IŠTIKIMYBĖS IR GARBĖS KELIU
Ištrauka iš knygos “Didysis jo nuotykis — prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai”
Sunkiu Lietuvai laiku Eretas atvyko jai į pagalbą. Sunkiu Eretui laiku viešai jo stojo ginti prof. St. Šalkauskis. Šalkauskio čia spausdinamas rašinys apie prof. J. Eretą buvo rimta dalykinė apologija, pasinaudojant 15 metų Ereto darbo Lietuvai sukaktimi (1934). Prof. Šalkauskis susumavo per 15 metų Ereto atliktus darbus lietuvių visuomenei ir Lietuvos mokslui. Šalkauskio straipsnio duomenis pakartojo “Ateityje” prof. Pr. Dovydaitis. “Pavasaris” skyrė jam specialų nr. Tie žodžiai tebuvo moralinė paguoda prof. Eretui. Jie betgi neveikė oponentų. Šalkauskis buvo apeliavęs į “džentelmenų sąžines”. Bet iš apeliacijos rezultatų lyg nematyt, kad tokių būtų buvę tarp tų, kurie turėjo valdžią, prof. Ereto likimui.
Dramos veikėjas, sakytum, buvo prilenktas prie žemės. Bet nelūžo ir nepabėgo.
Vargiai galėtum manyti, kad per savo klaidas, per draugų pakištus klystkelius, per idėjinių priešininkų statomas kliūtis prof. J. Eretas ėjo be skausmo. Jis, palikęs tėvynę, atsisakęs germanistikos dėstytojo pasiūlų pietuose, Italijoje, atvykęs į šiaurę, į Lietuvą, jai padėti; jis kariuomenės savanoris, pirmojo savanorių pulko vado adjutantas, pirmasis valstybinės informacijos organizatorius, parvežęs nepriklausomybės pripažinimą iš Suomijos . . . dabar išmestas iš universiteto ir paliktas be pragyvenimo šaltinio savo gausiai šeimai ir, anot dr. J. Griniaus, barbariškai niekinamas . ..
Jei skausmo išvengti negali nė vienas, kuris išeina viešai dirbti visuomenei, juo skaudžiau turėjo pergyventi prof. Eretas. Skaudžiau, nes visus pergyvenimus uždarė viduje. Ne tik prof. St. Šalkauskis minėjo, kad tuos visus smūgius Eretas priėmė nuolankiai. Ir jo buvęs klausytojas germanistas J. Botyrius pastebėjo: tuos smūgius profesorius priėmė “labai stoiškai, niekad neminėdamas jokių pavardžių”.
Vidinė paguoda jam buvo ta, kad matė dalinius laimėjimus: matė dešimtis savo buvusių klausytojų pozityviai dirbant Lietuvos mokyklose; matė dešimtis tūkstančių pavasarininkų manifestuojant savo organizacinę jėgą; matė katalikus intelektualus virtus rimta, oponiją formuojančia jėga ir supratus savo krikščionišką bei demokratinę misiją; matė, kad tą jėgą pripažįsta ir oponentai, nes kitaip nebūtų taip aštriai prieš jį ir jo veiklą kovoję.
Ereto veiklos eigoje jau buvo aiškiai įvykusi Vakarų persvara prieš Rytus, krikščioniško sąjūdžio persvara prieš antikrikščionišką, demokratinės sąmonės persvara prieš antidemokratinę.
Šią logiškai besiplėtojančią dramos eigą betgi nutraukė “deus ex machina” — tankų invazija iš Rytų.
Į trečią savo dramatinio gyvenimo veiksmą, į grįžimą Šveicarijon, J. Eretas nuėjo su panašiais pergyvenimais, panašiu likimu, kaip nueis po trejeto, ketverto metų keliasdešimt tūkstančių lietuvių — į egzilę.
Panašioje padėtyje buvo atsidūręs kaip tūkstančiai kitų, 1940 atėjus bolševikams. Atleistas iš universiteto, apsigyveno su šeima Šakių ap. nedideliame žmonos ūkely. Tuos košmariškus nepilnus metus aprašė A. Vaičiulaitis “Drauge” 1942 . . . Bolševikai pirmiausia atėmė iš jo automobilį. Toliau po 3 - 4 kartus per savaitę varinėjo pastočių iki 45 kilometrų tolumo — turėjo vežioti akmenis, cementą, rąstus kariniam įrengimam.
“Kai aš jau visai buvau jėgų netekęs — cituoja autorius prof. J. Ereto žodžius — pas mane atėjo gundytojas: man tereikia tik pareikšti, kad gailiuos ligšiolinės savo veiklos, taip pat pareikšti ištikimybę — ir vėl tuoj savo senąją tarnybą gausiu. Bet toks negarbingas pareiškimas man nė į galvą neatėjo”.
“Na, tai reiškia jums mirtį!”.
“Gal tai reiškia man kūnišką mirtį, — aš atsakiau tavorščiams, — bet jei aš pasirašyčiau jūsų pareiškimą, tai būtų mano moralinė mirtis, ir tai yra daug blogiau. Ištikimybė ir garbė — toks visada buvo šveicarų šūkis tarp svetimų žmonių”.
“Po šitokių enkavedistų gundymų atmetimo — kaip toliau' sako Eretas, — mums buvo nutrauktas paštas, malkos, atimtas radijas. Mes laukėme mirties Sibiro nakties tamsybėse”.
J. Eretas turėjo slapstytis. Ėjo nuo vieno ūkininko prie kito. Gulėjo kluonuose, kūgiuose; slapstėsi tvartuose. “Dažniausiai nakčia gulėdavau ėdžiose, kadangi ten jaučiau ant savęs gyvulių alsavimą, bet ir tai buvo nežmoniškai šalta”.
Pagaliau pavyko repatrijuoti. 1941 kovo 22 išvyko su šeima iš Lietuvos. “Mes perkeltųjų stovykloj penkis mėnesius už spygluotos tvoros ant šiaudinių maišų gulėjom, ilgėte ilgėdamies Šveicarijos” (cit. J. Prunskis, Draugas 1971.X.30).
Ir pasiekęs Šveicariją, J. E. pasijuto tremtinys, pradedąs gyvenimą iš naujo. Tremtinys su panašiom problemom kaip ir tie, kurie atsikėlė į Ameriką, Australiją, Kanadą ir kt.: darbas, šeimos įsiderinimas į naujas aplinkybes — iš vienos pusės nostalgija suaugusiem, iš antros — aplinkos tirpinimo grėsmė vaikams. Ta nostalgija sutrumpino p. O. Eretienės gyvenimo siūlą, o su jos mirtimi (1954.V.20) ilgam pritilo visas šeimos gyvenimas.
J. Eretui nereikėjo pergyventi “nusivylimo” savo ligtoline veikla nei nuo jos atsisakyti. Jo nusistatymas Lietuvos atžvilgiu nelūžo. Jis tiesios linijos žmogus ir kovotojas.
“Ištikimybė ir garbė” — toks buvo šveicarų šūkis. Tokis buvo ir Ereto.
Dr. J. Grinius cituoja iš “Draugo” prof. J. Ereto pareikštą savo praeities vertinimą jau iš tolimos laiko perspektyvos: “Draugo redakcijos paklaustas, ar profesoriui negaila praleisto gyvenimo Lietuvoje, dr. J. Eretas atsakė: ‘Ne, man nė kiek negaila. Jeigu dar kartą turėčiau apsispręsti vykti ar nevykti, aš nesvyruodamas vėl vykčiau, nes Lietuva man pasidarė antrąja tėvyne ir mano gyvenimo turiniu. Ten radau savo gyvenimo draugę Oną Jakaitytę, ten gimė mano vaikai, ten trejetą palaidojau. Ten išgyvenau kūrybingiausius savo metus, ten suradau retų talentų, prietelių ir asmenybių, kurių atminimas ir dabar apšviečia mano gyvenimo kelią’ ” (Aidai 1957 Nr. 1, 22 p.).
Dr. J. Prunskis anuos žodžius pratęsia:
“Aš vėl stočiau į katalikų frontą, nes katalikybę laikau tobuliausia vertybe, geriausiai tinkančia sukurti tiek asmeninį, tiek viešąjį gyvenimą. Aš ir vėl eičiau į jaunimą, nes nuo jo turi pradėti, kas nori tvirtą valstybę pastatyti. Man negaila nė vieno prakaito lašo, kurį liejau dėl pavasarininkų ir ateitininkų per nuolatines savo keliones skersai ir išilgai kraštą. Mano širdis ir dabar plaka tam jaunimui, nes niekur kitur tokių ideališkų jaunuolių neberadau. Tai buvo aukso dienos, kada Reinio, Šalkauskio, Dogelio, Leimono, Labanauskaitės ir panašios dvasios prietelių padedamas, galėjau pasidarbuoti Lietuvos jaunimui” (Draugas 1971.X.30).
Galėtum tai palaikyti patetiniais žodžiais apie praeitį, jei tiem žodžiam neduotų angažuojančios prasmės dabarties darbai. O tie prof. J. Ereto darbai ir šiame trečiame laikotarpy rodo jį aktyvų, kovojantį iš naujų pozicijų. Kovojantį sykiu vardan abiejų tikslų, vardan kurių buvo atvykęs į Lietuvą — vardan Lietuvos laisvės ir jos buvimo Europos valstybių šeimoje; vardan tremtinių apsaugojimo nuo naujos aplinkos gundymų, vardan kilimo į aukštesnius kultūros laipsnius, vardan jų kūrybinės pažangos, kuri įprasmina jų buvimą čia. Nors sugrįžimo į tėvynę viltis, gal būt, tegali šviesti tik kitai generacijai, jis pačiu grįžimu, idėjos grįžimu, tebetiki: “Nėra tad jokios abejonės, kad Solovjovas grįš pas rusus. Ir lygiai yra tikra, kad Šalkauskis grįš pas mus” (Tremties lietuvis ... 4 p.).
Tačiau čia yra kita kliūtis krikščioniškos kultūros pažangai. Tai persimetusi į Vakarus, į Vakarų šviesuomenės elitų, tokia pat dvasia, kuri Rytuose turėjo nihilizmo vardą. Čia vardai kiti, bet esmė ta pati. Ir lietuvių jaunimas, eidamas čia mokslus, yra atsidūręs panašioje padėtyje, kokioje anais laikais lietuvių jaunimas buvo Rusijos, Lenkijos universitetuose bei visuomeninėj aplinkoj. O ir nejaunimo ne vienas iš tremtinių yra nuskendęs naujo pasaulio gerovėje — kaip ir daugelis anų, kurie buvo panašiai nuskendę Rusijos aplinkoje.
Šios realios grėsmės akivaizdoje prof. J. Eretas ir dabar tebėra aktyvus tautinio savarankiškumo ir idealistinio nusistatymo misijonierius — nekapituliavęs veikėjas šioje lietuviškos dramos eigoje.
Savo uždaviniu tebelaiko:
“Aš Šveicariją tebelaikau platforma kovai už laisvos Lietuvos atstatymą. Ištrūkau iš bolševizmo nasrų ne tam, kad sukčiau istorijos vėjų neišdraskomą smagų lizdą — ištrūkau tam, kad laisvoje šalyje kovočiau už sugrąžinimą laisvės ir Pabaltijui . .. Kas išliko po baisios audros, tas turi veikti — veikti už tuos, kuriuos jau dengia žemė; veikti už tuos, kurie okupuotoje Lietuvoje gyvi palaidoti; veikti už tuos, kurie laisvame pasauly yra tapę vergai pinigo, smagumų, geidulių, iš kurių atminties vis labiau išnyksta kraštas, kuris jiems davė gyvybę” (cit. J. Prunskis, Draugas 1971.X.30).
“Visu savo likimu — sako dr. J. Girnius — Eretas taip sutapo su lietuviais, kad būtų per maža jį laikyti tik mūsų bičiuliu. Jis taip įaugo į mus, kad tapo mūsų savuoju”.
“Turtingas prigimties dovanas prof. Juozas Eretas darbščiai ir pilnai sunaudojo, stengdamasis gyvu ir rašytu žodžiu liudyti krikščioniškąją tiesą ir tarnauti mūsų tautinės kultūros pažangos kelyje”.
Kai vienam antram patriotizmas ima atsidurti į ‘kryžkeles’ net iš tų, kurie anksčiau buvo savinęsi tautiškumo monopolį, tai Eretas ir šiandien iškyla skaidriu lietuviško patriotizmo žadintoju” (Juozas Girnius, Mūsų ‘savasis’ Eretas, Aidai 1966 Nr. 9, 391, 395, 394 p.).
Malonus skaitytojau, savo pastabas apie šį“Į LAISVĘ” numerį siųsk šiuo adresu: Į Laisvę, Post Office Box 34461, Los Angeles, Calif. 90034
