KAS SVARBIAU: PASKELBTI REZOLIUCIJAS AR RŪPINTIS JŲ ĮVYKDYMU?
VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE
Buvo laikai, kai dėl rezoliucijų konferencijose, seimuose, kongresuose ar suvažiavimuose būdavo karštai ir ilgai diskutuojama, kartais dėl vienos frazės ar net žodžio. Dabar gi dažnai rezoliucijas jau po įvykio pavedama surašyti prezidiumui, valdybai ar šiaip darbštesniam asmeniui, nes apie jų vykdymą jau nebegalvojama. Ypatingai lengva rezoliucijas surašyti tokioms organizacijoms, kurios “išvalytos” nuo bet kokios opozicijos. Viskas ten praeina gražiai ir vieningai: išklausoma garbingų žmonių sveikinimų, išskaičiuojami visi tos organizacijos laimėjimai (pradedant, sakysime, nuo 1940 m.), narsiai pamosikuojama kardais prieš Lietuvos okupantą ir dar narsiau prieš kritiškai nusiteikusią tos organizacijos atžvilgiu išeivijos dalį, pasismilkoma sau patiems ir išsiskirstoma metiniam snauduliui. Apie praėjusių metų rezoliucijas ir jų vykdymą niekas neinformuoja ir niekas neklausia. Rezoliucijos surašomos, pasinaudojant buvusių rezoliucijų pavyzdžiais.
Tokias rezoliucijas kepa organizacijos, kurios vandens paviršiuje laikosi tik tradicijos pliūdžių pagelba, nes išvidinė laivą varančioji energija yra išsekusi.
Gyvose organizacijose rezoliucijos svarstomos, dėl jų priėmimo diskutuojama, o kai priimamos, tampa pagrindiniu vykdomųjų organų veiklos orientyru.
Nutarimai Toronte
Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto seimas, posėdžiavęs Toronte, Kanadoje, 1973 gruodžio 1 - 2 d. d., klausimus svarstė, nuomones diskutavo, visą eilę pasiūlytų rezoliucijų modifikavo. Svarstymų išvadas nebevadino rezoliucijomis, o nutarimais.
Be įvairių “prašymų”, “skatinimų”, padėkų ir sveikinimų — vengtinos, bet gal ir neišvengiamos biurokratijos apraiškų organizaciniame gyvenime — nutarimuose užtinkama ir viltingų prošvaisčių. Viena iš pagrindinių — kad VLIK-as praregėjo save kaip pagrindinę vadovaujančią instituciją, kuriai “tenka pareiga burti visas mūsų jėgas, telkti išteklius, kad jų užtektų ilgai kovai”. Tas nutarimas išplaukė iš reikalo “mūsų išeivijai turėti vieningas orientacines gaires, o visiems Lietuvos laisvinimo veiksniams ir veikėjams — vieningą veiklos programą ir vieningą Lietuvos laisvinimo darbų vykdymą bei finansavimą”.
Šiuose nutarimuose ryškiai atspindi seimo metu pakartotinai kelta mintis išsivaduoti iš finansinės priklausomybės Amerikos Lietuvių Tarybai, kurios ambicijos ir racionalumo stoka, derinant lietuviškų uždavinių vykdymą, yra atvirkščiai proporcinga jos pajėgumui.
Registruotini dar trys seime padaryti pozityvūs nutarimai:
a. “Lietuvos gyvenimo sekimas ir objektyvus jo vertinimas yra vienas iš svarbesnių Vliko valdybos uždavinių laisvinimo kovos bare”;
b. “Svarstyti įvairius būdus ir rengtis Lietuvos bylos iškėlimui tarptautinėse organizacijose”. (Tai turėjo jau seniai būti daroma).
c. “Prašyti Vatikaną, kad būtų periodiškai skelbiamos maldos dienos už komunizmo persekiojamus krikščionis”.
Tačiau vienas iš svarbiausių nutarimų liko neįtrauktas į oficialiai paskelbtų nutarimų sąrašą. Tai sudarymas komisijos VLIK-o statutui pritaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Vieša paslaptis, kad VLIK-e esama pajėgiančių daug kalbėti, tik labai ribotas skaičius pajėgiančių dirbti. Ir padėtis nepasitaisys, kol nebus sudarytos sąlygos pajėgiantiems dirbti VLIK-e produktyviai reikštis.
Jei šie nutarimai nepaliks negyvomis raidėmis ir apie pastangas juos įgyvendinti ir apie pasiektus rezultatus VLIK-o valdyba sekančiame seime turės ką pranešti, posėdžiai Toronte nebus veltui praleistas laikas.
Rezoliucijos Chicagoje
Amerikos Lietuvių Tarybos metiniame suvažiavime 1973 lapkričio 17 - 18 d. d. Chicagoje, kaip ir kitais metais vykusiuose suvažiavimuose, atlikti darbai kritiškai nebuvo vertinami, ateities veiklos planai nebuvo diskutuojami. Nutarimuose, jei tokių iš vis buvo, ir pritarimuose pasireiškė absoliuti vienybė. Suvažiavimo vardu paskelbtos ilgos rezoliucijos, kurias ALT-os valdybos bendradarbis J. Prunskis, plačiai aprašinėjęs tą suvažiavimą, reziumavo taip:
“Padėkoti prez. Nixonui už JAV nepripažinimą okupacijos. Prašyti, kad saugumo konferencijoje būtų iškeltas Lietuvos klausimas ir kad būtų daromi žygiai, jog Lietuvoj nebūtų laužomos piliečių teisės.
Sveikinami broliai tėvynėje, Sibire. Linkima ištverti kovoje už laisvę. Reikalaujama okupanto pasitraukimo. Prašo aukoti laisvinimo reikalams. Altą sudarančios organizacijos prašomos savo padalinius įjungti į Altą, o kur nėr Altos skyrių, juos steigti. Sveikinami latviai, minį nepriklausomybės sukaktį. Reiškiama padėka Altos vadovybei”. (“Draugas”, 1973.XI.21).
Veltui ieškotum tose “rezoliucijose” ženklų, kad Amerikos Lietuvių Taryba būtų praregėjusi savo prasmę ir vietą kovos dėl Lietuvos laisvės linijose.
Labai įdomu, kad rezoliucijų rašėjai tylomis praleido tos organizacijos nusipelnusio vadovo ir garbės pirmininko Leonardo Šimučio siūlymą spausti Amerikos vyriausybę vykdyti Amerikos Kongreso priimtą Pabaltijo valstybių reikalu rezoliuciją. Mat, kai kuriems tos organizacijos veikėjams Rezoliucijoms Remti Komitetas tos rezoliucijos Kongrese nesąs pravedęs, o jei ir būtų pravedęs, tai ji vis tiek nevertinga.
Šiame ALT-os suvažiavime būta ir tam tikrų naujumų. Vienas jų, — kad šį kartą masiškai buvo atžymėti nusipelnę tos organizacijos veikėjai. Kadangi ALT-a skelbiasi turinti politinės veiklos monopolį ir ji esanti vienintelė, kuri tą darbą “jau virš 30 metų sėkmingai vykdo” (o visi kiti, kurie šioje srityje parodo savo iniciatyvą, esą tik kenkėjai), tai šiame suvažiavime apdovanotus “nusipelniusius veikėjus” tektų laikyti pačiais iškiliausiais Amerikos lietuvių kovos dėl Lietuvos laisvės darbuotojais. Skelbiame jų sąrašus, kad būtų žinomi ir “Į Laisvų” skaitytojams.
Apdovanojimai buvo dvejopi. Žemesnio rango įvertinimus — “atžymėjimo lapus” gavo 24 “Altos skyrių veiklieji lietuviai”: kun. A. Stašys, Alg. Pužauskas, J. Račko, A. Pakalniškis, O. Biežienė, E. Vilimaitė, T. Kuzienė, M. Andrikytė, Pr. Polteraitis, Kr. Austin, M. Baronienė, M. Naujokas, P. Jokubka, E. Bučinskienė, V. Mankus, A. Gabalienė, R. Staniūnas, J. Valaitis, O. Ivinskaitė, E. Pakalniškienė, kan. V. Zakarauskas, dr. J. Genys, J. Pakalka, I. Blinstrubienė.
Aukštesnio rango “nusipelnę Altos centriniai veikėjai ir skyrių vadovai” apdovanoti Lietuvos laisvės statulos bareljefais. Tokių buvo 35: T. Blinstrubas, L. Dargis, dr. K. Šidlauskas, dr. J. Valaitis, inž. A. Rudis, dr. VI. Šimaitis, V. Abraitis, J. Skorubskas, adv. St. Bredes, A. Čaplikas, V. Yucius, A. Aleksis, inž. E. Bartkus, A. Devenienė, M. Gudelis, E. Mikužiūtė, E. Paurazienė, M. Pranevičius, adv. Grigalius, R. Šarka, inž. A. Pautienius, A. Sukauskas, A. Vinikas, kun. J. Gasiūnas, J. Kasputis, Stonie, V. Tursa, A. Grigaliūnas, A. Skirius, Grimaila, kun. V. Karaveckas, V. Kažemėkaitis, P. Šernas, Katilius, K. Jurgėla.
Toks apdovanojimas tam tikra prasme gal ir naudingas: jei ne darbai, tegu žmones puošia bent ordinai, nors Lietuvėlei dėl to nei šilta, nei šalta. Tik kažkaip nutiko, kad ALT-os valdyba kai kurių “nusipelniusių veikėjų” (Grimailos, Katiliaus, Stonie) net vardų nežinojo. Bet gerai, kad žinojo nors pavardes.
Pakitimų nuo praėjusio suvažiavimo įvykę ir ALT-os sudėtyje. Šiemet plebėjų - narių sąraše pasirodė dvi naujos organizacijos: Lietuvos Atgimimo sąjūdis ir Vilniaus Krašto Lietuvių sąjunga. Iki šiol buvo skelbiama, kad VLIK-ui priklausančių organizacijų ALT-os statutas į ALT-ą neįleidžiąs. Lietuvos Atgimimo sąjūdis VLIK-e dalyvauja, vilniečiai ten dalyvauja Rytų Lietuvos Rezistencinio sąjūdžio vardu. Bet ir čia nieko nauja: ALT-os lordai su savo statuto paragrafais niekad nesiskaitė.
Dviem naujais, nors statutiškai ir nelegaliais nariais ALT-os valdybos pirmininkas suvažiavime pasidžiaugė, palaikydamas tai organizacijos stiprėjimu, tačiau nutylėjo, kad kažkur pradingo kitų dviejų organizacijų — lietuvių studentų ir santariečių - šviesininkų atstovai.
Visi ženklai rodo, kad prasmingesnės veiklos Amerikos Lietuvių Taryboje ir 1974 metais laukti negalima.
Fab. Žirgulis
