Nuo Vienos iki Helsinkio
Sovietų Sąjungos pokarinis ekspansinis veržlumas ir kėslai savo įtaką išplėsti iki Atlanto, bandant išstumti vakariečius iš Berlyno (1948 Berlyno blokada), bandans įsitvirtinti Korėjoje (1950 invazija į Pietų Korėją) savo metu buvo įtaigūs rodikliai, kad Rytų-Vakarų santykiai rieda kolizijos keliu ir yra pritvinkę tiesioginio ginkluoto susikirtimo galimybių. Tai nebuvo tik kokia tuščia spekuliacija tuometinio Vliko sluoksniuose. Apie pax Americana tada kalbėjo labai autoritetingi europiečiai. Bet pax Americana nebuvo padiktuota, nors JAV strateginių ginklų viršenybė buvo labai ryški. Vietoj pax Americana atėjo šaltasis karas. Iš šalies daug kam atrodė, kad anuo metu JAV politikai stigo įžvalgos ateičiai ir ryžto išimtinę JAV strateginę galybę panaudoti žmonijos taikai ir laisvei garantuoti. Amerikiečiai sako, kad tai būtų buvę prieš demokratijos prigimtį. Užtat Kremlius tą demokratijos prigimtį meistriškai išnaudojo, išlaikydamas iniciatyvą savo rankose.
Pirmieji detante reiškiniai
Kai Kremliui nepasisekė nei Berlyno blokada, nei Korėjos invazija, o berlyno darbininkų sukilimas (1953) parodė, kiek daug sprogstamosios medžiagos susitvenkę paties Kremliaus viešpataujamoj erdvėj, Sovietų Sąjunga 1955 pirmą kartą po II pasaulinio karo Vakarams parodė palankumą ir padarė nuolaidas Austrijos byloje. 1955 Vienos sutartis ir buvo détente pavasario pirmoji kregždė.
Po 1955 liepos mėn. viršūnių konferencijos Ženevoje détente temperatūra Vakaruose buvo tiek pakilusi, kad kai kurie Vakarų politikai netgi buvo tikėjęsi Vokietijos veikaus susijungimo demokratiniu keliu, nusiginklavimo derybų sėkmės ir dargi sovietų viešpatavimo rytinėje Europoje galimo palaipsninio atitraukimo. Brutali sovietų invazija Vengrijos sukilimui užgniaužti tą détente pavasarinį žiedą kaip žnybte nužnybo.
Iš vienos pusės Vakarų kapituliacija Vengrijos sukilimo atveju, iš antrosios — Sovietų Sąjunga pirmoji 1957 sėkmingai išbando tarpkontinentinę raketą ir jos pagalba 1957 spalio mėn. pirmoji paleidžia dirbtinį žemės satelitą (“sputniką”). Kremliaus išdidumas ir savikliova pašoko iki debesų. Su JAV paroda Maskvoje, su Chruščiovo vizitu Wa-shingtone ir su “Camp David” dvasia 1959 pradėtas antrasis détente lošimas buvo lošiamas, jei taip galima pasakyti, Kremliaus kortomis. Bet, lošimui dar nė neįsismaginus, jis ūmai nutrūko, kai 1960.V.1 virš Uralo buvo numuštas JAV žvalgybinis lėktuvas U-2. Buvo palaidota ir Paryžiuje planuotoji viršūnių konferencija. Vėl įtampos atkritimas. Vėl sovietinis spaudimas Berlyne (1961 ultimatumas) ir agresiniai kėslai pačių Jungtinių Valstybių pašonėje — Kuboje (1962).
Tik, kai tiek grasymai Berlynui, tiek ypač Kubos afera pasibaigė Kremliui labai nepalankiai, 1963 vėl naujo détente tarpsnio reiškiniai, kurių svarbiausias — atominių bandymų apribojimo sutartis. 1964 Kremliaus iniciatyva Rytų - Vakarų santykiams išlyginti jau taip toli siekė, kad Vakarai nenustebo ir gavę Kremliaus užuominą apie vadinamo Varšuvos pakto dalyvių ir NATO dalyvių nepuolimo pakto sudarymo galimybę.
Chruščiovui kritus, naujųjų Kremliaus viršaičių pozicija détente atžvilgiu nebuvo aiški. Bet Kosygino-Johnsono susitikimas ir Glassboro dvasia abejones išblaškė. Tik ir vėl perkūnas apygiedriame détente danguje: Čekoslovakijos invazija (1968). Bet jos sukeltos détente konvulsijos buvo labai trumpos. Jau 1969 prasidėjo Maskvos - Washingtono pasitarimai Berlyno, strateginių ginklų apribojimo ir prekybinių mainų temomis. Nors dar 1970 Kremliaus laikysena Berlyno klausimu, arabų -Izraelio paliaubų atžvilgiu, Syrijos -Jordanijos susikirtimo ir Indijos -Pakistano karo atvejais buvo provokuojanti, bet 1971 Kremlius jau aiškiai buvo pasukęs į détente vandenis. Berlyno klausimas, strateginių ginklų apribojimo derybos tatai rodė. 1972 Maskva - Washingtonas jau formaliai susitarė dėl détente politikos principų: (a) vengti tarpusavio konfrontacijos, (b) puoselėti tarpusavio santūrumą (“mutual restraint”), (c) nesistengti įtampos keliu laimėti tik sau (“unilatéral”) pranašumą, (d) atsižadėti savo specialios misijos pasaulyje pretenzijų, (e) norėti šiais pagrindais taikiai sugyventi ir tvirtus ilgalaikius santykius sudaryti.
Oficialieji motyvai už détente
Moderniųjų ginklų neįsivaizduojamos apimties naikinamoji galia pakeitė tarptautinės politikos esminius elementus. Savo santykiuose su potencialiu priešu negalima išleisti iš akių fakto, kad branduolinis karas būtų pražūtingas abiem kariaujančiom šalim. Todėl, nepaisant tarpusavio antagonizmo, yra būtina ieškoti patvarios taikiam sugyvenimui išeities ar bazės. Nuo tada, kai Sovietų Sąjunga pasigamino atominę bombą, Jungtinių Valstybių santykiam su Sovietų Sąjunga nebeliko kito pasirinkimo. Todėl Jungtinės Valstybės ir siekia su Sovietų Sąjunga taikos, nepaisydamos savo nusistatymo tironiško totalistinio režimo atžvilgiu ir pačios Sovietų Sąjungos intencijų.
Atominiame amžiuje konfrontacija yra pavojinga, nes nei Jungtinės Valstybės negali primesti savo valios Sovietų Sąjungai, nei Sovietų Sąjunga negali primesti savo valios Jungtinėm Valstybėm dėl to, kad kiekviena jų turi atominių priemonių užpuolikui sunaikinti. O valstybės egzistencijos išsaugojimas yra aukščiausioji ir bekompromisinė kiekvienos vyriausybės atsakomybė. Jungtinių Valstybių - Sovietų Sąjungos konfrontacijai išvengti būtini patvarūs, abipuse nauda pagrįsti tarpusavio santykiai, nors tokios naudos balanso praktiškai kasdien subalansuoti ir neįmanoma, ir nors atskirais atvejais tas balansas bus Sovietų Sąjungos naudai. Svarbu tik, kad détente ne vienašališkai būtų naudinga tik Sovietų Sąjungos interesam, bet taip pat ir Jungtinių Valstybių ir visos žmonijos interesam.
Dulles laisvinimo politika nebuvo sėkminga, nes Jungtinių Valstybių galimybės veikti kitos valstybės vidaus režimo evoliuciją yra labai ribotos. Ir pagunda détente jungti su spaudimu į Sovietų Sąjungą gali baigtis tik nelaimingo šaltojo karo atsinaujinimu. Détente politikos gairės: skatinti supergalybių tarpusavio santūrumą ir globalinę atsakomybę; apriboti branduolinį ginklavimąsi ir sustabdyti jo lenktynes; organizuoti globalinį susipratimą ir bendradarbiavimą.
Prievarta, grobimai ir neteisė pasaulyje niekad nesibaigs, bet, jei Jungtinės Valstybės bus pakankamai stiprios užkardyti komunistinei hegemonijai kelią, komunizmo pančiuose laikomos visuomenės transformacija bus neišvengiama, nes komunistinės valdžios užkartoji žmogui kontrolė yra visiškai nesuderinama su šio meto žmogaus reikalavimai'
Détente politikos patvara remiasi Jungtinių Valstybių ir Sovietų Sąjungos tarpusavio interesų balanso patvarumu.
Détente oficialiesiem motyvam paremti taip pat primenama, kad, 1972 su Sovietų Sąjunga sutarus aukščiau minėtus détente politikos principus, netrukus buvo pasirašytos branduolinio karo užkardymo sutartis, prekybos sutartis (įstrigusi dėl JAV senato pridėtos klauzulės žydų iš Sovietų Sąjungos emigravimo reikalu) ir susitarta: dėl bendradarbiavimo kovoje su vėžio liga; dėl bendradarbiavimo kovojant su tarša; dėl vandenynų išteklių tyrinėjimo; dėl branduolinės energijos taikiems tikslams naudojimo; dėl keitimosi informacijomis apie žemės ūkio mokslinių tyrimų rezultatus; dėl uostų naudojimo antros šalies laivam ir kt.
Oficialiuose détente politikos motyvuose rūpestingai vengiamas laisvėsžodis.
Détente rėmėjų ir oponentų motyvai
Rėmėjai:Šaltasis karas yra įgrisęs iki gyvo kaulo kiekvienam amerikiečiui ir kiekvienas norėtų juo nusikratyti. Pasaulis yra “siek and tired” nuo šaltojo karo. Demokratijoje užsienio politika privalo visuomenės paramos. O visuomenė yra už taiką. Taika yra aukščiausia vertybė, nes nuo taikos priklauso ir visų kitų vertybių likimas. Išsaugojimas žmonijos nuo sunaikinimo yra moralinis imperatyvas. Jungtinės Valstybės turi skaitytis su “sumažėjusią” mūsų gyvenama planeta, kurioje daug valdžių, daug prieštaringų siekimų, daug ūkinės painiavos. Arba Amerika įsisąmonins pasaulyje vykstančių pasikeitimų esmę ir prisitaikys arba pati bus jų suluošinta. Amerika turi išlaikyti jaunystės polėkius ir įsigyti subrendimo išminties. Jungtinėm Valstybėm saugumo problema iškilo tik po antrojo pasaulinio karo. Priemonės, kurių privalu imtis katastrofai išvengti, beveik niekad neįmanoma prieš tai praktiškai išbandyti. Niekas kitas tarptautinio nepastovumo ir netikrumo dabartinių srovių negali sulaikyti, tik Jungtinių Valstybių su Sovietų Sąjunga tam tikros santarvės nustatyta būtina tarptautinė struktūra.
Détente oponentai:Nuo F. D. Roosevelto laikų détente praktikuojama ir iš to tik Sovietų Sąjunga sau didžiausius laimėjimus susikrovė. Sovietai niekad susitarimų nesilaikė. Détente yra gatvė vienos krypties — sovietinės. Détente politika tiesia kelią trečiajam pasauliniam karui. Prezidento Roosevelto détente politika į sovietinę vergiją atidavė Baltijos valstybes ir rytinę
Europą, dabartinė détente gresia pačiom Jungtinėm Valstybėm. Kongresas ir visuomenė gali remti tik tokią užsienių politiką, kuri aiškiai skiria Jungtinių Valstybių draugus nuo priešų. Visuomenė įtaigojama, kad atspara sovietam didina visuotinio sunaikinimo riziką ir sykiu karštligiškai ir kartais neišmintingai skubama atleisti įtampą ir détente žodis padaromas išlikimo sinonimu. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga, 1967 turėjusi rytinėje Europoje 26 divizijas, 1974 padidino iki 31 divizijos, kai Jungtinės Valstybės, 1962 turėjusios V. Europoje 434,000 vyrų, 1974 susimažino iki 300,000. Détente politika išduoda Amerikos idealus ir yra nemorali. Dėl iliuzinės laikinės taikos, iliuzinio laikinio saugumo atsižada principų ir nusilenkia blogiui. Détente politika turi vienašališką pasaulio viziją ir nepakankamai atsižvelgia į tarptautinių jėgų tikrovę. Už abstrakčius Sovietų Sąjungos pažadus détente politika suteikia Sovietų Sąjungai vėliausios gamybos kompiuterius. Kad ir nuo iškilmingiausiai pasirašytų principų Sovietų Sąjunga gali kiekvienu metu atsimesti, bet kartą suteiktų Sovietų Sąjungai technologijos paslapčių iš Sovietų Sąjungos jau niekas negalės atsiimti.
O ką sako ekspertai?*
Faktas, kad, įsigydama branduolinį ginklą, Sovietų Sąjunga savo karinį pajėgumą (“posture”) labai sutvirtino. Sovietų Sąjungos įtaka siekia nuo Viduržemio jūros iki Indijos ir Pacifiko, nuo Europos, Afrikos, Vidurinių Rytų, Pietryčių Azijos iki Lotynų Amerikos.
* Ekspertais čia laikomi Yale un-to prof. F. C. Barghoorn, buv. JAV ambasadorius Lenkijai, Čekoslovakijai, Sov. S-gai J. L. Beam, buv. ambasadorius Vietnamui, buv. JAV atstovas NATO taryboj, Laisvės Studijų Centro dir. E. Durbrow, Miami un-to prof. M. L. Harvey, buv. karjeros ambasadorius L. W. Henderson, buv. ambasados patarėjas R. F. Kelley, buv. ambasadorius Maskvoj, prof. G. F. Kennan, buv. ambasadorius Maskvoj prof. F. D. Kohler, buv. Valstybės Departamento R. Europos skyriaus viršininkas E. L. Packer, Radio Liberty viceprezidentas J. Scott, buv. UPI atstovas Maskvoj prof. Shapiro ir rašytojas - vertėjas T. P. Whitney. Jų kolokvijumo tema Sovietų Sąjunga vakar, šiandien, rytoj mintys čia ir sutrauktos.
Sovietų Sąjungos vidaus galimybės ir pasaulinis svoris yra pasiekę neįprasto masto. Sovietų Sąjunga pirmauja anglies, plieno, cemento, naftos pasaulinėje gamyboje. Sovietų Sąjunga dominuoja ne mažiau kaip dvylikai valstybių. Prieš antrąjį pasaulinį karą Sovietų Sąjunga buvo Japonijos ir Vokietijos galingų karinių jėgų replėse. Abi tos jėgos sunaikintos. Tai sprendžiamos reikšmės veiksnys, kurio poveikis ypač Rytų Europos padėčiai dažnai nedavertinamas (“greatly underestimated”). Šiandieną Sovietų Sąjunga tik už 60 mylių nuo Hamburgo.
Pagrindiniai Sovietų Sąjungos tikslai ir metodai nepasikeitę nuo 1917 metų. Šaltasis karas prasidėjo 1917. Nuo Lenino - Stalino laikų Sov. Sąjunga buvo ir tebėra užsiangažavusi bekompromisinei “kovai tarp sistemų”, t.y. tarp vadinamo socializmo ir kapitalizmo. Sovietų Sąjungos ekspansinis veržlumas savo šaknis yra įleidęs ne tik komunistų ideologijoje ir sovietinėje sistemoje, bet ir Rusijos praeities tradicijose. Tam tikrą vaidmenį tuo atžvilgiu vaidina ir Sovietų Sąjungos daugiatautiškumas, ir mesijanizmo kompleksas, ir pati totalistinė santvarka, kuri dreba, kad laisvės dvasia neprasiveržtų per sieną ir todėl pačią sieną nori nukelti vis toliau į laisvės valdas.
Savo ruožtu komunistinės ideologijos poveikis jaunajai kartai vis skystėja. Jaunimui rūpi kas kita (“mundane matters”). Vis dėlto ideologija sovietiniam režimui yra vienintelė atrama tiek viduje išsilaikyti valdančiųjų viršūnei, tiek vykdant Sovietų Sąjungos globalines aspiracijas.
Nemažo poveikio Sovietų Sąjungos laikysenai turi rusų tautoje giliai įsišaknijęs mažavertiškumo kompleksas. Iš dalies tatai skatino caro valdžią ir tebeskatina sovietinę valdžią siekti maksimum karinės galybės. Sovietų Sąjungai šios galybės niekada nebus gana. Paritetu su Jungtinėmis Valstybėmis Sovietų Sąjunga nepasikakins. Ir branduolinio ginklo reikšmę tarptautiniam santykiam Sovietų Sąjunga kitaip supranta, kaip Jungtinės Valstybės. Sovietų Sąjunga, nors ir siekia sau palankių ūkinių mainų su kapitalistiniais kraštais, atsisako pripažinti pasaulio ūkinį tarpusavio priklausomumą (“interdependence”).
Sovietų Sąjungos détente politiką lemia jaunosios kartos nuotaikos, satelitų nepatikimumas, Kinijos grėsmė ir įvairios kitos neįveikiamos problemos. Sovietų Sąjunga kaip daugiatautė valstybė vienintelė reprezentuoja XIX šimtmečio palikimą. Toks anachronizmas sudaro rimtą problemą.
Nors Sovietų Sąjungoje demokratėjimo ženklų nematyti, nors Libermano sveiki ūkiniai siūlymai atmesti,nors apie laisvas diskusijas ir slaptą balsavimą pačioje partijoje nė negalvojama, ir nors disidentų pasireiškimas nereikšmingas, vis dėlto tam tikra, tik-tik juntama, evoliucija vyksta. Tam vyksmui palaikyti yra svarbus žmonių bei idėjų laisvesnis judėjimas.
Brežnevo įpėdinio klausimas nereikšmingas. Iš jaunosios kartos partinių kadrų galima laukti tik didesnio rusiško šovinizmo.
Détente politiką Sovietų Sąjunga supranta kitaip, kaip Jungtinės Valstybės. Jungtinėm Valstybėm détente reiškia kooperavimą bendrų interesų plotmėje tarptautiniam stabilimui patikrinti. Sovietų Sąjungai détente reiškia šiam laikui naudingą taktiką, kuri pančioja kontragento veikimo laisvę ir tuo pačiu įgalina Sovietų Sąjungą laisviau manevruoti. Sovietų Sąjungai détente yra naudinga. Užtikrina status quo Rytų Europoje, karinių jėgų paritetą su Jungtinėmis Valstybėmis, taip pat ūkinius pagerinimus. Sovietų Sąjunga détente tapatina su “peaceful coexistence”. Savo metu H. Kissingeris apie taikaus sugyvenimo sovietinę koncepciją rašęs, kad tai esanti sovietinė taktika pasirausti po esama tarptautine struktūra kitomis negu karo priemonėmis ir su amžiausia rizika tuo būdu likviduoti Vakarus. Sovietų Sąjunga tebesiekia ir détente politikai užkarti sovietinio taikaus sugyvenimo turinį. Jungtinėm Valstybėm ir apskritai Vakaram détente turi būti aprėžto bendradarbiavimo procesas tarp dviejų priešiškų stovyklų valstybinėje plotmėje.
Ar détente politika pasiteisins, parodys Sovietų Sąjungos politika Artimuosiuose Rytuose, Europoje, etc. Tuo tarpu Sovietų Sąjungai pasaulis yra dviejų spalvų ir dviejų polių, bet vykstantieji globaliniai pakitimai ir Sovietų Sąjungai kelia naujų komplikacijų (“new complexities”). Vienoki ar kitoki détente politikos rezultatai priklausys nuo to, kaip laikysis Vakarai, pirmiausia — Jungtinės Valstybės.
Europos saugumo- bendradarbiavimo konferencijos preliminarai
Apsipažinus su détente “istorija” ir su amerikiečių motyvais už ir prieš détente, galima lengviau orientuotis ir ESB konferencijos preliminaruose, taip pat jos eigoje ir rezultatuose.
Konferencijos preliminaruose dėmesio verti keli “mažmožiai”. Pirmiausia, nors konferencijos sumanymas ir iniciatyva jai suorganizuoti išėjo iš Sovietų Sąjungos, V. Europa konferencijos idėją sutiko palankiai, nors visai kitais motyvais. Sovietų Sąjungai rūpėjo viena ar kita forma išgauti status quo pripažinimą Europoje, kad turėtų laisvesnes rankas tolimuosiuose rytuose. Europai rūpėjo dalyvauti savo reikalus sprendžiant, nes ją persekiojo įtarimo šešėlis, kad Sovietų Sąjunga gali “sąmokslininkauti” Europos sąskaita su Jungtinėmis Valstybėmis.
Antra, savo siūlymuose kviesti Europos saugumo - bendradarbiavimo konferenciją Sovietų Sąjunga ilgą laiką (1954-1970) stengėsi konferencijos dalyvius apriboti tik Europa. Ir tik tada, kai Europa su tuo Sovietų Sąjungos siūlymu griežtai nesutiko, Sovietų Sąjunga į konferencijos dalyvius įtraukė ir Jungtines Valstybes su Kanada. Motyvai ir vienos ir antros šalies labai aiškūs. Sovietų Sąjungai rūpėjo išjungti Jungtines Valstybes ir Kanadą iš konferencijos, nes tuo pačiu jos būtų daugiau mažiau išjungtos ir iš dalyvavimo Europos reikaluose. Jėgų santykis iškart pasidarytų labai vienašališkai palankus Sovietų Sąjungai. Europa tai suprato. Todėl, nors ir viliojama Jungtinių Valstybių ir Kanados išjungimu iš konferencijos pabrėžiamo Europos savarankiškumo, Europa tvirtai stojo už Jungtinių Valstybių ir Kanados dalyvavimą konferencijoje, kad susidarytų Europos pozicijom stiprus užnugaris.
Atrodo, kad tokį užnugario vaidmenį vaidinti buvo linkusios ir Jungtinės Valstybės. Dar net antrojoj ESB konferencijos stadijoj, kai 1973 rugsėjo m. prasidėjo Ženevoj derybos dėl 35 užsienių reikalų ministrų Helsinky priimtų ESB konferencijai darbotvarkės punktų sukonkretinimo ir atitinkamų tezių suredagavimo, Jungtinės Valstybės bent pasitarimų pradžioje apsiribojo tarsi stebėtojo vaidmeniu. Kai visų kitų delegacijų priešakyje buvo ambasadoriai ar net aukštesnio rango diplomatai, Jungtinių Valstybių delegacijai vadovavo žemesnio rango pareigūnas. Tik vėliau, atrodo, europiečiam pageidaujant, delegacijos vadovu buvo paskirtas Jungtinių Valstybių ambasadorius Prahoje, kuris betgi faktiškai tik retkarčiais Ženevoje pasirodydavęs ir tedalyvaudavęs pasitarimų pilnaties posėdžiuose. Anot vieno JAV politiko, “Americans have downplayed this conference”.
Trečias dėmesio vertas konferencijos preliminarinis “mažmožis” — Chruščiovo 1963 pareiškimas, kad “nonrecognition of States should not become pretext for violation of territorial integrity”. Atseit, esamosios Europos padėties nepripažinimas neišskiria galimybės iškilmingai pareikšti, kad toji padėtis nebus dingstimi kariniam užpuolimui.
Pagaliau konferencijos preliminariuose paskutinė Vakarų užkarda buvo reikalavimas, kad Sovietų Sąjunga konkrečiai parodytų savo gerą valią kuriam opiam Vakarų - Rytų ginčo klausimui spręsti, pvz. Berlyno klausimui. Kadangi Berlyno padėčiai apsunkinti Sovietų Sąjunga buvo sudariusi dirbtinių ir nepagrįstų kliaučių, jai nebuvo didesnių sunkumų ir tam tikrų nuolaidų Vakaram padaryti.
Kai 1972 birželio mėnesį įsigaliojo naujasis Keturių susitarimas dėl Berlyno, po kelių mėnesių, 1972 lapkričio mėn., jau prasidėjo Helsinky ir preliminariniai pasitarimai ESB konferencijos darbotvarkės klausimais. Jie užtruko iki 1973 liepos mėnesio Sovietų delegacijos vadovo Zorino užsispyrimas Vakarų optimizmui labai nedaug buvo palikęs vietos, kad dėl konferencijos darbotvarkės pagrindinių punktų pavyks susitarti. Tik paskutinėmis pasitarimų savaitėmis Zorinas staiga suminkštėjęs ir pasitarimų išvadoje būsimos konferencijos svarstymam buvo numatyti trejopi klausimai: politinių ir saugumo klausimų grupė; ūkinio ir mokslinio bendradarbiavimo klausimų grupė; ir grupė klausimų dėl bendradarbiavimo žmonių tarpusavio bendravimo, informacijomis keitimosi ir švietimo bei kultūros santykių plėtimo srityse. Tas tris klausimų grupes formaliai priėmė 1973 liepos mėnesį Helsinky įvykusi 35 užsienių reikalų ministrų konferencija, kurioje, kaip atsimename, pasiskardeno ir tam tikro viešosios opinijos dėmesio susilaukė ir baltiečių išeivių akcija.
ESB Konferencija
Faktiškai tikroji Europos saugumo - bendradarbiavimo konferencija vyko Ženevoje nuo 1973 rugsėjo 18 iki 1975 liepos 21. Ji buvo visai slapta. Paprastai su dorais sumanymais ar darbais valdžios žmonės neslapukauja. Slaptomis paprastai aptariami tik rezistencinio pogrindžio ar kokie patamsių sumanymai ir darbai. Konferencijos slaptumas savaime kėlė įvairių spėliojimų bei įtarimų, kėlė nerimą tiem, kurių likimą galėjo vienaip ar kitaip angažuoti. Konferencijos uždavinys buvo — Helsinky priimtus ESB konferencijai trijų grupių klausimus sukonkretinti atitinkamomis tezėmis, deklaratyviniais ar konvenciniais nuostatais.2 Po bemaž dvejų metų, žinoma su pertraukomis, slaptų svarstymų 35 delegacijos (faktiškai tur būt apie kokie 500 dalyvių) Ženevoje iš Helsinkio konferencijos priimtų klausimų surašė ilgą, dviprasmybėmis pamargintą, galutinį aktą (Finai Act). Jį sudaro 5 skyriai: 1) Europos saugumo klausimai, 2) bendradarbiavimas ūkio, mokslo, technologijos ir gamtos apsaugos srityse, 3) Viduržemio srities saugumo ir bendradarbiavimo klausimai, 4) bendradarbiavimas humanitarinėje srityje ir 5) ateities klausimai.
2 Tarptautiniai susitarimai paprastai vadinami bendriniu sutarties vardu. Bet kartais, kad susitarimas iškilmingiau ar įtaigiau atrodytų, jis pavadinamas chartos, pakto, konvencijos vardu. Deklaracija sudaro skirtingą tarptautinių susitarimų rūšį. Sutartis, paktas, konvencija, atlikus tam tikrą ratifikavimo procedūrą, įgyja tarptautinio įstatymo galią. Deklaracija ratifikavimo neprivalo, bet ir tarptautinio įstatymo galios neįgyja, nebent tarpvalstybinių santykių praktika jai suteiktų visuotinį pripažinimą, kaip kad pvz. yra įvykę Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos atveju. Savo pobūdžiu tarptautinė deklaracija maždaug atitinka mūsų draugijų susirinkimuose priimamus pageidavimus.
Europos saugumo skyriaus I poskyris apima principinių gairių deklaraciją konferencijoje dalyvaujančiųjų valstybių santykiam, ir dalykus, susijusius su kai kurių deklaracijos principų praktišku vykdymu.
Principinių gairių deklaracija yra svarbiausias konferencijos rezultatas. Ją sudaro 10 straipsnių. Pirmas kalba apie suverenumo lygybę ir respektavimą tradicinių suverenumo teisių, tarp kurių pabrėžiama ir teisė “to determine its laws and regulations”, nors tokie įstatymai ir būtų nežmoniški. Šiame straipsnyje yra ir tezė, kad valstybių sienos gali būt keičiamos susitarimu. Antras straipsnis kalba apie susilaikymą nuo grasinimo jėga ir jos vartojimo. Trečiasis — apie sienų nepažeidžiamumą: “Dalyvaujančios valstybės laiko nepažeidžiamomis visas viena kitos sienas, taip pat visų Europos valstybių sienas ir todėl jos susilaikys dabar ir ateity šias sienas atakuoti. Atitinkamai taip pat šios valstybės susilaikys nuo bet kurio reikalavimo ar veiksmo bet kurios dalyvaujančios valstybės teritorijai ar jos daliai užimti ir užgrobti”. Dėmesio vertas nebuvimas žodelio “present” — dabartines sienas. Šiokia dviprasmybė patenkina Sovietų Sąjungą ir Vakarų rezervus dabartinių Sovietų Sąjungos ir gal dar kieno sienų atžvilgiu. Ketvirtas straipsnis skelbia dalyvaujančių valstybių teritorinį integralumą ir susilaikymą nuo atitinkamų grasinimų jėga, ar jos vartojimo, taip pat susilaikymą nuo teritorinių įgijimų karinės okupacijos ar kitomis tiesioginio ar netiesioginio jėgos vartojimo priemonėmis, priešingomis tarptautinei teisei. Tokia okupacija nebus pripažinta teisėta. Penktasis straipsnis kalba apie taikingą ginčų sprendimą. Šeštasis — apie nesikišimą į kitos valstybės vidaus reikalus, tačiau neduoda vidaus reikalų aptarimo, pažymi betgi susilaikymą nuo tiesioginės ar netiesioginės paramos teroristinei veiklai, siekiančiai nuversti esamą režimą. Septintasis kalba apie respektavimą pagrindinių žmogaus teisių, tarp jų ir minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų. Čia minimos ir Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija ir Jungtinių Tautų priimtosios tarptautinės žmogaus teisių konvencijos. Aštuntasis kalba apie tautų apsisprendimą, skelbdamas, kad “visos tautos visada turi teisę pilnoje laisvėje bet kada ir kaip jos nori nuspręsti savo vidaus ir užsieninį politinį status”. Deklaracijos devintas straipsnis kalba apie tarpvalstybinį bendradarbiavimą, o dešimtas — apie gerą valią vykdant tarptautinius įsipareigojimus.
“Dalykai, susiję su kai kurių deklaracijų principų praktišku vykdymu” kalba apie susilaikymą tarpusavio santykiuose nuo demonstravimo jėgos, nuo ūkinio spaudimo, nuo propagandos už agresinius karus (apie vadinamus laisvinimo karus neužsimenama) ir pritaria Šveicarijos siūlymui paruošti konvencijos projektą “Tarpvalstybinių ginčų Europos sistemoje (apimtyje) taikiam sprendimui”.
Europos saugumo skyriaus antras poskyris kalba apie tarpvalstybinio pasitikėjimo sudarymo priemones ir kai kuriuos nusiginklavimo reikalus, būtent, tarpusavio informavimą apie didesnius karinius manevrus, kuriuose dalyvauja per 25,000 karių, ir suinteresuotų stebėtojų dalyvavimą.
Bendradarbiavimo ūkio, mokslo technologijos ir gamtos apsaugos srityse skyrius apima prekybos mainus, pramonės bendradarbiavimą ir bendro intereso projektus, bendradarbiavimo plėtimą ir gerinimą žemės ūkio, energijos, transporto technologijos srityse, fizikos, chemijos, meteorologijos, hidrologijos, seismologijos, okeanografijos tyrinėjimų srityse, taip pat kompiuterių bei informacijos technologijoje ir erdvių tyrimo, medicinos bei sveikatos apsaugos srityse. Šiame skyriuje taip pat kalbama apie turizmo plėtimą, “drąsinant abejopo — individualinio ir grupinio — turizmo plėtimą”, taip pat apie svetimšalių darbininkų padėtį.
Viduržemio srities saugumo ir bendradarbiavimo klausimu deklaracija žada puoselėti geros kaimynystės santykius su konferencijoje nedalyvavusiomis Viduržemio valstybėmis. Čia dėmesio vertas faktas, kad Viduržemio klausimai jau yra patekę irį Sovietų Sąjungos įtakos sferą.
Galutinio Akto ketvirtasis skyrius — bendradarbiavimas humanitarinėj srityje apima žmonių bendravimą, informacijos sritį, kultūrinius mainus ir bendradarbiavimą švietimo srityje.
Žmonių bendravimo poskyryje kalbama apie bendravimą šeimos ryšių pagrindu, šeimų susijungimą, skirtingų pilietybių santuokinius, žmonių keliavimą asmeniniais ar profesiniais reikalais, turizmo sąlygų gerinimą (“to promote visits to their respective countries by encouraging thè provision of appropriate facilities and thè simplification and expediting of necessary formalities relating to such visits”), taip pat jaunimo ir sportininkų bendravimą.
Informacijos poskyris kalba apie žodžio, rašto, filmo bei radijo informacijas, apie svetimų žurnalistų ir vietinių jų talkininkų darbo sąlygas.
Deklaracija kultūrinių mainų klausimais reiškia intenciją plėsti ir gerinti kultūrinį bendradarbiavimą, kur reikia ir specialiais susitarimais.
Kultūrinis bendradarbiavimas turėtų apimti: a) savitarpio pasikeitimą informacijomis apie reikšmingus kultūrinius įvykius; b) palengvinimus pasikeisti kultūros dalykais; c) lengvinimą priėjimo prie visų kultūros naujienų; d) lengvinimą ir plėtimą tarp (atskirų valstybių) kultūrininkų ryšių ir bendradarbiavimo; c) ieškojimą kultūriniam bendradarbiavimui naujų sričių ir formų.
Švietimo srityje bendradarbiavimas numato skatinti atskirų aukštųjų mokyklų betarpišką tarpusavio bendradarbiavimą, taip pat betarpiškus mokslininkų ir mokytojų kontaktus; lengvinti mokslininkų, profesorių ir studentų studijines užsienines išvykas; skirti užsieniečiams stipendijas ir premijas; skatinti pasikeitimus studentais ir profesoriais; organizuoti bendrus simpoziumus, seminarus; keistis aukštųjų mokyklų leidiniais, moksline informacija; organizuoti bendras mokslininkų grupes specialiem projektam; koordinuoti mokslinio tyrimo programas ir organizuoti bendras programas; skatinti svetimų kalbų mokymąsi ir svetimų kultūrų pažinimą; etc.
Ir skyriuje apie kultūrinį bendradarbiavimą ir skyriuje apie bendradarbiavimą švietimo ir mokslo srityse prisimenamos ir tautinės mažumos ir reiškiama intencija, kad kultūriniuose, taip pat švietimo ir mokslo srities bendradarbiavimuose ir jos bus įgalintos pasireikšti.
Galutinio Akto paskutinis, penktasis, skyrius (“Follow-up to the Conference”) deklaruoja konferencijos dalyvių pasiryžimą kreipti dėmesį ir vykdyti Galutinio Akto numatymus, taip pat toliau tęsti Konferencijos pradėtąjį procesą ir tam reikalui 1977 birželio 15 Belgrade kviesti paruošiamąjį susirinkimą.
Galutinio Akto originalas surašytas anglų, ispanų, italų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis ir deponuotas Suomijos archyve.
Galutiniame Akte pasakyta, kad jis “is not eligible for registration under Article 102 of the Charter of the United Nations”. Ogi tas JT chartos 102 str. nustato, kad “Kiekvieną sandorą ir kiekvieną tarptautinę sutartį, sudaromą bet kurio Jungtinių Tautų nario po šios chartos įsigaliojimo, sekretorijatas privalo kiek galint greičiau įregistruoti ir paskelbti”. Išvada: Galutinis Aktas nėra tolygus sandorai ar tarptautinei sutarčiai.
Sugužėjusios į Helsinkį 35 vyriausybių galvos Ženevoje pagaminto Galutinio Akto jau nei svarstė, nei taisė. Tik 1975 liepos 30 - rugpjūčio 1 viena po kitos sakė iš anksto parašytas kalbas, kėlė tostus ir po Galutiniu Aktu iškilmingai dėjo savo parašus. Tai buvo ne kokia darbo konferencija, o tik sovietuose dabar praktikuojamų vardynų apeigų tam tikras tarptautinis pakaitalas. Ženevoje pagamintasis Galutinis Aktas vadinsis Helsinkio Galutinio Akto vardu.
Faktiškai Helsinkio Galutinis Aktas yra ne kas kita, kaip détente politikos tikslų, siekimų, metodų bei priemonių 35 vyriausybių sutartos formulės, atseit, kaip détente politikos programa. Kaip kiekviena programa, taip ir Helsinkio Galutiniame Akte surašytoji détente programa jokios tarptautinės problemos faktiškai nesprendžia, o tik formuluoja ir kodifikuoja įvairiom tarptautinėm problemom spręsti tokias ar kitokias galimybes bei atramas. Ligi šiol détente politika reiškėsi tik pabiriais reiškiniais bei faktais. Helsinkio Galutinis Aktas nustato détente politikos siekimų, metodų ir priemonių programą, sykiu, be abejo, ir tos programos dalyvių moralinį įsipareigojimą ją tarptautiniuose santykiuose vykdyti. Tad Helsinkio Galutinis Aktas détente atžvilgiu yra labai reikšmingas žingsnis į priekį. Būdingas mažmožis: Galutiniame Akte yra net devynios preambulės, neskaitant trumpučių preambulių ir prie kai kurių atskirų Galutinio Akto tezių. Susidaro įspūdis, kad tuo žodžių apstu siekiama pridengti Galutinio Akto konvencinės galios stoką.
ESB Konferencija ir Lietuva
Apskritai vienoki ar kitoki motyvai už ar prieš détente politiką sykiu yra ir motyvai už ar prieš ESB Konferenciją ir Helsinkio Galutinį Aktą, nes ESB konferencija ir Helsinkio Galutinis Aktas sykiu yra ir détente padarinys ir détente planas ateičiai.
Okupuotos Lietuvos atžvilgiu ESB Konferencijos ir Helsinkio Galutinio Akto, kaip kad ir pačios détente politikos, poveikio supratimas labai skirtingas.
Jungtinių Valstybių oficialiųjų sluoksnių požiūriu ESB Konferencija ir Helsinkio Galutinis Aktas JAV nusistatymo Sovietų Sąjungos aneksuotųjų Baltijos respublikų atžvilgiu nei paveikė, nei pakeitė. Tą požiūrį paremia ir faktai. Baltijos valstybių diplomatinės ir konsuliarinės atstovybės tebeveikia, kaip veikusios. Baltijos valstybių pilietybė tebegalioja, kaip galiojusi.
Tačiau, nepaisant oficialiosios pažiūros ir aneksijos nepripažinimo politikos faktinio tęsimo, mūsų kai kurių veiksnių, taip pat mūsų spaudos ir apskritai mūsų išeivijos požiūriu ESB Konferencija ir Helsinkio Galutinis Aktas “yra moralinis antspaudas, patvirtinantis sovietų viešpatavimą Rytų Europoje”; “aktas, kuris primena nelemtas konferencijas — Muencheno, Jaltos, Potsdamo”, “gėdingas demokratijos principų ir laisvųjų tautų egzistencijos išdavimas”; “30 Judo grašių vertės didžios gėdos dokumentas”; “Sovietų pavergtoms tautoms Helsinkio deklaracija yra apgaulės ir gėdos dokumentas”; “Nusigręžiama nuo laisvės principų, pripažįstama vergija”; “Politinis farsas"; “Tai vilties atėmimas pavergtiesiems”; “Didžiulis sovietų suktos diplomatijos laimėjimas”; Helsinkio deklaracijos III str. “yra ne kas kitas, kaip sovietų užgrobtų kraštų jiems pripažinimas”; ir t.t.
Dažniausiai ir mūsų ir amerikiečių spauda vietoj Galutinio Akto ar deklaracijos vartoja susitarimo, sutarties sąvokas, nors, kaip minėta, tai nėra tolygybės. Tik kur-ne-kur mūsų spaudoje pasirodė kitokių balsų, teigiančių, kad “padėtis davė naujų draugų, didelį dėmesį, pasidarėm visiems žinomi”; kad “gyvenimas eina, atneš naujus įvykius, naujus nenumatytus sprendimus”; kad “pavergtieji kraštai buvo daugiau suminėti, negu bet kada”. (Mirusiuosius taip pat dažnai daugiau pamini, nei gyvuosius ir dažniausiai pamini palankiai, bet mirusiojo padėtis nuo to nė kiek nepasikeičia).
Neteko betgi pastebėti, kad ESB Konferencija ir Helsinkio Galutinis Aktas būtų bandyta įrėminti bendrame détente kontekste. Neteko taip pat pastebėti, kokios kitos šalia détente yra galimos Vakaram alternatyvos ir kodėl Vakarai tų kitų alternatyvų nėra pasirinkę. Beje, ir Valstybės sekretorius Kissingeris savo kritikus prašo, kad pateiktų jam savąsias alternatyvas détente politikai, bet taip pat nesulaukia.
Mūsųjų reakcijų į ESB Konferenciją ir Helsinkio Galutinį Aktą bendras įspūdis yra dvejopas. Iš vienos pusės, pačios reakcijos savaime liudija mūsų išeivijos domesį Lietuva bei rūpestį jos likimu. Taip pat liudija šio krašto administracijai, kad ji, darydama vieną ar kitą savo sprendimą Lietuvos reikalu, turi daugiau mažiau atsižvelgti į šio krašto lietuvių kilmės gyventojų interesus ir pageidavimus. Žodžiu, mūsų reakcijos rodo mūsų tautinį sąmoningumą ir reikšmę.
Iš antros tačiau pusės, kai kurios mūsų reakcijos taip pat liudija, kad mes linkę dalykus labai suprastinti, nors faktiškai jie yra labai painūs. Mes dažnai linkę Sovietų Sąjungą matyti 1940-1941 metų akimis, nors 1975 metais Sovietų Sąjunga faktiškai yra viena iš galingiausių karinių samplaikų. Mes linkę prieštarauti oficialiųjų sluoksnių dementavimam, kurie teigia Lietuvos aneksijos nepripažinimą ir détente politikos sąlygomis, nors toks mūsų prieštaravimas vargu ar Lietuvos reikalui naudingas. Žodžiu, savo kai kurias reakcijas mes nevisada linkę išmąstyti iki galo.
Tiek détente politikos, tiek Helsinkio Galutinio Akto grėsmė Lietuvos bylai visų pirma įžvelgiama aneksijos nepripažinimo atsisakyme, nors paties aneksijos nepripažinimo reikšmę vertiname nevienodai. Kai kam atrodo, kad aneksijos nepripažinimas “teturi simbolinę reikšmę”, yra tik “moralinio solidarumo apraiška”, tik mūsų veiksniai ir spauda įsikalbėję ir visuomenei įkalbėję aneksijos nepripažinimo išpūstą reikšmę, o galėtume, girdi, kaip Armėnija, Gruzija, Ukraina, tenkintis tik apsisprendimo teise, kuri “egzistuoja ir be kitų valstybių pripažinimo”.
Gal ir pasitaiko kartais mūsuose aneksijos nepripažinimo reikšmės sugroteskinto perdėjimo, kaip kad tos reikšmės nuvertintojai teigia, bet, antra vertus, pačių aneksijos nepripažinimo reikšmės nuvertintojų pozicijos taip pat netvirtos, net įtariamos, nes kažkaip Lietuvos reikalui svetimos.
Aneksijos nepripažinimas
Pagal tarptautinę teisę jėga užimta kitos valstybės teritorija tebelieka tos pačios valstybės suverenume tol, kol aneksavimo keliu pereina į užgrobiko suverenumą. Tuo tarpu užgrobikas naudojasi tik okupanto teisėmis, atseit, tik tam tikromis suverenumo vykdymo teisėmis. Aneksavimas užgrobimą paverčia pavergimu. Tačiau savo paties valia užgrobikas negali užimtos svetimos teritorijos aneksuoti. Tam jis privalo kitų valstybių patvirtinimo. Tiesa, seniau tarptautinėje teisėje galiojo taisyklė, kad svetimos teritorijos jėga užėmimas savaime įgyja galią, jei normaliai laukiamu laiku neįvyksta status quo atstatymas. (“Finally acquire validity if the restoration of status quo does not take place within a reasonable time”). Tačiau Tautų Sąjungos laikais Jungtinių Valstybių Sekretoriaus Stimsono iniciatyva ta senoji taisyklė buvo pakeista nepripažinimo doktrina. Ir ta Stimsono doktrina ypač plataus pritaikymo susilaukė Amerikos kontinente. Beje, kai tos senosios taisyklės pakeitimas nepripažinimo principu buvo svarstomas Tautų Sąjungos taryboje ir buvo prieš neaprėžtą nepripažinimą motyvuojama, kad vis dėlto nepripažinimą tikslinga būtų aprėžti užgrobtos teritorijos pasipriešinimo užgrobikui išsekimu, tai prieš tokį nepripažinimo aprėžimą pasisakė ne kas kitas, o tuometinis Sovietų Sąjungos užsieninių reikalų komisaras Litvinovas. Be ko kita jis pareiškė: “Mes turime atsižvelgti ne vien tik į klausimą, ar bet kuri kova tarp agresoriaus ir jo aukos yra pasibaigusi, bet — jei tatai laikinai ir būtų atsitikę — taip pat į tai, ar yra galimybė kovai (tarp agresoriaus ir jo aukos) atsinaujinti; mes taip pat turime atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, kurios gali atnešti agresijos prievartiniais veiksmais sudarytos padėties pakeitimų”.
Todėl nenuostabu, kad ir Helsinkio Galutinio Akto Principinių Gairių Deklaracija (4 str.) Stimsono doktriną yra perėmusi (Čia verta prisimint Chruščiovo 1963 pareiškimas). Tad aneksijos nepripažinimas anaiptol nėra tik simbolis, ar tik užuojauta, o gyvas ir rimtas tarptautinės teisės institutas.
Ir lyginti aneksijos nepripažinimą su apsisprendimo teise taip pat nedera. Juk pvz. nuosavybės teisę turime visi ir kiekvienas, kaip kad apsisprendimo teisę turi visos tautos. Jei tačiau plėšikas pagrobs mano laikrodį ir koks kompetentingas pareigūnas nutars, kad tas mano laikrodis teisėtai priklauso grobikui, ką gi reikš mano teisė turėti nuosavybę, atseit, įsigyti kitą laikrodį, kuriam aš gal būt jau ir perkamųjų nebeturėsiu. Aneksijos nepripažinimo doktrina yra užkarda grobikui, pažeidusiam kitos valstybės suverenumą. Apsisprendimo teisė yra atrama tautai, siekiant sau valstybinio suverenumo. Du visai skirtingų plotmių teisiniai institutai.
Be abejo, laikas blukina ir aneksijos nepripažinimo poveikį. Ir dabartinė tarptautinė padėtis verčia mus rimtai skaitytis, kad Helsinkio Galutinio Akto ir apskritai détente politikos praktika gali Lietuvos aneksijos nepripažinimą išblukinti ir mes galime prarasti vieną iš reikšmingų Lietuvai vaduoti atramų — Lietuvos valstybingumo tęstinumą, ir liktis tik su apsisprendimo teisės atrama. Tačiau mum patiem blukinti patį aneksijos nepripažinimo principą nei tikslinga, nei reikalinga. Atvirkščiai, Lietuvos valstybinės nepriklausomybės teisinę egzistenciją ginti yra kiekvieno lietuvio uždavinys.
Kaip ir kiek détente politika ir Helsinkio Galutinio akto numatymai gali atsiliepti laisvajame pasaulyje veikiančios Lietuvos vadavimo organizacijos sąrangai ir darbams — atskira tema. Viena tik aišku, kad nuo Vienos iki Helsinkio nueitas ilgas kelias ir kad susišiandieninimo privalo tiek Lietuvos vadavimo organizacija, tiek jos veikla.
Išvados
Détente politika yra branduolinio apsiginklavimo vaisius.
Détente politika remiasi JAV ir Sovietų Sąjungos tarpusavio interesų balansu.
Détente politika prasidėjo 1955 ir reiškėsi pabiriais reiškiniais ir faktais. ESB Konferencija ir Helsinkio Galutinis Aktas numatė détente pro gramą.
ESB Konferencija nieko neišsprendė, tik numatė sprendimam būdus, metodus ir galimybes.
Aneksijos nepripažinimas yra užkarda Lietuvos okupantui ir atrama Lietuvos vadavimui. Détente politikos praktika aneksijos nepripažinimo poveikį gali praktiškai nublukinti.
Vytautas Vaitiekūnas
