Žmogaus teisės ir tarptautinis atoslūgis
Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija Ženevoje, sukėlusi daugiau nerimo, negu vilčių pavergtiesiems, iki šiol atliko gerą darbą ta prasme, kad labiau išryškino žmogaus teisių reikšmę tarptautinio atoslūgio politikai. Pati konferencija būtų galėjusi žymiai anksčiau įžengti į paskutinį baigiamąjį savo tarpsnį, jeigu Rytai ir Vakarai būtų suradę lengvą kalbą tokiais svarbiais klausimais, kaip nevaržomas žmonių judėjimas iš krašto į kraštą ar laisvas pasikeitimas žiniomis. Iš tikrųjų Vakarai ir Rytai savo pažiūromis į pagrindines žmogaus teises smarkiai skiriasi. Vakarų kultūros tradicija ypatingai remiasi žmogiškojo asmens vertybe ir ją sudarančiomis laisvėmis nevaržomai kurti, reikštis, judėti. Sovietų Sąjungos ir jos prižiūrimo bloko nusistatymas šiuo atžvilgiu kitokis.
Kai maždaug prieš dešimtmetį pasaulinė politika pasuko tarptautinės įtampos mažinimo linkme, daug kas galvojo, kad atoslūgis sudarys palankias sąlygas augti laisvei Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos vidaus gyvenime. Kurį laiką netgi atrodė, kad toks tikslas, nors ir pamažu, galės būti pasiektas. Kai kuriuose R. Europos kraštuose buvo regimi gana padrąsinantys visuomeninio ir ūkinio laisvėjimo ženklai. Visos tos gražios viltys staiga žlugo, kai Varšuvos sutarties šalių kariuomenė 1968 m. vasarą okupavo Čekoslovakiją. Tuo Maskva norėjo įrodyti ir įrodė, kad tarptautinės įtampos mažinimo vardan ji nelinkusi daryti nuolaidų savo viduje, nes, plečiantis demokratinėms teisėms, kompartijai susidarytų pavojus prarasti savo valdžios monopolį.
Tiesa, Čekoslovakijos invazija nė kiek nepakenkė tarptautinio atoslūgio eigai. Ji tik galutinai užbaigė chruščiovinės politikos laikotarpį, kuris pragyveno patį Chruščiovą ir buvo palankus eksperimentavimui. Po minėtos invazijos vidaus politika labai sugriežtėjo tiek Tarybų Sąjungoje, tiek jos kontroliuojamoje Rytų Europos erdvėje. Tokiu būdu tarptautinės įtampos mažinimo eiga visiškai nepatvirtino jon sudėtų vilčių, nepaskatino sušvelninti vidaus politiką, plečiant pilietines laisves, bet dargi priešingai buvo panaudota didesniems vidaus suvaržymams.
Šiaip ar taip tokia raida nebuvo nelaukta. 1971 kovo gale įvykusiame XXIV-me kompartijos suvažiavime Brežnevas savo kalboje oficialiai pasisakė už “taikų sambūvį” su Vakarais, bet drauge reikalavo nesutaikomai kovoti su “revizionizmu” ir “buržuazine ideologija”. Buvo aiškiai nurodyta, kad vad. taikaus sambūvio dėsnis liečia tik tarptautinius santykius ir jokiu būdu nereiškia susilpninti ideologinę kovą. Nors tarptautinių jėgų santykis, Kremliaus akimis žiūrint, ir pakrypęs vad. socialistinio bloko naudai, tačiau dviejų skirtingų pasaulinių sistemų varžybos tuo pačiu dar nepasibaigusios. Tai, ko Vakarai praeityje nepasiekę “agresyvesne” politika, dabar jie mėginą pasiekti taikiomis “prasiskverbimo” priemonėmis. Ne kas kitas kaip Suslovas yra įsakmiai pabrėžęs, kad ideologijos dalykuose nėra ir negali būti jokio taikaus sambūvio. Socializmo ir kapitalizmo kovoje “taikus sambūvis” tėra viena klasių kovos atmaina, pritaikinta sudėtingoms šiuolaikinės tarptautinės padėties sąlygoms.
Sovietai pasinaudojo atoslūgio politikos pagerintais Rytų - Vakarų santykiais ir pradėjo palaipsniškai varžyti vidaus politiką. Žodžiu, atoslūgio politika savęs nepateisino, nes ji atnešė visiškai priešingų vaisių. Atsakingiems Vakarų politikams būtų ko susirūpinti tokia raida. Deja, ryškesnių reakcijų iki šiol nesulaukta. Sveikintina prošvaiste galima laikyti tvirtesnę vakariečių laikyseną Ženevoje. To išdavoje Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje iškilo esminiai nesutarimai laisvo žmonių keliavimo ir pasikeitimo žiniomis klausimu. Sovietai, norėdami kiek galima greičiau užbaigti konferenciją, pastaruoju metu pa darė kai kurių nuolaidų. Jie sutinka plėsti kultūrinius santykius, tačiau tik griežtoje valdžios organų priežiūroje. Gana nenoromis jie sutiko palengvinti asmeninį keliavimą, visiškai nesirengia sustabdyti radijo laidų trukdymus ar sudaryti normalias darbo sąlygas užsienio spaudos atstovams. Beje, ir darydami kai kurias nuolaidas sovietai neatsisako savo ligšiolinių siekių. Jie, pavyzdžiui, reikalauja sudaryti tarptautinį susitarimą, kad būtų apribotas dirbtinių žemės palydovų naudojimas televizijos reikalams. Mat, jų nuomone, nevaržomos programos reikštų “įsikišimą” į suverenių kraštų vidaus reikalus. Panašiai išėjo su tarptautinio autorinių teisių (Copyright) susitarimo pasirašymu. Vakariečiai pradžioje džiūgavo, kad tai pasitarnaus didesnei minties ir žodžio laisvei, o išėjo priešingai. Pasirašę Copyright susitarimą, sovietai 1973 m. pradžioje pakeitė autorinių teisių potvarkį ta prasme, kad dabar sudarytas teisinis pagrindas bausti autorius, be oficialaus leidimo spausdinančius savo raštus.
Nėra reikalo minėti visų faktų, kaip pastaruoju metu varžomas kiekvienas laisvesnis, oficialiai politikai nepatinkantis pareiškimas. Mums užtenka tik priminti “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” leidėjų ir platintojų persekiojimą ar neseniai įvykusius “Tarptautinės amnestijos’” veikėjų suėmimus.
Nėra abejonės, kad Kremlius bijo Vakarų idėjinio poveikio, todėl ir suskato pasinaudoti tarptautinės įtampos mažinimu, kad labiau priveržtų vidaus gyvenime atsileidusius varžtus. Bet ar tokia atoslūgio politika Vakarams priimtina? Juk jeigu jie ramiai leistų žūti savo kultūros ir laisvės tradicijai Rytuose, argi ilgai ir patys begalės jomis džiaugtis?
E.V.Ž.
