PROF. DR. ZENONAS IVINSKIS

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos istorijos tyrinėtojas, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos viceprezidentas, Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Tarybos narys ir Europos LFB pirmininkas, Bonnos (Vokietijoje) universiteto profesorius, mokslininkas ir visuomenininkas mirė Bonnoje 1971 m. gruodžio 24. Palaidotas Nordfriedhof kapinėse.

Pirmoje “Į Laisvę” šio žurnalo dalyje apie a. a. Zenonų Ivinskį rašo jo artimas bičiulis, idėjinis vienmintis ir rezistencinės kovos bendrininkas dr. Adolfas Damušis. Profesoriaus mokslinių darbų bibliografiją paruošė V. Prižgintas. Taip pat spausdinamas paties prof. Z. Ivinskio pasisakymas apie savo pasaulėžiūros susiformavimą. Šioje vietoje, pasinaudojant “Europos LF Bičiulio” 1971 m. nr. 2 (70) paskelbta medžiaga, paryškinami velionio — šviesaus Lietuvio ir ištikimo Bičiulio — asmenybės bruožai, kuriais reiškėsi kasdieninėje aplinkoje.

Z. Ivinskis 1971 m. vasarą

LIŪDNOS KŪČIOS

Prieš metus (t. y. 1970 m.), Kūčių vakarą skambino, kaip kasmet įprasta, draugai į Bonną pasveikinti bičiulius Ivinskius. Nelauktas atsakymas: “Zenonas jaučiasi blogai. Beveik nevalgė Kūčių vakarienės”. Per Kalėdas išvežamas ir į ligoninę . . . Stiprus smūgis ir rūpestis draugams. Tiesiog sunku patikėti, kad sugriuvo Žemaičių ąžuolas. Po poros mėnesių sekė sunki operacija. Bet po jos jis pradėjo skaityti paskaitas universitete.

Nors niekam nebuvo žinoma tikroji liga, bet Lietuviškųjų studijų savaitėje (žiūr. “Į Laisvę” 1971 m. 53/90 nr.) kai kurie susirinkusieji spėjo, kad Zenonas jau nebepasveiks .. . Taip blogai jis atrodė . . . Baiminomės, kaip jis “išveš” savo, kaip paprastai, ilgą paskaitą apie žydelius Lietuvoje. O jis “išvežė” gerai ir dar energingai pravedė ilgai užsitęsusias diskusijas.

Ilgai liks atminty paskutinė Europos LF bičiulių metinė konferencija, kurioje Zenonas graudžiai atsisakinėjo, kad atleistume jj nuo pirmininko pareigų: “Nenoriu čia skųstis, bet mano sveikata ne kokia”. Bandė pajuokauti, — bet pranašiškai, — tada bičiulis Jurgis: “Sutik, profesoriau, bent palaidosim iškilmingai, kaip pirmininką . . .”.

Rudens semestre prof. Ivinskis beskaitė šešias paskaitas. Studentai A. Šmitas ir P. Veršelis yra liudininkai, kaip sunku jam tai buvo. Tačiau jis nesiskundė, paklaustas, vis optimistiškai atsakydavo. Ir taip iki paskutinių dienų ligoninėje. Gruodžio 12 jį lankiusiems bičiuliams kalbėjo: “Matot, kas pasidarė iš Zenono .. . Guliu kaip Jobas (rankos subadytos injekcijų adatų, žaizdotos). Bet viskas bus gerai” . . . Ar jis pats tuo tikėjo, ar tik mus guodė, sunku pasakyti, nes prieš kokį mėnesį skundėsi Paulinai: “Mažai yra tokių nelaimingų žmonių pasauly kaip aš — neužbaigiau Lietuvos istorijos” . . .

Pilną sąmonę turėdamas silpo iki paskutinio atodūsio, iki 1971 metų

Prof. Juozas Eretas ir prof. Zenonas Ivinskis

Prof. dr. Zenonas Ivinskis Lietuviškų studijų (Vokietijoje) metu su kitais programų dalyviais; viršuje — su V. Banaičiu ir kun. dr. J. Vaišnora, apačioje — su prof. dr. Alg. Greimu

gruodžio mėnesio 24 d., 20 valandos, 10 minučių. Taigi, mirė patį gražiausią vakarą metuose, kai visos šeimos taikoje ir meilėje sėdėjo prie Kūčių stalo . ..

Nelinksmos buvo bičiuliams Kalėdos, nes skaudi žinia telegrafo ir telefono vielomis plito per kontinentus.

TOKĮ JĮ BIČIULIAI PAŽINO

Mūsų, Europos bičiulių, uždavinys lieka priminti Zenoną — žmogų, kokį mes jį matėme, jautėme ir džiaugėmės tokį turėdami.

Ar sugebėsime atkurti vaizdą to Zenono, kuris visada ir visiems buvo mielas, laukiamas bičiulis, svečias; kuris mėgdavo “gerai ir daug” pavalgyti . . . deklamuoti įvairiomis progomis “Veiziek, onta” . .. padainuoti “Vai, Juzi, Juzeli” ar plastiškai išreikšti “Pražydo jazminai po langu” . . . Kuris išdrįsdavo kiekvienam pasakyti tiesos žodį, nors tas žodis ir nebuvo malonus, bet tuoj pat ir per petį patapšnoti . . . kuris su grauduliu pergyvendavo: “Ak, kaip jie falsifikuoja faktus, mūsų istoriją” . . . kaip skaudžiai jis į širdį ėmė, kad mūsų jaunimas nemėgsta istorijos, nenori išklausyti ilgesnės paskaitos. . . Kas suskaičiuos jo darbo valandas, kurio darbštumui neužtekdavo dienos, o ir naktys buvo pertrumpos . . . Pagaliau, kas išmatuos jo paskutinių dienų ir valandų rūpestį ir skausmą, paliekant neužaugintą sūnų Kęstutį, žmoną Pauliną, paliekant daug neužbaigtų istorinių darbų, nesulaukus Lietuvos Aušros.

Užbėrėme kūną žeme, bet niekas neužbers prof. Z. Ivinskio mokslinio darbo, kuris lieka įamžintas popieriuje ir jo mokiniuose.

LAIDOTUVĖS

Šv. Elzbietos bažnyčioje, kurioje a. a. Zenonas melsdavosi sekmadieniais, gedulingų pamaldų susirinko apie 200 žmonių. Bičiuliai susirinko iš visos Europos. Bičiulių siųstas iš Amerikos buvo atvykęs dr. Adolfas Damušis. Vysk. A. Deksnys su 11 kunigų koncelebravo šv. Mišias. Universiteto muzikos direktorius prof. E. Plehn su velionio studentais — Rytų Europos istorijos kurso klausytojais V. Beling ir V. Metting — grojo smuiku, violončele ir viola J. S. Bacho simfoniją G-moll, W. A. Mozarto preludą ir J. S. Bacho D-moll.

Pamokslą vokiškai pasakė prel. dr. J. Aviža, mišių pabaigoje lietuviškai žodį tarė vysk. A. Deksnys.

Nordfriedhof koplyčioje atsisveikinimo kalbas pasakė inž. dr. Ad. Damušis (Laikinosios vyriausybės ir JAV bičiulių vardu), prof. Heinrich Luetzeler (Bonnos u-tas), msgr. dr. P. Jatulis (Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija), Lietuvos diplomatijos šefas min. Stasys Lozoraitis (raštu), dr. K. J. Čeginskas (Švedijos Baltų Komiteto, Baltų Instituto Stockholme ir Europos LFB vardu), kun. B. Liubinas (Vokietijos Lietuvių Bendruomenė ir Vasario 16-sios gimnazija), kun. dr. P. Celiešius (Vokietijos Ateitininkai Sendraugiai), prof. Friedhelm Kaiser (velionio artimas draugas, ilgas valandas išbudėjęs prie ligonio lovos).

Retai kada taip graudžiai ir kartu viltingai skambėjo “Marija, Marija” ... Ir išsitiesė ilga procesija paskutinėje Zenono žemiškoje kelionėje kapinių takeliais iki duobės.

Vysk. A. Deksnys atliko paskutinį patarnavimą ir, giedant “Viešpaties Angelą”, biro ir biro iš rankų žemė, vis labiau pridengdama šviesų karstą. (Viduje medinio karsto yra cinkinis, kad laikui atėjus būtų galima perkelti į Lietuvą).

Jei kas važiuos pro Bonną, tegu stabteli Nordfriedhof kapinėse ties 18-ta sekcija, 3-čia eile, 35-tu kapu. Bus verta, nulenkus galvą, susimąstyti ir gal atsakymą gauti, kodėl prasminga gyventi ir mirti.

IŠ ATSISVEIKINIMO KALBŲ

Profesoriaus Ivinskio asmenyje lietuvių tauta prarado veiklų patriotą ir vieną gabiausių istorikų, kuris praturtino mūsų istorijos mokslą savo gausiais darbais, pagrįstais tiek tiksliais moksliniais metodais, tiek kūrybine intuicija.

Šis nuostolis yra juo sunkesnis, kad Lietuvai esant svetimųjų užvaldytai, objektyvus laisvas mūsų praeities tyrinėjimas, kuriame velionis yra didžiai pasižymėjęs, turi ypatingos svarbos lietuvių tautos dabarčiai ir ateičiai.

Mano susitikimai su velioniu paliks man maloniai atmintini.

Min. Stasys Lozoraitis

Atsisveikinu su Zenonu, jo skaitlingų draugų prašytas ir specialiai atsiųstas iš Jungtinių Amerikos Valstybių pareikšti jam pagarbos. Mane įgaliojo prof. Juozas Brazaitis, 1941 m. sukilimo pastatytos Laikinosios vyriausybės l. e. min. pirmininko pareigas, ir kovų meto VLIK-o aktyvios politinės komisijos pirmininkas, su kuriuo Zenonas labai aktyviai dirbo; prof. Justinas Pikūnas, Ateitininkų Federacijos vadas, kurios aktyvus narys Zenonas buvo; dr. Antanas Razma, Lietuvių Fondo įkūrėjas— Lietuvių Fondo globoje vyko Lietuvos istorijos veikalo paruošimas; dr. Petras Kisielius, Lietuvių Fronto Bičiulių Tarybos pirmininkas, kuris aktyviai organizavo šią išvyką ir pagarbos pareiškimą. Jie visi savo asmenišku ir savo atstovaujamųjų vardu prašo pareikšti gilią užuojautą mielai poniai Paulinai, sūnui Kęstučiui, motinai Aurelijai, broliui Jonui ir kitiems artimiesiems.

Netekus Zenono, skaudžiausiai tapo paliesta šeima, bet jos skausmu dalinasi didelė dalis ir visos lietuvių tautos čia tremtyje ir okupuotoje Lietuvoje.

Zenono asmens pilnybę lydėjo du ryškūs bruožai: jo asmeniškos sąžinės jautrumas ir gilus istorinės atsakomybės pajautimas.

Sąžinės jautrumu jis buvo toks mielas artimas brolis, toks krikščioniškai humaniškas žmogus. Savo istorinės atsakomybės pajautimu jis reikšmingas už laisvę kovojančios Lietuvos valstybininkas, jis gilus, objektyvus mokslininkas, pasiekęs pasaulinio garso. Jis negalėjo niekad būti įtalpintas į šiam laikui būdingus menkavertybių rėmus. Jis turėjo drąsos pakelti balsą prieš negeroves. Jis nelenkė galvos baimėje ir net palūžusių ar okupantui pataikaujančių tarpe jis drąsiai atstovavo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės idėją.

Rezistencijoje jis sulaikydavo draugus nuo nevykusių sprendimų bei sumanymų ir pateikdavo savo siūlymus, atremtus į aukštąsias vertybes, kuriomis jis tikėjo. Aplinkos pasaulyje, kuriame asmeninis sąžinės balsas buvo paneigiamas, istorine atsakomybe nesirūpinama ir ji paaukojama lyg tariamų kažkokių aukštų siekių labui, Zenonas ten neįtilpo— jis siekė tokį pasaulį keisti. Mums atrodo, Maceinos stiliumi kalbant, Zenonas buvo pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio.

Tokio nusiteikimo asmenys yra lyg šviesa niūrioje praeities padangėje, lyg šviesus žaibas užtemusiame danguje. Tokių asmenų didžios dvasios galia, jų asmeninė drąsa ir auka tramdo taip vadinamųjų šio pasaulio galingųjų klastą ir egoistinį kito Žmogaus bei kitos tautos išnaudojimą.

Zenono asmenyje turėjome mokslininką, įnikusį į istorijos studijas, surinkusį apie Lietuvos praeitį gausybę dalykiškos medžiagos, objektyviai permąstytos. Jis net pasaulinio garso pasiekė tam, kad Lietuvos istorijos veikalas būtų klasiko darbas ir kad tame darbe tiesos šviesoje būtų patiekta Lietuvos praeitis, būtų išblaškytas propagandinis melas, klastojantis bei subjektyviai aiškinantis okupanto prievartoje istorinius faktus.

Štai šiame svarbiame darbe Zenono gyvenimo siūlas ir nutrūksta. Mums esant sunkiose laisvės kovose, netekimas ovjektyvaus istoriko yra labai skaudus smūgis. Tat ir stovime prieš paslaptį. Per dažnai mūsų tautos gyvenime pagrįstai ir pelnytai laukiamus laimėjimus sustabdo tragiški įvykiai. Todėl ir kreipiamės malda: “Viešpatie, mums nežinomi Tavo keliai, mums neišmatuojamos Tavo mintys. Bet labai tikime Tavo Dieviškos Apvaizdos prielankumu ir laukiame, kad maža tauta savo sunkumuose bus kompensuota Tavo didelėmis malonėmis ir ryžtu gyviesiems, kurie įvykdytų Zenono pradėtą darbą.

Priglausk šį mielą draugą, vyrą, tėvą, brolį į savo globą. Duok stiprybės jo šeimai ir išklausyk jo Tau atskleidžiamą lietuvių tautos skundą ir prašymą.

Dr. Adolfas D a m u š i s

Šviesa šviečia tamsybėse ir tamsybės jos neapima, nepaglemžia”. Tie yra Evangelijos žodžiai apie Kristų, kuris buvo viso pasaulio šviesa. Mes turėjome savo šviesų mūsų mylimo profesoriaus Zenono asmenyje, kuris švietė ir mūsų tautai ir plačiam pasauliui. Toji šviesa dabar liovėsi šviesti, tas žiburys užgeso. Liet. Katalikų Mokslo Akademija, kurios centro valdybos vicepirmininkas buvo prof. Zenonas Ivinskis, liūdi, bet žino, kad jo šviesa dar neužgeso, jis yra neužgęstantis žiburys. Aukščiausias Viešpats jam buvo davęs labai daug talentų, kuriuos jis puikiai panaudojo kalbėdamas, rašydamas ir palikdamas mums didelį palikimą: daug knygų ir nepaprastai daug įvairių straipsnių. Dar daug dalykų liko nepasiekę šviesos, bet turės pasiekti viešumą. Todėl jo žiburys dar ir toliau švies. Mes dėkojame dabar Aukščiausiajam už visa tai, ką jis mums yra davęs. Ir mes meldžiame, kad Jis savo geram ir ištikimam tarnui duotų didelį atlyginimą.

Msgr. dr.P.Jatulis

Europos Lietuvių Fronto Bičiuliai neteko savo pirmininko. Per du dešimtmečius jis stovėjo mūsų priekyje. Jo vadovaujami mes budėjome lietuviškojo rezistencijos idealo sargyboje čia, Vakarų Europoje. Mūsų Pirmininko šviesus protas, tauri širdis, didelė patirtis kūrybos gyvenime ir laisvės kovoje, plačios žinios, neeiliniai sugebėjimai ir asmeninis pavyzdys mus stiprindavo, įkvėpdavo tvirtai žengti gruoblėtu tremties keliu, nenukrypstant nuo didžiojo tikslo.

Europos Lietuvių Fronto Bičiuliai turėjo Tavo, brangus Pirmininke, asmenyje tvirtą atramą. Ir jos mums nebuvo perdaug, kai toks didelis tautos laisvės uždavinys, o menkos mūsų jėgos čia. Šiandien, likę be atramos, mes liūdime. Nepaguodžiamas tas mūsų liūdesys. Jaučiamės vieni, apleisti. Skausmo prislėgti atsisveikiname su Tavimi, brangus Pirmininke, svetimoje žemėje ir dedamės giliai širdin Tavo ne kartą mums kartotus žodžius— tą idėjinį testamentą, kuris galioja ne tik mums, Lietuvių Fronto bičiuliams, bet visiems geros valios lietuviams:

“Turime būti vilties tremtiniais, kurie palaiko tikėjimą Lietuvos prisikėlimu” (Roma, 1958.1.31).

“Tik vienas Dievas težino, kiek dar metų, o gal ir dešimtmečių praeis, kol lietuvių tautos lūkesčiai ir viltys išsipildys. Tokiomis sunkiomis tremties dienomis kai tas vilties žiburėlis kartais taip dar tolimas atrodo ir žvarbių priešiškų vėjų vis blaškomas yra, kiekvienam geros valios tėvynainiui, ypač gyvenant svetimųjų jūroje, reikia trijų dalykų: tvirto tikėjimo į savo tautos ateitį, nusistatymo jos labui pasiaukoti ir benediktiniškos laukimo kantrybės tremties bei svetimo jungo tėvynėje dienomis. Šitokiomis tautiškai - moralinėmis dorybėmis apsišarvavęs lietuvis sugebės kantriai ir tvirtu tikėjimu viltingai laukti, laukti gal ilgus metus” (Kovos keliu, 1967, 2, (59).

Atsisveikindami su Tavimi, brangus Pirmininke, mes prašome Galybių Viešpatį, kuriuo Tu giliai tikėjai ir pasitikėjai, nuvesti Tave į amžinų laimės, šviesos ir ramybės šalį, o mums likusiems čia jėgų ir stiprybės toliau tęsti neužbaigtą Tavo žygį. Ilsėkis ramybėje, mūsų brangus Pirmininke!

Dr. K. J. Čeginskas

Sunku man šioje vietoje tarti Zenono prisiminimui skirtus žodžius. Kaip jo draugas aš norėčiau tylėti, bet kaip jo mokinys, bendradarbis ir kaip dabartinis Rytų Europos istorijos dėstytojas esu įpareigotas paieškoti jo prisiminimui žodžių.

Zenonas universiteto seminarui nuo 1964 metų patapo tokia figūra, kad be jos nebeįmanoma seminaro įsivaizduoti. Jo paskaitos ir seminarai, kaip dabar pamatome, visoje pilnumoje praplėtė ir pagilino mūsų galimybes pažinti Rytų Europos istoriją.

A. a. Zenonas Ivinskis paskutinėje kelionėje kapinių takeliais . . . palydi (iš kairės) bičiulis Adolfas Damušis, sūnus Kęstutis, žmona Paulina, brolis Jonas

Jo mokslinių darbų čia nesiimu apibudinti. Tai bus padaryta kitoje  vietoje, o dalinai tai jau yra padaryta. Čia aš noriu trumpai prasitarti apie jį kaip mokytoją. Jis buvo mokytojas, kuris savo studentus sudomindavo, kuris mokėjo juos užintriguoti, iššaukti jų susižavėjimą, ir taip jam pasisekė egzotiškai temai — Lietuvos istorijai — laimėti mokinių iš vokiečių studentų tarpo. Jo pastangos studentus įvesti į Lietuvos istoriją visada buvo lydimos stipraus asmeniško užsiangažavimo savo mokiniams. Jo visa būtybė buvo pažymėta nesibaigiančiu gėriu, kuris kiekviename kitame žmoguje tik gėrio ieškojo. Ir šitas pagrindinis charakterio bruožas — siekimas žmonijai gėrio — išliko iki jo paskutinės valandos. Jis ne apie save galvojo, bet apie savo artimuosius. Iki pat mirties valandos jis mums paliko sektinas pavyzdys.

 

Vienas jo mokinių nesenai pareiškė: ‘‘Zenonas Ivinskis buvo mūsų mokytojas, būdamas gyvas, bus mūsų mokytojas ir miręs”.

Prof. Fiedhelm K a i s e r

Šviesiam dėl Lietuvos laisvės kovotojui, giliam bei ištvermingam Lietuvos istorijos tyrinėtojui, LFB Vyr. tarybos nariui, Europos LFB pirmininkui ir “Į Laisvę” bendradarbiui
a. a. PROF. DR. ZENONUI IVINSKIUI mirus,
žmonai P a u l i n a i, sūnui K ę s t u č i u i, motinai A u r e l i j a i, broliui J o n u i ir visiems kitiems skausmo paliestiems giminėms bei velionio idėjos bičiuliams Lietuvoje, Sibire ir užsienyje užuojautą reiškia

Lietuvių Fronto Bičiuliai

Mylimai motinai

a. a. SALOMĖJAI POLIKAITIENEI

mirus, bič. Bronių Polikaitį su šeima ir kitus velionės sūnus bei dukras su šeimomis širdingai užjaučia

Lietuvių Fronto Bičiuliai

Bičiulį JONĄ VASARĮ su šeima,
mylimai motinai Lietuvoje mirus, nuoširdžiai užjaučia Lietuvių Fronto Bičiuliai