Partizanai: Istorija ir dabartis

PO BOLŠEVIKŲ KAUKĖMIS

Juozas Kondratas Lietuvoje išleistoje prisiminimų knygoje “Tolimos pabarės” atidengia šiurpią rusų komunistų Lietuvoje sukurtos sistemos tikrovę

J. VINGRELIS

Po 1970 metais suruošto partijos teismo J. Mikelinskui už apysaką “Tris dienas tris naktis” ir po tais pat metais E. Mieželaičio išpuolių rašytojų suvažiavime prieš rašytojų nukrypimus nuo partijos linijos, Lietuvoj įvyko kūrybinė stagnacija. 1971 metais jos literatūrai buvo įsidėmėtinai nederlingi. Aiškiai buvo pastebimas rašytojų supasavimas. Tik tokiu būdu terorizuojamas rašytojas ir tegalėjo išreikšti savo protestą ir nepasitenkinimą. Daugiausia buvo spausdinama vertimai, pakartojimai, propagandiniai leidiniai ir menkos vertės raštai. (Atrodo tik norėta užpildyti planą ar sunaudoti partijos skirtą popieriaus kontingentą. . .). Literatūrinės krizės ir kūrybinio paralyžiaus ženkle 1971 m. gale “Vaga” išleido Juozo Kondrato atsiminimų knygą “Tolimos pabarės”.

Knygos autorius bemokslis, bet trejus metus lankė partinę mokyklą. Partietis, “liaudies gynėjas” arba stribininkas. Atsiminimuose daugiausia kalba pats apie save: piemenavimą, tarnavimą Lietuvos kariuomenėj, raudonojoj armijoj, kovas su vokiečiais nuo Oriolo iki Kuršių, tarnybą bolševikinei Lietuvai ir užbaigia įspūdžiais Montrealio parodoje.

Neriboto melo srautas

Daugiausia kalba šioj didelio formato, 283 puslapių knygoj apie partizanų veiklą ir kolūkių organizavimą, nes pats toj akcijoj labai aktyviai dalyvavo. Šia tema Lietuvoj, net ir išeivijoj, išleista labai daug knygų. Yra ir gana meniskai ir talentingai parašytų, pav. J. Avyžiaus (“Kaimas kryžkelėj”, “Sodybų tuštėjimo metas”), J. Paukštelio (“Čia mūsų namai”), V. Bubnio (“Alkana žemė”) ir t.t. J. Kondratas mums atidengia daug faktų ir iki kaulo nunuogintų smulkmenų, kurios mums dažnai daugiau pasako, negu laiko dulkių apnešti faktai ar banali statistika. Mums, toliau buvusiems nuo tos kruvinosios epochos, yra įdomus kiekvienas mažmožis. “Tolimos pabarės” mums plačiau praveria langą į mūsų tautos kruvinąją epochą, nuplėšia kaukes jos tikriesiems kaltininkams, nors jų veidai iš baimės dar dangstomi vualiu.

J. Kondratas 1940 metų tragiškus įvykius sutiko būdamas Lietuvos kariuomenėj. Jis pats apie tai taip rašo: “Nuo 1940-ųjų metų kovo mėnesio tarnauju kariuomenėje. Artileristas! Ir ne bet kur, o artilerijos grupėje, priskirtoje pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos karo mokyklai” (25 psl.). Pirmą kartą užtikau bolševikinėj spaudoj suminint “nepriklausomos Lietuvos” statusą, nes šiaip nepriklausomos Lietuvos laikotarpį jie vadina buržuaziniu, kapitalistiniu, fašistiniu, engėjų klika ir t.t. Bet sąmoningai ar iš neapdairumo taip pasisakęs, vėliau stengiasi suniekinti karo mokyklos orumą, o, rasi, save pasiaukštindamas sako, kad jam prisėję kariūnams “sufleruoti, kai jie laiko prie pabūklo egzaminus”. Šiaip ar taip I. Kondratas Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo išskirtinoj kario padėty ir tas jam kabojo virš jo galvos, kaip Damoklo kardas. Šiai baimei nusikratyti ir pasišovė su “Tolimos pabarės” atsiminimais. Todėl ir stengėsi knygoj suniekinti viską, kas nepakeliui su bolševizmu. Knyga pripildyta neribotu melo srautu: “ . . . bedarbiai, kurių Kaune ir kitose vietose buvo tūkstančiai, badmiriavo”. (26 p.). Apie ūkininkus rašo, kad jie taip vargo, jog neišgalėjo nusipirkti dėžutės degtukų: “Užtat žmonės ir skaldo juos į dvi ar net keturias dalis.” (9 p.). Kitur tuos pačius ūkininkus vadina buožėmis, darbininkų išnaudotojais. Geras buožė, kuris neišgali nusipirkti dėžutės degtukų! Kitur jis ir pats save įrikiuoja į vadinamas “buožes”. 18 puslapy rašo “O mums, valstiečiams, jis, —sukilimas —, parodė, kad ištik-rųjų tik vienybėje galybė . . .” Anksčiau jis save pristatė skaitytojui kaip vargšą samdinį piemenėlį ir buožės berną. Todėl ir neaišku, kokiai klasei priklausė autorius, nes berno niekas buože ar valstiečiu nelaikė.

Pastangos įsiteikti okupantui

J. Kondratas daro negarbingų pastangų įsiteikti okupantui, nesiskaitydamas nei su tikrove, nei su tautine savigarba. Jis sako: “Mūsų krašte esantys draugiškos šalies kariuomenės daliniai kėlė darbo žmonių nuotaikas kovoje prieš kapitalistinę priespauda”, (26 p.). Negi J. K-tas pamiršo, kad vos prasidėjus rusų-vokiečių karui pirmieji sukilo Kauno “Maisto” fabriko darbininkai prieš okupantą su ginklu rankoj ir nedavė tai “nuotaikas keliančiai” raudonajai armijai išvežti nė vienos konservų dėžutės. Ir po 30 metų okupantai lietuvių darbininkų tarpe neįsigijo nė mažiausių simpatijų, nes pirmas dėl laisvės susidegino darbininkas R. Kalanta ir pirmieji, kurie jam solidarumą pareiškė buvo taip pat darbininkai, kurių 200 kalėjimuose laukia okupantų teismo. Taip rašo jų pačių spauda.

Pašaipą sukelia ir kitas K-to tvirtinimas: “Rinkimai į Liaudies seimą, kuriuose dalyvaujame ir mes, iki tol užguiti kareivėliai! Dar porą savaičių — ir Lietuva priimama į Tarybų Sąjungos sudėtį.” Bet mes dar puikiai atsimename, kad balsavimo urnose daugiausia balsų rasta už Melchiorą Putelę, dėl kurių net daugis karininkų turėjo aiškintis. Kaip “Lietuva buvo priimama į Tarybų Sąjungos sudėtį” mums pasakoja gyvas liudininkas, buvęs Liaudies seimo vice-pirmininkas, L. Dovydėnas savo gerai dokumentuotoj knygoj “Mes valdysim pasaulį”.

Partizanų buvo pilna visur

J. Kondratas išplaukia į Kremliaus aukštumas ir labai didžiuojasi padaręs Kvislingo karjerą. “1958 m. vasario mėn. įvyko TSKP centro Komiteto Plenumas. (. . .) Man teko šiame plenume dalyvauti ir kalbėti.(. . .) Taip tų pačių metų žiemą Ukmergės, Širvintų ir Kavarsko rajono darbo žmonės mane išrinko deputatu į TSRS Aukščiausios Tarybos Tautybių Tarybą. Ant sienų, ant skelbimų lentų, netgi ant tvorų baltavo plakatai, iš kurių spoksojo Kondratas Juozas, Norberto sūnus.(231 p.) Šio džiugesio svaiguly K. prisiminė ir laikus prieš 12 metų: “Buvo toks metas, kai retų naktį kaimuose nepokšėdavo šūviai, nesiliedavo nekaltas kraujas. Kitąsyk ir gaisrų pašvaistės nuplieksdavo horizontų. Nacionalistinis pogrindis ypač stengėsi sužlugdyti rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, platino grasinamuosius lapelius, terorizavo žmones, užpuldinėjo ir daužė agitpunktus, rinkimines būstines. Tokiomis aplinkybėmis gavau įsakymų vykti su kareivių būreliu į Žąslių valsčių ir rinkimų dieną saugoti rimtį bei tvarką’’.Ir tą rinkimų cirką būsimas deputatas saugojo su “pistoletu ir raketininku” (233 ir 235 p.). Bet stribas už savo pastangas atpildą gavo: 1954 m. Maskvos gauleiterio — partinės organizacijos sekretoriaus Zacharovo buvo paskirtas “Lenino keliu” kolūkio pirmininku Deltuvoje, Ukmergės apylinkėj. J. Kondratas dar buvo ryšių ir radijo darbuotojų mokyklos direktoriaus pavaduotoju kultūriniams reikalams, Žemaitkiemio MTS politinio skyriaus viršininku (!), bet, kur jis bebuvo, nuo automato ir sargybos pareigų nepabėgo. Partizanai naikino viską, ir visus, kas tik prisidėdavo prie kolūkių įsitvirtinimo. Todėl prisėjo “liaudies gynėjams” saugoti kolūkio raštines, kolūkio pirmininką, laikraštėlio redaktorių, korespondentą, propagandistą, traktorių stotis ir net patį traktorininką. Apie tuos vargus knygoje rašoma: “Štai ir tūno pakrūmėje vaikinai su šautuvais, saugo linksmąjį traktorininką’’.Maža buvo linksmybė, kai jis žinojo, “jau ne vienas mūsų respublikos traktorininkas buvo krauju aplaistęs duonai auginti purenamą žemę’’(t.p.).

Vagystės ir kyšiai — sovietinė tikrovė

Partizanų veikla palaužta, bet kolūkius alina kitos bėdos. Žmonės girtuokliauja ir vagia epidemiškai. Vagia viską: javus, obuolius, bulves, runkelius, pašarą, net išmelžia naktimis karves. Ir kaip nevogęs išgyvens, jei už darbdienį kolūkietis tegauna 1 klg. grūdų ir 0,4 kapeikos (187 p.), liudija knygos autorius. Tad ir vėl reikia sargybų, apie kurias sako pats kolūkio pirmininkas štai ką: “Ir tada— fronte, — stovėjome sargyboje. Tik nė nesapnavome, kad po keliolikos metų teks stovėti tokioje niekingoje ir kokčioje sargyboje prie kolūkio runkelių . ..” (209) p.). Ir šiandien dar visa sovietinė ekonomija paremta vagyste ir kyšiais. Per 30 metų sovietų spauda su tomis socialinėmis blogybėmis kovoja, bet ir nūdien dar negausi nei geresnės knygos, nei geležinkelio ar teatro bilieto be “blato”: tai kyšio tarybinis pakaitalas, vienos aprūpinimo įstaigos pavadinimo sutrumpinimas. Vagystės ir kyšiai — vienintelis sovietinio piliečio egzistencijos laidas. Vagystė ir kyšiai yra skurdo ir vargo bei nedateklių logiški palydovai. Kas belieka daryti erkių ir piktšašių nukraujuojamai liaudžiai? Alkio, šalčio, bado ir baimės išvarginta bendruomenė tampa trąši dirva korupcijai. Apie tas negandas tiek daug duoda knygos autorius šiurpių faktų, kad straipsnio rėmuose juos visus pakartoti neįmanoma. Ir kiti rašytojai apie tai netyli. Tie, kurie per karą bėgo Rusijon, net pateikia vaizdą utėlių apsėstos rusų liaudies, primindami mums iš kur tie parazitai atsirado mūsų krašte. Bet nė vienas rašytojas ligšiol nepasakė atvirai, kas yra tos traumos kaltininkas. O komunos kraujalakiai jau 50 metų šaukia: demaskuoti, demaskuoti liaudies priešus! Į tą pašvinkusią esterišką dainelę jungiasi ir A. Sniečkus, ir J. Kondratas, bet ikšiol nė vienas nepaskelbė nė vienos demaskuotojo pavardės, nors J. Konratas apie demaskavimą, apie anoniminius teisėją ir tardytojo pavaduotoją prirašė net 24 puslapius (123-147 p. p.). Juos ir reikia vertinti kaip bilietėlį pralįsti pro Kremliaus sargybas, užsitikrinti pasitikėjimą. Tai labai bus reikalinga pasakojimuose, kuriuose rožės nevisada pražysta skaisčiai raudonai. Bet labai konkrečiai, net suminėdamas pavardes, demaskavo sodų sargus, bulvių saugotojus, runkelių prižiūrėtojus, karvių melžėjas, kiaulių šėrėjas ir kitus “liaudies išnaudotojus”, (124, 185, 207, 212, 222, 223, 225 p. p.) kurie praktikavo populiariausią bolševikinę profesiją — vagiliavimą. Tad ir peršasi mintis, ar ant demaskavimo kilpos kartais nepasikabins ir pats demaskuotojas J. Kondratas, Norberto sūnus ....

Prievartinė kolektyvizacija

J. Kondratas pripažįsta, kad į kolūkius ūkininkai savarankiškai nėjo ir kad kolektyvizacijos operacija buvo skaudi ir kruvina. Šiai dramai išsakyti jis sukaupia visą savo iškalbingumą. Apie ūkininkų susirinkimą, kuriame buvo maldaujami jų pareiškimai stoti į kolūkius, MTS politinio skyriaus viršininkas arba politrukas J. Kondratas taip sako: “Kad taip gavus nors vienų pareiškimėlį! Pagaliau pakvietėme prie stalo keletu vyrų, jų tarpe ir Kerbelį. Pakvietėme ir ne be nerimo 44 laukėme, kas bus. Ir nemažam mūsų nustebimui bei džiaugsmui, atsistojo vienas, antras, trečias . . . Sunkiai, nerangiai, tarsi sau nuosprendžio pasirašyti. Prie plūgo pripratusios rankos negrabiai gniaužė plunksnakočius, sunkiai brėžė nelygias raides, vingiavo neįmantrius parašus. Ir nenuostabu. Žmonės dėjo į krūvą tai, ką buvo uždirbę sūriu prakaitu, kas juos maitino, dengė, šildė. Žemę,arklius,karves,padargus . . . Nieko negauta veltui, už viską lenkta nugara, braškinti sąnariai, tampytos gyslos. Nuo aušros iki sutemos . .. (. . .) Viena kita moteris ėmė verkšlenti, ir tai buvo ne tik suprantama, bet ir verta užuojautos. Ji džiugino širdį, bet kartu kėlė ir nesmagų jausmą, nes seklyčioje vis dar girdėjosi šniukščiojant nosis, o ir aplamai kurį laiką tvyrojo tarsi pakasynų nuotaika”. (88, 89 p.; pabraukimai visur J. V.). Iš šitų citatų matom, kaip sunku buvo partiečiams išgauti ūkininkų pareiškimus, kaip ir jie patys nesitikėjo, kad ūkininkai pasiduos. Ir Lietuvos komunistams kolektyvizacija nebuvo prie širdies. Jie pasidžiaugė tik tiek, kad atliko sunkų ir nemalonų darbą, kurio neatlikus jų pačių egzistencija būtų atsidūrus pavojuje, juoba kad kolektyvizacijai nebebuvo kam priešintis, nes ūkininkų užnugaris, partizanų planinga akcija, jau buvo daugumoj palaužta. Jei nebūtų Lietuva inkorporuota į Sovietų Sąjungą, ji būtų pasukusi Lenkijos keliu ir būtų išvengusi priverstinos kolektyvizacijos. Rusija ypatingai bijo savanoriškos kolektyvizacijos. Nesunku suprasti kodėl. Kremlius išsigando nykštuko Izraelio, kame klesti kolektyviniai ūkiai, į kuriuos žmonės gali laisvai įstoti ir kada tik panori išstoti. Išstodami atgauna visą savo turtą ir kapitalo prieauglį, kuris pasirodo per laikotarpį, jam esant kolūkyje. Maskvai Izraelio pavyzdys pavojingas ir ji net nutraukė su juo diplomatinius ryšius ir rengiasi jį visai sunaikinti. Dėl tų pačių sumetimų Stalinas nušalino ir kalėjiman uždarė Gomulką, susikirto su Tito ir kitais komunistų vadais.

J. Kondrato atsiminimai apie kolūkius ir net pačią Sovietų Sąjungą nevisada pasitarnauja jų populiarumui. Jis jaučiasi pakankamai bolševizmui pasitarnavęs, kad galėtų pasakyti jam ir kritiškesnį žodį, nors kartais labai vingiuotai. Deltuvos “Lenino keliu” kolūkį J. Kondratas 1954 m. perėmė iš Sergejaus Duškino, pažįstamo dar iš karo metų, kuris prie Šiaulių mūšiuose buvo netekęs kojos. (Žinia, rusai karo invalidai buvo palikti Lietuvai nukaršinti). J. K. kolchozo pirmininku buvo paskirtas partijos ir tik po kiek laiko buvo “patvirtintas” kolūkiečių susirinkimo. Jo padėjėjas buvo Mečislavas Jalinskas. Kiaulių šėrėjos — Gricienė ir Ketvirtienė. Abi partietės, kurių vyrai žuvę, matyt, partizanų kovose. Jų nuopelnai partijos atžymėti kiaulių šėrėjų titulais. Prie šių dar pridėjus kalvį Zurzą, dar dvi melžėjas ir “vieną kitą kolūkietį” ir yra visas “partijos susirinkimas”, kuris sprendė visus kolūkio reikalus. Prie rusų kontingento dar reikia pridėti Tamilą Rimkienę, kurios tėvas saugumietis pokario metais žuvo Jonavoje. Kraičio pirmininkas atsiveždino dar vieną primestinį komunistą rusą Skominą, kuris iš lietuvio perėmė buhalterio pareigas. Taigi matome, kad kolūkio valdžios viršūnėj buvo aiški rusų persvara, ką mums padėjo išryškinti ir pats pirmininkas. Ir tai buvo 19541 m. Kolonizacija nemažėja.

Tikru Lenino keliu

Pasekime autorių ką jis rado kolūky, perėmęs pirmininko pareigas. Jis yra daug ko pasimokęs iš Chruščiovo, ir Nikitos įtaka visur labai jaučiama, su viena išimtimi, kad nemėgo kukurūzų. Pirmiausia jis pasistengė nuduškinti buvusį pirmtakūną Sergėjų Duškiną. Jis pristatomas ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu invalidu. Kondratas rašo: “Vieną gražią dienų pirmininkas traukė namo gerokai įkaušęs. Kažkoks kipšas pakišo po kojomis šulinį. Sergėjus stačia galva į jį. Tačiau neveltui sakoma, kad tas pats kipšas išgėrusiam ir pagalvę pakiša. Matyt taip ir šitąsyk, nes Sergėjus nusirisdamas net į 12 metrų gelmę bemaž nė trupučiuko nenukentėjo.(. . .) Tik su išlipimu kiek sunkiau. Kabarokis nesikabarojęs, o visą laiką malies dugne. (. . .) subėgo žmoneliai, ne tik pirmininkėlį išgelbėjo, bet ir “garsą” paleido. Šneka, girdi, du kaimynai. “Na kaip jūsų kolūkyje?” — klausia vienas. “Ogi kaip Duškinui šuliny, — nei išlipt, nei prigerti” (184). Apie Duškino palikimą taip J.K. sako: “Gyvuliai būriais dvesia! (. . .) Arkliai išsišovusiais tarsi piūklai gūbriais, regis, vos laikosi ant storų virpančių kojų; perkarusios karvės pasišiaušusiais arba visai nuplikusiais, mėšlu apšalusiais šonais, atmetusios bejėges kojas, nė nebandančios keltis; leisgyviai, apsnūdę, kerpamąja dedervine apsikrėtė veršeliai, kai kurie jau tyso nudvėsę; plokščios it lentos kiaulės, atkišusios ilgus snukius ir pašėlusiai žviegiančios, vos pradarius duris; ir galiausiai galvijų fermos vedėjas Kazys Jovaiša, su ašaromis akyse plėšius nuo stogo šiaudus išbadėjusiems, paklaikusiems gyvuliams. . . (180 p.). Bado nualintų, liguistų gyvulių kritimų sustabdyti buvo sunku. Ž,iemai įpusėjus per tris dienas krito net 60 telyčių. Masiškai gaišo ir dedervinėti veršeliai, kuriems neparūpindavo pieno net dvi šimtinės karvių. Negana to, nuo jų dedervinėmis pradėjo apsikrėsti ir šėrėjos. Teko rūpintis ir veršeliais, kurių niekas nebenorėjo prižiūrėti, ir žmonėmis. Pastaraisiais susirūpino mano žmona, jau pradėjusi dirbti Deltuvos ambulatorijoje. (. . .) .... šėrėjos, ypač neturinčios nuosavo akio, būdavo ne daug sotesnės už savo globotinius. (185 p.)(. . .) Dauguma jų gyvena toli nuo fermų, turi anksti keltis ir klampoti netrumpų kelių. Ar lyja, ar sninga, ar šąla. Fermose irgi kiaurai vėjai pučia, pailsėti, pasišildyti nėra kur. (187 p.)” Dar toli galima pratęsti panašias citatas apie kolonistų atneštą skurdą mūsų tautai. Komentarai nereikalingi. Ir tas buvo 1955 metais.

Vergų eisena

Panašiai, kaip autorius sako, buvo ir kituose kolūkiuose. Vien tų dešimties metų žmonių mirtina kova su alkiu, skurdu, šalčiu ir parazitais nepateisina komunizmo vardu atneštos tragiškiausios nelaimės. O dar 50,000 žuvusių ir antrą tiek Sibire šaldomų ir badu marinamų! Ir visgi tos “sul-susios, išbalusios ir skurdžiai gyvenančios moterys” (180-188 p.) tais pačiais metais sugužėjo Ukmergėn Gegužės pirmosios paradui. “Mirgėjo įvairiaspalvės moterų suknelės, plaikstėsi vėliavų ir transparantų šilkas, į žydrų padangę kilo vingrios balionėlių pūslės (199 p.). (. . .) Trenkė maršus dūdos, skardėjo įvairiabalsiai “valio”, kolonoms praeinant pro rajono vadovų tribūnų” (200 p.). Tik bolševikai gali taip pasityčioti iš beteisių žmonių, suvarytų vergų eisenon, kuri su didžiausia pagieža žiūrėjo j kraujuotas Silkines vėliavas ir įžūlų melą skelbiančius transparantus. Autorius čia pat prisimena savo brolių pralietą kraują raudonojoj “lietuviškoj” divizijoj, bet nedrįsta pasakyti ar ta gyvybės auka šiandien yra pateisinama ar ne. Bet tuoj pat grįžta prie savo nedalios ir, gėrėdamasis žiedlapių sniegu, tęsia: “Gražu, bet nėra kada į tai žvalgytis, kai kolūkio laukų-marios, mašinų bemaž jokių, gyvi arkliai po pirmųjų vagų kitusyk griūna ant šono ir tiesia sustabarėjusias kojas.” (201 p.)

Kolūkis “Lenino keliu”, beeidamas savo šefo keliu, priėjo liepto galą. Išsigelbėti nuo bado “vadai” davė visokių patarimų, pav., kad vištos daugiau kiaušinių dėtų, reikia laikyti daugiau gaidžių (158 p.). Kitą linksmą pasiūlymą atvežė net iš tolimos broliškos respublikos, Briansko srities. Šis “nepakeičiamas specialistas” rimtai aiškino, kad mechanizatoriai pagamino “gervę” karvėms pakelti. “Turiu pabrėžti, kad šis metodas pasitvirtino praktikoje ir dabar įdiegiamas visose fermose .. .” (156 p.) Kiaulių fermos galva, buvęs kalvis Zurza pasiūlė: piauti arklius ir jų vargana mėsa šerti kiaules. “Šį nutarimų priėmė be žodžių, tarsi mirties nuosprendį nekaltam žmogui”. (183 p.). Tuo nutarimu norėta išgelbėti nors kiaules ir karves, kurioms būtų tekęs arklių davinys, nes pastarieji ar šiaip ar taip išdvėstų. Kolūkio labui padėjo galvas apie 100 arklių (185 p.) Galima suprasti, ką išgyveno arklių buvę savininkai, kuriems arklys buvo kaip ir jo šeimos narys. Pagaliau ir kiaules ar daug galėjo pamaitinti arkliais, kurių liko tik oda ir kaulai.

Raudonieji viršininkai — liaudies engėjai

Linksmų istorijų pasakoja J. Kondratas ir apie kitą buvusį kolūkio pirmininką Imbrasą. “Sėdi, būdavo, Imbrasas susirinkimo prezidiume ir klausosi kalbų. Jei kas išdrįsta pirmininkų pakritikuoti, Imbrasas tuoj šlumšt nuo kojos batų ir juo oratoriui per kuprų.(. . .) Sako, kartų sutiko kolūkietį ir ėmė mušti. Primušė tiek, kad pats laikė žmogų nebegyvu ir apmetė velėnomis. Tačiau žmogus atsigavo ir išsikrapštė iš savo “kapo”. Skųstis, žinoma, pabijojo. O prie kito kolūkiečio Imbrasas prikibo rugiapiūtės metu. Girdi, nemoki piauti, duokš dalgą, aš tau parodysiu. Paėmė dalgį ir perkirto kolūkiečiui abi kojas. Nesiskundė ir šis, pabūgęs keršto.” (195p.). Tuos tragiškai komiškus pasakojimus J. K-tas dar pratęsia tokiu kuriozu: “Mat, padauža, vienų iškertuvių metu bučiuodamas bendradarbį, nukando jam nosį”. (198 p.). Šie keli pavyzdžiai rodo, kad ne tik buvo nusavintas visas lietuvio ūkininko turtas, bet jis buvo traktuojamas blogiau gyvulio: galėjo ir Chruščiovo batu mušti, ir sumuštą po velėna pakišti, ir amžinu invalidu padaryti. Jis bijojo kam nors pasiskųsti, nes buvo visai nuteisintas ir valkatų sauvalei numestas. Jam galima suponuoti bolševikų mėgstamą epigrafą: “Jis buvo nuteistas gyventi.’

Skurdas Rusijoje

J. Kondratas paberia palaidų minčių ne tik apie Lietuvos kolonistus, bet pavedžioja ir po Lenino daržą. Rusijoj jis praleido apie ketverius metus ir, atrodo, nelabai komunizmo lopšių susižavėjo. Kario pastabose mini, kad raudonarmiečiams ‘‘pilvas irgi dažnai paurgzdavo”. O apie buvusį teisėją sako: ‘‘Jakštas sušveičiąs dalį arkliams skirtų avižų”. (30 p.). Tuojau priduria, jog ‘‘Mums visiems praverstų avižos, ne tik Jakštui”. Tas rodo, kad ir “šventą pareigą” atlikdamas karys kentė ilgą badą, nors sėdėjo ant Europos kviečių aruodo. Pasaulis užmiršo praeito karo nedateklius, bet J. Kondratas ne. Ir šiandien bolševikai badautų, jei jiems natiduotų savo derliaus perteklių naivioji Amerika, kuriai sovietiniai imperialistai nesiteikia atsilyginti praeito karo skolų ir šiandien. Ne tik kariai badavo, bet ir artilerijos pabūklai: ‘‘Per artileristų vorą nuskriejo nelemta žinia: baigėsi degalai! ...(...) O čia dar vadovybės įsakymas: bet kokiomis priemonėmis pirmyn! Vairuotojas Kaplanas, iki šiol išmoningai tempęs mano pabūklą, Jakštas, Bliukis, Fišeris, Duškinas įrėmė pečius. Deja, mūsų pastangos bergždžios”. (32 p.). Iš tų pavardžių matyti, kad tikrai ne visi kariai kirto avižas, nes “lietuviškoj” divizijoj buvo ir privilegijuotųjų rusų. Netoli kaplanai būtų nustūmę pabūklus ir kondratai nebebūtų gaivinęsi “šiluma, tarsi paskutiniais jų gyvybės likučiais”, jei dosnioji Amerika jiems nebūtų pasiuntusi šilumos — benzino, rūbų ir maisto, kuriais daugiausia pasinaudojo Kremliaus dėlės, o kariai nuo bado gynėsi avižomis.

Moterys traukė plūgus

Susirinkime, kuriame ūkininkai teroro priemonėmis buvo verčiami pasirašyti pareiškimus stoti į kolūkius, J. Kondratas pasakė prakalbą: “Kolūkiečiai maitino Tarybų šalies gilumoj frontą, . . . arė moterys, pačios įsikinkiusios į plūgus, . . . stengėsi išlaikyti kolūkius ir išsaugoti jų turtą . . . Vadinasi, kolūkinė sanvarka buvo prigijusi ir save pateisinusi”. (85 p.). Kažin ar protingą lietuvį ūkininką būtų patraukę pavyzdžiai iš komunizmo tvirtovės, kur fronto kariai nuo bado gynėsi avižomis, kur ne išgarsinti traktoriai traukė plūgus, o taip pat išbadėjusios moterys.

Vaikai gaudo tėvus

Taip pat akylus skaitytojas suabejos ar jo pateikta kolūkio pasiektos “gerovės” statistika pasitarnauja bolševikinei propagandai. Joje skaitome: “Be to, kone 400 žmonių gauna pensijas, kurioms per metus skiriama virš 30,000 rublių". (280 p.) Atseit žmogui 75 rubliai metams arba 6 rbl. ir 25 kapeikos mėnesiui. Štai ir vienykitės visų šalių proletarai skurdui. Štai ir jų užsieniui eksportuojamas melas: “Teisė į aprūpintų senatvę.” Toliau ten pat sako: “1960 m. (!) gauta beveik milijonas rublių pajamų, kurių didesnė pusė išmokėta kolūkiečiams už darbą (atlyginimas už darbo dienų 5 rbl. 62 kap.)”. Taigi negeresnė padėtis ir dirbančiųjų. Tokiomis pensijomis ir atlyginimais atšvęsta kolūkio dvidešimtmetis. Ir nevok! Kolūkiečiams tik pusė pajamų! O kam kita pusė? Propagandistams, šilkinėms vėliavoms bei transparantams, balionėliams, šnipams, vaikinams gaudyti vagis ir kitiems parazitams. Ir priseina net komjaunuolius įkinkyti į vagių gaudymą! (208 p.)! Tėvai vagia — vaikai tėvus gaudo! Bet sąskaitas apmoka tėvai.

Autorius daugiau mini tik kovas su klasiniu priešu — dėl kolektyvizacijos. Kad kovos pirmiausia prasidėjo prieš okupaciją — dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, tyli. O juk bolševikai tose kovose paklojo 50,000 vyrų. Tuos kuriuos tada surado, išsivežė, kad neliktų kovų liudininkų, nes bolševikai pasauliui skelbė ir skelbia, kad lietuvių tauta įsijungusi į Sovietų Sąjungą savu noru.

Kviečia į “kultūrinį bendradarbiavimą”

J. Kondratas yra meistras save išreklamuoti ir viršūnėms įsiteikti. Vaizdingai tą liudija knyga “Tolimos pabarės”. Per visą pirmą puslapį didžiausia nuotrauka su 10 ordinų ir Raudonąja vėliava. Kitame tuzine nuotraukų visur jis pats dalyvauja. Pirmas kolūky ir namą įsigyja, pirmas įsiveda savo naman elektrą ir pirmas nusiperka liuksusinę “Volgą”. Ir važinėja su savo “ištikimu” šoferiu “Jo-sefu”. Lietuvių, matyt, nepasitiki ar rusai jam priskyrė “angelą sargą”. Be to, dar kelialapiai į Čekoslovakiją, Daniją ir su Maskvos oficialia delegacija į Montrealio parodą. Už “šif-kartę” atsimoka knygoj iškoneveikęs tremtinius, kurie, sako, “išspaudžia dolerį už kiekvieną keiksmažodį Tarybų Lietuvos adresu.” (267 p.). Tokios Tarybos, kokias aprašė autorius, tik ir vertos keiksmažodžių, kurių galėsime ateity pasiskolinti ir iš autoriaus leksikono. Iš tos citatos ir panašių pastūgų aiškėja, kad knyga parašyta lyg ir užsienio lietuviams, nes kaip tik pačioj pabaigoj visi prožektoriai ir iškilmingieji žodžiai nukreipti į “užjūrio paukščius”, ypač į jaunimą! Negaili ir šiurkštesnio žodžio “vyresniam broliui” — kad įsiteiktų mums ir parodytų, kad ir pas juos esanti laisva kritika. Negaili sentimentų mūsų tautiniams jausmams. “Štai ir plaukė į Montrealį šie benamiai paukščiai, išsiilgę tėvų žemės, gimtojo žodžio, netgi menkiausio dvelktelėjimo iš savosios šalelės” (264) p.). Taip. Mes ne tik išsiilgę, mes sergame nostalgija. Mes taip pat išsiilgę gimtojo žodžio, bet ne tokio barbariško, kokį randame jo knygoj: pakasynos, aisbergai, biedniokas, guzikuotas, ferma, kas per viršininkas mums esi?, kas per žmonės, ir t.t. Autorius ne tik nemoka tėvų kalbos, bet nežino net elementarių geografijos pradmenų. Jis Montrealį pernešė prie Ramiojo vandenyno ir pasuko Žemės skrydį, nes Montrealis jam atsirado Amerikos vakaruose. (257 p.). Knygą žiūrėjo penki redaktoriai ir bendraautoris Vytautas Veteikis. Vargu jie visi buvo iš “Ukmergės baldų kombinato” (165 p.). V. Veteikis juk mokytojas, rašytojas, uolus komunistas, kurį autorius matyt panaudojo kaip širmą apsisaugoti nuo nemalonių skersvėjų.

Kaip minėjau, J. Kondratas “domisi” lietuvių jaunimu Amerikoj, bet jis mano, kad jaunimas nesolidarizuoja Lietuvos vadavimo veikloj su senąja karta.

“Žinoma, tai nereiškia, kad mūsų išeivių jaunimas visai nesidomėtų Lietuva, tačiau jo domėjimasis jau kitokio pobūdžio. (!) Atrodo, kad jaunimo tarpe ir būtų geriausia dirva Tarybų Lietuvos ir išeivijos kultūriniams ryšiams plėsti’’!.(269 p.), — sako J. Kondratas. Į šio tarybininko miestą meškerę labai turėtų mūsų jaunimas atkreipti dėmesį ir savo suvažiavimuose ir simpoziumuose gerai aptarti priežastis, kodėl bolševikams taip parūpo užjūrio jaunimas.