AMŽINOJI LAISVĖS GIESMĖ
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
Rašytojos Alės Rūtos įvadinis žodis, pasakytas Laisvės Kovotojų tema literatūros vakare Los Angelese 1971 metų gruodžio 4
“Rašykit apie baisų, deginantį skausmą, kuris sukausto mūsų ateitį, rašykite apie mūsų miškų širdį draskančias raudas, apie verkiantį, išlietą ir užmirštą mūsų kraują. . .
Mūsų širdys neišlaikys, jeigu ir jūs nutilsite . . ’’
(Iš Mykolo Vilties “Neparašytų laiškų’’ poezijos, kur pogrindinio autoriaus atdūsius tartum išsako pati Tauta)
Po karo atėjo mokytojo našlės, keturių mažamečių motinos laiškas, kurio gale atsargiai pridėta: “Kazimieras mirė, devynias žiemas išbuvęs po eglėm . . . Taip pat, Antanas, Liudas ..
Daugelis mūsų tokių laiškų sulaukėm, kur “brolis dingo miškuos”, “vyras atgulė po žvaigždėtu dangum”, “keli kaimynai sukniubo pamiškėj”, “mylimas paguldė galvelę tarp vystančių lapų .. .”
Ir tai nebuvo poezija, o aiškiausia realybė, artimųjų drebančiom rankom parašyta, kad čia artimieji drebančiom širdim sužinotų ... Ir kas benuspręs tikslų žuvusių laisvės karžygių skaičių, kas išvardins visas vietoves ir vieteles, visas aplinkybes, kas besurinks išsunktą palaukėse prakaitą ir kraują, ašaras ir keiksmus, maldas ir viltis, žmogišką baimę ir antžmogišką drąsą, pasiaukojimą ir vienintelį tikslą tame svetimųjų sukurtame baisiam gyvenime ir perankstyvoj mirty: laisvės troškimą. Tiesos, teisės, laisvės ir žmoniškumo sau, artimiesiems, ateinančioms kartoms. Partizanai laisvės, kurios ir Simas Kudirka troško pasiekti, daina, maldom, ilgesiu, visa siela ir krūtine, ir nagais, ir dantimis įsikabinę į savo žemę, su įniršiu ir žmogiška neapykanta atėjūnų neteisybėms ir žiaurumams, ir su šventųjų pasiaukojimu, su legendarinių milžinų jėga, baisiuose skausmuos, pasaulio apleidime, net savų, brolių, išdavinėjimuose ir užmiršime, ekstazėj, begalinėj svajonėj ištirpo jie, išlašėjo, įsisunkė gimtinės moly ir lapuose . . . Begalinėj svajonėj — pasiekti laisvę. Laisvę ir žmogaus orumą: apsispręsti pačiam, dirbti ir kurti laisvai, be svetimųjų purvino bato priespaudos. Tokios laisvės svajonės paskatinti, pavojingiausiose aplinkybėse iš vergijos bandė išsiveržti ir Simas, ir Bražinskai, ir daugelis kitų žinomų ir nežinomų bėglių.
Daug vandens išverkė Lietuvos dangus ir jau daugelį pavasarių ant partizanų širdžių išsprogo ir žydėjo purienos, žibuoklės. Apie Laisvės Kovotojus ten kuriasi legendos, šnibždamos senų ir jaunųjų lūpų. . . Ir čia į mus atskrenda atgarsiai, atidunda anų, prieš 20 - 30 metų praūžusių audrų, žiaurios tikrovės skeveldrų, kritusių ant mūsų brolių, aidai. Ir, kaip Mykolo Vilties poezijoj, mums sako: “Rašykit (ir skaitykit!) apie baisų, deginantį skausmą . . .”.
Tai mūsų Tautos istorija, tai visos Lietuvos skundas, jos deginantis skausmas ... Ir mes, išeiviai, tos istorijos reikšminga dalis: kad rašytume, kalbėtume, kad šauktume.
Laisvės kovotojai Tautoje dar neužmiršti; jų, kad ir žuvusių, giesmė gyva ir juntama. Jų amžinoji laisvės giesmė gyva ir šiapus jūrų, nes, pavyzdžiui, šio vakaro sumanytojai, ir tie autoriai, kuriuos išgirsime, ir šių partizaninių knygų leidėjai, — visi atsiliepia į Laisvės Kovotojų begalinį troškimą: nusikratyti priešų primestų idėjų ir laisvai gyventi.
Trys kūrybingiausi mūsų prozos rašytojai, laureatai, pastarąja kūryba nukelia mus į herojinę lietuvio praeitį ir, herojams žūstant fiziškai, į dvasines Tautos aspiracijas, ant nežinomų, visoj Lietuvos žemėj išmėtytų kapų, želiant naujiems daigams. Jurgio Gliaudos “Aitvarai ir giria”, Aloyzo Barono “Vėjas lekia lyguma”, Anatolijaus Kairio “Ištikimoji žolė”, partizaninės tikrovės ir laisvės idėjų romanai, Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio Čikagoj atžymėti premijomis ir šį vakarą Los Angeles Fronto Bičiulių pagerbti specialia literatūrine iškilme, yra nuoširdi pastanga atsiliepti į šauksmą iš anapus jūrų: “mūsų širdys neišlaikys, jeigu ir jūs nutilsite”. Jeigu tų knygų dar neskaitėte, tai, tikiu, visi skaitysit ir iš naujo pergyvensite tai, ką mūsų broliai Lietuvoje pergyveno tiesiogiai: bemiegėm naktim, kankinančia baime, ašarom plūstančiom akimis, širdžių skausmu, savu pralietu krauju, paniekinta ir išplėšta gyvybe, nutildyta daina, nutraukta svajone . . .
Šie autoriai nėra patys pirmieji mūsų literatūroj, atsiliepę į Laisvės Kovotojų žygius ir kančias. Daumanto ir Būtėno istorinėse kronikose yra daug sužymėta ir aprašyta vietovių bei vardų ir jų herojinių žygių. Mūsų poetai — Aistis, Brazdžionis, Augustaitytė, Bradūnas, Na-gys ir kiti — tiesiogiai ar netiesiogiai — yra apdainavę laisvės kovų aspiracijas. Mazalaitė, Jankus, Alantas, Landsbergis, nemaža kitų prozos rašytojų mėgino priartėti į “mūsų miškų širdį draskančias raudas”. Ir, tikėkime, kad rašytojai semsis daugiau sau temų iš tos herojinės versmės, ir, tikėkime, kad skaitytojai parodys joms ypatingą dėmesį.
Atsidėjusi perskaičiau trijų autorių, šio vakaro garbingų svečių, knygas, ir kiekviena jų paliko savotišką įspūdį.
Anatolijaus Kairio “Ištikimoji žolė” suteikė maldingųjų ekstazės mūsų, tarytum, šventai Lietuvai. Autoriaus pakilus jausmas, jo meilė savai gimtinei padarė knygoj tą kraštą ir jo žmones viršžmogiškais ir iš tolo šviečiančiais simboliais. Romano stilius vietomis — tikra lyrika. Jei ir nepatikėtume literatūrinių charakterių tikrumu, tai tikime autoriaus tyru jausmu ir prie jo savus jungiame.
Jurgio Gliaudos “Aitvarai ir giria” stipriau sukomponuotoj kovų iškarpoj duoda ryškų vaizdą pokarinių “nustribinimo” veiksmų. Autoriaus intelektualiniuose svarstymuose suvokiame kovotojų heroikos esmę ir jų laiko beviltiškumą. Romano epiloge tačiau įžvelgtas tautos tęstinumas ir amžinai šviečianti Laisvės Kovotojų žuvimo prasmė.
Aloyzo Barono “Vėjas lekia lyguma” romanas sukelia nepaprastu nostalgiją ir graudumą. Tas kritikų išgirstas ir apšaudytas romanas, nors iš atskirų epizodų sudurtas, sudaro, vistiek, gana vientisą laisvės kovų grandinės įspūdį, kur švyti sąmojus ir jausmas. Nesvarbu, kiek rusų iššaudė, o svarbu ir liūdna, kad, vis tik, visi kovoję žuvo, ir kad iš Muencheno pakilo tik du bespalviai lėktuvai su saujele pagelbos, o miškuose esančių širdy iki mirties degė laukimas ir viltis. Lygiai taip pat graudu ir liūdna, kad ir Simo Kudirkos po daugelio metų laisvės šuolis palydėtas atstūmimu.
- “Rašykit, broliai, rašykit apie baisų, deginantį skausmą, apie verkiantį, išlietą ir užmirštą mūsų kraują . .
Ir skaitytojai, broliai, nelikite kurti . ..
"Nes mūsų širdys neišlaikys, jeigu ir jūs nutilsite (ir jeigu jūs nuo mūsų nusigręšite . .
Žmonės, jų kovos ir kančios, jų pasiaukojimas rašo tautos istoriją; literatūra tik aidu atsiliepia, kad bosimų kartų širdy ataidėtų, kad liktų herojams paminklu, jais sekantiems — kelrodžiu ir visai tautai — tamsią naktį šviesia vilties žvaigžde.
Alė Rūta
