PRIE didžiojo ežero

Įspūdžiai iš europinės Lietuviškųjų studijų XXII savaitės

Piemontas — graži kalnuotosios Siaurės Italijos sritis. Ypač apylinkės prie Didžiojo ežero (Lago Maggiore) pakrančių, kur prigludęs nusitęsia didelis jaukiai ir ištaigingai įrengtų vasarviečių miestas Verbania - Pallanza, mėgiamas ir gausiai lankomas vasarotojų iš viso pasaulio.

Čia ant vienos, žalumynuose ir žieduose paskendusios, aukštumos, netoli garsaus Taranto botanikos sodo, priešais tris muziejais paverstas salas ir kitoje ežero pusėje atsiveriantį didingą kalnų keterų panoramos vaizdą, stovi dideli ir erdvūs “Santa Maria” kolegijos rūmai su viešbučiu, kuriame VII. 10-17 įvyko europinė Lietuviškųjų studijų XXII savaitė.

Šią gražią ir patogią vietą surado Š. Italijos lietuvių kapelionas kun. Tasius Ereminas. Beje, tai vienintelis lietuvis rosminietis, jau 40 metų gyvenąs Italijoje ir šviečiąs italų gimnazistus, o atliekamą laiką skiriąs tautiečių dvasinei tarnybai. Jo dėka šiemetinė studijų savaitė įvyko Italijoje, nes iš ankstesnio plano ją surengti prie Romos nieko neišėjo.

Neoficialus savaitės atidarymas prasidėjo VII. 10, kai nepavargstanti visuomenininkė Alina Grinienė, šios savaitės organizacinio darbo vedėja, pristatė iš įvairių kraštų atvykusius dalyvius. Viso savaitę aplankė netoli šimto lietuvių šviesuolių iš dešimties kraštų — Austrijos, Amerikos, Belgi-gijos, Italijos, Kanados, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, V. Vokietijos ir Venezuelos.

Oficialiai savaitę atidarė jos moderatorius — lituanistas V. Natkevičius, Vasario 16 gimnazijos direktorius, trumpai apžvelgęs ligšiolinį savaičių kelią, pradėtą V. Vokietijoj, Ludwigshafene, prie Bodeno ežero. Nuo tada kas vasarą jos tęsiamos su pasisekimu ir virto savotiška V. Europos lietuvių tradicija. V. Vokietijoje buvo surengta dvidešimt savaičių. Pernai ją ruošė Šveicarijos LB-nė prie Keturių Kantonų ežero, Viliaus Telio gimtinėje. Šiemet ji vyko Piemonte, kuris laikomas Italijos tautinio susivienijimo lopšiu.

Europinės Lietuviškųjų studijų savaitės prasidėjo lygiai po 50 metų nuo garsiųjų prancūzų katalikų ruošiamų socialinių savaičių pradžios. Tai nebuvo atsitiktinumas, kad jų pavyzdys įkvėpė tris buvusius Kauno Vytauto Didžiojo un-to Teol. - filosofijos fakulteto profesorius — literatūros istoriką Joną Grinių, velionį istoriką Zenoną Ivinskį ir filosofą Ant. Maceiną rengti liet. studijų savaites, kuriose žinomi mokslininkai, kultūros ir visuomenės veikėjai skaito paskaitas liet. temomis, patys gauna kūrybinių paskatų ir duoda progą, ypač studijuojančiam jaunimui, geriau susipažinti su savomis intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo problemomis. Minėtosios trijulės sumanymą tikrove pavertė ir iki šiol savaitėmis rūpinasi Europos LF Bičiuliai. Nuo 1957 jie jas ruošia drauge su ateitininkais ir kitom veiklesnėm organizacijom, remiami PLB europinių kraštų valdybų, ypač V. Vokietijoj.

Kaip pats pavadinimas sako, savaičių pagrindą sudaro akademinės paskaitos, jose vyrauja studijinio darbo nuotaika. Jos taip pat duoda lietuviams menininkams progą pasirodyti koncertais, parodomis ir tuo pačiu pagarsinti liet. kultūrą užsieniečių tarpe, o iš įvairių V. Europos ir užjūrio kraštų suvažiavusiems intelektualams ir akademiniam jaunimui galimybę atnaujinti senas ir užmegzti naujas pažintis.

Pirmąją savaitės paskaitą VII.ll rytmetį skaitė sociologas dr. Kajetonas J. Čeginskas iš Švedijos gana intriguojančia tema — “Ar paseno revoliucija?”. Jis nesiėmė atsakyti šio klausimo tiesiogine prasme, pavadinęs jį retorišku, bet mėgino atskleisti revoliucinių reiškinių problematiką, gvildeno jų samprotį savo specialybės ribose. Kiekvienoje revoliucinėje situacijoje, anot jo, regimos trys pagrindinės sąlygos: 1) gili visuomeninė krizė, 2) nenuolaidi ir esminių permainų neleidžianti valdžia ir 3) tiesioginiai jų sukėlėjai. Apžvelgęs įvairias revoliucijų rūšis, dr. Čeginskas plačiau sustojo ties masiniu ginkluotu tautos pasipriešinimu — partizaniniu karu, jį iliustmodamas Kinijos pavyzdžiu. Savo išvadose jis pakartojo amerikietės H. Arendt įspėjimą: “Net jei pavyktų karus išnaikinti, mūsų amžius tikriausiai pasiliks revoliucijų amžium. Šiandieninėse pasaulio varžybose išeis laimėtojais tie, kurie supranta revoliuciją, kai tuo tarpu tie, kurie toliau remiasi tradicine galybių politika netolimoj ateity supras, kad jie pasidarė nenaudingo ir atgyvenusio meno meistrais”.

Po paskaitos buvo svarstomas revoliucijos aktualumas mūsų dienų pasaulyje. Savo nuomonėmis pasidalino: filosofas ir ekonomistas dr. J. Norkaitis, plk. J. Lanskoronskis, plk. D. Skučas, dir. V. Natkevičius, kun. J. Dėdinas ir kt.

VII.ll vakariniame posėdyje paskaitą apie 1905 m. revoliuciją Lietuvoje skaitė Freiburgo un-to istorijos asistentas Petras Nevulis, šiuo metu ruošiąs magistro darbą iš Lietuvos istorijos. Jau pernai savo paskaita apie kooperacinio judėjimo pradžią Lietuvoje jaunasis paskaitininkas gražiai pasirodė. Ir šiemet jo paskaita buvo kruopščiai paruošta. Nors paskaitininkai buvo visiškai savo minčių nesuderinę iš anksto, tačiau istorikas vienu konkrečiu pavyzdžiu pailiustravo prieš tai sociologo bendrai išdėstytą schemą. P. Nevulis išryškino tuometinę Lietuvos visuomeninę - ūkinę sąrangą, išnagrinėjo miestiečių, valstiečių ir darbininkų būklę ir atskleidė joje slypėjusias 1905 m. revoliucinės situacijos priežastis. Tiesa, kai kurie klausytojai nesutiko su tuo, kad paskaitininkas tuometinę lietuvių liberalinę inteligentiją vadino vakarietišku buržuazijos terminu, tačiau nėra abejonės, kad P. Nevulis iškyla kaip žadantis jaunas istorikas.

VII.12 rytmečio paskaitą skaitė neseniai į Vakarus atvykęs buvęs Kauno dramos teatro vyr. režisierius Jonas Jurašas. Visai natūralu, kad jo tema lietė šiandienines Lietuvos teatro problemas, su kuriomis jis taip giliai susigyvenęs, kad dėl jų suėjo į konfliktą su režimu, buvo persekiojamas ir galop ištremtas už sovietuos ribų. Tai buvo ne tiek paskaita, kiek ilgas, daugiau negu dvi valandas užtrukęs liudijimas, kurį klausytojai išklausė su dideliu dėmesiu. Pirmiausia jis apžvelgė Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos ir Šiaulių, o taip pat ir mažesnių teatrų veiklą, konkrečias jų darbo sąlygas, laimėjimus ir problemas. Plačiau sustojo ties sunkumais, su kuriais totalistinėje sistemoje neišvengiamai turi susidurti gyva ir kūrybinė teatro mintis. Teatras — sakė J. Jurašas — yra viena veiksmingiausių priemonių kurti tėvynę; tai barometras, rodąs jos didybę ir nuopolį . . . Suluošintas teatras, Jurašo žodžiais, vietoj sparnų turintis kanopas, gali suluošinti tautą. Ta linkme veda partijos noras užverbuoti teatrą ir apskritai menininkus, kad jie tarnautų režimo propagandiniams tikslams. Kaip tik dėl to, kaip visose Lietuvos kūrybinio gyvenimo srityse, taip ir teatre, šiandien vyksta naujų rezistencijos formų ieškojimas už tikrą tautos dvasią. Toji kova už menkiausią laisvės apraišką — sakė J. Jurašas — tai sunkus kasdieninis Sizifo darbas, reikalaująs nuolatinių nuolaidų ir prisitaikymo, ligi prisitaikymas pasiekia galutinę ribą ir menininkui iškyla pavojus prarasti savo kūrybos šaltinį ir patį save. Tada ir iškyla lietuviui teatralui skaudūs klausimai: ar asmeninis dalyvavimas totalistinio meno puotoj nėra tautos išdavimas? Ar prisitaikymas ir kompromisai — vienintelis menininko kelias? Ir taip, Jurašo žodžiais, atsiranda žmonės, kurie, kaip kadaise knygnešiai, ryžtasi paaukoti karjerą, atmesti natūralią baimę už būvį, gyventi kova, kuria kiti netiki, ieškoti naujų tautinio pasipriešinimo būdų. Rež. Jurašas baigė paskaitą, iškeldamas didvyriškas “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” leidėjų pastangas, lenkdamas galvą politinių kalinių ištvermei ir lietuviams padedančių rusų šviesuolių aukoms.

Tą patį šeštadienį savaitės dalyviai aplankė garsiąją Taranto vilą ir jos egzotišką augmeniją, miesto muziejų ir plaukė Didžiuoju ežeru pro garsiąją Boromėjų salą. Vakare visi nuvyko į netolimą Stresos kurortinį miestą, kur Kongresų rūmų teatre įvyko lietuviško folkloro, liaudies dainų ir šokių spektaklis, kurį išpildė dainininkė Vida Simaniūkš-tytė-Panse iš Bonnos ir Zuericho tautinių šokių grupė “Viltis”, vadovaujama Joanos Stasiulienės. Šveica-carų jaunimo grupė, pamėgusi lietuviškus tautinius rūbus ir šokius, sužavėjo lietuvius žiūrovus, o italams gražiai priminė tolimos Lietuvos vardą ir jos kultūrą.

Sekmadienio, VII.13, rytmetinę paskaitą skaitė redaktorė Aušra-Marija Sluckaitė - Jurašienė. (Žiūr. straipsnį “Kūrybos problema dabartinėje Lietuvoje”).

Po A. Jurašienės paskaitos savai-tininkai rinkosi jaukion T. Marianistų koplyčion, kur šv. Mišias aukojo V. Europos lietuvių vyskupas dr. A. L. Deksnys. Jam asistavo prel. dr. P. Celiešius, kun. dr. I. Urbonas ir kun. A. Perkumas. Savo pamoksle vysk. Deksnys iškėlė Evangelijos Sėjėjo pavyzdį ir ragino savaitės dalyvius sėti Kristaus sėklą šeimoje, visuomenėje ir Bažnyčioje.

J. Jurašas kalba apie kūrėjo prievartavimą okupuotoje Lietuvoje

To paties sekmadienio popietį “S. Maria” kolegijos didžiojoje salėje įvyko antrasis Zuericho liet. tautinių šokių grupės pasirodymas, dalyvaujant dainininkei V. Simaniūkštytei-Panse. Po to buvo lankomos apylinkės grožybės, laivu plaukiama į Isola Bella.

Pirmadienio, VII.14, paskaitos ir programa praėjo ypatingo ryšio su tėvyne ženkle. Tokia jau yra nusistovėjusi savaičių tradicija — vieną dieną skirti tėvynės prisiminimui.

Rytinę paskaitą skaitė atvykęs iš Romos Lietuvos Atstovas prie Šv. Sosto Stasys Lozoraitis Jaun. Apžvelgęs tarptautinės politikos vingius, jis plačiai išnagrinėjo du aktualius klausimus: Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos reikšmę bei galimus padarinius ir Vatikano vad. Rytų politiką. Kalbėdamas pirmuoju klausimu, jis pabrėžė, kad sovietai nuo pat pradžios visas politines problemas spręsdavo tiktai jėga ir to neatsisako nė šiandien. Pokarinė sovietų politika nebuvo taikinga. Čekoslovakijos įvykiai ir vad. Brežnevo doktrina Vakarų iliuzijų nesugriovė. Artėjant naujam Sov. S-gos kompartijos suvažiavimui, Maksvos valdovams labai rūpėjo kuo nors pradžiuginti partiją, todėl jie geidė kiek galima skubiau užbaigti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją aukščiausiuoju lygiu Helsinkyje. Kalbėtojas pabrėžė simbolišką šios aplinkybės reikšmę, nes juk tai sostinė to krašto, kuris savo politikoje šiandien smarkiai priklauso nuo Maskvos. Toks “suomiškas” sprendimas Europai nieko gero nežada. Kaip praeity, taip ir šiandien Maskva stengiasi išgauti realių ir konkrečių pažadų iš Vakarų, o pati atsilygina už tai tik dviprasmiškais ir miglotais pareiškimais, duodama “maišą dūmų”. S. Lozoraitis pripažino, kad Europos saugumo konferencijos užbaiga nežadina vilčių pavergtiesiems, bet drauge pabrėžė, kad iš to netenka laukti kokių nors esminių pasikeitimų, nes konferencija nėra ir negali atstoti taikos sutarties.

Lietuvos Atstovas prie Šv. Sosto savo paskaitoje toliau palietė ir kitą dabartinėje politinėje padėtyje mums reikšmingą klausimą — būtent Vatikano vad. Rytų politiką. Gana plačiai jis apžvelgė istorinę sudėtingų Bažnyčios ir valstybės santykių raidą Sov. S-goje nuo revoliucijos iki mūsų dienų. Išorinių ir vidinių pavojų gresiamai Bažnyčiai Šv. Sostas visuomet mėgino įvairiomis priemonėmis padėti, nors ne kartą viešos ir slaptos diplomatijos priemonės pasirodė nepakankamos tam tikslui pasiekti. Panaši padėtis esanti ir šiandien. Todėl susidaro įspūdis, jog Maskva tolydžio daugiau laimi, negu Bažnyčia. S. Lozoraitis Jaun. ragino daugiau domėtis Lietuvos katalikų padėtimi ir veiksmais, stebėti Vatikano pastangas jiems padėti. Baigdamas jis iškėlė būdingą Lietuvos padėties bruožą, kuriame susilieja religiniai ir tautiniai reikalai. Ryškiausias katalikų atsparumo ženklas šiuo metu yra “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika”, kuri Vakaruose gyvenančius ragina ir įpareigoja, kalbėtojo žodžiais, nenutylėti vykdomų nusikaltimų prieš tikinčiuosius ir žmogaus teises.

Į paklausimą, ar Vatikanas savo politika nevykdo Rytų Europos tautų “išpardavimo”, Lietuvos Atstovas prie Šv. Sosto atsakė, kad toks klausimas yra pergriežtas ir neteisingas. Vatikanas, anot jo, visaip mėgina padėti visiems ir visur, bet toji pagalba nėra ir negali būti vienoda. Gali pasitaikyti ir klaidų. Jeigu kas mano, jog ne viskas padaroma, kaip reikėtų, turėtų, Lozoraičio žodžiais, drąsiai pareikšti savo nuomonę Šv. Sostui, tik tai turi būti daroma tinkama forma ir jokiu būdu ne kaip pridengtas Bažnyčios puolimas.

Prelatas Celiešius, V. Europos lietuvių vyskupo Spaudos centro direktorius, perdavė Pop. Pauliaus VI mintis, neseniai pasakytas Romoje šv. Metų sąskrydžio proga susirinkusiems lietuviams ir rodančias aiškų Šv. Sosto rūpestį Lietuva.

S. Lozoraitis, jr. kalba apie tarptautinės politikos vingius

Pirmadienio vakarą įvyko tradicinė Tėvynės valandėlė, kurioje pagrindiniu kalbėtoju buvo prof. dr. Adolfas Damušis iš Detroito. Jis kalbėjo apie pernai metų gale mirusio prof. Juozo Brazaičio vaidmenį rezistencijoje. Remdamasis savo paties išgyvenimais, Brazaičio raštais ir pogrindžio spaudos liudijimais, jis nušvietė Brazaičio darbus pirmaisiais Lietuvos okupacijos metais, ypač jo nuopelnus Laikinojoje Vyriausybėje 1941 m. ir vėliau tremtyje. Rezistento valia, aukos dvasia ir darbštumas buvo ryškiausi Brazaičio asmenybės bruožai, kurių dėka kuklus, į priekį nesiveržiąs kūrėjas lemiamomis tautai dienomis pasirodė valstybinio masto politiku. “Juozas Brazaitis — liudijo dr. Damušis — kaip liet. rezistencijos vadovas buvo toji nepajudinama uola, iš kurios tryško galinga ir gaivi idėjų ir minčių srovė, labai sunkiomis aplinkybėmis ugdanti mūsų atsparumą ir ištvermę lietuvių tautos ir Lietuvos laisvei laimėti”.

Tėvynės valandėlėje jautriais žodžiais savo mintimis pasidalino S. Lozoraitis Jaun. ir abu Jurašai. Tą vakarą ilgai skambėjo liet. dainos, liudijančios tėvynės ilgesį ir meilę.

Antradienio, VII.15, rytinę paskaitą skaitė dr. Albertas Gerutis iš Berno. Jis apžvelgė Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje istoriją nuo 1940 iki mūsų dienų, nušvietė atskirų valstybių laikyseną Lietuvos okupacijos atžvilgiu, pavaizdavo veikiančių atstovybių ir diplomatų darbą. Dr. Gerutis pabrėžė, kad Lietuvos diplomatijos likučiai šiuo metu yra vieninteliai nepriklausomos valstybės tęsėjai ir jos simboliai tiek tarptautinės teisės, tiek tautos kovoje už laisvę.

Reikia pažymėti, kad dr. Gerutis pernai suorganizavo Liet. studijų XXI savaitę prie Keturių Kantonų ežero. Šveicarijos lietuviai, nors ir labai negausūs, tam tikslui sutelkė 13.000 frankų, kurių likutį (pustrečio šimto fr.), kaip dovaną, įteikė šiemetinės savaitės organizatoriams Italijoje.

Dr. A. Damušis skaito apie J. Brazaičio vaidmenį rezistencijoje

Antradienio vakariniame posėdyje kalbėjo Mainzo un-to lektorius Vladimiras de Castro, buvęs Lietuvos Užsienio reik. ministerijos pareigūnas, apie mintį ir dvasią Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapyboje, savo teiginius iliustruodamas šviesos paveikslais. Jis parodė ir apibūdino apie 60 Čiurlionio paveikslų skaidrėse. “Čiurlionio tapyba — sakė de Castro — yra kupina regėjimo neįprastų plotų, kur atidengiami beribiai, kaip visata, ir gilūs, kaip amžinybė, žmogaus dvasios pajautimai”. Jo paveikslų žavingumas, paskaitininko žodžiais, semia savo ypatingą išraišką nepalyginamoj Lietuvos žemės savybėje dvelkti dvasinį įkvėpimą. Čiurlionio tapybos kūrinių apžvalgą V. de Castro užbaigė “Karalių pasakoje” išreikštu tikėjimu geraisiais pasaulio pradais, tardamas: “Tikėkime, kad anų dviejų karalių apsaugota lietuviškoji žemė atgims vėl savo nepereinamoj dvasioj, išlaisvinta, graži ir žavinga, naujai aukštos valios palaiminta šalis, kur vėl skambės varpai ir laisvais keliais skubės, nešdamas laimę žmonėms ir atnaujintą padorumą, Lietuvos Vytis”.

Trečiadienio, VII.16, rytmetį kun. Augustinas Rubikas iš Memmingeno skaitė apie dvi valandas trukusią paskaitą, įvardintą Šventraščio Pradžios knygos žodžiais: “Sukūrė Dievas juodu vyrą ir moterį”. Iš tikrųjų tai vienas žymiausių dabarties lietuvių teologijos kūrėjų, deja, per mažai dėl savo asmeninio kuklumo ir nepalankių sąlygų mūsų visuomenėje pažįstamas ir vertinamas. Gražia ir vaizdinga kalba, išmąstytomis ir originaliomis mintimis jis sugeba klausytojus prikaustyti prie kėdės, kad jie jį išklausytų nuo pradžios iki galo su nesilpstančiu dėmesiu. Jis išdėstė šiuolaikinės teologijos pastangas sugrįžti prie krikščioniškųjų tiesų šaltinio — Šv. Rašto ir atitaisyti antikinio pasaulio mitų ir senovės graikų, ypač aristotelinės filosofijos poveikyje, per ilgus amžius iškraipytą Dievo samprotį. Atskleidęs vakarietiškojo ateizmo daigus, kun. Rubikas ypatingai pabrėžė pagal Dievo paveikslą ir panašumą vyru ir moterimi sukurto žmogaus visuomeninę paskirtį. Toji paskirtis reikalauja iš jo veikliai reikštis darbais, ne bėgant nuo pasaulio ar užsidarant savyje, bet kūrybiškai dalyvaujant pasaulinės pažangos ir problemų sprendime.

Kai kurios paskaitininko mintys ir formulavimai kai kam atrodė savotiška tradicinio mąstymo revoliucija, todėl po paskaitos vyko gyvos diskusijos, kuriose kalbėjo dr. J. Grinius, prel. Celiešius, J. Barasas, dr. J. Norkaitis, V. Natkevičius, stud. M. Landas ir kt.

Trečiadienio vakarinis posėdis buvo skirtas rašytojo Vinco Ramono kūrybai, pažymint jo 70 metų amžiaus sukaktį. Paskaitą skaitė šios savaitės moderatorius — lituanistas Vincas Natkevičius, kuris apžvelgė ir išanalizavo V. Ramono grožinės literatūros veikalus, įrėmindamas juos laiko estetinių ir visuomeninių srovių perspektyvoje. Nors aplamai impresionistinis stilius, kurio bruožai ryškiai ir pastoviai iškyla šio autoriaus kūryboje, nėra palankus gilesnių dvasinių ryšių atskleidimui, Ramono sukurtieji personažai taip įtaigiai meniškai įkūnija įvairias idėjines vertybes, kad jų iššaukti ginčai ne kartą peršoko literatūrinės kritikos sritį ir virto aistringais visuomeninių idėjų debatais.

Paskutinę savaitės paskaitą ketvirtadienio, VII.17, rytą skaitė istorikas prel. dr. Paulius Jatulis iš Romos. Jo paskaita buvo skirta didžiojo Žemaičių vyskupo M. Valančiaus 100-sioms mirties metinėms pažymėti. Panaudojęs naujai surastą archyvinę medžiagą, paskaitininkas išryškino trejopą Valančiaus vaidmenį, šviečiant, blaivinant ir įkvepiant lietuvių tautą tamsiaisiais carinės priespaudos laikais.

Dr. K. J. Čeginsko paskaita

Betarpiškai po šios paskaitos vyko savaitės uždarymas. Moderatorius V. Natkevičius apžvelgė skaitytųjų paskaitų vedamąsias mintis ir padėkojo visiems programos atlikėjams bei rengėjams. Dalyviai pasidalino kritiškomis pastabomis ir pasiūlymais dėl sekančios studijų savaitės. Dauguma pageidavo ją ateinančiais metais surengti Anglijoj ar Prancūzijoj.

Kiekvieną rytą, prieš pradėdami darbus, savaitės dalyviai rinkdavosi į koplyčią bendroje maldoje susikaupti ir išklausyti prel. P. Celiešiaus ciklo apie Dievo žodį ir šiandieninę teologiją. Savo metinius susirinkimus turėjo V. Vokietijos ateitininkai ir ELFB. VII.12-14 vyko Š. Italijoje gyvenančio tapytojo Adomo Kondrato dailės darbų paroda. Vietos italų spauda ir radijas atkreipė dėmesį į lietuvių renginį, o plačiai skaitomas Piemonto dienraštis “La Stampa” išspausdino ta proga platų ir įdomų savo korespondento P. Garimberti straipsnį apie Lietuvos katalikų padėtį. Savaitės darbus stebėjo specialus “Laisvės” radijo korespondentas, kurio telefoniniai pranešimai buvo perduodami tiesiog Lietuvos klausytojams. Jo medžiagą panaudojome ir šiam reportažui.    A. Lembergas

Jeigu audringame vandenyne jūrininkas yra visiškas gamtos nuostatų vergas ir daugių daugiausia tegali sumaniai manevruoti, tai socialinėje audroje žmogus pats ligi tam tikro laipsnio gali sąmoningai nulemti vyksmo logiką. Bet tam reikia revoliucinių užsimojimų ir plieninės valios.

Julijonas Būtėnas