplomatinėn tarnybon, ieškodavau progų sustoti nors dienai New Yorke jo aplankyti ir su juo išsikalbėti. Profesorius Juozas visuomet noriai surasdavo laiko, rodydamas neužtarnauto nuoširdumo, o šnekėdamas neužmiršdavo pečiuje kepamo kumpio taukais palaistyti ir gražiai pavaišinti. Tematika mažne visuomet sukdavosi apie plačiąją (pasaulio) ir siaurąją (išeivijos) politiką. Juozas bandė suvesti sintezėn du natūralius priešus: idealizmą ir realizmą. Iš čia — kaskart dažnėjančios ir stiprėjančios gilaus nerimo gaidos. Profesorius Juozas visuomet kalbėjo principingai, įtikinančiai ir įgaitojančiai, nuosekliai analizuodamas laiko problemas ir mūsų uždavinius nuolat besikeičiančioje pasaulinės politikos raidoje . . . kaip mokytojas. Bet jis nebuvo apatiškas: jis nagrinėjo, o ne kritikavo; jis kovojo su savim ir jį slegiančia mūsų išeivijos “vienaaukšte Amerika”. Lyg su Tilvyčiu būtų kartojęs: “Kreivi auga beržynai, kreivi mūsų milžinai”.

Aldona ir dr. Vytautas Dambravos, prof. Juozas Brazaitis ir dr. Bronius Radzivanas New Yorke

Rezistencinė tematika Mūnchene

1955 jis aplankė mūsų šeimą Münchene. Praleidome ilgą vakarą, besišnekučiuodami ir prisimindami kitus didžiuosius mūsų rezistencijos bičiulius. Vokietijoje jau man buvo tekę artimai bendradarbiauti ne tik su dr. Pranu Padaliu, su kuriuo porą metų drauge redaktoriavome “Amerikos Balso” lietuviškoje tarnyboje, bet čia pat, pašonėje, Vatikano archyvuose nuo tomų dulkes pūtė mano širdies brolis prof. dr. Zenonas Ivinskis, su kuriuo dažnai susitikdavome, intymiai bičiuliaudavome ir entuziastiškai svarstydavome lietuviškųjų transliacijų tikslą ir turinį. Jis buvo nepaprastai nuoširdus mano pastangų rėmėjas. Čia pat Münchene buvo “Alinutė” Grinienė ir prof. Jonas Grinius. Münstery teko aplankyti ir prof. dr. Antaną Maceiną, kuris mane po parkus vedžiojo, kedendamas lietuviškąją rezistencijos tematiką, vakare vynu, midum girdė, naktį klasikų sonetais liūliavo, o naktį, man užmigus, Fronto bičiuliams rašė, kad ankstyvą rytmetį savo žodžius juoston įkalbėtų.

Ir aną Münchene praleistąjį atmintiną vakarą pašnekesių alfa ir omega buvo lietuviškoji išeivijos politika. Buvo čia ir du kiti Juozai užkliuvę: dr. Juozas Kazickas ir Juozas Laučka.

Juozas Brazaitis 1955 Muenchene su (iš kairės) Aldona Dambraviene, dr. Juozu Kazicku ir Padaliais

Dramatiškas “grand finale”

Paskutinį kartą aš su juo ilgiau išsikalbėjau Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime New Yorke. Jei kovingumas pas prof. Brazaitį nebuvo dingęs, tai jo veide buvo įrėžtos stipraus nuovargio vagos. Atsimenu, klausiau, ar teisingą profesinį kelią esu pasirinkęs, kad pateisinčiau savo, kaip lietuvio misiją. Prof. Juozas mane padrąsino eiti tolyn ir nertis gilyn diplomatinėje JAV tarnyboje. Jo įsitikinimu, lietuviams nepaprastai esą svarbu išeiti į plačiąją areną ir ten savo pastangom, kontaktais ir darbu pasitarnauti Lietuvos ir Laisvės reikalui. Prof. Juozas tikėjo, jog šitoks darbas yra prasmingas, galįs nešti gausių vaisių. Prisiminė tąsyk mano korporacijos šūkis:    “Estote prudentes sicut serpentes”.

1974 metais, grįždamas iš Buenos Aires ir pakeliui į naują paskyrimo vietą Caracas, Venezueloje, vėl bandžiau su juo susisiekti. Deja, mano mielas bičiulis Paulius Jurkus mane atkalbėjo: profesorius esąs visiškai silpnas. Kaip šioje žemėje būna, prieš užberiant jo karstą žemės sauja, pikti žmonės dar drįso jį kaltinti rėmus antisemitinę nacių politiką pirmaisiais okupacijos metais. Niekas nepatikėjo šiuo giliai įžeidžiančiu šmeižtu — nepatikėjo, tur būt, nė tie, kurie šį šviesų humanistą kaltino. Aišku, profesorius buvo rastas nekaltas, bet visa dar skaudžiai palietė jį, įtempdamas ir taip trūkstantį gyvybės siūlą. Toksai tad dramatiškas “grand finale” tauriosios mūsų asmenybės, kurios gyvenimas buvo pašvęstas Kristui, Tautai ir jos laisvei.

O po to — gedulingi varpo dūžiai, palydint jį amžinybėn. Po to — ir šie tyliojo Fronto akmens rašyti žodžiai.

Kuklumas— didingumo žymė

Nors politikoje nėra vietos kuklumui, prof. Brazaitis savo gyvenimu įrodė, jog pirmutinė didingo žmogaus žymė yra jo kuklumas. Brazaičio didingumas buvo jo tiesume ir jo paprastume. Jis simbolizavo Laokooną:    taurus paprastumas, ramus didingumas. Jo aristokratiškumas buvo jo krikščioniškame humanizme. Brazaičio gyvenimas buvo nukreiptas į aukštesnį tikslą, ne į save. Jis savo gyvenimu ir darbais įrodė, jog tik tie yra verti paminklo, kurie nėra jo reikalingi. Profesorius Juozas buvo kilnus kiekvienu darbu ir kiekviena savo mintimi. Pas jį visa buvo įprasminta. Ir jis visuomet liko tas pats: kaip gimnazijos mokytojas, universiteto profesorius ar kaip ministeris pirmininkas, literatūros kritikas, rašytojas ir žurnalistas, jis nebuvo partinis politikas; prof. Brazaitis buvo valstybininkas ir valstybinės minties vykdytojas. Jo veiklos tikslas buvo “Nepriklausoma Lietuva ir nepriklausomas lietuvis”. Brazaitis neieškojo populiarumo; jis per gerai suprato, jog populiarumas yra didingumo arbatpinigiai. Jis žinojo, jog pagirti lengva, tik sunkiau yra perprasti ir dar daug sunkiau visa objektyviai vertinti.

Rezistencija tironams yra paklusnumas Dievui

Kaip daugelis, taip ir aš metų metais stengiausi rasti atsakymą į mane knitenusį klausimą, kurį kartojo ir daugelis bičiulių: kodėl prof. Brazaitis paliko literatūros Parnasą ir metėsi į sunkų ir dažnai nedėkingą politinį rezistencijos darbą. Juk prof. Brazaitis buvo žmogus, kuris, anot bičiulio A. Mažiulio, net ir politikoje balsavo už sąžinę. Kokia paslaptinga aistra jį traukė politikon? Gal jis sutiko su Jeffersonu, jog “rezistencija tironams yra paklusnumas Dievui”. Gerai pažindamas mūsų politinio gyvenimo klaidas, jas raudonu rašalu braukė ir mokytojo plunksna taisė. Ir tačiau, jei mokykloje ir universitete jis išugdė sveiką, kovojantį atžalyną, tai jam buvo sunkiau rikiuoti siauražiūres politines grupes. Išeivijos politikieriai degė didesne meile ir ambicijom sau, o ne Lietuvai. Buvo ir tokių, kurie, pagal Pirožnikovą, jau buvo virtę “medinėm sielom, kurios, iš vienos pusės degdamos, iš antros — pasilieka visiškai šaltos”. Buvusiems jo mokiniams ir kovos bendradarbiams niekad nebus suprantama, kaip kas nors, kur nors, kada nors galėjo jo žodžiui nepaklusti, jo minties nevertinti, jo pavyzdžiu nesekti. Ne veltui šv. Raštas sako, jog gili išmintis pažįsta daug sielvarto.

Prof. Brazaitis gvildeno politines problemas besikeičiančio laiko kriterijais. Jis anksti suprato, jog religija ir pasaulėžiūra neduoda konkretaus atsakymo į visus mūsų politinio gyvenimo klausimus. Ir kai partijų politikai, klajodami savo išraizgytuose politikos labirintuose, jį vadino “pilkąja eminencija”, jis kalbėjo pranašo lūpom, matydamas skilstančias ir pamaži tirpstančias išeivijos jėgas, o savame krašte būti pranašu yra sunkiausia. Brazaičiui krikščioniškoji moralė buvo “nepaneigiama dogma, kuriam privalo paklusti visas žmogiškasis veikimas, taigi ir politinis”. Pagal dr. Adolfą Damušį, “jis siekė sveikesnių santykių visuomenėje ir palankesnių kūrybinių sąlygų žmonėms”.

Šiandien jau daugelis įsitikino, jog prof Brazaičio mintis sudaryti Lietuvos Tarybą nepartiniu pagrindu buvo teisinga, lygiai kaip teisinga buvo jo mintis ieškoti ir įtraukti visas geriausias jėgas rezistenciniam darbui. Su Linkolnu jis išeivijos lietuviams kartojo, kad, neatsisakę savo smulkių interesų, tai yra, neišsilaisvinę patys, mes vargiai galime pasitarnauti savo kraštui. Jis savęs lengvai atsisakė — o mes? Galiausiai Brazaitis mus kvietė sistemingon, ilgalaikėn kovon prieš žlungančią tremties dvasią. Jis žinojo, jog paprastai laisvė atkovojama po centimetrą.

Nusipelnęs tautos pripažinimo

Profesorius Juozas save laikė darbininku. Gal ir simboliška yra ta virtinė metų, praleistų “Darbininko” redakcijoje. Šiandien per vėlu klausti, kaip mūsų išeivija, pirmučiausia gi jos veiksniai, galėjo leisti sau tokį liuksusą — palikti jį dūlėti užkampyje, kai jo išmintis ir patyrimas buvo būtini aukščiausiose mūsų veiklos sferose, nustatant gaires ilgalaikei razistencijai. Bet mes esame mirusiųjų gerbėjai. Esu tikras, kad dabar Brazaitis augs aukštyn ir gilyn, į amžinąjį tautos atminimą. Dabar surasime mes jo straipsnius ir studijas. Atsiras mūsų knygų lentynose Brazaičio raštų tomai. Jo paliktas raštijos lobis bus mūsų ir ateities kartų naujai atrandamas ir naujai aktualus.

Savo šviesia asmenybe profesorius Juozas buvo tikras kovojančio krikščionies pavyzdys. Ir jei jam rūpėjo principai, jo širdis buvo atlaidi, pilna meilės saviesiems. Jis visuomet norėjo lietuviams duoti — ne gauti ir, gink Dieve, ne prašyti. Iš jo mes nuolat ėmėme. Šiandien, artindamiesi prie jo kapo, mes visi jaučiamės skolininkai, o lietuviui būti skolininku yra didžiausias neturtas. Nepilnai jis buvo įvertintas, nes jį vertino išvargusi, nevieninga išeivija, o ne tauta, kurios pripažinimo jis yra nusipelnęs. Lietuva mums yra svajonė; Juozui gi — kūnas ir kraujas, darbas ir kova, jo gyvenimo turinys ir prasmė. Jis žinojo, jog žmogus triumfuoja be garbės, kai ieško pergalės be pavojų.

Ačiū, brangus Juozau, kad Tu savo pavyzdžiu įprasminai mūsų darbo kelią. Tavo pasaulėžiūra ir gili humanizmo dvasia buvo ir liks lietuvio laikysenos ir jo kovos mastas.

Brangus Juozai, Tu skynei savo tautai gražiausias gėles, nors Tavo gyvenimo kely buvo erškėčių. Dabar, amžinybėje, Tau tikrąjį atpildą suteiks patsai Kristus, nes Jame stengeisi atnaujinti Lietuvą ir Tu visados išlikai tikrasis Jo džentelmenas.