TALENTINGO LIETUVIO NETEKUS
1970 m. spalio 8 okupacinės valdžios slaptoji policija Vilniuje suėmė ir sunaikino vieną gabiausių jaunosios kartos lietuvių mokslininkų — kalbininką, Vilniaus universiteto profesorių dr. Joną Kazlauską.
Norėdami “Į Laisvę” skaitytojus plačiau supažindinti su prof. Kazlausko asmeniu ir mokslo darbais, perspausdiname iš 1970 metų gruodio mėn. “Pergalės” žurnalo Kazlausko bendradarbio lituanisto Bronio Savukyno straipsnį — Redakcija.
Vis dar sunku apsiprasti su faktu, kad šių metų spalio 8 d., būdamas pačiame kūrybinių jėgų brandume, tragiškai mirė vienas žymiausių lietuvių kalbininkų — Vilniaus Valst. V. Kapsuko universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorius, filologijos daktaras Jonas Kazlauskas. Neišsakomai skaudi nelaimė ištiko lituanistikos mokslą ir ne tik jį — Jono Kazlausko mirtis yra didelis nuostolis baltistikai ir indoeuropeistikai. Lietuvių kalbotyra neteko vieno talentingiausių, darbščiausių ir perspektyviausių tyrinėtojų. Universiteto Lietuvių kalbos katedra — energingo, didelės lingvistinės erudicijos profesoriaus, žurnalas “Baltistica” — atsakingojo redaktoriaus, vieno savo steigėjų ir ugdytojų, kurio rūpestis ir triūsas daugiausia pasitarnavo, kad šis leidinys prilygtų rimčiausiems lingvistiniams žurnalams. Lietuvių tauta neteko sūnaus, komunistų partijos nario, visą savo trumpą, bet kūrybinės įtampos kupiną gyvenimą paskyrusio kilniam tikslui — gimtosios kalbos kuo gilesniam pažinimui, kuris, kaip suprato velionis, yra viena stautos savimonės faktorių.
Gimė Jonas Kazlauskas 1930 m. rugpiūčio 1 d. Prienų raj., Matiešionių kaime, prigludusiame prie Nemuno. Jonas — vyriausias iš šešeto Kazlauskų vaikų. Tėvas, vidutinis valstietis, labiausiai rūpinosi, kaip visus savo vaikus išleisti į mokslus. Tėvui mirus, tą jo didįjį rūpestį perėmė Jonas, ir tikrai visi jo broliai ir sesuo išėjo mokslus — jauniausias yra bebaigiąs studijas. Uoliai mokydamasis, visada būdamas vienu geriausių mokinių, 1949 m. Jonas aukso medaliu baigė Prienų gimnaziją. Tais pat metais jis įstojo į Vilniaus Valst. universiteto Istorijos - filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Ir
nuo tada Jonas Kazlauskas su universitetu jau nesiskyrė: 1954 m., baigęs studijų kursą, įstojo į Lietuvių kalbos katedros aspirantūrą, o ją baigęs, dirbo dėstytoju, docentu, profesorium, kurį laiką buvo Filologijos fakulteto dekanas. Atėjo jis į universitetą, karo ir pokario negandų grūdintas jaunuolis, vienas ryškiausių atstovų tos kartos, kuri, pilna ryžto nugalėti visus sunkumus, puolė rengtis dideliems darbams savo liaudies labui, tarsi įsisąmoninusi J. V. Gėtės žodžius: “Die Tat ist alles”. Juos ir iš velionio lūpų yra tekę girdėti, ir jo gyvenimui apibūdinti labiausiai jie tinka.
1950 m. rudenį Sarbievijaus kieme stovi juodbruvas dvidešimtmetis studentas, jau antrakursis, jo rankose pora solidžių foliantų — berods, M. Daukšos “Postilė” ir F. Kuršaičio gramatika. Nešiną tomais Joną dažniausiai ir sutikdavai per visus jo studijų metus. Labai rimtai jis rengėsi moksliniam darbui — mokėsi kalbų, gaudyte gaudydavo kiekvieną naują lingvistinę knygą, nešdavosi į apytamsį kambarėlį Savičiaus gatvėje, kur jis tuomet gyveno su Justinu Marcinkevičium.
1953 - 54 mokslo metais, jis, lietuvių kalbos istorinės gramatikos mokslinio būrelio pirmininkas, susirinkimuose skaito akademiško lygio referatus; visus stebina jų autoriaus kruopštumas ir mokslinis įžvalgumas.
1953 m. pavasarį nuvykęs į Rygą., jis aplankė didįjį baltistą Janį Endzelyną, kuris į savosios “Latvių kalbos gramatikos” egzempliorių įrašė Jonui autografą. Grįžęs pasakojo to susitikimo įspūdžius, ir jautei, kad šis žmogus pasiryžęs nuveikti ne mažiau už didįjį latvį. Berods, 1954 m. pavasarį to būrelio narių grupė ėmėsi versti į lietuvių kalbą Janio Endzelyno “Baltų kalbų garsus ir formas” — Jonas išvertė nemažą tos knygos dalį.
Paskui Tauro bendrabučio “vienutė”, kurioje prie knygomis ir daugybe lapelių apkrauto stalo uoliai dirba aspirantas — rašo mokslų kandidato disertaciją “Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemos paprastėjimas”. Užėjęs neišgirsi Jono pasipasakojant kokių buitinių reikalų, bet visada jis noriai pakalbės apie lingvistikos problemas, paaiškins tau tokią naują lingvistikos teoriją ar metodą, pailiustruodamas ir lietuvių kalbos pavyzdžiais. Ir pagalvodavai, kad ten, dviejų skirtingų '“etnografinių regionų riboje — Matiešonyse ir Prienuose, formavosi tas jo tvirtas charakteris, kuriame susiliejo į vienumą užnemuniečio atkaklumas, ryžtingumas, racionalumas ir priedzūkio aukštaičio taktiškumas, jautrumas, lyriškumas (Jonas domėdavosi ir literatūra, poezija, nestokodavo subtilaus humoro draugijoje). Mokslų kandidato disertacija parodė, kad jos autorius — labai reiklus sau darbininkas maksimalistas; kaip ir ankstesni jo darbai, kursiniai bei diplominis, jis gerokai pranoko minimalius reikalavimus. 1958 m., ką tik ją apgynęs, rengdamas spaudai seriją straipsnių iš jos, skaitydamas universitete paskaitas, velionis jau ima rinkti papildomą medžiagą stambiausiam ir brandžiausiam savo veikalui — “Lietuvių kalbos istorinei gramatikai”, kuri išėjo iš spaudos 1968 m., už kurią jam buvo suteiktas filologijos daktaro laipsnis, šio veikalo reikšme baltistikai yra didžiulė, nes ši istorinė gramatika, nagrinėjanti problematiškiausius kirčiavimo, daiktavardžio ir veiksmažodžio istorinės raidos momentus, parašyta tada dar visai nauju lietuvių kalbotyroje vidinės rekonstrukcijos metodu, t. y. taip, kad senesnė kalbos būsena atstatoma visų pirma reiškinių priežastinio ryšio pagrindu. Tuo būdu išvengta sunkiai verifikuojamo bandymo aiškinti priešistorinę kalbos būseną istorinio periodo gramatinėmis kategorijomis ir formomis. Vidinės rekonstrukcijos duomenys čia patikrinti, palyginant juos su kitų kalbų atitinkamu būdu gautais duomenimis. Taigi šis Jono Kazlausko veikalas daugeliu savo išvadų duoda mums naują lietuvių kalbos priešistorinės būsenos vaizdą, kiek skirtingą nuo tradicinio, susidaryto iš jaunagramatikių darbų. Tuo jis reikšmingas ne tik baltistikai, bet ir indoeuropeistikai, net bendrajai kalbotyrai. Tą, matyt, patvirtina faktas, kad viena mokslinės literatūros leidyklų Vakarų Vokietijoje paprašė "Minties” leidyklą licencijos išleisti šį veikalą vokiečių kalba, tuo būdu padarant jį prieinamesnį platesniam pasaulio indoeuropeistų ratui.
Jono Kazlausko palikime daugiau nei 50 straipsnių, išspausdintų respublikos, sąjunginiuose ir užsienio moksliniuose leidiniuose — juose originaliai nagrinėjama lietuvių ir kitų baltų kalbų istorinė fonetika, istorinė gramatika ir leksika. Jis pirmasis iš lietuvių lingvistų taip plačiai panaudojo vidinės rekonstrukcijos metodą ir pirmasis taip išsamiai fonologiškai ir diachroniškai aprašė lietuvių kalbos akcentuacijos ir garsyno sistemas.
Nebuvo velioniui svetimos ir kalbos praktikos problemos. Matydavome jį kraštotyrininkų Lietuvių kalbos sekcijos susirinkimuose, skaitėme jo pasisakymų aktualiais kalbos praktikos reikalais.
Ant velionio rašomojo stalo guli šūsnys dar neskelbtų rankraščių. Čia dar ne visai baigtas veikalas “Baltų kalbotyros įvadas”, kuriame, kaip yra sakęs autorius, turėtų būti pateiktas baltų kalbų istorijos, jų tarpusavio ryšių ir santykių su kitomis indoeuropiečių kalbomis sintetinis vaizdas, jo susidarytas iš savo paties ir kitų baltistų bei indoeuropeistų naujausių tyrinėjimų. Čia po kiekvieno skyriaus autorius žadėjo pateikti kiek įmanoma platesnę bibliografiją. Mūsų, veliono kolegų, uždavinys — parengti šį veikalą spaudai, juoba kad jis įtrauktas į “Minties” leidyklos planą.
Keliolika autorinių lankų sudaro ir lietuvių kalbos istorinės gramatikos bei baltų kalbotyros įvado paskaitos. Jose, matyt, yra ir visai naujų dalykų, neįėjusiu į spausdintus darbus. Aišku, publikuotina ir jų bent dalis. Reikėtų skelbti kai ką ir iš darbinių pastabų, kurių jo rankraštyne nemaža ir kurios turėjo būti naujų straipsnių užuomazgos. Yra dar neskelbtų ir ankstesnių jo darbų — sakykime, straipsnis apie lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių formų kilmę ir istorinę raidą.
Tą lemtingą spalio dieną Jonas Kazlauskas akademinio žodyno kartotekoje ieškojo medžiagos žodžio skerdžius etimologijai. Įžurnalo “Baltistica” redkolegijos posėdį, kuris turėjo įvykti antroj dienos pusėj, atsakingasis redaktorius jau neatėjo. Daugiau nesutiksime jo senojo Universiteto kiemuose ir auditorijose. Mokslų akademijos skaitykloje, kur beveik kas savaitę jis užeidavo susipažinti su ką tik gauta lingvistine literatūra, nesiklausysime jo pranešimų konferencijose — atgulė jis amžiams viename Antakalnio šlaitų. Sudėjome jam į kapą su gėlėmis i" gražiausius žodžius tos kalbos, kuri buvo jo gyvenimo prakaitas ir duona. Tegu ilsis ramus po sunkaus darbymečio. Liko gyvas jo gyvenimo ir darbo pavyzdys, kuris gyviesiems visada bus imperatyvas, primenąs padaryti ir tai, ko nesuspėjo Jis,
Bronys Savukynas
