SKAITYTOJŲ ŽODIS

Straipsniai geri, literatūra pamiršta

Šiame numeryje (“Į Laisvę” nr. 55-92) vertingiausi straipsniai Vytauto Vaitiekūno“Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla okupacijoje” ir J. Vingrelio “Po bolševikų kaukėmis”; abu atskleidžia šiurpių tikrovę Lietuvoje.

Gerai, kad pagerbtas rašytojas - žurnalistas prof. J. Brazaitis; gerai, kad recenzuojat knygas, bet grožinę literatūrų jau vėl užmirštate! O kad kokį eilėraštį, kokį mažų gabalėlį grožinės prozos.

Alė Rūta
Santa Monica,
Calif.

Maža pagalba geriau už žodinę kovą

Dėl vedamojo (“Padėti Lietuvai atgauti laisvę”, “Į Laisvę”, nr. 55-92— red.) man rodos, kad tėra tik semantiškas skirtumas tarp “kovoti už Lietuvos laisvę” ir “padėti Lietuvai”. Jeigu ta kova, kaip kad dažnai būva, tik žodinė, tai manau, kad kokia nors maža konkreti pagalba Lietuvai yra naudingesnė už dideles kovingas kalbas.

Genius Procuta
Kanada

Neįvertintas Krupavičius?

Nežinau, kaip traktuoti ištraukos iš Mykolo Krupavičiaus prisiminimų (“Ateitininkai tremtyje”) talpinimų priešpaskutiniame žurnalo lape. Sakyčiau, kad minint vieno didžiausių mūsų tautos vyrų,. kurio vardas išliks gyvas ir už šimtmečių, mirties metines, jo raštas (ir nuotrauka) vienų iš pirmųjų žurnalo puslapių turėjo puošti.

Alfonsas Nakas
“Naujienos”,
1972.X.26

Redakcijos pastaba. Ištrauka buvo skelbiama ne mirties metinėms atžymėti, bet skaitytojų dėmesiui atkreipti į naujai pasirodžiusius vertingus prel. Mykolo Krupavičiaus prisiminimus.

Draugiškas linkėjimas

Tikiuosi, kad redaktorius ir toliau išliks nepriklausomas nuo kitų įtakų . . .

Antanas Musteikis
Buffalo, N. Y.

Kad nepakaltintų

Perskaičius J. Vingrelio straipsnį “Po bolševikų kaukėmis” (“Į Laisvę” nr. 55-92), kyla mintis: o kiek daug čia gerų temų mūsų rašytojų veikalams. Juk ateities kartos gali mus pakaltinti, kad nepalikome reikiamų pėdsakų iš anos kruvinos epochos, kada bolševikai - okupantai kryžiavojo Lietuvos ūkininkų.

Ignas Kazlauskas
 Great Neck, N.Y.

Geras V. Vardžio straipsnis

Naujas žurnalo numeris (“Į Laisvę” nr. 55 - 92) pradedamas Vytauto Vardžio straipsniu "Lietuva Kauno įvykių metais”. Autorius, puikiai išanalizavęs sovietinės imperijos postalininių dešimtmečių vidaus situacijų, toliau jau akylai tiria Lietuvos pastarųjų metų okupacinę, partinę ir antipartinę raidų, sverdamas viską gana realiai ir darydamas išvadas. Pasekamas ir Lietuvos ekonominio gyvenimo vystymasis, lyginant jį su kaimyninių kraštų pasiektaisiais rezultatais . . .

“Į Laisvę” žurnalo naujas numeris aplamai daro įspūdį, jog tai yra vienas iš pačių įdomiausių mūsų šios rūšies leidinių. Puslapiuose jaučiama redaktoriaus ranka ir valia. Nėra atsitiktinio palaidų raštų graibstymo. Straipsnių ir apžvalgų tonas nei nusaldintas, nei keiksmažodinis. Visa medžiaga sutvarkyta žurnalistine prasme patraukliai, tačiau patrauklumui niekur neaukojant principingumo.

“Draugas”,
kultūrinis priedas 1972.X.7

Nuotraukos Vardžio straipsniui iliustruoti

Siunčiu porų nuotraukų, kurios būtų tikusios pailiustruoti prof. Vytauto Vardžio straipsniui.

Jis rašo, kad “buvo suorganizuotas garsusis Danieliaus ir Siniavskio teismas”. Čia matome tuodu rusų rašytojus, nešančius savo draugo, kito disidento, rašytojo L. Pastarnako karstą (Siniavskis priekyje). Dabar abu koncentracijos stovyklose.

O čia, kai jaunimo minios Kaune šaukė “laisvės Lietuvai", sovietų karys nuošalioj gatvėj bando iš moters pagrobti dviratį.

X. X. Vokietija

Kas ką nurungė?

(Apie "Į Laisvę” .54-me numeryje atspausdintų dr. C. M. pasikalbėjimų su iš Lietuvos atvykusiu intelektualu, kurį pati redakcija pavadino “sovietinamu Lietuvos žmogumi", “Naujienų" dienraštyje pasisakė Alfonsas Nakas ir Prūnys Alšėnas. Labai įdomu, kad du žurnalistai, perskaitę tų patį pasikalbėjimų, padarė diametrališkai priešingas išvadas — redakcija):

Alfonsas Nakas: .. . sovietas negalėjo prasižioti

Straipsniui reikėjo visai kitokio pavadinimo, pavyzdžiui, “Senstančio dypy plepėjimas". Vargšas “sovietinamas žmogus”, kai tik atidaro kelioms sekundėms burnų, tai jo pašnekovas (dr. C. M.) jį ir nutildo stereotipinėm patriotizmo tiradom. Tik pažiūrėk, kiek to sovietinio, šviesiu šriftu, teksto ir kiek tamsiu šriftu dr. C. M. privaryta.

“Naujienos, 1972.VII.14

Pranys Alšėnas: .. . laimi bolševikpalaikis

Pokalbyje, žinoma, viskas anonimiška, netgi ir pokalbininkas, kaip matome, tik inicialinis. Ar reikėjo tas “interview" dėti į žurnalų, tai didelis ir labai didelis klausimas, nes jame, jeigu toks pokalbis ir buvo, viską “laimi" tas iš Lietuvos atvykęs bolševikpalaikis— viską girdamas pavergtoj Lietuvoj, visokius priekaištus nuneigdamas etc. . . Tad, kam tokia medžiaga ir spausdinti žurnale, kuri tepasitarnauja tik raudoniesiems? . . .

"Naujienos", 1972.X.3

“Į Laisvę” redakcija laukia skaitytojų pasisakymų žurnale keliamomis problemomis. Įdomesni laiškai bus skelbiami. Tačiau redakcijai turi būti žinomas laiško autoriaus vardas, pavardė ir adresas. Spausdinant gali būti naudojamas ir slapyvardis. Anoniminių autorių laiškai, nežiūrint jų vertės, nebus spausdinami.

Laiškus redakcijai siųsti šiuo adresu: “Į Laisvę”, Post Office Box 34461 Los Angeles, California 90034.