RŪSČIOS DIENOS
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
Putino mirties (1967) penkmečiui atžymėti Pedagoginis Lituanistikos Institutas Čikagoj išleido kuklų, bet svarų poeto rinkinį — Rūsčios dienos, kur telpa eilė lemtingojo meto (1939 - 41) eilėraščių, nepraėjusių tiek pro ano meto vokiškąją, tiek pro sovietiškąją cenzūrą (čia pasirodė besą abu labu tokiu, kaip sako lietuviškas priežodis). Rinkinį suredagavo šįmet žemės kelionę baigęs minėto instituto dir. Domas Velička, kuris taipgi prieš kelis metus buvo suredagavęs ir pirmą kartą išleidęs kitą sovietų ignoruotą Putino kūrinį — Vivos voco, Mortuos plango (1968). Čia dar primintina, kad prie šios penkmetinės sukakties atžymėjimo prisideda ir kitas šių metų leidinys — Putino laiškai Australijon sesei M. Slavėnienei, kurį redagavo J. Janavičius ir išleido Australijos Lietuvių Bendruomenės Canberras apylinkė. Ten telpa 39 Putino laiškai iš 1957 - 67 m. laikotarpio (jie žymiai papildo Putino tos serijos laiSkus, kurių tik 16 tepaskelbta jo Raštų X tome, išleistame Vilniuje 1969).
Rūsčios dienos, kaip red. D. Velička paaiškinimuose primena, pirmą kartą Sakalo buvo išleistos Kaune 1944 vokiečių okupacijos metais, bet nei vokiečiai leido jų platinti, nei juo labiau grįžę sovietai ir antrąkart okupavę Lietuvą. Putinas vėliau dėl tų patriotinių ir antikomunistinių eilėraščių turėjo sovietinei valdžiai aiškintis, atlikti viešą “atgailą”, o po to, savaime aišku, rašyti pluoštą režimą paliaupsinančių eilių, nenorint susilaukti labai gerai žinomo likimo. (Tie eilėraščiai atspausti Putino Raštų I tome, išl. Vilniuje 1959).
Aiškiai matyti, kad tai priverstiniai eilėraščiai, kad tai jokiu būdu ne tikrasis Putinas, toli gražu jam ir iki Salomėjos Neries, kuri vargšė nėrės iš gyvo kailio (“bolševiko kelias aplink žemę keturis kartus”). Juos poetas bus rašęs tikrai didžiai bodėdamasis, kaip jau anksčiau buvo prisipažinęs;
Ak, neina apgaulės tos ir melo!
Žūkit, alkanų gaujų vadai!
Laisvės nebetekusio vasalo
Veide šypsnys, o širdy nuodai.
(Rūsčios dienos, p. 33)
Net ir režimui “atsiteisti” rašytuose eilėraščiuose Putinas kaip lietuvis pilietis patriotas pirmiausia lieka ištikimas savo gimtajai žemei, o priverstiniai išsisakymai tėra tik lengvai nubraukiamas varnišas.
Kaip Putinui buvo didžiai nepakeliui su “naujuoju realizmu”, rodo du faktai: grįžimas į jaunystės meto simboliką ir atbaigtą religinį išgyvenimą (Bacho mišios, kai kurie eilėraščiai ar gal ir sonetai Marijai ir kt.) Šias nuotaikas Putinas yra išreiškęs paskutiniuose savo rinkiniuose Būties valanda(1963) ir Langas (1966). Taipgi niekad anksčiau perdaug nemėgęs vertimų, Putinas dabar, kad pakiltų viršum aitrių kasdienybės dūmų, kreipė žvilgsnį į Šekspyrą, Goethę, Bodlerą, pagal juos parašydamas ištisus eilių ciklus ar sekvencijas. Dabar jį ypač žavėjo Adomas Mickevičius, dėl to su visa meile ėmėsi versti Ponų Tadų,ir, kaip matyti iš minėtų laiškų, jam ypač rūpėjo užbaigti du darbus — Sukilėliųromano II dalį ir Pono Tado vertimą (išverstos 6 knygos Raštų IX tome 1968).
Putino patriotizmą sovietinio režimo metu liudija ir toks to režimo nepraleistas eilėraštis kaip Prieš taringa praeitis,skirtas Donelaičio 250-rns gimimo metinėms (atspaustas “Aiduose”1968 nr. 3). Ten skaitome:
Pasikeitė laikai.
Nebėr nei amtmono,
Nei Dikso,
Nebėr dosningo Krizo,—
Tik būrų žemėj smirdų
Dar daugiau priviso.
Paniekinę poeto tėviškę,
Tolminkiemį žemėlapy išbraukę,
Naujieji diksai,
Prisikabinę kardą,
Su svetimais vardais
Į mūsų kraštą iš kažkur traukia.
(Eilėraštis rašytas 1964.1.6).
Rūsčiose dienosePutinas pasirodo toks, koks būdavo anksčiau — laisvas, be prievartos, galįs laisvai ir atvirai pasisakyti. Tai jo tikroji, mekeno neužsakyta ir neįtaigota poezija. Šiandien, be abejo, naiviai skamba tas pasiteisinimas “menku politiniu susiorientavimu”, kuo greičiausia ir patys sovietai negalėjo tikėti. Putinas, reikalui esant, visada yra taręs rimtą ir svarų žodį savo tautos skriaudėjui — ar tai bus vokietis, ar rusas, ar dar kas kitas.
Skaitytojas, aišku, pastebi, kaip šių eilučių meninį lygį stelbia politinis motyvas. Politinė poezija juk ir Baranauskui su Maironiu nėjo į sveikatą. Bet jos reikėjo, to meto aplinkybėse be jos nebuvo įmanoma išsiversti — reikėjo gi kaip nors skausmą išlieti. Tokia būdavo Lietuvos būklė, kad jai vaizduoti reikėjo lietuviui poetui eikvoti geriausias kūrybines jėgas, kai kitų, laimingesnių tautų poetai galėjo atsidėti grynajai poezijai.
Dėl to ir Rūsčiose dienose Putinas mums rodo lemtingojo meto dienas, iš ko ir randasi, sakytum, tik proginė poezija. Taip Lietuvos nepriklausomybės praradimo išvakarėse poetas nedžiūgauja perdaug dėl iš Stalino malonės atgauto Vilniaus — priešingai, kaip lietuvis patriotas jis sielojasi dėl jo padėties ir likimo:
Tu mums grįžti ne taip, kaip grįžt turėtų vadas.
Kratinė žaizdose— erškėčiuose galva.
O pakelėj iš lūšnų tiesia ranką badas
Ir skolina praeiviui alkanas šuva.
(Grįžtančiam Vilniui)
Pirmasis bolševikmetis Putiną nuteikia rūpestį ir nerimą keliantiems eilėraščiams, kai “mūs dienos kaip tankios kalėjimų grotos— Ir laisvės aušra jom negreitai nušvis”(p. 25). Dargi pranašišku žvilgsniu Putinas pramato skaudų Lietuvos likimą:
Bijantį ir rūtų šalie, mano žeme gimtoji!
Paplosi tu ašarom, karštu sruvensi krauju.
(Saulėtekis, p. 25)
Tačiau poeto neapleidžia ir viltis, kad toji padėtis neamžina, kad tautos kančių taurė jau perpildyta, ypač matant žiauriuosius trėmimus tom šiurpulingom birželio naktim ir dienom:
Bet jau nebeilgos vergovės mūs dienos,
Jau artinas keršto rūsti valanda.
Pavirs tuoj griuvėsiais kalėjimų sienos,
Kovoj žengs į laisvę lietuvių tauta.
(Liaudies daina, p. 30)
Apie kokį “menką politinį susi-orientavimą” galėtų kas šiandien kalbėti, kai poetui teko matyti tokius faktus, kaip amžiais negirdėtą lietuvių trėmimą anom lemtingojo birželio dienom:
Toli pasiliko tėvynės dirvonai,
Sugriautų sodybų apleistos vietovės,
Kur“Stalino saulei” pašvietus raudonai,
Lietuvis neteko taikos ir gerovės. . .
Toli siaudžia tėviškės girios ir lankos—
Ir laimė ir džiaugsmas toli pasiliko.
Tik tvankūs vagonai riedėdami trankos
Į “plačiąją tėvynę” raudono grobiko.
(Tremtiniai, p. 31)
Kaip Putinui buvo brangi tėvynės laisvė, matyti iš jo eilių žuvusiems partizanams, kurie turėjo ne tik išpirkti “svetimas kaltes”, bet ir kurių žygį turėjo tęsti kiti iki galo:
Jūs kritot nuo klastingos pikto priešo kulkos,
Savu krauju atpirkę svetimas kaltes
Ir štai, sudaužęs pančius, drąsiasparnių pulkas
Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs.
(Žuvusiems partizanams, p. 34) Deja, tiek vokiškoji, tiek po to sekusioji antroji sovietinė okupacija Lietuvos laisvę išardė, sugriovė, bet neįveikė poeto patriotinio nusistatymo: jis jam liko ištikimas ir po to sekusių rūsčių dienų metu, nors, tarp dviejų nusiteikimų svyruodamas, turėjo skaudžiai nusiskųsti:
O pats esu toje pagairėj
Kaip vėjo lankstomas žilvitis.
Ak, kaip sunku palaužti širdį—
Čia vėl maištauti, čia lankstytis.
(Šalin! Nemėgstu išglebimo. Putino Raštai, t. X, p. 164).
A. Rimtenis
