BENDRAVIMAS IR BENDRADARBIAVIMAS SU KOMUNISTŲ PAVERGTA LIETUVA

ANATOLIJUS KAIRYS

ANATOLIJUS KAIRYS, Chicago, Illinois, rašytojas, visuomenininkas, vienas iš “Į Laisvę” žurnalo redaktorių. Jis redaguoja “Į Laisvę" žurnalo 1974 metų antrąjį numerį, kuris išeis rugsėjo pabaigoje.

Pradedant rašyti, reikėtų patikslinti skirtumus tarp žodžių “bendravimas” ir “bendradarbiavimas”. Vieni šių žodžių reikšmes skiria, kiti ne. Pr. Skardžiaus Lietuvių Kalbos Žodyne “bendravimas” reiškia draugavimą, santykiavimą, bičiulystę, o “bendradarbiavimas” — bendro darbo dirbimą, jau sutarto dalyko vykdymą numatyta kryptimi. “Bendravimas” — žymiai siauresnė sąvoka už “bendradarbiavimą”. Be to, bendravimas teikia asmeniškumo iliuziją, tai yra dviejų individų draugystę, bičiulišką santykiavimą, kai tuo tarpu bendradarbiavimas neša jau grupinę, organizuotą veiklą, daugelio asmenų ar visuomenės dalies nusistatymą bei atsakomybę.

Mūsų visuomenėje yra įsipilietinusios trys aiškiai pastebimos bendradarbiavimo su pavergtu kraštu pažiūros. Pirmoji pažiūra yra principinė arba idealistinė: atmesti viską, kas ateina iš okupuotos Lietuvos, pasmerkti viską, ką leidžia kurti ar propaguoti okupacinė valdžia ar Lietuvos komunistų partija, nedaryti jokių nuolaidų, neiti į jokius kompromisus, sunaikinti bet kokias iliuzijas apie galimą susitarimą ar bendradarbiavimą su pavergtos Lietuvos valdovais, nesvarbu — rusais ar lietuviais komunistais. Antroji pažiūra yra pragmantinė arba selektyvinė: priimti tai, kas išeivijai naudinga ar reikalinga ir atmesti tai, kas yra ar gali būti kenksminga dabarčiai ar ateičiai. Bendradarbiauti, bet sąmoningai, nepakenkiant pagrindiniams laisvosios išeivijos tikslams ir siekiams: atstatyti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą; spręsti ir veikti, vadovaujantis praktiniais tokios kovos interesais. Tai būtų lyg dalinis bendravimas: visai neužsidaryti, bet visai ir neatsiskleisti. Trečioji pažiūra yra laisvo apsisprendimo arba realioji pažiūra: nieko nedrausti, nieko nevaržyti, nieko neatmesti, neduoti ir neimti jokių nurodymų iš niekur, bendradarbiauti su visais, kas tik nori bendradarbiauti, plėsti ryšius su pavergtu kraštu kiekviena proga ir visomis priemonėmis, pasitikėti laisvėje išaugusio žmogaus pajėgumu skirti gėrį nuo blogio. Trumpai — palikti visą bendravimo ir bendradarbiavimo klausimą kiekvieno asmens sąžinei— kaip nori, taip ir daryk.

Pirmąją pažiūrą daugiau palaiko vyresnioji išeivijos karta, trečiąją— daugiausiai jaunimas, veikiamas Amerikoje populiarios liberalų politikos; a antrąją sudaro visų kartų mišinys, kurie nepalaiko nei visai griežtosios, idealistinės, nei visiško beprin-cipingumo linijos, o eina vidurio, prisitaikymo prie dabartinių sąlygų, keliu. Pastarąją pažiūrą palaiko ir šio straipsnio autorius.

Ne šio straipsnio tikslas — leistis į bendradarbiavimo politines implikacijas, angažamentus ar galimus padarinius dabarčiai ir kiek tolimesnei ateičiai. Tai bus padaryta politinio gyvenimo vairuotojų bei ekspertų. Taipgi nesiimame šio klausimo grįsti tautiniais ar patriotiniais motyvais, nes bendradarbiavimo problema neišsprendžiama nei jausmais, nei logika. Klausimą sveriu naudos ir vertės matais.

Ryšiai su pavergtu kraštu palaikomi dviem keliais: tiesioginiu kontaktu ir kultūrinių vertybių pasikeitimu. Pirmasis kelias yra daugiau asmeniško, individualaus bendravimo kelias, paremtas giminyste, artimaisiais ir draugais. Išsiilgę savo krašto ir ten paliktųjų, išeiviai susižino laiškais, siunčia siuntinius, pinigus ar dovanines siuntas, užsako automobilius, o iš ten kartkartėmis gauna gintaro, odos ir medžio išdirbinių, tautiniais motyvais atviručių ir kitokių smulkių dovanėlių. Taip pat, palaiko santykius retu atsilankymu į ten, arba giminių atsikvietimu į čia mėnesiui ar keliems. Bet ir toks bendradarbiavimas su tėvynėje pasilikusiais tarnauja daugiau komunizmo stiprinimui, negu žmoniškumo labui. Tėvynės ir artimųjų pasiilgimas, taip vadinamoji nostalgija, brangiai apmokami: nežmoniški muitai, valiutos suvaržymai, finansinis išnaudojimas, žeminančios įvažiavimo taisyklės: laikas, vizos, varžymai, formalumai . . . Apsunkinta iki nepakeliamumo! Nors šis bendravimo kelias nėra tremtiniui naudingas, bet jis ir nekenksmingas, nes grynai asmeniškas, todėl šia prasme priimtinas ir pateisinamas.

Šiuo keliu eina ir kitos rūšies platus pažintinis kontaktas. Organizuojamos dažnos ekskursijos į pavergtą Lietuvą, jaunimo grupės, sportininkų išvykos, vaikų stovyklavimas, studentų ir mokslininkų pasikeitimai ir t.t. Dažniausiai apie tai nerašoma ir neskelbiama, nes nenorima sukelti bereikalingo alaso.

Jaunimo vykimas su tėvais ar pavieniui, jei peržengę 18 metų, nėra peiktinas reiškinys. (Tik vaikų ir nepilnamečių vežimas, atskirai ar organizuotai, ar siuntimas į pionierių stovyklas, — yra visiškai nepriimtini veiksmai). Mano nuomone, nereikia baugintis jaunimo ekskursijų vasaros atostogų metu, jei tokios būtų leidžiamos. Sportininkų, studentų ir mokslo žmonių apsilankymai studijų tikslais — irgi pateisinami, nes kontaktas vyksta jau subrendusių amžiumi žmonių ir kaip lygių su lygiais. Aišku, gimtosios žemės aplankymas, susipažinimas su jos gyvenimu ir žmonėmis, kad ir pasisavinimas vieno kito geresnio viešosios santvarkos bruožo, jokiam žmogui nepakenks. Sunku laisvėje išaugusį žmogų padaryti komunistu; greičiau įvyks priešingai. Privačių asmenų veiksmai negali būti subordinuoti kokiai nors organizacijai, sambūriui ar draugijai, tai nemoralu ir nedemokratiška. Jei tėvas apsisprendžia savo lėšomis siųsti vaiką studijoms į Vilnių, pagilinti istorinių ar geografinių žinių, praplėsti sūnaus ar dukters patirtinį akiratį, — Dieve jam padėk. Tai ne visuomenės reikalas. Tik organizuoti, visos išeivijos vardu skelbiami žygiai turėtų būti draudžiami ar net sankcionuojami.

Visai kitas reikalas, kada imame svarstyti antrąją šios problemos pusę, būtent, kultūrinių vertybių ryšį. Čia privatumas prie geriausių norų sunkiai įmanomas. Menas, muzika, dailė, knyga, — jau nebėra privatūs kūriniai, kai viešumon išleisti. Kultūriniai ryšiai — nolens volens — liečia visą bendruomenę, visą išeiviją.

Komunistinių leidinių viešas platinimas, mokyklinių knygų propagavimas telefonais, bilietų į koncertus pardavinėjimas laiškais, meno parodėlių rengimas privačiuose namuose, aukštų pareigūnų iš anapus priėmimai, pasitarimai, atvira bičiulystė uždaruose būreliuose iki aušros ir t.t. nebėra privatus ir asmeniškas dalykas. Nėra joks kultūrinis ryšys, kada, uždarius fron-tinęs duris, įsiveržiama pro užpakalines, pasiimama numatyta auka ir jai plaunamos smegenys. Tai vienos krypties kelias, nei švarus, nei garbingas. Kultūrinės vertybės pasisavinamos laisvu noru, atvira sąmone bei apsisprendimu, lygybės principu. Jei okupacinė Lietuvos valdžia bijo tremtyje sukurto meno, kuriuo mes, tremtiniai, tikime ir gyvename, kas tad slepiasi už mums peršamo: kūryba ar propaganda? Ar laisvėje išbujojęs lietuvis kultūrininkas gali didžiuotis dvasinėje vergijoje sukurtomis meno vertybėmis? Sužaloti ar indoktrinuoti kūriniai nėra nei pažanga, nei naujų idėjų šaltiniai.

Pasisakome prieš bet kokį kultūrinį bendradarbiavimą su pavergto krašto atstovais. Bent tol, kol nebus taikomas lygybės principas abiem pusėm. Kol išeivijos kultūrininkai diskriminuojami, tol negali būti nuoširdaus bendradarbiavimo.

Kai kurie dailininkai, ruošę tenai savo darbų parodas, teigia, kad jie galėję išstatyti kūrinius pagal savo norą, jie nebuvę cenzūruojami. Solistams, esą, leidžiama pasirinkti dainas, patiems susidaryti repertuarą ir t.t. Šio fakto neneigiame, nes nežinome. Žinome tik, kad nė vienas iki šiol vienaip ar kitaip tenai reiškęsis heroizmo neparodė . . .

Dailininkai neišstatė partizaninės temos kūrinių, solistai nedainavo laisvės ilgesio dainų, profesoriai savo paskaitose nelietė laisvo apsisprendimo idėjų. . . Išvada: arba einama į kompromisus su savo sąžine, atsisakant tautinių principų, arba, paprasčiausiai, pataikaujama šeimininkui, atvykus į svečius . . . Ko tad vertas žmogus? Ar toks savo kūrybos demonstravimas nėra esmėje jos degradavimas? Faktas, kad menininkas kviečiamas į ten ne savo kūrybos reprezentuoti (saugi priedanga), bet atlikti atitinkamo propagandinio uždavinio. Ne pasidžiaugti išeivijos kultūriniais laimėjimais (tokio džiaugsmo “didysis brolis” mažiausiai nori), bet nusilenkti komunistinei meno doktrinai. Tai sučiauptų lūpų bendradarbiavimas, viešas apsinuoginimas, pasiskardenimas tautiniu beprincipingumu, savo tuštybės atžymėjimas. Neretai po to pasirodančios recenzijos, partijos angažuotos, išeivį kultūrininką pristato kaip supuvusio kapitalistinio pasaulio reprezententą, pasigailėjimo vertą figūrą.

Tenka smerkti ir išeivijos rašytojų veikalų leidimą pavergtoje Lietuvoje. Žmogiškai ir kūrybiškai. Okupantas knygai stato žymiai griežtesnius reikalavimus, nei muzikai ar tapybai. Gal todėl, kad knygą bet kas įveikia, tai yra visa liaudis, o muziką ir dailę — tik elitas, esąs griežtoje partijos kontrolėje. Todėl rašytojas ir jo kūrinys atrenkamas. Leidžiami pageidaujami autoriai, kurie savo raštuose nekelia ideologinių problemų, partizaninių laikų, kurie nėra kritiški dabartinei santvarkai, kurie nėra susitepę prieškomunistine veikla praeityje.

Bendradarbiavimo šalininkai kuria mitą, kad rašytojas, kurio veikalą išleido pavergtoje tėvynėje okupantas, jau yra geresnis už tą, kurio veikalų tenai neleidžiama. Tas pats liečia ir dailininkus:    surengę savo kūrinių parodą tenai — jau labiau vertinami čionai. Vietoje papeikimo, gauna pagyrimą, žymesnį įvertinimą, iškėlimą; kada menininkai su aiškiu tautiniu charakteriu nuvertinami ir užmirštami. Kiekvienam aišku, kad tiesa yra laisvės pusėje, bet kaip įrodysi, jei svarbieji kultūros žurnalai yra bendradarbiavimo su pavergtu kraštu šalininkų rankose, o dienraščių mūsų intelektualai neskaito.

Antras mitas, kurį bendradarbiavimo šalininkai skleidžia, yra meninis nuosmukis arba tautinis nukultūrėjimas, praradus kultūrinį ryšį su savo gimtuoju kraštu. Esą, nežinojimas kas tėvynėje pasiekta, laimėta, sukurta, daro mus kultūriniais ignorantais savosios kultūros žvilgsniu, o jaunąją kartą dar labiau atitolina nuo savo tėvų krašto. Toks reiškinys išeivijos kultūrininką dusina ir silpnina, veda į idėjinį išsigimimą, daro jį tautiškai nepatvariu ir paverčia tautinės kūrybos tiktai mėgėju. Toksai teigimas neturi mažiausio pagrindo. Viena, bendrai žmogiškasis menas yra universalus menas. Antra, bet kokios kūrybinės pažangos pagrindas yra laisvės sąlyga. Pav., mūsų dailininkas yra plačiai susipažinęs su pasauline tapyba. Jam prieinami visų kraštų muziejai, meno žurnalai, kultūriniai žmonijos laimėjimai plačiausiu mastu. Taigi, ar siaurokas pavergtos Lietuvos meno pažinimas dailininką sumenkina? Priešingai, iškelia, daro jį pranašesniu už nelaisvėje gyvenančius. Tas pats liečia muzikus ir rašytojus. Jie gal ir nepažįsta taip smulkiai dabartinės ten literatūros, nežino jos kūrybinių polėkių, tendencijų, tačiau, gerai pažindami pasaulinę literatūrą, būdami geriau apsiskaitę ir geriau informuoti, yra kur kas kūrybiškai pajėgesni, šviežesni ir idėjiškai pažangesni už tėvynėje kuriančius. Nesakau, kad sveika nežinoti, kas daroma tenai, tačiau visiškai klaidinga vergo sąlygose sukurtas kultūrines vertybes laikyti Alfa ir Omega laisvėje gyvenantiems mūsų kultūrininkams. Taip vadinamoji Clevelando rezoliucija — palaidai suredaguota ir pilnai neišmąstyta. Ja leidžiama bendrauti su privačiais asmenimis ir turistais, bet neduodama atsakymo, kas privatus asmuo, kas turistas. Prašoma nebendradarbiauti su okupacinėmis įstaigomis ar oficialiais valdžios pareigūnais, tačiau nenurodoma, kas yra pareigūnas, kas įstaiga, o kas eilinis pilietis. Negi atveši į Ameriką įstaigą ar redakcijos rūmus. Atvyksta “kultūros ministras”, “Tiesos” redaktorius, universiteto pareigūnas ir daugelis visokio rango valdininkų. Jie atvyksta prisidengę nekaltu turisto vardu. Su tokiais tad “turistais” čia mes ir bendradarbiaujame. Kas gi tikrumoje jie yra? Eiliniai piliečiai, ar partiečiai? Turistai, ar svetimos valstybės agentai? Ar bendradarbiavimas su tokiais nėra tas pats, kas bendradarbiavimas su oficialiomis mūsų pavergto krašto įstaigomis ir jų vadovais, taigi su pačia komunistų partija? Ar tokiems asmenims ruošiami priėmimai, pašnekesiai, susitarimai priklauso turizmo ir viešnagės kategorijai, ar tai tiesioginis bendradarbiavimas su krašto pavergėjais. Talka — dar labiau žaloti mūsų gimtąjį kraštą? Kooperavimas — dar labiau spausti, vergti ir skriausti mūsų mažytę tautą? Į tokius ir panašius klausimus Clevelando rezoliucija atsakymų neduoda.

Tenka pastebėti, kad tam tikrą mūsų visuomenės dalį yra apėmęs savižudybės psichozas. Bijoma raudonos spalvos, tačiau nebijoma raudonėti. Gerai pažįstame komunizmą, bent tokiais dedamės, o vis labiau į jo pinkles lendame, vis giliau ir giliau į jo srovę brendame, iki prieš mūsų pačių norą būsime paskandinti plačiuose vandenyse .. .

Nebeieškome būdų ir nebesvarstome apsaugos priemonių, nes nebematome: pavojus per arti . . . Todėl susigūžę laukiame . . . Laukimą pateisiname nepalankia tarptautine padėtimi. Kas pasirįžo nusižudyti, to nebesulaikysi. Radikalioji politika, dešinioji tarptautinio komunizmo ranka, yra taip paveikusi laisvąjį Vakarų pasaulį, o tuo pačiu ir išeiviją, kad raudonasis tvanas jau siekia mūsų kaklą . . .

Kova prieš komunizmą — anachronizmas. Patrijotika ir laisvė — bloga kūryba. Kritikuoti komunistines tendencijas literatūroje ir mene, kelti aikštėn pavergto žmogaus ar tautos laisvės idealus, reiškia inteligencijos stoką, bukaprotiškumą, kultūrinį atsilikimą ... Ir priešingai — mada būti kairiuoju ekstremistu, kilnu griauti kapitalizmą, beveik didvyriška kalbėti prieš Ameriką, jos neva korupciją, dolerio vergiją .. . Panašiomis idėjomis, veikiami Amerikos universitetų, yra užsikrėtę ir lietuviai profesoriai (su retomis išimtimis). Jų mokslas ir profesinė padėtis daug vilčių neteikia Lietuvos laisvinimo bylai, tuo labiau pozityviai tautinei veiklai.

Net mūsų vadai, kuriuos ugdėme, nešiodami ant rankų ir aklai jais sekdami, liko abejingi kovos dvasiai, nebetiki tiesos ir laisvės laimėjimu. Taip yra ateitininkuose, taip yra skautuose, taip yra neolituanuose. Organizuoto pasipriešinimo nebėra. Liko tik partizaninis judėjimas, ir tas kasdien darosi vis mažiau popularus. Kova prieš komunizmą čia, kaip ir ten anuo metu, lieka asmeniška kova, donkichotiškas žygis. Prieš mūsų akis vystosi buvusios vieningos kovos disintegracija, kiekvienas eina skirtingu keliu, patrijotinis nuosmukis, toks akivaizdus, nepasitikėjimas savo jėgomis toks gilus, apatiškumas toks juodas, kad nebėra prasmės kalbėti. Negana, kad lietuvis kūrėjas tėvynėje yra priverstas tarnauti komunistinei propagandai; komunistai privertė ir laisvame pasaulyje gyvenančius kultūrininkus sukti raudonas girnas Lietuvos okupacijai įteisinti. Gėda!