Ne Muravjovo laikai
Pavergtos Lietuvos spauda dažnai rašo apie paminklų apsaugą, ypač daug dėmesio skiria liaudies menui, jo rinkimui, skatinimui ir puoselėjimui. Daug senojo dievdirbių meno, nors ir pavėluotai, surinkta muziejų fonduose. Didžiuma šio unikalaus meno pavyzdžių glūdi tamsiose archyvų kertėse ir lentynose, kol kas neprieinami žmonėms, bet jų surinkimas yra sveikintinas ir teikia vilčių, kad šios skulptūros išliks ateities kartoms. Tačiau čia pat vyksta ir visiškai priešingi reiškiniai, kuriuos tarybinė spauda uoliai nutyli. Taip buvo nutylėti komjaunuoliški dievdirbių meno ir kryžių deginimo bei naikinimo vajai pokario metais. Taip buvo nutylėta Vilniaus Kalvarijų susprogdinimas ir Kryžių kalno sunaikinimas prie Šiaulių. Apie pastarąjį faktą naujų duomenų pateikia “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” (12 ir 14 nr.).
“Kronikoje” nr. 12 rašoma: “Jei nori pažinti tikrąsias Lietuvos nuotaikas, patrauk iš Šiaulių Joniškio link. Už dvylikos kilometrų, dešinėje kelio pusėje rodyklė — Daumantai 1 km. Paėjęs kilometrą, vėl dešinėje kelio pusėje pamatysi kalnelį, nustatytą kryžiais. Tai Jurgaičių piliakalnis — Kryžių kalnas. Praeini krūmais apaugusį upeliuką ir takeliu užkopi ant balno pavidalo kalvos. Šiauriniame kalno kampe riogso didelis akmuo, ant kurio iškaltos datos: 1861-1864. Sukilimo ir susidorojimo datos rūsčiai prabyla į lietuvio sąmonę.
Vietos žmonėse gyvas pasakojimas, kad Jurgaičių piliakalnio papėdėje stovėjusi koplytėlė, kurion buvo atėję pasimelsti sukilėliai. Kazokai užrėmę koplytėlės duris ir per tris dienas piliakalnio žemėmis užpylę gyvus sukilėlius. Laikui bėgant supuvusios gegnės, įlūžęs stogas, ir todėl kalnelis per vidurį įdubęs . . .
Pradžioje gerbdami sukilėlių atminimą, vėliau ko nors Dievą prašydami arba atsidėkodami, žmonės vis nešė, vežė ir statė kryžius. Jų buvo tūkstančiai. L. Diržinskaitei-Pliuščenko sukomandavus, kryžiai buvo sunaikinti. Tačiau iš po nakties jie, tarsi grybai po lietaus, vėl pasirodydavo. Statė sargus, budėjo saugumas, gyventojai buvo tardomi, gąsdinami, terorizuojami, o kryžiai sukilėlių kalnelyje vis augo. Tarsi gyva sukilėlių dvasia šaukė — nepasiduokite!
Paskutinė didelė kryžių naikinimo akcija buvo pravesta 1973 metais. Praėjo metai ... ir kryžių šimtai — vieni įkasti į žemę, kiti užkabinti ant didelių kryžių, dar kiti įkelti į medžius.
Gal būt ateistų neapykanta vėl juos sunaikins, bet, viena aišku: jie vėl atsiras. Šiandien ne Muravjovo laikai — sukilėliai neužpilami žemėmis, bet žudomi psichiatrinėse ligoninėse (pvz. M. Tamonis), pūsta saugumo kalėjimuose (P. Pliuira, V. Jaugelis, J. Gražys, J. Stašaitis, P. Petronis, N. Sadūnaitė ir kt.), niekinami ir šmeižiami. Jei vieni bus sunaikinti, kaip lietuviški kryžiai Jurgaičių piliakalnyje, juos pakeis kiti, o sukilimas prieš melą, prievartą ir žmogaus teisių niekinimą tęsis”.
“Kronikos” 14 nr. tilpo papildoma žinutė:
“Kryžių kalnas po paskutinio kryžių sunaikinimo kasdien vis gražėjo. Kryžiaus Išaukštinimo šventėje ant Kryžių kalno buvo pastatytas labai gražus meniškas kryžius, 2-jų metrų aukščio, su įrašų: “Kryžiumi visas kliūtis nugalėsime. Šiauliai, 74.IX.14”. Šalia kryžiaus išdygo trys metalinės saulutės.
1974.XI.22 anksti rytą valdžia visus kryžius vėl sunaikino. Praėjus kelioms dienoms, ant kryžių kalno vėl matėsi 9 kryžiai”.
A. S. (ELI)
