STIPENDIJAS SKIRTI SIBIRO LIETUVIAMS
Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius vis dar kviečia mus studijuoti į Vilnių. “Gimtojo krašto” 1971 metų 52-me numeryje jis siūlo po 150 rublių stipendijas mėnesiui, kad tik atvažiuotume, ir pažada apmokėti kelionę atgal, jei Vilniaus universitete gerai išmoksime marksizmą ir ateizmą.
Tame pačiame “G. k.” numeryje ir Antanas Pavilonis, čikagiškės komunistinės “Vilnies” bendradarbis, atsilankęs okupuotoje Lietuvoje, pasakoja savo įspūdžius, kurie apskritai yra labai palankūs “tarybinei Lietuvai”. Bet kitko iš jo ir negalima laukti. Juk nusipelnęs “vilnietis” buvo Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto svečias, vaišinamas ir vežiojamas komiteto pinigais ir saugojamas komiteto palydovų. Nežiūrint to, vis tik, pasirodo, ne viskas sklandžiai toje viešnagėje ėjosi. Kur tai girdėta, ir tikriausia pačiam Kubiliui nebuvo smagu skaityti, kad Pavilonis savo globėjams darytų priekaištus ir duotų patarimus:
“Štai jūsų krautuvių pardavėjus ir restoranų padavėjus reikėtų pasiųsti praktikai pas kapitalistus; tie juos išmokytų, kaip reikia dirbti”.
Tai taip ir netelpa galvoje toks prieštaravimas: kaipgi Vilniaus universitetas mus išmokys įmantrios chemijos ir fizikos ir netgi dialektinio materializmo, jei jo svečias Pavilonis pastebėjo, kad net kelneriai Vilniuje nepasiruošę savo profesijai, ir siūlo jiems vykti į Čikagą pasimokyti. Čia, tur būt, yra kažin kas ne taip, ir negalima kaltinti “Gimtojo krašto” redaktoriaus paprastu neapsižiūrėjimu. Greičiausia jis tyčia sudėjo į vieną numerį tas abi nuomones, kad skaitytojai patys pasidarytų išvadas.
Tie, kurie su ekskursijomis, bet ne komiteto apmokėtais pinigais lankėsi Lietuvoje, negali sutikti, kad kelneriai ir pardavėjos blogai patarnautų. Galima sakyti, kad patarnauja geriau kaip Čikagoje, jei . . . t. y., jei užmoki. “Ant blato” viskas eina, kaip sviestu patepta. Juk yra tokia tiesa, vartojant dr. J. Adomavičiaus terminologiją, kad nė asilas asilui veltui nekrapšto sprando. Tai kaip gali Vilniaus kelneris šokinėti apie Pavilonį, žinodamas, kad komitetas už tai neišmes nė kapeikos arbatpinigių. Tai būtų “tarybinės tikrovės” iškreipimas. Nepateptas kelneris ir nebėginėjo Vilniuje apie jį ristele, o gal, būdamas sąžiningas žmogus, ir specialiai streikavo, matydamas, kaip švaistomi lietuvių pinigai Čikagos “vilniečiams” vaišinti.
Kai kitą kartą Pavilonis lankysis Vilniuje, siūlome pasinaudoti tokiu patarimu: vos įėjęs į restoraną ir gavęs valgiaraštį, išmesk kelneriui nežymiai, kad kiti nepastebėtų, doleriuką ar tris rublius. Garantuotai patarnavimas bus geresnis kaip Čikagoje ir tikrai geresnis kaip Romoje ar Paryžiuje. Tas pats ir su krautuvių pardavėjais. Jokios problemos. Tik pirmiausia reikia atlikti tai, kas pirmiausia turėtų būti atlikta — pasikalbėti su krautuvės sargu. Taip, su sargu, o ne kokiu ten direktorių. Paskui atlikti tų pačią procedūrą, kaip ir su padavėju. Pardavėjai pasidaro puikūs, patarnauja tiksliai ir sąžiningai, ir prekių atsiranda, jei jų net nebūtų krautuvėje.
Tas pats metodas yra veiksmingas ir ligos atveju. Kai daktaras apžiūri, nustato ligą ir išrašo receptą, vaistus nusipirkti neapsimoka tiesiog eiti vaistinėm Geriausia kreiptis į vaistinės sargą. Vaistus tuojau galima gauti.
Tai tokie patarimai Paviloniui, kuriais galėtų pasinaudoti per sekančius apsilankymus Vilniuje. Jam nebereiks be reikalo priekaištauti pardavėjams ir padavėjoms. Darbą jie moka ir gali gerai ir greitai dirbti, jei už darbą gauna padorų atlyginimą. Nereikia jiems vykti mokytis pas kapitalistus; užtektų tik, kad Maskvos valstybiniai kapitalistai dirbantiesiems už darbą pakenčiamai atlygintų. Dingtų “blatas” ir vagystės. Gi Pavilonis tokios pastabos padaryti kaip tik ir nesugebėjo.
Grįžtant prie rektoriaus Kubiliaus kvietimo, tai jau anksčiau šiame žurnale buvo iškelta kai kurių abejonių. Jas dar galima papildyti žuvusių negrų vado Martyno Liuterio grupės studijomis, kurios patvirtina, kad ir Amerikos bei Vakarų Europos universitetai sugeba paruošti puikius marksistus. Tai patvirtina dabartinių Azijos ir Afrikos marksistinių vadų biografijos. Atvirkščiai, tie, kurie marksizmą - leninizmą studijavo Maskvos universitete, išėjo blogi marksistai arba net nemarksistai. Tad maža duomenų, kad toje srityje Vilniaus universitetas pralenktų maskviškį. Pagaliau kas liečia lietuvius, tai rusiško marksizmo studijavimas lietuviams gan pavojingas. Užtenka tik pavartyti dabar jau užbaigtos Mažosios tarybinės enciklopedijos bet kurį iš trijų tomų, ir pamatysime, kad joje mirgėte mirga pavardės tų lietuvių, kurie studijavo ar tai Maskvos, ar Minsko, ar kuriame kitame marksistiniame institute, o baigę mokslus žuvo “neteisėtai represuoti asmenybės kulto sąlygomis”. Netgi lituanistiką studijuoti pavojinga, ką nesenai įrodė prof. J. Kazlausko likimas. O kokie išeina teismo medikai ir patalogai, bendru vardu vadinami zekais, irgi jau buvo rašyta.
Dar lieka viena skaidri viltis, kad rektorius Kubilius bus skaitęs padarytas sugestijas ir savo stipendijų pasiūlymus padarys Sibiro lietuviams. Juk visi, tiek Lietuvoje, tiek čia, sutinkame, kad Sibiras tikrai yra užsienis, ir labai tolimas. Šito užsienio lietuviams siūlomas disciplinas pastudijuoti Vilniaus universitete tikrai praverstų. Ką galima žinoti, gal koks buvęs Vilniaus universiteto studentas išeis kada į Sibiro valdovus, jei kiniečiai pirma nesuspės ten savo valdovų pastatyti. Tuo atveju Kubilius tikrai galėtų didžiuotis savo nuopelnais.
Pagaliau jei Vilniaus universitetui, aprūpinus Sibiro lietuvius stipendijomis, dar liktų pinigų, mes siūlytume iš likusių pinigų paskirti po 400 rublių sovietiniams užsienio pasams įsigyti tiems lietuvių intelektualams, kurie norėtų pasižvalgyti ir pastudijuoti Vakarų universitetuose. Keturių šimtų rublių kontribucija Maskvai tikrai yra pirmoji kliūtis bet kam iš Lietuvos į užsienį iškeliauti. O ką bekalbėti apie nepasiturinčius studentus.
Jei rektorius sutiktų tai padaryti ir jei jam tai pasisektų, mes su džiaugsmu studentus ir aspirantus čia priimtume. Esame tikri, kad amerikietiškas daktaras tikrai galės varžytis su sovietiniu “mokslo kandidatu” ir savo žiniomis, ir patyrimu, ir įgudimu dirbti. Gal kiek nukentėtų marksizmas - leninizmas, bet jis jau ir taip kultūringame pasaulyje laikomas atgyvena. Ir A. Pavilonis “Vilnyje” galėtų parašyti, kad vietoje kelnerių ir pardavėjų čia vyktų studentai ir jauni profesionalai. Tai tikrai būtų naudinga ir Vilniaus universitetui ir visai Lietuvai .
S. Giedrys
