“SENDRAUGIAI KRYŽKELĖJE” PARAŠTĖJE
“Į Laisvę” Nr. 58 (1973 rugsėjo mėn.) atspausdintas giliai įžvalgus straipsnis rodo autoriaus pasaulėžiūrinį subrendimą ir atvirą rūpestį Ateitininkijos idealais. Nors straipsnio “Sendraugiai kryžkelėje” autorius ir slepia savo veidą po J. P. inicialais, tačiau skaitytojas kompensuojamas Sendraugijos veido atidengimu. Tokio atvirumo ir tiesumo, kalbant apie savo organizacijas, seniai negirdėjau. Iš tiesų, nepaseno nei Ateitininkija, nei jos principai. Priešingai, jei yra drąsuolių tokias mintis iškelti ir drąsuolių jas paskelbti, reiškia dar turima pakankamai blaivaus proto dalykus vadinti tikrais vardais ir tuo būdu Federacijos nykimo procesą sulaikyti.
Paseno vadai, ne idealai. O kai vadai pasensta, tada ir nariuose jaučiamas nuovargis, dvasinis išsekimas, pateisinamų priežasčių ieškojimas etc. O buvusiai gražiai Sendraugijai aiškiai reikalingas “šviežias grimas” arba net “veido operacija” . . .
Nuostabiai teisinga autoriaus pastaba, “ . . . kad organizuota ateitininkija yra likus visai be nugarkaulio”. Suprantama, kai prarandama galva, ką begali nugarkaulis? Dar taip neseniai Ateitininkijos veržlumas buvo, rodos, nesulaikomas jokių žemiškųjų jėgų! Visuose frontuose. Ateitininkai vadovavo ir politikai, ir ekonomijai, ir spaudai, ir menui, ir mokslui, ir kultūrai apskritai. O kas liko dabar?
Tokiam Ateitininkijos nuosmukiui bene, šalia nebeturėjimo vadų, viena iš pagrindinių priežasčių bus dvasininkijos dvasinis išblėsimas, jos sumenkęs pasitikėjimas savo kilniuoju pašaukimu, kunigystės idealo degradavimas į profesiją ir pan. Yra kunigų, einančių dvasios vadų pareigas, bet nėra dvasios vado esmine šio žodžio prasme. Štai, vienas kunigas yra Rašytojų Draugijos pirmininkas, kitas Žurnalistų Sąjungos pirmininkas, trečias žymus fotografas, vėl kitas žymus kompozitorius, žymus redaktorius, žymus rašytojas, žymus mokslininkas, žymus žurnalistas, žymus veikėjas ir t.t. — nuo pirmo iki paskutinio, nelyginant šie postai ar profesijos būtų svarbesni už kunigystę . . . Tačiau nėra kunigo pamokslininko, kokiu buvo kun. Alf. Lipniūnas Vilniuje. Yra kunigų politikų, bet nėra kunigų — apaštalų, jaunimo vadų. Yra kunigų poetų ir rašytojų, bet nėra jaunimo literatūros kūrėjų, kokiais buvo vengrų kun. Tihamer Toth ar amerikietis S. Marden. Tremties gyvenimo sąlygos nudvasino visus lygiai — ir pasaulietį ir kunigą. Todėl Sendraugija ėmė vis labiau irti, krikti, nusiprasminti, kol neatpažįstamai supanašėjo beidėjinėje masėje.
Tokio vyksmo pasėkoje, nesiorientuojančius jaunuolius, kaip taikliai pastebi J. P., "... sugriauna mūsų pačių politiškai subrendę anti-ateitininkai”. Nematyti tiesos ten, kur ji yra, būtų lygu užsimerkti, einant siauručiu lieptu per sriaunią upę. Kad Tabor farma ne vienam jaunam ateitininkui virto “Taboro kalnu”, kur kartą metuose nuvykstamą apturėti atlaidų ir gauti palaiminimą, yra paskutinis juokas pro paskutines ašaras. Tai Federacijos vadų trumparegiškumo rezultatas. Sąmoningai ar nesąmoningai buvo atsisakyta pagrindinio Ateitininkįjos principo — kūrybinės prasmės, iškeičiant kultūrinį prioritetą į mažai reikšmingą politinę veiklą. Tolerancijos ir pakantos pretekstu per plačiai atidarytos durys asmenims ne iš Ateitininkuos eilių, visai jas uždarant savųjų kūrybai.
Federacijos apologetai užmiršo, kad bet kokios organizacijos vadų pirmoji pareiga yra padėti, globoti ir paruošti kūrėjus iš savo narių tarpo, idant jie testų savo pirmataku darbus. Jie gi vedė ne į tą pusę, žavėjosi ir žeidė žolę “už tvoros”, stiprino svetimą vežimą, užmiršę, kad važiuoti reikia ir reikės savuoju .. . Kairieji nepripažino dešiniųjų tolerancijos dėsnio. Ištiesus vieną ranką, pasiėmė kūną ir dūšią. Ne atsitiktinai šiandien talentingi dailininkai yra tiktai tie, kurių kūriniais iliustruojami “Metmenys”. Geri poetai ir rašytojai turi būti tokiais patepti ir pripažinti liberalinių kritikų. Norį būti bendruomenės vadais, pirma turi gauti akiratininkų sutikimą . . .
Amerikiečių literalinė kultūrpolitika paveikė ir mūsų kultūrai vadovaujančius protus. Ir mūsuose dabar, jei esi liberalas, kairysis, beveik radikalas, jei pasisakai prieš tvarką, autoritetą, tradiciją etc. — gerai, būsi reto talento kūrėjas, tikras menininkas, įlipsi į Parnasą be ypatingų pastangų. O jei dar nuvyksi į Lietuvą, ten suruoši meno parodą arba išleisi knygą, liberalai savoj ir sendraugių spaudoje tave iškels į padanges, padarys beveik pusdieviu, paskirs ilgus straipsnius tavo kūrybai įvertinti, padarys genijum ir įdės puslapinę nuotrauką. Ir nelaimė, jei kuris, būdamas dešiniųjų sparno kūrėjas, pateks į liberalų nemalonę — tegu Dievas jam padeda — sendraugiai tikrai nepadės! ..
Mūsų liberalams ir radikalams pavyko įtikinti Ateitininkuos vadus, kad “jūsų gerieji laikai jau praėjo”. Esą, smegenys ir intelektas jau jų, liberalų, pusėje. Mokslo ir kūrybos jėgų persvara kairėje. Kūrybinis prieauglis ir potencialas, literatūra ir menas jau liberalų monopolis! Aišku, jūs atsilikote. Ergo — pralaimėjote. Ir katalikai intelektualai nuleido rankas, nesiryžo kovai, kapituliavo ramia sąžine. Skaudu ne tai, kad buvo nusilenkta netiesai, bet tai, kad kultūrinė perversija ir toliau tebevyksta. Jei ir “pasirodytų šių dienų 24 metų Dovydaitis”, kaip trokšta J. P., jis niekur, deja, negalėtų įeiti. . .
A. K.
Atskyręs religiją nuo lietuviškumo ir būdamas nepatenkintas, kam lietuviškoji problematika siejama su Krikščionybe, ateistinis humanizmas dabar mėgina lietuviškumą pripildyti ateizmu.
Prof. Antanas Maceina
