NESIBAIGIĄS GINČAS: BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SANTYKIAI
ANTANAS KLIMAS
Retai kuriuo klausimu lyginamojoje indoeuropiečių (sutrumpintai: ide.) kalbotyroje yra išlieta tiek rašalo ir tiek popieriaus lankų pripildyta, retai kuria tema yra pirirašyta tiek nesąmonių kaip mūsų nagrinėjamąja tema.
Pirmiausia tuojau kyla klausimas: kodėl gi taip yra? Atsakymas galėtų būti ir labai ilgas, bet mes čia pasitenkinsime suminėdami tik pačias stambiausias priežastis:
1. Abi šios ide. kalbų šeimos šakos yra labai konservatyvios, taigi, abi yra išlaikiusios daugelį bruožų, paveldėtų tiesiog iš ide. prokalbės. Tie paveldėti bruožai ir daro jas kai kuriais atvejais “panašiomis” į viena antrą, tuo tarpu kai visos kitos gyvosios ide. kalbos laiko bėgyje yra taip pasikeitusios, kad ir jų iš prokalbės paveldėti panašumai jau nebeatrodo, bent iš pirmo žvilgsnio, panašumais.
2. Abi šios kalbų grupės yra užrašytos, užrekorduotos, palyginti, labai vėlai. Kai hetitų kalbos dokumentai siekia net apie 1800 pr. Kr., kai senųjų indų kalbos paminklai siekia gal ligi 1000 pr. Kr., kai graikų kalbos pirmieji šaltiniai jau paliudyti apie 1350 pr. Kr. (vad. Mikėniškoji graikų kalba, arba linijinio B. rašto įrašai), tai slavų kalbų pirmieji rašytiniai šaltiniai siekia tik 9 šimtmetį po Kr., o baltų kalbų — tik apie 1400 m. po Kr. (prūsų kalbos Elbingo žodynėlis). Taigi, beveik nieko neturima paliudyti šių kalbų vystymosi eigai ligi tik paskutiniojo tūkstantmečio.
3. Abi šios kalbų grupės jau daugelį šimtmečių yra gretimos kaimynės, t. y. gyvena labai glaudžioje geografinėje, istorinėje, politinėje ir kultūrinėje sąveikoje. Savaime aišku, kad tų sąveikų įtakoje bet kuri viena šių kalbų grupė turėjo daryti kitai tam tikros įtakos, ypač žodyno skolinimosi srityje. O pirmieji Europos kalbininkai paviršutiniškai ir sprendė — ypač 19-me šimtmetyje — kalbų kilmės ir giminingumo laipsnį pirmiausia iš žodyninio panašumo. Šiandien žodyninis panašumas beveik jokios reikšmės neturi kalbų pradinių, etnogenezinių santykių nustatymui, nes žodynas yra beveik vispusiškai civilizacijos ir kultūros padaras: jis nerodo primordinės, originalios giminystės. Labai aiškus pavyzdys tam yra dabartinė anglų kalba, kurioje negermaniški (daugiausia lotynų - romanų kilmės) žodžiai jau sudaro daugiau negu 50% žodyninės sistemos. Betgi kilmės atžvilgiu anglų kalba yra aiškiausiai germanų (teutonų) prokalbės tikrasis vaikas.
4. Lyginamoji kalbotyra ligi šiol nėra pasiekusi aiškaus metodo originalios giminystės laipsniui nustatyti. Vieni kalbininkai vertina vienus panašumus daugiau, kiti — kitus. Taigi nėra visapusiškai priimto mato, kuriuo galima būtų “pasitiesti slavų ir baltų kalbas ant matavimo stalo ir pamatuoti jų giminiškumo laipsnį” . . .
5. Reikia taip pat pastebėti, kad ne visi kalbininkai, kurie yra dirbę šioje srityje, tikrai gerai buvo įsigilinę į seniausius baltų ir slavų kalbų santykius. Daug kur trūko vispusiško klausimo nagrinėjimo iš pirmųjų šaltinių, iš savos patirties.
Kokia buvo padėtis šiame ginče ligi maždaug 1966-1967 metų, mes esame tai apžvelgę dviejuose ankstyvesniuose straipsniuose.1 Labai daug tuo klausimu galima rasti ir įvadiniuose S. Karaliūno studijos - monografijos2 skyriuose. Prie Karaliūno išvadų mes sugrįšime kiek vėliau. Bent apypilnės bibliografijos ligi maždaug 1965 metų vaizdą galima susidaryti, perskaičius du specialius tuo klausimu darbus.3
Jau minėtuose dviejuose straipsniuose šių eilučių autorius ypatingai iškėlė šių dviejų ide. kalbų šeimos grupių skirtumus, prieidamas išvados, kad jokiu būdu neįmanoma suponuoti kada nors buvus vad. “baltų-slavų prokalbę”.
Reikia taip pat prisiminti — kaip jau buvo minėta mano Lituanus paskelbtame straipsnyje — kad šiai problemai tirti V-jo Tarptautinio slavistų kongreso metu (1965 m. Sofijoje, Bulgarijoje) buvo sudalyta tarptautinė komisija iš 16 narių.4 Vienas iš jų tuo tarpu jau yra miręs (rusas prof. Larinas). 1968 m. (prieš pat okupaciją) Prahoje įvykusiame Vl-me pasauliniame slavistų kongrese ši komisija buvo papildyta dar keturiais nariais: prof.
Erwin Koschmieder (vokietis), prof. Jerzy Antoniewicz (lenkas), prof. Dalibor Brozovič (jugoslavas) ir prof. Janis Kalninš (latvis). Ši naujai papildyta komisija ir toliau turėtų rūpintis šios problemos išsprendimu. Tik gerokai keista, kad šioje komisijoje nėra nė vieno lietuvio kalbininko! Teisybė, šios komisijos pirmininku nuo pirmųjų dienų yra lietuvis Kostas Korsakas, bet jis yra ne kalbininkas - specialistas, o literatas!
Žiūrint iš grynai “tarptautinio-legalistinio” taško, šios tarptautinės komisijos baltų ir slavų kalbų santykiams tirti egzistavimas rodytų, kad ši problema dar nėra išspręsta. Iš antros pusės, retai kada tokio pobūdžio komisijos tokius ginčytinus klausimus išsprendžia, tačiau jau jų suorganizavimas rodo šių problemų svarbumą, rodo, kad kalbotyroje yra tam klausimui skiriama daug dėmesio.
Po šios trumpos įvadinės dalies eisime prie mūsų tikrosios temos: kas svarbesnio padaryta šio klausimo sprendimui nuo maždaug 1966 - 1967 metų.
Pirmoje vietoje reikia paminėti vėliausią šiuo klausimu pasisakymą garsaus norvegų kalbininko, prof. Christian Stang (Oslo universiteto prof. emeritus). Jis šiuo klausimu yra nemažai rašęs nuo pat pirmųjų savo mokslinių veikalų bei straipsnių pasirodymo. Bet visa tai galima suvesti į paskutinįjį didžiulį jo veikalą: Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen (t. y. Lyginamoji baltų kalbų gramatika).5 Nors šio veikalo išleidimo data pažymėta 1966, iš tikrųjų jis pasirodė 1967 metais. Paskyręs keliolika puslapių baltų ir slavų kalbų santykių nagrinėjimui,6 prof. Stangas prieina tokių išvadų (čia mes jas ištisai ir cituojame):
“ po indoeuropiečių prokalbės suskilimo egzistavo baltų-slavų dialektų sritis (Dialektgebiet), kuri turėjo tam tikrų bendrų variacijų ir kuri gal būt niekuomet nebuvo visiškai homogeninė, kuri tačiau sudarė vienybę ta prasme, (pabraukta mano — A. K.), kad joje atsirado bendrų kalbos naujoviškumų, tuo tarpu kai kiti naujoviškumai (Neuerungen) apėmė tiktai dalį šios srities ir jie pasireiškė vėliau tik baltų kalbų teritorijoje.
Iš metodinės pusės tai reiškia, kad neturime jokios teisės visais atvejais matyti balto-slaviškas protoformas.
Iš šios grynai lingvistinės analizės galima išvesti sekančius (šių kalbų) išsivystymo sluoksnius: 1) Indoeuropiečių prokalbė, 2) baltų - slavų dialektinė (tarminė) sritis, 3) baltų dialektinė (tarminė) sritis ir (šalia jos) labai jai panaši ir labai dar nesuskilusi slavų prokalbė, 4) baltų kalbų dialektinė sritis suskilo ; keletą tarmių, iš kurių mums yra žinomos prūsų kalba (vakarų baltų k.) ir lietuvių - latvių kalbos (rytų baltai). 5) Rytų baltų prokalbė suskilo į pralatvių ir pralietuvių kalbas ir iš jų išsivysčiusias tarmes”.
Kaip matėme, prof. Stangas pareiškia lyg ir vidurio nuomonę: jis griežtai atmeta teoriją, kad viską, ką randame baltų kalbose galime išvesti iš vienodų formų, iš kurių taip pat galėtume išvesti ir visas slavų kalbose pasitaikančias formas. Kitaip sakant, jis galvoja, kad yra buvusi kada tai tarminė teritorija, kurioje baltų ir slavų tarmės, esą, buvusios lyg simbioze, nors niekados nepasidariusios tos pačios. Iš tų laikų, taigi, turėtume jo suponuojamus panašumus, randamus tik baltų ir slavų kalbose.
Čia norisi paminėti tik du svarbesni šios prof. Stango hipotezės trūkumai. Pirmiausia, kodėl gi jis lygina tik baltų ir slavų kalbas? Jeigu jau jo veikalas yra tikrai “lyginamoji baltų kalbų gramatika”, tai kodėl jis nepalygina baltų kalbų su visomis kitomis indoeuropiečių kalbomis?! Prof. Stangas pakankamai pats žino apie visas kitas indoeuropiečių kalbų šeimos šakas, kad tai būtų galėjęs padaryti.7 Sakysime, jeigu jis būtų palyginęs baltų kalbas su germanų kalbomis, tai būtų tikrai buvęs priverstas taip pat suponuoti baltų - germanų dialektinę sritį, nes, kaip pamatysime vėliau, senųjų tikrų naujoviškumų, kurie randami tik baltų ir germanų senosiose kalbose yra net daugiau negu tarp baltų ir slavų kalbų! Arba imkime kad ir baltų ir graikų kalbas, arba baltų ir lotynų kalbą: visur čia rasime bendrų naujoviškumų, nerandamų kitose ide. kalbose!
Antra: kai kurie prof. Stango nurodyti “bendri naujoviškumai” yra niekuo nepagrįsti, tik jo asmeniška nuomone. Sakysime vad. bendrumai kirčio ir priegaidės srityje. Naujausi tyrimai8 rodo, kad baltų kalbos tuos dalykus yra paveldėjusios iš ide. prokalbės, ir čia jokių ypatingų panašumų negalima “atrasti”. Bet negalime šiame apžvalginiame straipsnyje leistis į specialių kalbinių problemų nagrinėjimą. Tai bus padaryta kita proga.9
Dabar prieiname prie pačio svarbiausio darbo šiuo klausimu ne tik šiais paskutiniaisiais metais, bet visoje šios kontroversijos istorijoje. Tai yra veikalas, kurį du lietuviai kalbininkai paruošė mūsų jau minėto VI-jo Tarptautinio slavistų kongreso proga. Šio veikalo pavadinimas yra Baltų ir slavų kalbų ryšiai (faktiškai tai yra X-sis tomas lyg ir periodino10 žurnalo Lietuvių kalbotyros klausimai). Jame telpa du didžiuliai straipsniai — monografijos, iš kurių mūsų klausimui daug svarbesnis yra pirmasis: Simo Karaliūno “Kai kurie baltų ir slavų kalbiu seniausiųjų santykių klausimai”. Tai yra iš tikrųjų savaimingas 100 didžiulių puslapių veikalas, be kurio ateityje neapsieis nė vienas indoeuropistas.
Karaliūnas šioje monografijoje gana pilnai pristato baltų ir slavų kalbų santykių nagrinėjimo istoriją, sustodamas ilgiau prie svarbiausių darbų, prie svarbiausių hipotezių ir teorijų. Visur jis parodo savo nepaprastai gilų šio klausimo pažinimą, cituoja mokslo veikalus ir kitus šaltinius iš keliolikos kalbų, visur beveik pareikšdamas ir savo labai įdomius ir moksliškus samprotavimus. Kai kuriais ypatingai sunkiais ir painiais klausimais jis pateikia ištisai naują savo nuomonę, visur tai paremdamas gausia medžiaga iš baltų, slavų, germanų ir kitų ide. kalbų. Paskutiniuose puslapiuose jis duoda savo išvadas, kurias čia ir pacituosime:
“ . . . baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius, taigi ir tų kalbų bendrų inovacijų kilmę galima interpretuoti baltų-slavų izoglosinės bendrystės (Isoglossengemeinschaft) egzistavimu, t. y. egzistavimu baltų ir slavų dialektų erdvės ir laiko kontinuumo, kuris atsirado greičiausiai dėl antrinio pradžioje skirtingų dialektų suartėjimo”.11
Taigi, pagal Karaliūną, baltų ir slavų kalbų turima viena antra bendrybė atsirado todėl, kad pradžioje buvusios visiškai atsiskyrusios (po išsiskyrimo iš ide. prokalbės), baltų ir slavų kalbos kuriam laikui buvusios vėl suartėjusios.
Dar aiškiau pasisako Karaliūnas sekančiai:
“Išvados
1. III tūkstantmetyje pr. m. e. ide. kalbinės bendrystės šiaurės arealo dialektų rėmuose “baltų” dialektai bus skyręsi nuo “slavų” dialektų. Tuo metu “baltų” dialektai bus palaikę glaudesnius kontaktus su “germanų” dialektais.
2. II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje (maždaug 2000 - 1500 m. pr. m. e.) baltų dialektai bus suartėję su slavų dialektais ir pergyvenę su jais aktyvių kontaktų resp. izoglosinės bendrystės epochą. To meto baltų ir slavų dialektus bus apjuosęs tokių izoglosų pluoštas:
išnyko laringalai; buvo eliminuota skardžiųjų ir skardžiųjų aspiruotųjų priebalsių opozicija (b:bh>b ir t. t.);
skiemeniniai sonantai R virto iR bei uR;
susiformavo intonacijų opozicija (“akūtas: cirkumfleksas”);
atsirado kai kurie nauji su-fiksai (pavyzdžiui, *-ėjo- ir *-tajo-);
buvo asimiliuoti palataliniai priebalsiai k', g' (liet. š, ž; sl. s, z);
pakito ide. s po k, r, i, u (liet. š, sl. ch.).
Skiemeninių sonantų pakitimas, intonacijų opozicijos susiformavimas ir specifinių baltų ir slavų kalbų morfemų bei leksemų atsiradimas buvo bendros baltų ir slavų kalbų inovacijos.
3. Maždaug II tūkstantmečio pr. m. e. viduryje ar vėliau baltų ir slavų konvergencinė raida bus liovusis ir prasidėjusi jų paralelinė raida. Nuo to laiko galėjo prasidėti epocha baltų ir ugrų-finų kalbų kontaktų, kuriuose slavų kalbos nedalyvavo. Tokie bendri baltų ir slavų kalbų reiškiniai, kaip ide. diftongo eu virtimas baltų jau, sl. ju, de Sosiūro-Fortunatovo dėsnis ir, gal būt (vėlesniojo raidos etapo), įvardžiuotinių būdvardžių bei veiksmažodžių vienaskaitos antrojo asmens galūnės ,.*-sėi susiformavimas, greičiausiai buvo baltų ir slavų kalbų paralelinės raidos padariniai.
4. Baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius, taigi ir tų kalbų bendrų inovacijų kilmę galima interpretuoti baltų-slavų izoglosinės bendrystės (Isoglossengemenischaft) egzistavimu, t. y. egzistavimu baltų ir slavų dialektų erdvės ir laiko kontinuumo, kuris atsirado greičiausiai dėl antrinio pradžioje skirtingų dialektų suartėjimo.
Ilgoje baltų ir slavų kalbų istorijoje galima pastebėti tų kalbų santykius buvus ir nepriklausomus, ir konvergencinius, ir paralelinius. Baltų - slavų izoglosinės bendrystės epocha buvo tik vienas šių kalbų seniausiųjų santykių raidos periodų.”12
Vadinasi, Karaliūnas tik dalinai sutinka su Stangu, manydamas, kad kada tai galėjo egzistuoti antrinė, vėlyvesnė, sekundarinė, ne originali, baltų ir slavų kalbų izoglosinė bendrystės epocha. Tai ir yra pats svarbiausias dalykas. Karaliūnas prieina nuomonės, kad tuojau pat po išsiskyrimo iš ide. prokalbės baltų dialektai yra buvę artimesni germanų dialektams, o tik vėliau suartėję ir su slavų dialektais.13 Taigi, nors jis to aiškiai ir nepabrėžia, negalima suponuoti jokios “proto baltų - slavų prokalbės”. Karaliūnas nustato net kelias tokias “suartėjusių kalbų - dialektų izoglosinės bendrystės epochas”, kurias galima būtų schematiškai taip pavaizduoti:
1. Indoeuropiečių prokalbė (ligi apie 3000 pr. Kr.);
2. Išsiskyrimas iš ide. prokalbės (3000 - 2500 pr. Kr.)-
3. Tuojau po išsiskyrimo iš ide.prokalbės “baltų” dialektai pergyvena suartėjimo epochą su “germanų” dialektais (apie 2500 - 2000 pr. Kr.);
4. “Baltų” ir “slavų” dialektai suartėja (apie 2000 - 1500 pr. Kr.);
5. Nuo maždaug 1500 pr. Kr. baltų ir slavų dialektų suartėjimas liaunasi, o prasideda baltų ir ugrų-finų kalbų kontaktai, kuriuose slavų kalbos jau nebedalyvauja.
Vėliau, kaip mums jau daug geriau yra žinoma iš istorijos, baltų ir slavų kalbos vėl suartėja — bent geografiškai, politiškai ir kultūriškai, bet tai, kaip jau anksčiau minėjome, nerodo jokiu būdu jų bendros etnogenezės.
Karaliūno veikalas yra nepaprastai svarbus šio klausimo sprendimo istorijoje, reikia tik tikėtis, kad jis bus išleistas ir kuria didžiąja vakarų kalba, nes, nors kiek ir pramokę lietuviškai, daugelis indoeuropeistų sunkiai paskaitytų tokį komplikuotą veikalą lietuviškai. Teisybė, pačioje monografijoje yra gana ilga santrauka rusų kalba (du didžiuliai labai smulkiu šriftu puslapiai) ir gana trumpa santrauka vokiečių kalba (apie pusė didelio labai smulkiu šriftu puslapio), bet šios santraukos visvien neparodo viso veikalo gilumo, moksliškumo, vispusiško dalykų nagrinėjimo.
1969 metais Čikagoje įvykusiame Mokslo ir kūrybos simpoziume prof. Antanas Salys skaitė labai svarbią ir įdomią paskaitą “Baltų ir slavų kalbų raidos skirtybės”.14 Šioje paskaitoje prof. Salys davė ir labai įdomių susumuojančių, galima sakyti, statistikų šiuo klausimu.
Kaip nevienodai baltų ir slavų kalbų santykių klausimas yra sprendžiamas, galima matyti jau iš to, kad net ir tie kalbininkai, kurie yra baltų ir slavų vienos prokalbės (po atsiskyrimo iš ide. prokalbės) arba kalbinės vienybės šalininkai, ir jie labai nesutinka, mėgindami datuoti tos “vienybės” suskilimą į baltų ir slavų šakas. Jie įvairuoja net maždaug 2000 metų! Štai kaip prof. Salys susumuoja tas nuomones: “Tariamosios baltų - slavų prokalbės arba kalbinės vienybės datavimas:
Po III tūkstantmečio po Kr. — Rozwadowski (1912).
Prieš 2000 pr. Kr. — W. Er-nitz (1958).
II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia — V. Georgiev (1958).
Po II tūkstantmečio pr. Kr. — R. Trautmann (1947).
Apie 1500 pr. Kr. — T. Milewski (1948).
1500 - 1300 pr. Kr. — T. Lehr-Splawiński (1954).
VII - III a. pr. Kr. — J. Safa-rewicz (1945).
Po Herodoto (ca. 484 - 425 pr. Kr.) laikų — V. Kiparsky (1958).
IV a. pr. Kr. — P. Arumaa (1964).
Apie Kr. laikų pradžią — A. Sobolevskij (1924). A. Vaillant (1950), O. Szeme-rėnyi (1957).
I a. po Kr. — H. Smith ir H. Trager (1950).”15
Dar aiškiau šios visos problemos (arba problemų komplekso) ginčytinas (kontroversinis) pobū-dis paaiškėja, pažvelgus į baltų ir slavų kalbų ryšių (santykių) aiškinamuosius terminus, kuriuos vartoja tai vienas tai kitas šiuo klausimu pasisakąs kalbininkas. Čia juos visus ištisai vėl paimame iš profesoriaus Salio paskaitos metu išdalinto padalo:16 “Baltų ir slavų kalbų ryšių aiškinamieji terminai: prokalbė (vok. Ursprache, rus. prajazyk, pr. langue mère, ag. protolanguage, parent language, lat. pirmvaloda). kalbinė vienybė (vok. Sprach-einheit, rus. jazykooje jedinstvo, len. jedność językowa, pr. l’unité linguistique, ag. linguistic unity).
kalbinė bendrystė(vok. Sprachgemeinschaft, rus. jazykovaja obščnost’, len. wspólnota językova, ag. linguistic communitu), glaudi visuma vok. Zusammenhängendes Ganzes), bendra epocha ar periodas (rus. obščaja epocha, vok. Periode der Sparchgemeinschaft, ag. period of common language), sambendryba (vol. Verkehrsgemeinschaft, rus. so-obščnost’), ilgaamžė kaimynystė (vok. jahrhudertlange Nachbarschaft). tarminė sritis (vok. Dialektgebiet, rus. dialektnyj areal), izoglosinė sritis (vok. Isoglossengebiet, rus. izoglosnyj areal), izoglosinė bendrystė (vok. Izoglossengemeinschaft,rus.izo-glossnaja obščnost’), pastebimai identiškos indoeuropiečių tarmės (pr. parlers indoeuropéens sensiblement identiques), paralelinė raida (pr. development parallèle).”
Labai įdomu taip pat pažvelgti į pačių svarbiausių kalbininkų nuomonių pasiskirstymą šio klausimo sprendime. Tai mes taip pat randame prof. Salio paskaitos metu Mokslo ir kūrybos simpoziume išdalintame padalė: “Tyrinėtojų nuomonių pasiskirstymas.
Baltų - slavų prokalbės ar kalbinės vienybės teorijos šalininkai: A. Schleicher (1861), J. Hanusz (1886), K. Brugmann (1897), W. Porzeziński 1911), J. Rozwadowski (1912), A. Brūckner (1914), A. Šach-matov (1915), R. . Trautmann (1923), A. Sobolevskij (1924), F. Specht (1934), J. Kurylo-wicz (1934), 1956, 1957, 1958), T. Lehr-Splawinski (1946, 1958), T. Milewski (1948), O. Szeme-rényi (1948, 1957), A. Vaillant (1950, 1955, 1957), J. Otrębski (1954, 1958), M. Leumann (1955), P. Arumaa (1955, 1963, 1964), N. van Wijk (1956), V. Georgiev (1958), W. Emitz (1958), V. Kiparsky (1958), E. Dickenmann (1958), P. Trost (1958).
Šios teorijos priešininkai:
J. Baudouin de Courtenay (1903), A. Meillet (1905, 1908, 1922, 1925, 1934), J. Endzelins (1911, 1923, 1931, 1951, 1952), K. Jaunius (1908), K. Būga (1910, 1913, 1922, 1924), G. Bonfante (1935), Ch. Stang (1939, 1957, 1963, 1966), A. Senn (1941, 1954, 1966), E. Fraenkel (1950), W. Porzig (1954), A. Salys (1955), W. K. Matthews (1957), I. Lekov (1958), L. Bulachovs-kij (1958), B. V. Gornung (1958, 1963), J. Loja (1961), F. P. Filin (1962), A. Klimas (1967), S. Karaliūnas (1968), G. Shevelov (1964).
Nuomones keitė:
V. Pisani. 1932: Bendrystės epocha (ne prokalbė) V a. pr. Kr. — IV a. po Kr. Bet 1949: Bendrystė abejotina, o prokalbė, atrodo, niekada neegzistavusi.
J. Safarewicz. 1946: Bendrystės laikotarpis (okres wspólnoty) tikrai egzistavęs po ide. prokalbės suskilimo. Bet 1961: Bendrystės epocha nėra visai tikra. Jeigu ji ir buvusi, tai II tūkstantmečio po Kr. pirmojoje pusėje. Baltų ir slavų kalbos gali būti kilusios iš vienos ide. tarmės.
J. Otrębski.1947: “Baltų - slavų prokalbės niekad nebuvo”. Bet 1954: Baltų ir slavų kalbos kilusios iš vienos baltų - slavų kalbinės grupės, kurią reikia laikyti vienybe, kilusia iš vienos kalbos. 1958: “Vėlesniųjų baltų ir slavų protėviai kalbėjo ta pačia kalba. Paveldėtoji baltų - slavų vienybė pasibaigė, palyginti, vėlai, tiktai I tūkstantmetyje prieš m. e., tikriausiai to tūkstantmečio pradžioje”.
R. Trautmann.1923: “Taigi aš visiškai remiuosi baltų - slavų kalbinės vienybės teorija,
... kuri bene geriausiai nagrinėta Porzeziriskio ir Roswadowskio, taip pat Endzelyno”. Bet 1947: “Tikrai yra tiek daug stiprių kalbinių ryšių, jog turėjo būti kokio nors pobūdžio bendras pagrindas. Bet visa kita sunku nustatyti. Tačiau ‘vienybės’ sąvokos nereikėtų pabrėžinėti. Skirtybių, savaime suprantama, buvo anksti ir jos laiko eigoje dar daugiau sustiprėjo”.
V. Mažiulis. 1959: “Esu linkęs manyti, kad ... baltų ir slavų senieji (bei inovaciniai) panašumai — ‘paralelumai’ nesiprašo į pagalbą tradicinės baltų-slavų prokalbės (resp. genetinio baltų - slavų kalbų vienumo) hipotezės; kolkas čia galima išsiversti lingvistinės diferenciacijos bei integracijos principais, kuriuos nurodo J. Endzelynas”. Bet 1964: Baltų-slavų seniausiųjų kontaktų irimo pradžia datuojama II tūkstantmečio pr. Kr. pirmaisiais amžiais. Slavų prokalbė egzistavusi, o baltų — ne; baltų prokalbė teegzistavusi tik baltų -slavų prokalbės rėmuose (with-in framework of the Baltų-Sla-vonic “Ursprache”).”17
Pagrindinėje savo paskaitos dalyje prof. Salys išdėstė svarbiausius senuosius baltų ir slavų kalbų skirtumus. Šie skirtumai, arba skirtybės, priklauso dar senajai prokalbinei erai, t. y. tam laikotarpiui, kuris eina tuojau po baltų, slavų, germanų, indo-iranėnų ir kitų ide. kalbų grupių (arba šakų) atsiskyrimo iš ide. prokalbės. Taigi, jie priklauso tam laikotarpiui, kurį kalbininkai yra linkę manyti buvus maždaug tarp 2500 pr. Kr. ligi istoriniame laikotarpyje pirmųjų šių kalbų rašto paminklų.18
Pavyzdžiui paimkime vieną iš prof. Salio išvardintų senųjų (prokalbinių) baltų ir slavų kalbų skirtybių: esamojo laiko I-jo asmens galūnę. Vad. tematiniuose19 baltų kalbų veiksmažodžiuose jau labai senais laikais pagrindine pirmojo esamojo laiko asmens galūne buvo apibendrinta iš ide. -o kilusi galūnė -uo, kurių gerai išlaikytą galime matyti sangrąžiniuose lietuvių kalbos veiksmažodžiuose: rengiuosi, prausiuosi ir t. t. (paprastuose veiksmažodžiuose ši galūnė vėliau lietuvių kalboje buvo sutrumpinta: -uo pavirto -u: lenkiuosi: lenkiu ir t. t.). Iš antros pusės, senoji slavų prokalbė apibendrino pirmajame asmenyje galūnes -o,/ -ę, kilusias iš ide. -on/-en, kurios savo ruožtu yra kilusios iš dar ankstyvesniųjų ide. -om/-em. (Rusų k. 1-jo asmens galūnė -ju/-u yra daug vėlesnis išsivystymas: šiuo atveju ši rusų kalbos galūnė neturi nieko bendro su liet. k. galūne -u!). Taigi, jeigu jau baltai ir slavai būtų kada nors kalbėję viena “proto baltų-slavų prokalbe”, tai tikrai bent šiuo atveju (kaip ir daugeliu kitų) būtų išsivystę kas nors bendro. Betgi šiuo atveju (kaip ir daugeliu kitų) baltų kalbos rodo tokį pat išsivystymą kaip lotynų kalba: pvz. ferō, graikų kalba: pherō, germanų kalbos:
gotų k. bera ir t. t., t. y. visiškai skirtingai nuo slavų kalbų: senosios slavų bažnytinės kalbos: neso, (kilęs iš *neson, o šis iš *nesom, plg. dabartinės lenkų k.: niosę).20
Tokių skirtybių, kurios randamos tik baltų senojoje prokalbėje, o visiškai nėra slavų senojoje prokalbėje, prof. Salys savo paskaitoje duoda vienuolika, o tokių skirtybių, kurios yra užtinkamos tik senojoje slavų prokalbėje, o visiškai nepažįstamos baltų kalbose — aštuonias. Šios skirtybės rodo, kad jokiu būdu neįmanoma rekonstruoti jokios “baltų - slavų prokalbės”, t. y. tokio daikto niekados nėra buvę.
Vėliausios studijos mūsų tema (čia mes mėginame apžvelgti tik svarbiausias studijas-nuomones maždaug chronologine tvarka) randamos didžiuliame veikale, skirtame paminėti garsiojo norvegų kalbininko, prof. Christian S. Stang 70 metų sukaktį: Donum Balticum.21 Šiame beveik 600 puslapių Festschrift’e yra net keliolika straipsnių, kurie daugiau ar mažiau liečia vieną kitą baltų ir slavų kalbų santykių aspektą, tačiau tik trys straipsniai tiesioginiai nagrinėja pačius santykius.
Pirmoje vietoje minėtinas prof. Alfred Senn’o straipsnis “Slavic and Baltic Linguistic Relations.”22 Siame straipsnyje prof. Sennas; vėl perspėja kalbininkus gerai atsiminti dėsnį, kad žodyniniai panašumai nerodo jokios bendros etnogenezinės dviejų kalbų (arba kalbų grupių) kilmės, o tik kultūrinę, kaimyninę įtaką, viena antrai. Prof. Sennas prieina tokios chronologinės baltų ir slavų kalbų išsivystymo schemos:
1. Protoslavai ir protobaltai kaip neišskiriami iš kitų indoeuropiečių prokalbe kalbančių masės.
2. Antrajame tūkstantmetyje pr. Kr. egzistavo jau atskira (nuo kitų iš ide. prokalbės atsiskyrusių kalbų) kalbinė bendruomenė, kurioje buvo praslavų, pragermanų ir prabaltų protėviai.
3. Ši pre-slavų-baltų-germanų bendruomenė buvo sunaikinta (senųjų) persų invazijos tarp 1000 pr. Kr. ir 500 pr. Kr. Baltų protėviai buvo nustumti į Šiaurę nuo Pripetės pelkių — į absoliutinę izoliaciją (t. y. kurį laiką baltų protėviai neturėjo kontaktų su jokia ide. grupe, net su slavais). Slavų protėviai buvo (senųjų) persų nugalėti, okupuoti ir kurį laiką valdomi; tuo metu slavų protėviai ir tapo praslavais. Iš senųjų persų - iraniečių praslavai paėmę ir žodį dievui žymėti: bogu, taip pat ir žodis suto, sto ‘šimtas’ yra slavų pasiskolintas iš iranėnų - persų. Graikų istoriko Herodoto (gyveno V-me šimtmetyje pr. Kr.) minimi skitai ir sarmatai yra kaip tik persų imperijos likučiai slavų plotuose.
4. Slavų ir baltų kontaktai. Pirmajame tūkstantmetyje pr. Kr. baltų protėviai gyveno ide. kalbinės srities šiaurės - rytų pakraštyje. Rytuose jie susisiekė su morviais (finų - ugrų kiltis), šiaurėje ir vakaruose — su suomių kiltimis, o pietų vakaruose — su praslavais (vakarų slavų protėviais). Nuo tada prasidėjo slavų-baltų kontaktai: prieš Kristaus laikus pirmieji kontaktai buvo pietų vakarų kryptimi, nes ta kryptimi baltų protėviai judėjo Baltijos jūros link, o vėliau (tarp maždaug 1 po Kr. ir 600 po Kr.) tie kontaktai tarp baltų ir slavų kilčių užsimezgė rytuose, nes tuomet slavų kiltys pradėjo stumtis į rytus ir šiaurės rytus.
Kitas straipsnis, išspausdintas Donum Balticum, paskirtas išimtinai baltų ir slavų kalbų santykiams, yra sekantis: Henrik Birnbaum, “Four Approaches to Balto-Slavic”.23 Jokių naujų teorijų bei hipotezių jame nėra. Nėra nė kokios naujos medžiagos. Prof. Birnbaum tik susumuoja dabar dar minimus “keturis priėjimus” prie šios problemos sprendimo: a) kad yra kada tai egzistavusi baltų - slavų prokalbė; b) kad yra egzistavusi baltų - slavų dialektinė sritis; c) kad jokios baltų - slavų prokalbės nėra buvę, o panašumai yra arba paveldėti tiesiog iš ide. prokalbės bei išsivystę paraleliai bet nepriklausomai nuo vienas antro; d) kad gal baltų, slavų ir germanų kalbų grupės galima laikyti priklausą tam pačiam vad. Sprachbund, atseit — konvergencijos teorija. Pats prof. Birnbaum, nors ir nelabai griežtai, pasisako už baltų - slavų prokalbės teoriją ta prasme, kad ta “prokalbė” būtų maždaug tik ką iš ide. prokalbės atsiskyrę baltų ir slavų dialektai, dar sudarą tik vėlyvosios ide. prokalbės paskutiniąją išsivystymo stadiją, prieš baltų ir slavų kalboms nueinant “savo keliais”. Jis sako, kad tai gal tik metodologijos ir terminologijos klausimas.
Trečiasis straipsnis Donum Balticum Festschrift’e, paskirtas baltų ir slavų kalbų santykiams nagrinėti, yra šių eilučių autoriaus: “Baltic, Germanie and Slavic”.24 Jame pirmoje vietoje iškeliama mūsų jau plačiai cituota S. Karaliūno monografija. Toliau yra siūloma keli gana svarbūs metodiniai sprendimai, kurių svarbiausi yra sekanti: a) nereikia perdaug pervertinti senųjų klasinių kalbų duomenų, sprendžiant ide. lyginamosios kalbotyros problemas; b) sprendžiant slavų kalbų problemas, nereikia visuomet “tuojau bėgti ieškoti” panašių dalykų baltų kalbose, ir atvirkščiai. Toliau autorius iškelia aštuonis senus, labai svarbius skirtumus tarp baltų ir slavų kalbų. Dar nurodoma kitas dažnai net ir kalbininkų užmirštamas faktas: senaisiais laikais baltų kalbinė sritis greičiausiai buvo net gerokai didesnė už tuometinę slavų kalbinę sritį, taigi, tais senaisiais laikais ir slavai skolinosi žodžių ir gal kitų kalbos struktūros dalykų iš baltų. Jeigu jau kas labai mėgsta vartoti sudėtinius senųjų ide. dialektų pavadinimus, tai nuosekliai reiktų kalbotyroje pirmoje eilėje vartoti ne “Balto-Slavic”, o “Balto-Germanic”, nes senųjų prokalbinių panašumų yra daugiau tarp senųjų germanų dialektų ir tarp baltų dialektų, negu tarp baltų ir slavų!
Yra pasirodę ir daugiau šios problemos nagrinėjimų 1966-1971 metais, bet jie nėra tokie svarbūs, kaip tie, kuriuos mes šiame straipsnyje paminėjome.
Išnašos
1. “Balto-Slavic, or Baltic and Slavic? (The Relationship of Baltic and Slavic Languages), Lituanus, XIII (1967), No. 2, pp. 5-37.
“Some Questions Concerning the Relationship of Baltic and Slavic”, Actes du Xe Congress International des Linguistes, vol. IV, Bucharest, 1970, pp. 689 - 715. (Pažymėtina, kad pats kongresas įvyko 1967 m.).
2. S. Karaliūnas, Kai kurie baltų ir slavų seniausiųjų santykių klausimai”, Baltų ir slavų kalbų ryšiai (Lietuvių kalbotyros klausimai X), Vilnius, 1968, pp. 7-100.
3. Gary A. Hood, “A Bibliography of Works Dealing with the Relationship between Baltic and Slavic”, Lituanus, XIII (1967), No. 2, pp. 38-46.
N. D. Bogoliubova ir T. A. Jakubaitis, “Istorija razrabotki vo-prosa o balto-slovianskix jazykovyx otnošeniax”, Rakstu krājums, Ryga, 1958, pp. 331-375.
4. Šios komisijos nariai yra išvardinti S. Karaliūno monografijoje, op. cit. , p. 7, taip pat mano straipsnyje, op. cit. (in Lituanus), p. ž.
5. Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der Baltischen Spra-chen, Universitetsforlaget, Oslo - Bergen, Tromsö, 1966. (Tai yra didžiulis 485 puslapių veikalas).
6. Apie šio įvadinio nagrinėjimo pobūdį — žiūr. toliau.
7. Teisybė, pačioje gramatikoje prof. Stang’as palygina baltų kalbų garsus ir formas su kitomis ide. kalbų formomis, žodžiais, bet šioje įžanginėje dalyje jis kalba tik apie baltų ir slavų kalbų santykius.
8. Ypač svarbūs darbai šioje srityje buvo atlikti automobilio katastrofoje žuvusio jauno ir labai gabaus kalbininko V. M. Illič-Svityč, ypač jo veikale Imennaja akcentuacija v baltijskom i slavjanskom (Maskva, 1963).
9. Šių eilučių autorius jau yra pradėjęs rašyti šiuo klausimu kiek didesnį ir platesnį darbą.
10. Ligi VI-tojo tomo Lietuvių kalbotyros klausimai skelbė įvairius kalbotyros straipsnius, o nuo VII-jo tomo daugiau spausdina monografijas arba straipsnius, sugrupuotus apie vieną pagrindinę temą. Ta tema yra paprastai pavadinamas ir visas tomas.
11. S. Karaliūnas, op. cit., p. 97.
12. S. Karaliūnas, op. cit., p. 97-98.
13. Taigi, jeigu jau kas norėtų tai “terminologiškai” pažymėti, reikėtų vartoti ir “Balto-Germanic”, arba “Germano-Baltic”.
14. Čia naudojuosi savo užrašais ir prof. Salio paskaitoje išdalintu padalų.
15. Citata imta iš keturioliktoje išnašoje minėtojo padalo.
16. Šį žodį (t. y. ‘pādalas’) prof. Salys simpoziumo metu pasiūlė vartoti vietoje angl. “hand-out”. Kirčiuoti reiktų kaip pātalas (t. y. 3b kirčiuotės).
17. Šios labai ilgos citatos ir vėl yra paimtos iš prof. Salio padalo. Galvojame, kad yra naudinga jas ištisai paskelbti, nes simpoziumo darbų spausdinimas yra “užkliuvęs”.
18. 'Vienodos nuomonės dėl ide. prokalbės suskilimo datos nėra įvairuojama tarp maždaug 3500 m. pr. Kr. ir 2000 m. pr. Kr.
19. Tematiniai yra tokie veiksmažodžiai, kurie prie savo pagrindinės šaknies dar prideda “temą”, t. y. paprastai kokį balsinį garsą tarp pačios šaknies ir galūnės.
20. Tai rodo, kad jau skiriantis iš ide. prokalbės (o gal net dar ide. prokalbės srityje) baltų dialektai jau vartojo ide. -ô pirmam asmeniui žymėti, o slavų dialektai jau vartojo -oml-em.
21. Tai pats gražiausias ir didžiausias veikalas baltų kalbotyroje: jame rašo net 75 mokslininkai iš keliolikos tautų. Tai nuopelnas latvės kalbininkės, prof. dr. Veltos Rūke-Dravina, kuri beveik viena viską suorganizavo, suredagavo ir pati išleidimą tvarkė. Duosime čia ir pilną knygos metriką: Donum Balticum — To Professor Christian S. Stang on the occasion of his seventieth birthday 15 May 1970. Edited by Velta Rūke-Draviųa. Almquist and Wiksell, Stockholm, 1970.
22. Donum Balticum, op. cit., pp. 483-494.
23. Donum Balticum, op. cit., pp. 67-76.
24. Donum Balticum, op. cit., pp. 263 - 269.
